Ar reikalinga mirties bausmė mūsų visuomenėje?

Mirties bausmė yra viena seniausių pasaulyje taikomų sankcijų už labai sunkius nusikaltimus. Šiuolaikinėse valstybėse mirties bausmės taikymas yra apribotas arba apskritai panaikintas: beveik visoje Europoje, Lotynų Amerikoje, daugumoje Ramiojo vandenyno valstybių mirties bausmė yra panaikinta. Kai kuriose valstybėse, nepanaikinusiose mirties bausmės, ji taikoma už sunkiausius nusikaltimus asmeniui – iš anksto suplanuotą nužudymą, nužudymą iš savanaudiškų paskatų, šnipinėjimą, valstybės išdavimą ir veikimą prieš savo valstybę, musulmoniškuose kraštuose mirties bausmė taip pat taikoma už seksualinius nusikaltimus. Mirties bausmės taikymo praktika žinoma dar bendruomeninės santvarkos laikais, kai bendruomenės narys, nusižengęs savo genties taisyklėms, buvo pasmerkiamas myriop. Taigi, mirties bausmė tuomet buvo bendruomenės teisingumo sistemos dalis. Be mirties bausmės, nusižengęs narys galėjo būti baudžiamas kitomis bausmėmis (kompensacija nukentėjusiajam, kūno bausmėmis, išvarymas iš genties ir pan.), todėl mirties bausmė buvo retai taikoma sankcija, kadangi tinkamesne bausme buvo laikomas kompensavimas nukentėjusiajam genties nariui. Kita vertus, nusikaltimai, padaryti kitos genties narių, buvo laikomi išpuoliu prieš nukentėjusią bendruomenę, taigi bausmių nusikaltėliui taikymas įvairavo nuo kūno bausmių ir pavergimo iki mirties bausmės. Vis dėlto genties reakcija į kitos bendruomenės įvykdytą nusikaltimą galėjo būti atsiprašymas, kompensacija arba kraujo kerštas. Anksčiausiai mirties bausmę įtvirtinęs teisės aktas – Babilono valdovo Hamurabi teisynas. Jame buvo aprašytos 25 nusikaltimų rūšys, už kurias būdavo pasmerkiama myriop. Senasis Testamentas nustato mirties bausmę už žmogžudystę, pagrobimą, burtus, Šabato nešventimą, šventvagiškas kalbas, daugelį seksualinių nusikaltimų. Senovės Graikijoje apie 621 m. pr. m. e. Drakonto įstatymais buvo įtvirtintas mirties bausmės taikymas už daugelį nusikaltimų. Viduramžiais, panašiai kaip ir Graikijoje, mirties bausmė buvo taikoma kaip pagrindinė bausmė, kol nebuvo išvystyta šiuolaikinė kalėjimų sistema. Pavyzdžiui, 1700 metais Didžiojoje Britanijoje už vagystes, medžių kirtimus, plėšimus ir panašias bausmes mirtimi buvo nuteisti 222 nusikaltėliai. Mirties bausmė už daugybę sunkių nusikaltimų buvo numatyta Lietuvoje galiojusiuose sovietinės baudžiamosios teisės įstatymuose, liko ji ir po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Paskutinis mirties bausmės nuosprendis 1995 m. buvo įvykdytas "Vilniaus brigados" vadeivai Borisui Dekanidzei, organizavusiam žurnalisto Vito Lingio nužudymą. 1996 m. liepos 25 d. tuometinis šalies Prezidentas Algirdas Brazauskas paskelbė mirties bausmės vykdymo moratoriumą. Nors tokia bausmė liko Baudžiamojo kodekso straipsniuose, numatančiuose atsakomybę už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis ir genocidą, tačiau nuo to laiko nebebuvo vykdoma. 1998 m. Lietuvoje buvo žengtas dar vienas žingsnis mirties bausmės panaikinimo link. Grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar mirties bausmė, kuri nusikaltėliui gali būti skirta už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, neprieštarauja valstybės Konstitucijai. Gruodžio 9 d. Konstitucinis Teismas pripažino, jog Konstitucijoje, garantuojančioje žmogaus teisę gyventi, nėra prielaidų taikyti mirties bausmę. Po poros savaičių, 1998 m. gruodžio 21 d., Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išvadas, priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas. Mirties bausmės neliko ne tik už nužudymus, bet ir už genocido nusikaltimus. Tokia šios bausmės istorija Lietuvoje remiasi daugiausia humanistiniais, žmogaus teisių apsaugos, tarptautinės integracijos principais, tačiau retai buvo kalbama ar ši bausmė efektyvi nusikaltimų prevencijos atžvilgiu. Manau ši tema yra labai aktuali mūsų visuomenėje. Tai labai svarbus ir opus kalusimas. Taip yra sprendžiamas žmogaus likimas ir tuo momentu jis nuo pačio žmogaus nebepriklauso. TEMOS PASIRINKIMO PRIEŽASTIS Pasirinkau šitą temą, nes manę labia paveikė vienas nelaimingas, tragiškas įvykis, kuris įvyko Lietuvoje, mažame kaimelyje – Aleksandrijoje. Šis įvykis sukrėtė ne tik manę, bet ir daugybę mūsų piliečių, sukėlė didžiausią pasipiktinimą. Avarija – o kartu ir žmogžūdystė. Mirė tris nekalti vaikai. O dėl ko? Dėl kažkieno neatsakingumo, pareigų naudojmuosi, nepagarbumo! Teisingumas turi būti vykdomas ir ne tik tokiuose situacijose! Pasirinkau šitą temą, nes man įdomu sužinoti kaip mirties bausmę traktoja žmonės, jų nuomones. Žmonės apie tai nesusimąsto, kol tai nepaliečia jų pačių, jų artimuosius arba paskelbiama apie tai višai. Manau ši tema aktuali mums visiems. Tyrimo objektas: Mirties bausmė. Tyrimo dalykas: Žmonių požiūris į mirties bausmę. Tyrimo tikslas: Ištirti mirties bausmės sampratą. Tyrimo uždaviniai: • Nustatyti respondentų žinių lygį apie mirties bausmę; • Palyginti vyrų ir moterų nuomones apie mirties bausmę; • Už kokius nusikaltimus turi būti atliekamos mirties bausmės; • Jei taip, tai kaip turėtų būti vykdoma mirties bausmė; • Nuo kokio amžiaus turėtų būti vykdoma mirties bausmė; • Sužinoti, ar respondentai buvo nors kartą nukentėję nuo smurtautojo. Tyrimo hipotezės: • Visų žmonių nuomonės apie mirties bausmę yra skirtingos. • Pasaulyje daug vykdoma nusikaltimų, už kuriuos reikėtų bausti mirties bausme. • Pasaulyje daug žmonių nukenti dėl smurtautojų ir kitų kaltės. NUSIKALTIMŲ PREVENCIJOS IR BAUSMĖS 2003 m. kovo mėn. 20 d. LR Seimas savo nutarimu Nr. IX – 1383 patvirtino Nacionalinę nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programą. Joje nurodoma, kad nusikaltimų prevencija – tai poveikio nusikalstamumui priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, nustatant ir pašalinant bendrąsias nusikaltimų priežastis bei sąlygas, taip pat individuliai veikiant asmenis, kurie linkę daryti nusikaltimus ar ateityje gali tapti nusikaltėliais arba nusikaltimų aukomis. Šalia šios vartojama ir kita sąvoka - nusikaltimų kontrolė – tai poveikio nusikalstamumui priemonė, kuria siekiama mažinti nusikalstamumą ir neleisti viršyti socialiai priimtino lygmens aktyviais teisėsaugos institucijų veiksmais ir teisinio baudžiamojo poveikio priemonėmis, taip pat aktyviomis administracinėmis, ekonominėmis, socialinėmis, kitokio pobūdžio priemonėmis. Šios sąvokos yra tarpusavyje labai susijusios ir turi vieną tikslą – mažinti nusikalstamumą ar bent jau neleisti jam plisti. Atsižvelgus į daugelio šalių praktiką, galima išskirti keturias prevencinio poveikio nusikalstamumui ir nusikaltimams kryptis: 1) Nusikalstamumo prevencijos socialinės priemonės - priemo­nės, nukreiptos prieš nusikalstamumo priežastis ir asmenų polinkį nusikalsti. Šios rūšies priemonės gali būti taikomos visiems gyventojams arba ypatingoms asmenų rizikos grupėms, siekiant veikti nusikalstamumą. 2) Nusikaltimų situacijų prevencinės priemonės - saugos priemo­nės, trukdančios padaryti nusikaltimus, ir priemonės, slopinan­čios asmenų interesą įvykdyti nusikalstamus ketinimus. 3) Visuomenės dalyvavimas nusikalstamumo ir nusikaltimų pre­vencijoje, plėtojantis savivaldos galimybes sumažinti nusikals­tamumą derinant nusikaltimų situacijų šalinimo priemones ir nusikalstamumo prevencijos socialines priemones. 4) Nusikalstamumo ir nusikaltimų prevencijos procesas, pagrįstas prevencinių iniciatyvų planavimu, jų realizavimu ir vertinimu. Pirmosios trys prevencijos kryptys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, viena kitą papildančios. Nors beveik visos šios priemonės taikomos už baudžiamosios justicijos ribų, tačiau jos, kaip teisinės praktikos elementas, veikia ją. Šių prevencinių priemonių veiksmingumas turi tiesioginius ir grįžtamuosius ryšius su baudžiamąja justicija. Pastebėta, kad kuo mažiau efektyvios prevencijos priemonės, tuo labiau griežtėja baudžiamosios justicijos praktika, tuo daugiau inicijuojama griežtesnių įstatymų. Šiuo atveju prevencinė funkcija labiau perkeliama į baudžiamąją justiciją. Ir atvirkščiai, kuo daugiau visuomenėje yra efektyviau prevenciškai veikiančių institucijų, tuo labiau švelnėja baudžiamoji justicija. Taigi, viena iš baudžiamosios justicijos poveikio priemonių yra bausmės. Tai vienas iš dorovinio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama ko­reguoti netinkamą asmens elgesį. Metodo esmė - asmens nubaudimas, t. y. negatyvių poveikio priemonių taikymas, taip atgrasant jį ir kitus as­menis nuo vėlesnių nepageidaujamo elgesio apraiškų. Be to, baudžiamųjų įstatymų svarbiausia paskirtis turėtų būti tokia: kontroliuoti asmenis, linkusius į nusikalstamą veiklą arba nusikaltimų pakartojimą. Būtent šių kategorijų žmonės kelia didžiausią grėsmę visuomenės saugumui: jie padaro sunkiausius smurtinius nusikaltimus, didžiąją dalį nusikaltimų nuosavybei. Todėl, bene griežčiausios yra kriminalinės bausmės už BK numatytus nusikaltimus. Jos įvardijamos kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmė nėra savitikslė, ji turi tam tikrą paskirtį, t.y.: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą . Dabartinė baudžiamosios teisės raida aiškiai rodo, kad bausmė nėra tik atpildas, taip pat ji nėra tik valstybėje įtvirtinta nusikaltimų užkardymo priemonė. Bausmė nustatoma ir skiriama siekiant įgyvendinti ne vieną kurį nors tikslą, o kelis tarpusavyje susijusius tikslus: tiek atpildo, tiek apsaugos nuo nusikaltimų, tiek auklėjamosios priemonės. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus ir turi būti vertinamas bausmės efektyvumas ir jos, kaip vienos iš prevencijos priemonių, tikslingumas. Pagrindiniai bausmės tikslai, jos požymiai iš esmės atsiskleidžia per bausmių sistemą. Šiuo metu LR BK numato tokias bausmių rūšis: viešųjų teisių atėmimas; teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas; viešieji darbai; bauda; laisvės apribojimas; areštas; terminuotas laisvės atėmimas; laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tačiau ilgą laiką galiojusiame BK buvo numatyta ir dar viena, pati griežčiausia bausmė – mirties bausmė. SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAS BEI OPERACIONALIZACIJA Bausmė – valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, ir apribojanti nuteistojo teises ir laisves visuomenės labui.Bausmė pasireiškia konkrečiomis bausmės rūšimis – laisvės atėmimu, bauda, turto konfiskavimu, viešaisiais darbais, viešųjų teisių atėmimu, areštu ir kt. Lietuvos Respublikoje bausmė gali būti paskirta tik už Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veiklos padarymą. (žr. baudžiamasis įstatymas). Nusikaltimas – veika, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme ir už kurios padarymą gresia baudžiamosios teisinės priemonės (sankcijs - kaip bausmė ar kitos). Nužudymas – sąmoningas, iš anksto suplanuotas žmogaus gyvybės nutraukimas naudojant smurtą, nuodus ar kokį kitokį žudymo įrankį. Didžiausia už nužudymą taikoma bausmė – mirties bausmė arba Vakarų šalyse įkalinimas iki gyvos galvos. Nukryžiavimas – senovinė mirties bausmė. Auka vinimis prikalama prie didelio medinio kryžiaus per riešus ir pėdas, kur paliekama kankintisi mirti. (Krucifiksuose klaidingai vaizduojama, kad prikalama per plaštakas.) Kitas variantas – auka būdavo pririšama (metalinės vinys tuomet buvo pakankamai brangios). Šią mirties bausmę plačiai praktikavo Romos imperija, tačiau panašūs metodai buvo naudoti ir Persijoje. Romėnai nukryžiavimą naudojo iki 313 m., kai Romos imperijoje buvo įteisinta krikščionybė bei greitai tapo oficialia religija. Korimas, pakorimas būdas nužudyti ar įvykdyti mirties bausmę. Žudikas arba egzekutorius aukai apie kaklą apveja tvirtą kilpą (virvė, laidas ar kt.), kurios laisvas galas kur nors pririšamas ir yra stengiamasi elgtis taip, kad atsirastų jėga, užsmaugianti žmogų (sukeliant mirtį) arba sulaužanti jam sprandą. Korimas ilgą laiką naudotas kaip pagrindinė priemonė vykdyti mirties bausmes daug šalių ir yra tebenaudojamas kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Japonijoje. Pakorimas kai kuriose situacijose suprantamas kaip negarbinga mirtis, lyginant su sušaudymu. Kartuvėse bausti išdavikai, dezertyrai. Todėl, pavyzdžiui, Hermana Gėringas, kad nebūtų pakartas, pats nusinuodijo. Kiti nacių vadai po Niurnbergo proceso taip pat reikalavo pakeisti mirties bausmės formą į, jų nuomone, garbingesnę, tačiau į šiuos prašymus atsižvelgta nebuvo. Korimas gali būti įvykdytas dviem būdais, kiekvienu kurių mirties piežastys gali skirtis, taip pat skiriasi ir lavono išvaizda, kas aktualu teismo medicinos ekspertams. • Metant nuo didelio aukščio su kilpa ant kaklo. Krentant iš didelio aukščio su virve ant kaklo ši ne užsmaugia, bet sulaužo sprandą (tiesa, ne visada taip atsitinka, priklauso nuo aukščio ir kitų dalykų), todėl mirtis ištinka greičiau nei kitais korimo atvejais. Šis būdas naudojamas vykdyti mirties bausmes. • Korimas kabant (vertikalioje padėtyje). Auka krenta iš nedidelio aukščio ir dažniausiai užsmaugiama, o ne nužudoma sulaužant sprandą. Mirtis paprastai trunka ilgiau nei pirmuoju atveju ir yra labiau kankinanti. Korimo metodu taip pat paremtas ir būdas nusižudyti (pasikorimas). Naujausi metodai tai: elektrinė kėdė – žmogus nužūdomas didele elektros srove, sušaudimas, dujų kameros. Mirties bausmė leidžia atsikratyti individų, kurie jau padarė nusikaltimus ir kurie yra linkę taip pat ar panašiai pasielgti ateityje. Kalėjimas iki gyvos galvos taip pat yra pakankamai geras dalykas, bet tuomet visuomenė turi išlaikyti tą nusikaltėlį, o tai nėra gerai. Geriau jau pinigus skirtus nusikaltelio išlaikymui, paskirti aukai ar aukos giminėms, o nusikaltėlį nužudyti. VYKDYMAS Dar XX a. pradžioje bausmė buvo vykdoma pačiais įvairiausiais būdais. Šiuo metu dažniausiai naudojamos mirties bausmės įvykdymo priemonės yra elektros kėdė, dujų kamera, mirtina injekcija. Taip pat kai kuriose valstybėse mirties bausmė taikoma sušaudant ar pakariant. Viduramžiais ir anksčiau buvo taikomi įvairiausi mirties bausmės variantai, pagrįsti vietiniais prietarais ir papročiais. Žinomi mirties bausmės įvykdymo būdai: pasmaugimas, sudeginimas, išvirimas, kaulų laužymas ratu, gyvo palaidojimas, nukryžiavimas, galvos nukirtimas, paskandinimas, ketvirčiavimas, odos nudyrimas, nunuodijimas, perpjovimas pusiau, užmūrijimas, užmėtymas akmenimis ir daugelis kitų. Mirties bausmės taikymas nebuvo atsietas nuo kankinimo, kadangi daugeliu mirties bausmės įvykdymo būdų nusikaltėlis patirdavo dideles kančias. Patys mirties bausmės vykdymo būdai buvo tokie, kad pasmerktas mirti nusikaltėlis kentėtų ir nemirtų iškart. Mirties bausmes vykdė specialūs valstybės ar miesto išlaikomi pareigūnai - budeliai, o dar anksčiau - pati bendruomenė. MIRTIES BAUSMĖ PASAULYJE Iki XX a. vidurio mirties bausmė buvo taikoma beveik kiekvienoje valstybėje, tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius dauguma valstybių atsisakė mirties bausmės, kaip sankcijos už nusikaltimo padarymą. Remiantis Amnesty International klasifikacija, pasaulio valstybės skirstomos į keturias kategorijas: • 68 valstybės nėra atsisakiusios mirties bausmės taikymo nei įstatymuose, nei praktikoje. • 88 valstybės yra visiškai atsisakiusios mirties bausmės. • 11 valstybių neatmetė mirties bausmės taikymo už ypatingus ir išskirtinius nusikaltimus (pavyzdžiui, karo metu įvykdytus nusikaltimus). • 30 valstybių mirties bausmė nėra uždrausta įstatymais, tačiau praktikoje ji nėra taikoma bent jau pastaruosius10 metų. Iki XX amžiaus 9 dešimtmečio mirties bausmė daugiausia buvo taikoma nedemokratinėse, skurdžiose ir autoritarinėse valstybėse, kurios dažnai mirties bausmę taikė kaip politinio poveikio priemonę. 9 dešimtmetyje mirties bausmė buvo panaikinta Lotynų Amerikoje, kurios pavyzdžiu 10 dešimtmetyje pasekė buvusios socialistinio bloko valstybės po to, kai atgavo nepriklausomybę. Vienintelė Europos valstybė, praktikuojanti mirties bausmės taikymą, yra Baltarusija. Kita vertus, dauguma Azijos išsivysčiusių demokratinių valstybių taip pat nėra atsisakiusios mirties bausmės taikymo politikos, kadangi jose visuomenė stipriai palaiko mirties bausmės taikymą, be to, jai skiriama nedaug dėmesio žiniasklaidoje. MIRTIES BAUSMĖ LIETUVOJE Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki mirties bausmės sustabdymo ji buvo įvykdyta 7 nuteistiesiems. Lietuvoje mirti nuteisti kaliniai būdavo sušaudomi. Po Prezidento Algirdo Brazausko dekreto, kuriuo buvo sustabdytas mirties bausmės vykdymas, kitiems myriop nuteistiems kaliniams pavyko jos išvengti – mirties bausmė jiems buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Įvykdytos mirties bausmės Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo: • 1992 rupjūčio 8 d. – Aleksandras Novatkis • 1993 gruodžio 12 d. – Vladimiras Ivanovas • 1993 gruodžio 12 d. – Valentinas Laskys • 1994 sausio 27 d. – Vidmantas Žibaitis • 1994 rugsėjo 28 d. – Antanas Varnelis • 1995 gegužės 18 d. – Aleksandras Gudkovas • 1995 liepos 12 d. – Borisas Dekanidzė 1996 metais Lietuvoje mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas. LIETUVOJE UŽREGISTRUOTI TYČINIAI NUŽUDYMAI 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 224 260 303 480 523 502 405 MIRTIES BAUSMĖ S. HUSSEINUI PASAULYJE VERTINAMA SKIRTINGAI Mirties bausmė pakariant buvusiam Irako diktatoriui Saddamui Husseinui 5 val. Lietuvos laiku buvo įvykdyta Irako karinės žvalgybos būstinėje Bagdade. JAV prezidentas egzekuciją vadina svarbiu žingsniu Irako kelyje į demokratiją. Tuo metu Europos Sąjungai tai nėra suderinama su demokratija, o anot Vatikano atstovo, jos įvykdymas nepadės sutaikyti Irako visuomenės. Beveik ketvirtį amžiaus Iraką valdęs S. Huseinas nesulaukė keturių mėnesių iki savo 70-mečio. Jis gimė 1937 metų balandžio 28-ąją valstiečių šeimoje kaime netoli Tikrito miesto. Pasak mačiusiųjų, egzekucijos akimirką eksprezidentas atrodė ramus. Jo rankos buvo surakintos, bet veidas neuždengtas. Vedamas prie ešafoto, S. Huseinas meldėsi: „Nėra kito Dievo, išskyrus Alachą, ir Mahometas – jo pranašas“. IRANAS: TAI IRAKIEČIŲ PERGALĖ „Irakiečių pergalė“ – taip mirties bausmę S. Husseinui apibūdino Irano užsienio reikalų ministro pavaduotojas Hamidas Reza Assefis. „Irakiečiai tapo nugalėtojais. Jie jais jau buvo, kai S. Huseinas neteko valdžios“, – pareiškė pareigūnas, kurį cituoja naujienų agentūra IRNA. Irano valstybinė televizija, informuodama apie buvusio Irako diktatoriaus egzekuciją, pranešė: „S. Husseinui, padariusiam siaubingų nusikaltimų žmoniškumui, įvykdyta mirties bausmė“. S. Husseinas Irane buvo laikomas vienu didžiausių priešų. 1980–1988 metais Irakas ir Iranas kariavo karą, kuriame žuvo daugiau kaip milijonas žmonių. Konfliktas sukėlė abiejose šalyse visišką ekonominę suirutę. RUSIJA: MIRTIES BAUSMĖS ĮVYKDYMAS – TRAGIŠKA KLAIDA Mirties bausmės buvusiam Irako prezidentui įvykdymas – tragiška klaida, kurios padarinius sunku prognozuoti. Tai šeštadienį radijo stočiai „Echo Moskvy“ pareiškė Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas. Anot jo, „prieštaravimų draskomas Irakas yra ties iširimo riba“. K. Kosačiovo nuomone, S. Husseinas „buvo diktatorius, suteikęs savo šaliai daugybę kančių ir nusipelnęs teismo“. Bet, anot Rusijos parlamentaro, „nėra logikos nubausti mirtimi buvusį Irako lyderį“. Kaip pažymėjo K. Kosačiovas, S. Husseino egzekucija turėtų būti vertinama negatyviai. Mirties bausmę po ilgo teismo proceso lapkričio 5 dieną skyrė Irako teismas. S. Husseinas ir du jo bendrininkai buvo kaltinami pusantro šimto šitų nužudymu Dudžailio mieste 1982-aisiais. J. OLEKAS: KARIAMS TEKS BŪTI BUDRESNIEMS Tuo metu Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas Lietuvos radijui teigė, kad S. Husseino egzekucija yra „logiškas teismo sprendimas ir to sprendimo įvykdymas“, tačiau tai gali sukelti Irake naujų neramumų. Todėl, ministro teigimu, šioje šalyje tarnaujančioms sąjungininkų pajėgoms, tarp jų ir lietuvių kariams, greičiausiai bus nurodyta imtis papildomų saugumo priemonių. EGZEKUCIJA VERTINAMA SKIRTINGAI Pasaulio lyderiai skirtingai vertina įvykdytą mirties bausmę. Jungtinių Valstijų prezidentas George'as W. Bushas mirties nuosprendžio įvykdymą S. Husseinui pavadino svarbiu įvykiu Irako istorijoje bei įspėjo, kad neramumai Irake gali tęstis ir po diktatoriaus mirties. Tuo metu tarptautiniai žmogaus teisių gynėjai kritiškai vertina mirties nuosprendį S. Husseinui, kartodami, jog teismo metu būta daug pažeidimų. Prancūzijos atstovai sako, kad dabar yra proga irakiečiams siekti demokratijos, o Italijos premjeras teigia, kad jo šalis yra prieš mirties bausmę, ir mano, kad S. Husseinui derėjo skirti kitokį nuosprendį. „Tragiška žinia“ – taip S. Husseino egzekuciją apibūdino Vatikano atstovas spaudai kunigas Federico Lombardi. Interviu Vatikano radijui dvasininkas pabrėžė, jog mirties bausmės įvykdymas „sukels dar vieną smurto protrūkį“. Pasak kunigo, „egzekucija verčia liūdėti, net jei bausmė buvo įvykdyta sunkių nusikaltimų padariusiam asmeniui“. „Katalikų bažnyčios pozicija, kad negalima žmonių smerkti myriop, buvo daug kartų išdėstyta. Kaltininko nugalabijimas nėra teisingumo ir visuomenės vienijimo kelias“, – pabrėžė Vatikano atstovas spaudai. ES – PRIEŠ MIRTIES BAUSMĘ Europos Komisija kol kas nekomentuoja mirties nuosprendžio S. Husseinui įvykdymo, bet primena, jog Europos Sąjunga yra prieš mirties bausmę, taip pat ir šiuo atveju. Kalbėdamasi su Lenkijos naujienų agentūra PAP, EK atstovė spaudai Mireille Thom priminė ES pirmininkaujančios Suomijos deklaraciją, paskelbtą po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio lapkričio 5-ąją. MIRTIES BAUSMĖS SAMPRATA Mirties bausmės paskirtį sąlygojo jos išimtinumas, ir ji skyrėsi nuo ben­dros kriminalinės bausmės paskirties. Galima teigti, kad taikant mirties bausmę, buvo siekiama šių tikslų: 1) sulaikyti asmenį nuo nusikaltimo padarymo; 2) nubausti asmenį, padariusį sunkų nusikaltimą; 3) atimti nuteistajam galimybę daryti naujus nusikaltimus. Dėl šios bausmės pobūdžio, akivaizdu, kad taikant mirties bausmę nebuvo siekiama tikslo pataisyti asmenį, t. y. taip pa­veikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusi­kalstų. Mirties bausmė išimtinė, nes ji: 1) buvo skiriama tik už dalį nusikaltimų, paprastai sunkiausių ir keliančių didžiausią pavojų visuomenei; 2) negalėjo būti skiriama už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikaltimą; 3) neskiriama ar nevykdoma atskiroms asmenų grupėms, kaip antai: nepil­namečiams, moterims ir kt. Be to, teigiama, kad taikant mirties bausmę, negali būti užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas, nes atėmus asmeniui gyvybę interesų vienybės išlaikymas ar bausmės adekvatumas neįmanomas iš esmės dėl to, kad nebelieka bausmės taikymo subjekto. Galima daryti išvadą, kad mirties bausmės išimtinumą nulemia ne tik tai, kaip dažnai ji gali būti taikoma, o ir objektas, vertybė, į kurią kėsinamasi šia bausme. Tik dėl to, kad gyvybė yra unikali vertybė, o mirties bausme yra kėsinamasi į šią vertybę, mirties bausmę galima vadinti išimtine. Mirties bausmės problema pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo vie­na pagrindinių visuomenės ir mokslininkų diskusijų tema. Nors beveik visų pasaulio valstybių gyventojams kelia nerimą didėjantis nusikalstamumas ir nusikaltėlių įžūlėjimas bei atsiradusios naujos jo reiškimosi formos, kai vienu kartu dešimtys nekaltų žmonių netenka gyvybės (teroro aktai), vis dėlto visuomenė pritaria žmogaus teisių gynimui net ir tuomet, kai tas žmo­gus pažeidžia baudžiamuosius įstatymus. Lietuvos apsisprendimą dėl mirties bausmės panaikinimo stabdė ne teoriniai ar ideologiniai oponentų argumentai, o viešoji nuomonė, kurios demokratinėje visuomenėje negalima ignoruoti bet kuriam atsakingam ir įžvalgiam politikui. MIRTIES BAUSMĖS ŠALININKAI IR PRIEŠININKAI Mirties bausmės šalininkai, arba retencionistai, nuo senų laikų teikė įvairių argumentų, turėjusių įrodyti, kad mirties bausmė neišvengiama priemonė, apsauganti visuomenės narius nuo pavojingų nusikaltėlių. Trys pagrindiniai retencionistų argumentai: 1) atpildo (retribucijos) idėja, 2) izoliacijos idėja, 3) įbauginimo (deterancijos) idėja. Atpildo idėja yra grindžiama gerai žinomu principu „akis už akį" ir reikalauja atpildo už padarytą blogį. Kad ir kiek šis principas būtų užmaskuotas kitais teiginiais, jo esmė išlieka viena: teisingiausias at­pildas žudikui - jo paties gyvybės atėmimas. Ši idėja paseno ir ja šiuolaikinėje visuomenėje neturėtų būti vadovaujamasi. Visuomenė turi įvai­rių galimybių neigiamą požiūrį į nusikaltimą ir nusikaltėlį parodyti netai­kydama pačios žiauriausios - mirties - bausmės. Izoliacijos principas siūlo mirties bausmę taikyti kaip efektyvią prie­monę, apsaugančią visuomenę nuo recidyvo. Valstybė, vykdydama savo es­mines vidines funkcijas, privalo užtikrinti žmogaus saugumą visuomenė­je. Niekas negali geriau užkirsti kelio recidyvui, negu gyvybės atėmimas nusikaltėliui ir tokiu būdu nusikratymas juo visiems laikams. Toks siekis galėtų būti vadinamas atsakomybe už potencialių aukų likimą. Mirties bausmės šalininkai itin svarbia laiko įbauginimo idėją - kad baimė būti nubaustam mirtimi sulaiko potencialius nusikaltėlius nuo nusi­kaltimų. Taip pat manoma, kad pagrasinus mirtimi asmuo, ketinantis da­ryti nusikaltimą, gali būti sustabdytas. Tokį grasinimą įgyvendinus, gali būti teigiamai paveikta visa visuomenė, išgąsdinti linkę nusikalsti asme­nys. Pasak mirties bausmės šalininkų, atsisakius šios bausmės bus pra­rastas pagrindinis teisėsaugos institucijų argumentas kovoje su nusikalstamumu. Net jei mirties bausmė nebus vykdoma, vien jos buvimas ir galimybė ją įvykdyti bus pakankamas visuomenės saugumo garantas. Tai vieni iš svarbiausių argumentų, kalbant apie mirties bausmę kaip efektyvią prevencijos priemonę. Mirties bausmės šalininkų nuomone, argumentai, jog mirties bausmė nestabdo nusikalstamumo, yra nepagrįsti. Jie teigia, kad pritarus mirties bausmės panaikinimo ša­lininkams, jog reikia atsisakyti mirties bausmės tik todėl, kad jos taikymas nelikviduoja nusikalstamumo, neapsaugo nuo žmogžudysčių, tuo pačiu pagrindu reikėtų atsisakyti nuo bausmių apskritai, nes bet kokių bausmių taikymas nepanaikina nusikalstamumo. Mirties bausmė, kaip ir bausmė apskritai, sulaiko nuo nusikaltimų ne kiekvieną as­menį, o tam tikrą dalį nuosekliai mąstančių žudikų, verčia juos labiau apmąstyti savo veiksmus. Kitą šios diskusijos temą atstovauja mirties bausmės panaikinimo šalininkai, arba abolicionistai. Jie įrodinėja, kad: • mirties bausmė nėra efektyvi siekiant įbauginti; • visada rizikuojama nubausti nekaltą žmogų; • jos taikymas arba noras taikyti skatina antihumaniškas nuotaikas visuomenėje; • mirties bausmės vykdymą visada lydi visuomenės moralinio nepasi­tenkinimo bangos; • mirties bausmės aukomis dažniausiai tampa santykiškai mažiau apsaugotos mažumų grupės. Vienas pagrindinių mirties bausmės priešininkų argumentų yra tai, kad ši bausmė atima iš nuteistojo galimybę pasitaisyti, nes fiziškai sunaikina ji. Kitas argumentas prieš mirties bausmės prevencinį poveikį – dėl paties bausmės žiaurumo susidaro tokia situacija, kad kuo didesnis yra gresiantis blogis, tuo daugiau drąsos atsiranda stengiantis bausmės iš­vengti. Idėją, kad mirties bausmė didina žmogžudysčių skaičių, bene pir­masis bus iškėlęs Č. Bekarija. Žinoma, galima manyti ir taip, jog žudikas, bijodamas mirties bausmės, dar kėsinsis ir į liudytojo gyvybę ir taip vietoj vienos mirties bus dvi. Taigi, kad būtų išvengta bausmės už vieną nusikaltimą, yra daroma daug kitų nusikaltimų. Iš to logiškai darytina išvada, kad mirties bausmė, nesulaikydama nuo nusikaltimo padarymo, tam­pa nereikalinga žiauria priemone, o tai demoralizuoja visuomenę (duoda žmonėms žiaurumo pavyzdį) ir kartu didina nusikaltimų skaičių . Be to, anksčiau minėtus mirties bausmės šalininkų teiginius visiškai paneigia fak­tiniai duomenys. Be abejo, mirtis turbūt yra didžiausias blogis, kuriuo ga­lima grasinti žmogui. Mirties baimė daugeliui žmonių yra didesnė už bet kokią kitą baimę. Tačiau tokį poveikį žmogui daro ne abstrakti mirties tikimybė, o reali ir akivaizdi jos galimybė. Būtent tai ir užmiršta mirties bausmės šalininkai. Mirties baimę skirtingai jaučia asmuo, nuteistas mir­ties bausme, ir asmuo, kuris tik rengiasi daryti nusikaltimą. Pastarajam mirties tikimybė atrodo abstrakti, ir toks žmogus dažniausiai nesusimąs­to apie ją. Kai kurie duomenys, gauti apklausus as­menis, padariusius nusikaltimus, už kuriuos būtų galima bausti mirties bausme, rodo, kad bent 9 iš 10 darydami nusikaltimą negalvojo apie jų laukiantį atpildą. Šie asmenys tikėjosi, ir dažnai ne be pagrindo, visai nepakliūti teisėsaugos organų atstovams ir neatsakyti už padarytas nusikalstamas veikas. Kiti teigia, kad ne bausmės žiaurumas, bet jos neišvengiamumas gali atbaidyti nusikaltėlį. Atbaidy­mo efektas pasiekiamas tuo atveju, kai bausmė yra ir griežta, ir neišven­giama. Didelis griežtumas esant menkam išaiškinamumui naudos neduos, tačiau nepadės ir aukštas išaiškinamumo rodiklis esant mažam bausmės griežtumui. Tai gana logiš­kai skambantys argumentai, bet jie nepaaiškina, kodėl būtent mirties baus­mė laikoma būtina griežta bausme. Pabrėžtina, kad ginčai dėl to, kas veiksmingiau - nusikaltimų išaiškinamumo didėjimas ar bausmės griežtu­mas, vyksta daugelyje šalių. Kai kurie šalininkai, bausmės problematiką nag­rinėdami iš bendrosios prevencijos (įbauginimo) pozicijų, analizavo problemą, kas turi didesnę įtaką nusikaltėlių įbau­ginimui: išaiškinimo tikimybė ar bausmės dydis. Taip jie suformuoja pa­grindinę tezę, kad nusikaltėliai iš „konkuruojančių" nusikaltimų renkasi pa­gal jų rizikos laipsnį, o jos svarbiausias elementas yra galimos bausmės dydis ir tikimybė išaiškinti nusikaltimą. Pasirodo, kad esant didelei tiki­mybei išaiškinti nusikaltimą ir atitinkamai galimybei sušvelninti bausmę neabejotinai sumažėja nusikaltimų. Tačiau yra nusikaltėlių, kurie pirme­nybę teikia rizikai, jų negąsdina didelės įstatyme numatytos bausmės ar didelė tikimybė pralošti (nusikaltimas bus atskleistas). Tokie žmonės ne­pakeistų savo elgesio net jei bausmės būtų dar griežtesnės (iki griežčiau­sios iš jų - mirties bausmės) arba ženkliai padidėtų tikimybė atskleisti nu­sikaltimą. Spręsdami minėtą problemą jie daro išvadą, kad ir šiais atvejais visuomenės saugumui daugiau reikšmės turi tikimybė išaiškinti nu­sikaltimą, o ne baudžiamajame įstatyme nustatytas bausmės dydis, t. y. kad esant didelei nusikaltimų išaiškinimo tikimybei tokie asmenys bus grei­čiau išaiškinti ir izoliuoti nuo visuomenės. Jie sako pripažįstą apibendrin­tus teiginius, esą tikimybės laipsnio pakitimas, lemiantis, kad tas asmuo bus teisiamas ar nubaustas, turi didesnę įtaką nusikaltimų skaičiui nei baus­mės rūšies pakitimas.. Mirties bausmės neatšaukiamumas taip pat nėra teigiamas reiškinys ir dėl įvykusios klaidos gali sumažėti pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis ir noras bendradarbiauti su jomis užkertant kelią nusikaltimams ir juos aiškinantis. Apžvelgus visus mirties bausmės šalininkų argumentus ir pareikštą jų kritiką galima daryti prielaidą, kad besaikis bausmių griežtinimas, taip pat ir mirties bausmė, ne­padėdami spręsti nusikalstamumo problemų, tik sudaro iliuziją, kad su nusikalstamumu itin smarkiai kovojama, ir neleidžia imtis tikrai veiksmingų sprendimų paieškos. Tailande mirties bausmė už narkotikų įvežimą ar išvežimą taikoma seniai ir plačiai. Pasmerkta myriop šimtai žmonių, tačiau narkotikų problema tebėra tokia pat opi ir neišspręsta. Tačiau JAV tyrimais buvo bandoma nustatyti realią mirties bausmės įtaką prevencijai. Dvejais iš jų nustatyta, kad kai visuomenė buvo plačiai informuota apie įvykdytą, mirties bausmę, trumpalaikis poveikis vis dėl to buvo ir kelių mėnesių nužudymų skaičius buvo mažesnis negu paprastai. Tačiau dar trys tyrimai, kuriais bandyta patikrinti šį poveikį, to nepatvirtino. Yra ir priešingų duomenų, kad įvykdyta mirties bausmė paskatina daugiau žudyti. Taip atsitinka dėl to, kad ji susilpnina psichinius stabdžius, kurie paprastai sulaiko žmogų nuo tokio nusikaltimo bei aktyvina paslėptą agresiją. Tai vadinamasis ,,brutalizacijos efektas". Vienu iš tyrimų nustaty­ta, jog kitą po mirties bausmės įvykdymo mėnesį nužudymų padaugėja. Tačiau kitais tyrimais minėtas poveikis nenustatytas. TYRIMO METODAS Anketine apklausa TIRIAMOJI VISUMA –GENERALINĖ VISUMA Atlikau tyrimą „ar reikalinga mirties bausmė?” Apklausiau tam tikra grupelę žmonių kurie pateikė tikslius atsakymus į anketos klausimus. ATRANKOS METODAS Kadangi šiuo darbu siekiama sužinoti Lietuvos gyventojų požiūrį apie Islamo religiją, tai naudojamas “Grupių parinkimo kvotų principu” metodas IŠVADOS Remiantis pateiktais duomenimis, galima teikti, kad kiekvienas iš mūsų turi skirtingas nuomones apie mirties bausmę. Vieni mano, kad tai turi būti vykdoma, kiti – ne. Manau, aukštas nusikalstamumo lygis, jo struktūra, didėjantis nu­kentėjusiųjų nuo padarytų nusikaltimų skaičius sąlygoja tai, kad ne vien gyventojai, bet kartais ir mūsų šalies teisininkai pamiršta akademiniu tapusi dar Ch. Montesquieu suformuluotą principą, kad “Gerą įstatymų leidėją labiausiai domina ne bausmės už padarytus nusikaltimus, bet kelio nusi­kaltimams užkirtimas". Šiek tiek perfrazavus galima teigti, kad svarbiau­sias kovos su nusikalstamumu veiksnys yra ne bausmės griežtumas, bet bausmės neišvengiamumo ir minimalios būtinos bausmės už padarytą nusikaltimą visuma. Galima daryti išvada, kad būtent noras su­sikurti kiek įmanoma saugesnį gyvenimą lemia žmonių požiūrį į aplinką. Tuo pagrindu dažnai vertinamas ne tik teisėsaugos institucijų darbas, bet ir baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintos bausmės. Kuo mažiau saugus asmuo jaučiasi, tuo, siekdamas susikurti sau­gumo iliuziją, griežtesnių bausmių jis reikalauja nusikaltėliams. Šį teiginį patvirtina ir sociologiniai tyrimai. Atliktos apklausus parodė, kad didesnė dalis respondentų mano, jog padidinus bausmes nusikalstamumas suma­žėtų. Viena iš griežčiausių bausmių, šiuo metu egzistuojančių pasaulyje, yra mirties bausmė. Visuomenės požiūris į mirties bausmę mažai kuo skiria­si nuo požiūrio į griežtas bausmes. Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenėje vyrauja nuomonė, kad mirties bausmė padeda malšinti nusi­kaltėlius ir padaro visuomenę saugesnę.. Nors baudimas mirtimi panaikintas, negalima teigti, kad Lietuvoje mirties bausmės problema išspręsta, ypač eilinių žmonių sąmonėje. Daugelis žmonių mano, kad mūsų šalyje for­muojasi tendencija labiau branginti nusikaltėlio, o ne lojalaus piliečio teises. Įvairių tyrimų duomenys rodo, kad didesnė dalis apklaustųjų pritaria mirties bausmei. Pastaraisiais metais ženkliai išaugęs nusikalstamumo lygis, didėjanti ekonominė tam tikrų visuomenės sluoksnių ne­lygybė ir nepakankamas politinės valdžios dėmesys žmonių socialinėms reikmėms tik sustiprina žmogaus nesaugumo visuomenėje jausmą. Tai viena iš svarbiausių prielaidų, kodėl dauguma žmonių reikalauja maksimaliai griežtų bausmių ir yra linkę pritarti mirties bausmei. Taigi, galima padaryti prielaidą, kad bausmių griežtinimą skatina pats bausmių griežtumas. Esant pakankamai griežtų bausmių sistemai, palaipsniui prie to priprantama. Todėl visuomenės dažnai nepatenkina esamos bausmių ribos ir laikas nuo laiko ji siekia, kad griežtinimo laipteliais būtų kylama vis aukščiau ir tai sąlygoja, kad mirties bausmė gali būti efektyvi tik žmonių sąmonėje, bet ne realybėje. Mano manimu, aukščiausia bausmė nesustabdys visų nusikaltimų. Psichiškai nesveiki žmogžudžiai, organizuotų nusikaltimų dalyviai, gatvių gaujos žudys nesvarbu, ar įvesta, ar ne aukščiausioji bausmė Ar turi krikščionys remti mirties bausmę? Atsakymas nėra vienareikšmis. Daugelis krikščionių mano, kad Biblija kalba šia tema, o kiti tiki, kad Naujojo Testamento meilės etika pakeitė Senojo Testamento Įstatymą. Manau čia tinka teiginys: "Kas pralieja žmogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas, nes žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą". ANKETA Sveiki! Labai prašau atsakyti į žemiau pateiktus klausimus. Jūsų atsakymai man labai padės rašant darbą: „Ar reikalinga mirties bausmė?“. Jeigu Jūs susikaupsite ir Jums niekas netrukdys, tai į klausimus atsakysite per 15 minučių. Savo atsakymą pažymėkite  Anonimiškumą garantuoju. Ačiū. SĖKMĖS! 1. Kiek Jums metų? • 16 – 18 • 18 – 25 • 25 – 35 • 35 ir daugiau. 2. Jūsų lytis? • Vyras; • Moteris. 3. Ar Jūs tykintis? • taip, esu tikintis ir reguliariai lankausi pamaldose; • taip, esu tikintis, bet pamaldose lankausi retai (tik per didžiąsias šventes); • ne. 4. Ar kiekviena diena, akimirka Jūs jaučiatės saugus? • Taip; • Ne. 5. Jūsų nuomonė apie „bausmes“? ............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................ 6. Kaip vertinate mirties bausmę? • Teigiamai; • Neigiamai; • Nežinau. 7. Ką Jums reiškia žodis „bausmė“? • teisingumo vykdymas; • žmogiškumas; • neviltis; • žiaurumas; 8. Jūsų manymu, kokie lentelėje pateikti teiginiai galėtų atspindėti mirties bausmę? Žmogžudystė Išprievartavimas Kapinių išniekinimas Valsybės išdavystė 9. Ar rekalinga mirties bausmė? • taip; • ne; • nežinau. 10. Kaip ji turėtų būti vykdoma? • Viešai; • slaptai; • stebint tik artimiesėms. 11. Nuo kokio amžiaus mirties bausmė už padarytus nusikaltimus turėtų būti taikoma žmogui? • 16 – 18 • 18 – 25 • 30 – 40 • 40 – ir daugiau. 12. Kokia Jūsų nuomonė, kad Lietuvoje nenaudojama mirties bausmė? • teigiama; • neigiama; • neturi nuomonės. 13. Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos prisijungimą prie Europos Sąjungos? • pritariu; • iš dalies pritariu; • iš dalies nepritariu; • nepritariu; • neturiu nuomonės. 14. Ar Jūs ar Jūsų artimieji yra nukentėję nuo smurtautojo? • taip; • ne; • nežinau. 15. Ką manote apie įvykdytą S.Husseino mirties nuosprendį? • Teigiamai; • Neigiamai; • Neturi nuomonės. 16. Ar viešas mirties nuosprendžio demonstravimas kenkia mažamečių ir vyresnių žmonių psichikai? • kenkia; • nekenkia; • nežinau. 17. Ar pažįstate žmonių kurie yra arba buvo užsiėmę neteisėta veikla? • taip; • ne; • nežinau. 18. Ar pritariate, kad dabar už žmogžūdystę nusikaltėlis gauna vos 8 metus nelaisvės? • taip; • ne; • nežinau; • visiškai nesutinku. 19. Ar žinote žmonių kurie yra nusižengę visuomenei ir dabar užima aukštas pareigas? • taip; • ne. 20. Kokie veiksniai lemia, kad žmogus įvykdo nusikaltimą? • narkotikai; • psichiniai sukrėtimai; • keršto troškimas; • pinigų stoka; • pinigų trūkumas; • nežinau . 21. Jūsų išsilavinimas: • aukštasis; • nebaigtas aukštasis (studentas); • aukštesnysis; • spec. profesinis; • vidurinis; • nebaigtas vidurinis. 22. Jūsų gyvenamoji vieta: • miestas; • rajonas; • kaimas; • užsienis. AČIŪ! Literatūra: 1. Drakšas R. Mirties bausmė: situacija ir perspektyvos. - Vilnius: Eugrimas, 2002. 2. Jovaiša K. Mirties bausmė: teisėtas atpildas ar valstybės sankcionuota žmogžudystė? // Teisės problemos, 1997, Nr.1. 3. Piesliakas V. Naujojo Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso koncepcijos problema // Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji politika pereinant į rinkos ekonomiką (VII Baltijos šalių kriminologų simpoziumo, įvykusio 1993 m. gruodžio 2-4 d. Vilniuje, medžiaga). – Vilnius: Teisės institutas, 1995. 4. Vaišvila A. Bausmės problema teisinėje valstybėje: mirties bausmės aporija // Teisės problemos, 1997, Nr.1. 5. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 89-2741. Internetas:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!