Mikrobiologijos teorija atsiskaitymui

 Mikrobiologija (Arba tai, ko nepasakė per paskaitas) ĮVADAS Mikrobiologija – mokslas apie pačius mažiausius, plika akimi nematomas gyvas būtybes – mikroorganizmus, kurie dar vadinami mikrobais. Mikrobiologija tiria mikroorganizmų morfologiją, fiziologiją, sistematiką ir klasifikaciją, genetiką, ekologiją. Dauguma mikroorganizmų yra vienaląsčiai ir prokariotai. Mikrobiologiją sudaro bakteriologija, mikologija, virusologija, protozoologija. Mikrobiologijos šakos: bendroji (fundamentalioji) ir taikomoji – medicinos, veterinarijos, ŽŪ, pramonės ir kt. Plėtojantis mokslui, nuo medicinos mikrobiologijos atsiskyrė ir tapo savarankiškomis sanitarijos mikrobiologija ir epidemiologija. Be to, dar ir imunologija. Plėtojama biotechnologija (“genų inžinerija”), kalbama apie militarinė ir kosminę mikrobiologija. ISTORIJA 1. Morfologinis etapas. 18 a. A.Levenhuko darbai (1632-1723). Pagaminti lęšiai didino 160 (300-400) x, tyrinėjo įv. aplinkos daiktus. Pavadino “viva animalcula”, detaliai aprašė, nupiešė, klasifikavo. K.Linėjus – klasifikacijos pradininkas. 2. Fiziologinis etapas. 19 a. L.Pastero darbai (1822-1895). “Vyno ir alaus ligų” tyrinėtojas. Pritaikė serijinio atskiedimo metodą ir sugebėjo gauti gryną rūšies kultūrą. Įrodė, kad mikrobai (mk.) atlieka t.t. funkciją (pvz., sukelia rūgimą). Nustatė, kad tai gyvi padarai, gali daugintis anaerobinėmis sąlygomis, energiją gali gauti rūgimo proceso metu. Iš niekur mk. neatsiranda. Kova su jais: kaitinimas, aukšta vandens garų to + slėgis, sausa kaitra. Atrasti juodligės vištų choleros, dujinės gangrenos sukėlėjai. Mikroorganizmai – kaip infekcinių ligų sukėlėjai. Jo atradimus pritaikė Listeris – antiseptikos pradžia. Pradžia vakcinų gamyboje. 3. Imunologinis etapas. E.Dženeris, 1796 m., karvių raupai. L.Pastero skiepai nuo juodligės pasiutligės. R.Kocho darbai (1843-1910). Auginimas mitybiniuose antpiluose pagreitino grynųjų mk. kultūrų išskyrimą ir paspartino tyrimus. Nudažė anilino dažais, panaudojo imersinę sistemą, mikrofotografiją. Laikomas bakteriologijos tėvu, atrado choleros, TBC sukėlėjus, naudoji tuberkuliną diagnostikai. D.Ivanovskis (1864-1920) – tabako mozaikos liga. Yra sukėlėjų, nematomų mikroskopais – virusų, virusologijos pradininkas. I.Mečnikovas – fagocitozė – ląstelinis imunitetas. P.Ėrlichas – Ak – humoralinis imunitetas. Salvarsanas – chemoterapijos pradžia. A.Flemingas – penicilinas, Ab era. Genetika – DNR, materialus paveldimumo pagrindas. SISTEMATIKA Sistematika – grupavimas, mokslas, tiriantis organizmų įvairovę, jos suskirstymą į sistematines grupes. Klasifikacija – skirstymas į klases pagal požymius. Taksonomija – organizmų grupių – taksonų pavadinimas. Taksonas – grupė organizmų, turinčių panašumų. Nomenklatūra – pavadinimų, terminų visuma. Prokariotai. Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių palyginimas: Dydis 1-10 μm 10-100 μm Genetinės medžiagos organizacija Nukleoidas: DNR neatkirta membrana nuo citoplazmos Branduolys: DNR membrana atskirta nuo citoplazmos Chromosoma Nukleoide 1 Branduolyje >1 DNR Nukleoide, plazmidėse Branduolyje, organelėse Dalijimasis Skilimas Mitozė Histonai - + Spec. membranos - + Ląst. sienelėje +/- peptidoglikanas Chitinas/celiuliozė Ribosomos 70S 80S Steroidai sienelėje - + Anaerobiozė +/- - Audinių diferenciacija - + Azoto fiksacija +/- - Bakterijų sistematika visapusiškai aprašo mk. rūšis ir, atsižvelgdama į jų giminingumą, jungia juos į t.t. klasifikacijos vienetus taksonus. Klasifikacija yra sudėtinė sistematikos dalis. Ji, remdamasi bendrais požymiais, būdingais kelioms mk. rūšims, grupuoja juos t.t. taksonuose. Taksonomija sudaro mk. taksonų grupes, atsižvelgdama į hierarchinį ryšį. Pamatinis taksonomijos vienetas yra rūšis, grupė artimų rūšių sudaro gentį,  šeima  eilė  klasė. Yra ir papildomų (poklasiai, porūšiai). Mikroorganizmų taksonai sudaromi pagal: 1) morfologija; 2) dažymąsi (ypač G būdu); 3) kultūrines savybes (augimas, dauginimasis, terpės. Kolonija- plika akimi matoma mitybinės terpės paviršiuje izoliuota struktūra, susidariusi mk. dauginantis ir kaupiantis izoliuotame telkinyje inkubacijos laikotarpiu. Iš kolonijos persėjant į gausinamąją terpę, gauname grynąją kultūrą); 4) judrumą; 5) sporų sudarymą; 6) metabolitines savybes (C ir N poreikis – autotrofai ir heterotrofai, kvėpavimas – aerobai, fakultatyviniai, anaerobai, taip pat griežti, mikroaerofilai); 7) fermentines (biochemines) savybes (A skaidymas, B hidrolizė, fermentų sintezė, fermentinės veiklos produktų sudarymas); 8) jautrumą specifiniams bakteriofagams; 9) Ag sandarą (priklauso nuo ląst. Sienelės ir žiuželių cheminės sudėties); 10) ląst. sienelės chem. sandarą; 11) R ir RR sandarą; 12) B sudėtį. Bakterijų klasifikacijos tikslas – patogeninių mikroorganizmų atpažinimas (klinikoje) – galima parinkti gydymą. Vienintelis požymis, kuris jungia visus mk. yra jų mikroskopinis dydis. Pvz.: Karalystė - Procaryotae Skyrius - Gracillicutes Klasė - Scotobacteria Eilė - Ricketsiales Šeima - Rickettsiaceae Gentis - Coxiela Rūšis - C.burnetti Yra sukurta vadinamoji skaitmeninė taksonomija – vienodai įvertintas kiekvienas aprašomojo mk. požymis, neteikiant svarbesnės reikšmės nei vienam iš jų (nes kitaip klasifikacija tampa subjektyvi ir priklauso nuo autoriaus požiūrio). Klasifikacija yra organizmų suskirstymus į taksonus pagal jų požymius, o nomenklatūra – pavadinimų priskyrimas taksoninėms grupėms, remiantis tarptautinėmis taisyklėmis. Klasifikacijos gali būti natūralios (filogenetinės), grindžiamos evoliuciniais duomenimis ir dirbtinos (darbinės), pagrįstos fenotipiniais požymiais. Natūralios pvz.: yra skaitmeninė ir genosistematika (genomo ypatybės), o dirbtinės – imunologinė (serologinė – serovarai). Rūšis – visuma mk., turinčių bendrą kilmę ir artimą genotipą. Bakterijų rūšimi laikoma grupė padermių, kurios turi daug bendrų savybių ir labai skiriasi nuo kitų padermių grupių. Bakterijų rūšies koncepcija yra gana subjektyvi, nes įv. rūšyse galima aptikti labai nevienalyčių padermių. Mikroorganizmai, sudarantys 1 rūšį, gali būti suskirstyti į porūšius, - tai žemiausia hierarchinė taksonominė kategorija, neretai oficialiai įvardijama nomenklatūroje. Yra ir dar žemesnių kategorijų: biovarai, fagovarai (pagal reakciją į bakteriofagą), serovarai (Ag sandara) – oficialiai neįteisinti, bet turi didelę praktinę reikšmę. Vartojami ir kiti terminai, pvz., kultūra (visuma mk., atsirandančių jiems besidauginant terpėje), kolonija, grynoji kultūra. Gentis – aukštesnis taksonas. Taikoma K.Linėjaus binarinė nomenklatūra: mk. pavadinimą sudaro genties vardas ir rūšies vardas. Įvardinti aukštesnius taksonus paprastai nėra pagrindo, nebent Enterobacteriaceae šeima – labai giminingos. Nomenklatūra: 1. Nacionalinė kalba ar profesiniai žargonizmai (auksinis stafilokokas, juodligės bacilos) 2. Moksliniai terminai (M.tuberculosis). 1923 m. J.Bergey bakterijų sąvadas. Dabar naudojama IX edicija (1993 m.). Jame prokariotai skirstomi į 4 grupes: 1. G- 2. G+ 3. Ląstelės sienelės neturinčios 4. Archebakterijos (su sienele be peptidoglikano). SIENELĖ (DAŽYMAS G BŪDU) Remiantis sienelės struktūra, visi prokariotai skirstomi į 2 dideles grupes. Tai nustatoma mikropreparatus dažant specialiu Gramo būdu. Kai fiksuotos ląstelės iš pradžių dažomos kristaliniu violetu, o po to jodu, susidaro nudažytas kompleksas. Jei taip nudažytą preparatą veikiame etanoliu, gaunami dvejopi rezultatai, priklausomai nuo struktūros: vienos išsaugo spalvą (G-), kitų kompleksas yra išplaunamas, ir jos nusispalvina (G+). G+ 50-90 % sienelės sudaro peptidoglikanas (polisacharidinis karkasas), per mikroskopas sienelė atrodo homogeniška, be jo dar yra teicho r. (pagrindiniai G+ prokariotų Ag), polisacharidų, susijungusių kovalentinėmis jungtimis ir sudarančių tvarkingą struktūrą. G- peptidoglikanas tesudaro 1-10 %, sienelėje yra daug sluoksnių. Vidiniame yra peptidoglikanas, išoriau – išorinė membrana (polisacharidai + B + L + lipopolisacharidai), o šiuos komponentus nuo citoplazminės membranos (CPM) skiria elektronams laidi ertmė – periplazminis tarpas. Kiti variantai: • k.k. bakterijos sugeba keisti formą, nes turi tampraus peptidoglikano (dažosi kaip G-); • vietoje peptidoglikano turi pseudomureino (kaip G+); • dažosi kaip G+, bet sudaryti išimtinai iš rūgštaus polisacharido; • sienelę sudaro tik B (kaip G-); • be sienelės – protoplastai, gauti laboratorijoje, veikiant įv. medž., pvz., lizocimas pašalina peptidoglikaną. Labai jautrūs aplinkos veiksniams. Yra ir natūralių – mikoplazmos. Sienelės funkcijos: 1. Mechaninė apsauga 2. Forma 3. Apsauga nuo išorinės aplinkos veiksnių (pvz., osmosinių pokyčių) 4. Yra receptorių 5. Formuoja Ag sandarą 6. Selektyvus pralaidumas medž. KAPSULĖ Amorfiškas gleivių darinys, apvelkantis ląst., išsaugojęs ryšį su ląst. sienele. Kai toks darinys yra nedidelis (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!