Metodologinės darnaus vystymosi nuostatos

 1. DARNAUS VYSTYMO IŠTAKOS Darnaus vystymo apibrėžimas pirmą kartą buvo suformuluotas 1987 m. Jungtinių Tautų sudarytos specialios Aplinkos ir plėtros komisi­jos ataskaitoje „Bendra mūsų ateitis". Šioje ataskaitoje buvo ban­dyta išdėstyti darnaus vystymo koncepciją - tai toks vystymas, kuris ten­kina dabartinius visuomenės poreikius, bet kartu nemažina ateinančių kartų galimybių tenkinti savuosius [12]. Daugelis mokslininkų bei politikų kri­tikavo neišsamų šio teiginio apibrėžtumą ir nevienareikšmes interpretaci­jas, tačiau iki šiol tai yra pagrindinis ir plačiausiai vartojamas darnaus vys­tymo apibrėžimas. Darnus vystymas turi būti pagrįstas ne vien aplinkosaugos ir ekono­minių interesų derinimu. Jis turi užtikrinti socialinį teisingumą valstybės viduje bei valstybių santykiuose. Viena didžiausių kliūčių, trukdančių įgy­vendinti darnų vystymą, yra skurdas. „Subalansuoto gyvenimo strategija" (A Strategy for Sustainable Li-ving) buvo paskelbta 1991 m. Pagrindinės šios strategijos nuostatos: • žmonės nori ne tik išlikti, bet ir privalo gyventi geriau ir pasitu­rinčiai; • žmonija iki šiol per mažai rūpinosi aplinka ir neracionaliai nau­dojo išteklius, todėl atsidūrė ties savo pačios išlikimo riba; • visuomenės vystymasis ateityje turi užtikrinti, kad ekonominė pažanga bus naudojama ne tik žmogaus, bet ir aplinkos labui. Darnaus vystymo (sustainable development) terminas į kitas kalbas verčiamas įvairiai - harmoningasis vystymasis, tausojamasis vystymasis, tvarus vystymasis, tvari plėtra, darni plėtra, subalansuotoji plėtra, tolydi (stabili, harmoninga) plėtra. Darna nėra skaitmeninio balanso tarp visų trijų aplinkos apsaugos, ekonominės ir socialinės koncepcijos aspektų, jų tikslų bei poreikių, nors juos derinti yra būtina, ir tai sudaro prielaidas koncepcijai įgyvendinti. Dar­nos indikatoriai (rodikliai) dažnai yra integruoti ir rodo visuomenės būvį: vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, saugomų teritorijų plotas ir kiti, nesu­siję su skirtingų interesų derinimu. Spartėjant globalizacijos procesams pasaulyje, darnaus vystymo nuo­statas įmanoma įgyvendinti tik bendromis tarptautinėmis pastangomis. Nuostatą, kad darnus vystymas yra pagrindinė ilgalaikė visuomenės rai­dos ideologija, Rio de Žaneiro konferencijoje savo parašais patvirtino 170 šalių vadovai. 2002 m. Johanesburgo konferencijos, kurioje dalyvavo 193 pasaulio valstybių delegacijos, pagrindinė mintis buvo ta, kad jau yra pa­siektas darnaus vystymo progresas, tačiau pats procesas vyksta per lėtai. Būtina suderinti priemonių įgyvendinimo planą tarptautiniu mastu. Dažniausiai skiriamos dvi valstybių kategorijos: išsivysčiusios ir be­sivystančios šalys. Skirtumų tarp šių valstybių kategorijų yra daug, tačiau jos turi ir bendrų požymių. Besivystančioms valstybėms būdingas labai spartus gyventojų skaičiaus augimas, skurdas, lyčių nelygybės, švietimo ir kitos socialinės problemos. Išsivysčiusios šalys per daug intensyviai nau­doja gamtos išteklius ir labai teršia aplinką. Praėjusio dešimtmečio pradžioje Centrinėje ir Rytų Europoje susifor­mavo pereinamosios ekonomikos valstybės. Šioms valstybėms būdinga tai, kad praėjusio dešimtmečio pradžioje kelis kartus sumažėjo gamybos ap­imtys, o kartu ir išteklių naudojimas bei aplinkos tarša. Praėjusio dešimt­mečio viduryje daugumoje šių šalių ekonomika pradėjo kilti. Šiai valsty­bių grupei būdingas spartus pokyčių tempas bei mastai, kurie matuojami kartais, o ne procentais, kaip išsivysčiusiose ar besivystančiose šalyse. Ver­tinant darnų vystymą pereinamosios ekonomikos valstybėse, būtina įver­tinti: ar gamtinių išteklių naudojama mažiau dėl ekonomikos nuosmukio, ar aplinkos tarša sumažėjo tik dėl mažiau naudojamų išteklių? Kiekviena valstybė turėtų detaliai išanalizuoti ir suprasti, jei gamtiniai ištekliai bus naudojami gerokai lėčiau nei augs ekonomika, o aplinka teršiama lėčiau, nei bus naudojami ištekliai, tai reikš, kad darnaus vystymo nuostatoms nėra nusižengiama. [12]. 1.1 lentelė Pagrindiniai darnaus vystymo prieštaravimai ir jų sprendimo būdai Pagrindiniai darnaus vystymo prieštaravimai Sprendimo būdas 1. Tarp realaus gyvenimo ir harmoningų santykių su gamta Dėmesio centre turi būti žmonės, turintys teisę į sveiką vaisingą bei harmoningą sutarimą su gamta 2. Tarp realios plėtros ir aplinkos Ekologinis aspektas turi būti neatsiejama plėtros proceso dalis 3. Tarp dabartinės ir būsimosios kartos Žmogaus poreikių tenkinimas ir aplinkos išsaugojimas, atstovaujant kiekvienos kartos interesams 4. Tarp turtingų ir skurdžių valstybių bei žmonių Būtina mažinti atotrūkį tarp valstybių bei žmonių nugalint alkį ir skurdą 5. Vidiniai ekonominiai Atsisakyti arba sumažinti modelių, neatitinkančių darnios gamybos bei vartojimo 2. DARNAUS MIESTŲ VYSTYMO PRINCIPAI IR TIKSLAI Sudėtingam miesto plėtros vystymo procesui didžiausią įtaką turi gam­tiniai, ekonominiai, demografiniai, planavimo, techniniai, valdymo ir kiti veiksniai. Šių veiksnių poveikis metodologiškai vertinamas trimis pagrin­diniais aspektais: ekonominiu, socialiniu, ekologiniu. Šių aspektų sanglau­da sudaro darnaus miesto vystymo pagrindą. Jo prielaidos turi būti įteisi­namos planavimo dokumentuose. Svarbiausias miesto planavimo dokumentas yra jo bendrasis planas (BP), nustatantis žemės naudojimo paskirtį ir darnaus vystymo principus. Darnus vystymas - tai naujas terminas, pastarąjį dešimtmetį plačiai var­tojamas Vakarų valstybių planuotojų bei aplinkosaugininkų darbuose, po­litikų forumuose, įteisinantis naują požiūrį į miestų vystymą [1]. Ben­druosiuose miestų planuose numatyta: 1) taupiai naudoti žemės plotus ir gamtinius išteklius, lėšas, 2) saugoti privačią nuosavybę, 3) ginti visuomenės interesus, 4) tausoti gamtą bei kultūros paveldą, 5) koordinuoti ap­rūpinimą infrastruktūra, 6) derinti įvairių sektorių veiklą mieste, 7) ma­žinti skirtumus tarp miesto centro ir periferinių rajonų, 8) subalansuoti ap­tarnavimo sistemą pagal gyvenimo kokybės reikalavimus. Vakarų šalių mokslininkai, planuodami miestus, laikosi šių nuostatų, siūlo būdus bei priemones jiems įgyvendinti, bet visuose literatūros šaltiniuose pabrėžia­ma atskirų šalių bei miestų vystymo specifika ir ekonominės sąlygos. Plačiausiai paplitusi darnaus miesto (subalansuoto miesto) interpre­tacija. Tai miestas, kurio gamtinės aplinkos aspektams urbanistikos poli­tikoje suteiktas prioritetas. Ši politika nepakankamai įvertina ar net visai nevertina teigiamų aspektų, susijusių su aglomeracijų pranašumais (siner­getika) mieste [2]. Teigiamų aspektų kyla iš socialinės ir ekonominės miesto aplinkos. Būtina įvertinti aktyvų miesto vaidmenį kokybiškai plė­tojant daugelį sričių, tokių kaip gyvenamųjų namų statyba, gyventojų už­imtumas, ar gerinant aplinkos kokybę. Miesto vystymas, jo planavimas turi nustatyti problemas, iškelti plėtros tikslus, susijusius su ūkine veikla, aplinka, kultūros paveldu bei ekonominėmis sąnaudomis ir socialiniu nau­dos paskirstymu. Darnaus miesto politikai įgyvendinti būtina daugiaaspektė strategija. Pagrindiniai darnaus miestų vystymo principai. Apibendrinus įvai­rių pasaulio šalių patirtį, darnus miestų vystymas įgyvendinamas keturiais pagrindiniais principais: 1. Tolydus vadovavimas miestui - tai politika, kuriai reikia planavimo priemonių ekologinėms, socialinėms ir ekonominėms sąlygoms pagerinti kaip būtino integracijos pagrindo. Diegiant šias priemones, miesto politika, orientuota į subalansuotumą, tampa stipresnė ir ambicingesnė. 2. Politikos integracijos principas. Koordinavimo ir integravimo pa siekiama kaip platesnės koncepcijos principų derinio ir išskaidytos tiesioginės atsakomybės. Integracija turi būti pasiekta horizontaliuoju lygiu ir vertikaliuoju tarp visų Europos Sąjungos valstybių narių, regiono ir vietinės valdžios, siekiant glaudesnių politinių veiksmų ir norint išvengti skirtingų lygių politikos bei sprendimų prieštaravimų. 3. Ekologinio sisteminio mąstymo principas. Ekologinis mąsty­mas – tai kompleksinė sistema, kurią apibūdina pokyčių ir plėt­ros procesas. Tai energija, gamtiniai ištekliai ir teršalai. Šią veik­lą reikia prižiūrėti, atnaujinti, skatinti, sužadinti ir užbaigti dar­naus vystymo požiūriu. Transporto ir eismo reguliavimas – tai kitas ekologinio mąstymo elementas. Šiuo principu remiasi dvi­ gubo tinklo būdas, sudarantis pagrindą miestui vystytis regiono ir vietiniu lygiu. Šis principas apima ir socialinį mastelį, kuria­me kiekvienas miestas yra socialinė ekologinė sistema. 4. Kooperacijos ir bendradarbiavimo principas. Subalansuotumas - tai padalyta atsakomybė, kooperacija ir bendradarbiavimas tarp skirtingo lygio organizacijų derinant svarbiausiųjų interesus. Su­balansuota vadyba - tai kartu ir mokymasis veikti, pasidalyti pa­tirtimi, profesinėmis žiniomis ir kvalifikacijos kėlimo būdais, tarpdisciplininiu darbu, bendradarbiauti. Visuomenės konsulta­vimas ir naujų mokymo būdų taikymas bei supratimo didėjimas yra kertiniai vadovavimosi šiuo principu elementai [1]. Užsienio šalių mokslininkai darnaus vystymo tikslus apibūdina siek­dami tolydumo ir visų veiksnių lygiavertės įtakos planavimui, nes šia veikla užsiima įvairių sričių specialistai, todėl būtina rasti kompromisą, kad nė vienas aspektas nebūtų svarbesnis už kitus. Pagrindiniai darnaus miestų vystymo tikslai: • saugoti privačią nuosavybę ir visuomenės interesus; • taupiai naudoti žemės plotus; • pagerinti susisiekimą su svarbiausiais miesto objektais; • taupiai naudoti gamtos išteklius; • saugoti gamtą bei kultūros paveldą siekiant išlaikyti jų savitumą; • integruoti ir koordinuoti aprūpinimą infrastruktūra; • laikytis techninių sanitarijos, gaisrinės saugos ir saugumo rei­kalavimų; • subalansuoti aptarnavimo sistemą, kad būtų patenkinti gyveni­mo kokybės reikalavimai, gyventojus aprūpinti būtina infrastruk­tūra; • mažinti gyvenimo lygio skirtumus tarp skirtingai išsivysčiusių miesto rajonų, t. y. miesto centro ir periferinių rajonų; • derinti įvairių (gamybos, prekybos, poilsio ir kt.) sektorių veik­lą mieste; • taupiai naudoti lėšas koordinuojant infrastruktūros priežiūrą ir remontą [1]. Realizavus autorės pateiktus tikslus Lietuvos miestų planavimo prak­tikoje, kitas svarbus etapas yra įstatymų bazės formavimas. Darnaus vys­tymo principus įstatymais reglamentuotuose dokumentuose ir jų teisinį pagrindą sudaro Teritorijų planavimo įstatymas ir jį papildantys aktai. Miestų teritorijos planuojamos vadovaujantis kompleksinio (integruo­to) planavimo principu. Turi būti įgyvendintas planavimo skaidrumas ir visuomenė turėtų prisidėti prie sprendinių priėmimo, derinant skirtingų lyg­menų (nacionalinio, regioninio, vietinio) teritorijų planavimo dokumentų sprendinius tarpusavyje [1]. [vertinus šias nuostatas pagrįsti tokie darnaus miestų vystymo bruožai: • visų sektorių politika koordinuojama teritoriją vertinant kaip ap­gyvendinimo sistemą (miesto, regiono ar krašto); • visuomenė, t. y. tam tikros teritorijos piliečiai, prisideda prie pla­navimo proceso, pradedant vietine bendruomene ir baigiant ap­skritimi ar kraštu; • dotavimas priklauso nuo įvairių lygių administravimo ir politi­nės hierarchijos panašaus lygio teritorijoms (savivaldybei, ap­skričiai ar kraštui). Bendruosiuose miestų planuose šie principai turi būti įgyvendinti. Su­darant teritorijų planavimo schemas, būtina siekti funkcinės, ekonominės, administracinės ir kultūrinės sanglaudos, viešojo aptarnavimo ir šalia jų esančius rajonus priskiriant ir vietiniam, apskričių, ir tarptautiniam lyg­meniui; koncentruoti dabartinius tikslus, atsižvelgiant į teritorijos funk­cionavimą, gyvybingumą ir aplinkos kokybę ateityje; sudaryti skirtingos rūšies žemės naudojimo zonas pagal jos naudojimo paskirtį; reguliuoti, kaip žemė naudojama pagal aplinkos kokybės reikalavimus, ir sumažinti teritorijų plotus, kurių pagrindinė žemės naudojimo paskirtis yra netinka­ma, reguliuoti užstatytos aplinkos tankį, formuojant visuomeninės paskir­ties teritorijas ir užtikrinant patogų susisiekimą su jomis. „Subalansuotų miestų manifeste" teigiama, kad subalansuotas miestas: • plėtojamas, atsižvelgiant į gamtinę aplinką ir ją akcentuojant, taupiai naudojant jos išteklius ir minimizuojant neigiamą mies­to įtaką ir vietinei, ir platesnei gamtinei aplinkai; • yra ir regiono, ir pasaulio miestas, ir tai nepriklauso nuo jo dy­džio; • vykdo plačią, pagrįstą radikalių pokyčių programą, kuri skatina individus prisiimti daugiau atsakomybės dėl jų miesto plėtros; • įvertina aplinką ir jos įtaką paskirsto tolygiau nei dabar; • mokosi, šviečiasi, yra įtrauktas į tarptautinius bendradarbiavi­mo tinklus; • nesikildina iš idealizuotos senosios gyvenvietės, bet suteikia ra­dikalią išraišką savo ypatingam kultūriniam ir fiziniam identitetui, tolesniems plėtros pokyčiams; • siekia saugoti ir tobulinti savo gamtinę, urbanizuotą ir kultūri­nę aplinką; • suteikia neribotų galimybių aplinkos kokybei pagerinti vietiniu, regioniniu ir visuotiniu mastu [1]. 3. TERITORIJA KAIP MIESTO PLĖTROS REALIZAVIMO ERDVĖ Teritorijų planavimas padeda reguliuoti žemės naudojimą, atsižvel­giant į visuomenės interesus. Visos Europos šalys turi veikiančias siste­mas, siekiančias šio tikslo, bet veiklos metodai ir apimtys kiekvienoje sis­temoje skirtingi, [vairiai įvardijamas erdvinis, fizinis miesto ar teritorijų planavimas. Teritorijos valdymo sistema iš esmės vykdo dvi funkcijas: 1. Rengia planus (sudaro pagrindą rengdama plėtros strategijas bei planus pagal skirtingus planavimo lygmenis nuo valstybės iki savivaldybės). 2. Kontroliuoja plėtrą (teisinės ir administravimo procedūros, vei­kiančios savivaldybės lygiu, kuriomis kontroliuojama vietovė ir plėtros forma, pastatų naudojimo pokyčiai). Svarbiausia miesto aplinkos dalis yra žemė - teritorija, kurioje gyve­na žmonės, realizuojantys savo gyvenimo poreikius. Šioje teritorijoje sta­tomi pastatai, išdėstoma inžinerinė infrastruktūra, kuri užtikrina XXI am­žiaus gyvenimo kokybės lygį [1]. Lietuvos miestų teritorijų žemė iki 1990 m. buvo valstybės nuosavy­bė, todėl planuotojai prioritetą teikė bendriems visuomenės poreikiams, kuriems atstovavo valstybė. Visa planavimo ir statybos politika buvo vals­tybinė. Individualūs gyventojų namai, trukdę daugiaaukščių namų staty­bai, buvo griaunami, o žmonėms buvo kompensuojama kitu turtu, daž­niausiai butais daugiaaukščiuose namuose. Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius Lietuvoje api­brėžia Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnis teigia, jog žemė - svarbiausia gamtinės aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius sausumos, vandens ir miškų plotus, api­būdinama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis. Žmogaus veikloje žemė yra nekilnojamasis turtas, pagrindinė priemonė žemės ir miškų ūkyje ir teritorinė bazė kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių, infra­struktūros elementams išdėstyti [7]. Viena iš valstybinės žemėtvarkos priemonių yra žemės reforma. Že­mės reforma - tai esminis žemės naudojimo sistemos pertvarkymas arba pakeitimas kita. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kilo vienas svarbiausių valstybės uždavinių - grąžinti jos piliečiams nacionalizuotą turtą - žemę. Tam ir buvo pradėta nauja žemės reforma Lietuvoje. Per visą dešimties metų laikotarpį įvairiuose Lietuvos rajonuose ji vyko skirtingai, tam tik­rais etapais: 1990-1992; 1993-1994; 1995-1997 ir 1998-2000 m. Pagal Europos Sąjungos šalių praktiką žemės reforma apima: 1) nuo­savybės atkūrimą į turėtą žemę - restituciją; 2) nuosavybės į žemę pakei­timą, tai: • privačios žemės suvalstybinimas - nacionalizacija (žemės paė­mimas visuomenės reikmėms, sovietmečiu - kolektyvizacija); • valstybinės žemės privatizavimas - denacionalizacija (prieš ka­rą vyko dvarų parceliavimas); • žemės jungimas pagal savininkų pageidavimus, turint tikslą su­ formuoti optimalų ūkininkavimą (konsolidaciją) [1]. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, formavosi rinkos ekonomika, pra­sidėjo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas. Iš esmės pasikeitė san­tykiai žemės rinkoje, žemė tapo privačia nuosavybe. Tai „pakoregavo" te­ritorijų planavimo ir miestuose, ir kaimo vietovėse procesą. Daugumoje Centrinės ir Rytų Europos valstybių žemė grąžinama savininkams toje pačioje vietoje, kurią jie valdė iki nacionalizacijos, neat­sižvelgiant į dabartinę gyvenamąją vietą. Vėliau savininkai gali tartis su savosios žemės naudotojais dėl jų išsikėlimo, žemės pirkimo (pardavimo) ir t.t., bet šiame procese valstybė jau nedalyvauja [15]. Dabartinė žemės reforma Lietuvoje neatitinka nė vieno klasikinio api­brėžimo. Vyriausybė suteikė valdininkams, iš dalies ir žemėtvarkininkams, didžiulę laisvę skirstyti valstybės žemę pagal neapibrėžtus kriterijus ir la­bai sudėtingus mechanizmus, kuriuos galima interpretuoti skirtingai. Pvz., grąžinamą plotą galima padidinti 30 % ar net 100 % grąžinant žemę ten, kur gyvena pretendentas, ar skirti ją už keliolikos kilometrų vienoje ar keliose vietose. Oficialių dokumentų, kuriuose užfiksuota informacija apie žemės re­formos statistinius rodiklius, analizė rodo, kad pretendentų susigrąžinti že­mę skaičiai skiriasi -50 000, o lėšų poreikis reformai įvykdyti ~40 mln. litų. Vien per 1998—2000 m. žemės reformos darbams sumokėti išleista -155 mln. litų biudžeto lėšų. Europos Sąjungos valstybių infrastruktūroje, užsiimančioje nekilno­jamojo turto formavimu ir registravimu, valstybinės institucijose dirba vi­dutiniškai 1 valdininkas 5000 gyventojų, neskaitant privačių kompanijų. Lietuvoje 1 valdininkas tenka 740 gyventojų, Latvijoje - 1200 gyvento­jų, atitinkamai Estijoje - 1450 [1]. Formaliai apskritys atsako už žemės reformą, bet jų darbo kokybė priklauso nuo metodikos, kurią teikia LR žemės ūkio ministerijos Žemėt­varkos ir teisės departamentas. Susipažinus su pagrindiniais dokumentais, reglamentuojančiais žemės reformą, atrodo, kad reformą planuojama at­likti atmestinai, kad kitu etapu užbaigtą restituciją galima būtų pradėti iš naujo [80]. 1999 m. Vyriausybė įtvirtino nuostatą, kad perkamos ne žemės ūkio paskirties žemės faktinis sklypo plotas nuo juridinio gali skirtis 0,01 ha, kai mažiausias sklypas yra 0,04 ha [9]. Šių teisės aktų priėmimo tikslas - spartinti žemės reformą, bet minė­ti nuokrypiai absoliučiai nepagrįsti. Švedijos vyriausybė Lietuvai pagamino ortofotografinius žemėlapius, kuriuose galima suprojektuoti sklypus ir ap­skaičiuoti jų plotus tomis pačiomis sąnaudomis 2 % tikslumu, kai plotai ne mažesni kaip I ha. Bet problema ta, kad iki šiol daugumoje vietovių projektuojama buvusių žemėtvarkos planų pagrindu, esamos padėties na­tūroje atitikimas ir tikslumas abejotini. Tikslią žemės plotų ap­skaitą lemia žemės plotų ir sklypų ribų nustatymas. Nustatant ribas nega­lima apsiriboti matavimais ir kartografija, būtina ribas pažymėti vietoje specialiai tam skirtais riboženkliais. Valstybė įpareigoja žemės naudoto­jus šiuos ženklus saugoti. Tik laikantis tokių sąlygų galimas žemės skly­po arba žemėnaudų registravimas valstybiniame žemės registre. Dabar taikomos 1942 m. ar 1963 m. koordinačių sistemos griauna že­mės ir kito nekilnojamojo turto informacinės duomenų bazės matematinį pagrindą, tad sudėtinga tiksliai sudaryti suvestinius kadastro žemėlapius. Tebėra nemaža neapibrėžtumo dėl atsakomybės už kadastro žemėlapių ren­gimą. Tai prieštarauja valstybės registrų įstatymo nuostatoms. Ne mažes­nę problemą kelia įvairiais teisės aktais legalizuotas unikalus nekilnoja­mojo turto registracijos kodas, susietas ne su valstybinio geodezinio tin­klo koordinatėmis, o su kadastro vietovių unikaliaisiais kodais. Tokia ko­davimo sistema būtų buvusi pateisinama prieš 20 metų. Šiandien, dirbant su integruotomis geografinėmis informacinėmis sistemomis, tokį kodavi­mo principą galima toleruoti tik kaip laikiną. Lietuva, sekdama ES šalių tendencija jungti statistines ir geografines duomenų bazes, planuoja per­formuoti gyventojų registro duomenų bazę integruodama ją į geografines duomenų bazes bei susiedama su teritorijų administracinių vienetų, gyve­namųjų vietovių ir adresų registru. Nekilnojamojo turto kodavimo siste­mos keitimas tėra laiko klausimas, ir kuo vėliau tai bus atliekama, tuo bran­giau tai kainuos. Dabar nekilnojamojo turto registre įregistruota apie 700 000 žemės savininkų ir apie 1,5 mln. pastatų savininkų. Kodų pakei­timas kainuotų ne vieną dešimtį milijonų litų. Būtina pabrėžti, kad 2000 metais baigus žemės reformą iš esmės nebuvo atliktas šio proceso finansinis ir techninis auditas. Senajai reformai baigti, metodinėms, kva­lifikacinėms ir kitoms klaidoms ištaisyti, įskaitant ir teisinę registraciją, gali neužtekti ir pusės milijardo litų. Iš tikrųjų žemės reforma tik praside­da. Mieste iš esmės šis procesas neprasidėjo, išskyrus tam tikrus fragmen­tus. Kad jis būtų vykdomas kompetentingai, ne taip kaip kaime, privalu pagrindiniu teisės aktu laikyti Teritorijų planavimo įstatymą. Visi projek­tuotojai privalo turėti šio įstatymo tvarka numatytą bendrojo teritorijų pla­navimo licenciją. Nekilnojamojo turto kadastro rodikliai turi [14]: 1. Garantuoti valstybinę nuosavybės apsaugą. 1. Sudaryti prielaidas mokesčiams už nekilnojamąjį turtą formuoti, tai būtų nuolatinis biudžeto šaltinis. 2. Suteikti galimybę teikti kreditus ir investicijas. 3. Suformuoti žemės ir kito turto rinką ir jos legalią kontrolę. 4. Užtikrinti valstybinės žemės apsaugą. 5. Būti veiksniu mažinant ginčus dėl žemės tarp savininkų. 6. Sudaryti prielaidas optimaliems ūkiams formuoti. 7. Tobulinti miestų ir jų ūkio infrastruktūros planavimą. 8. Padėti gerinti aplinkos apsaugą ir racionaliai naudoti žemę. 10. Atspindėti statistinius duomenis, reikalingus demografinei situacijai analizuoti, strateginiam ir operatyviniam planavimui ir val­dymui. Formuojant kadastro rodiklius būtina atsižvelgti į Europos valstybių praktiką, kur kadastro rodiklių skaičius priklauso nuo nekilnojamojo tur­to vertės ir mokesčių už jį. Pvz., negyvenama ir netinkama ūkininkauti žemė (vandenys) apskaitoma tik keliais rodikliais - plotas, teritorijos ri­bos ir nuosavybė. Pagrindiniai kadastro rodikliai yra: nuosavybės teisė; turto vertė; nau­dojimo būdas (paskirtis). Žemės, esančios už miesto teritorijos, yra tolesnės miesto teritorijos plėtros rezervas, taip pat turi apsauginę sanitarinę higieninę reikšmę. Taip pat jos gali būti naudojamos kaip poilsio vietos miesto gyventojams. Šias teritorijas galima suskirstyti į priemiestinę ir žaliąją miesto zonas, kurioms būtina numatyti ypatingą apsaugą. Žemė urbanizuotoje Lietuvos teritorijoje naudojama pagal numatytus žemės naudojimo reglamentus, nustatytus pagal Žemės įstatymą [7], Mies­tų, miestelių ir kaimų bendrojo planavimo laikinąsias taisykles. Pvz., Vil­niaus miesto bendrajame plane [13], vadovaujantis išvardytais dokumen­tais, išskirtos keturios pagrindinės žemės naudojimo paskirtys, bei laisvas valstybinės žemės fondas ir žemė, kurią užima neprivatizuoti vandenys. Visų šių keturių pagrindinių naudojimo paskirčių privati ir valstybinė žemė sudaro miesto žemės fondą. Teoriškai miesto žemės fondu vadinamas suminis žemės plotas, esantis miesto teritorijoje. Visas privačios žemės fondas ir dalis valstybinės žemės fondo sudaro potencialią žemės rinką, kurios dauguma objektų bet kuriuo metu gali patekti į rinką ir ten gali būti nupirkti ar parduoti. Todėl jį tikslinga nagrinėti atliekant žemės rinkos tyrimus, išsiaiškinant galimą žemės rinkos potencialą. Kai kurių žemės vertini­mo teorijos autorių teigimu, miesto žemės rinką galima nagrinėti kaip vien­tisą objektą, susidedantį iš dviejų segmentų: • neužstatyti žemės sklypai; • užstatyti žemės sklypai; arba susidedančią iš devynių segmentų: • žemės ūkio naudojimo žemė; • atvirų neužstatytų erdvių žemė (naudojama rekreacijai, medžiok­lei, žvejybai ir pan.); • neužstatytos miesto ir užmiesčio zonų žemės (artimiausia peri­ferija su perspektyva artimiausioje ateityje galimybe ją naudoti užstatymui); • užstatyta arba skirta užstatyti miesto žemė; • privačių namų valdų žemės; • daugiaaukščio užstatymo žemės; • komercinio pramoninio naudojimo žemės; • įvairiai miesto infrastruktūrai skirta žemė; • žemės, skirtos užstatyti su sąlyga, kad yra ne parduodamos, o išnuomojamos. Teritorijų planavimo teisinius pagrindus visų pirma įtvirtino Teritori­jų planavimo įstatymas, patvirtintas 1995 m. Jis apibūdino ir įteisino pa­grindines planavimo nuostatas, sąvokas, planavimo lygmenis bei proce­dūras. Planavimas tapo viešas, jame būtinas visuomenės dalyvavimas, įteisinti pagrindiniai planavimo lygmenys: Lietuvos Respublikos, apskrities, savivaldybės, fizinio arba juridinio asmens. Miesto tarybos patvirtintas bendrasis planas įgauna teisinę galią ir tampa pagrindu rengti, keisti ar papildyti atitinkamo arba žemesnio lyg­mens bendrojo, specialiojo arba detaliojo teritorijų planavimo dokumen­tus, nustatyta tvarka paimti žemę visuomenės poreikiams, rezervuoti teri­torijas valstybės, apskrities, savivaldybės bendrojo naudojimo objektams ir infrastruktūrai plėsti [6]. 3.1 lentelė Lietuvos ir Vilniaus miesto žemės fondo palyginimas Žemės paskirtis Lietuva Vilniaus miestas Plotas, tūkst. ha % nuo viso ploto Plotas, tūkst. ha % nuo viso ploto Vilniuje 1 . Privati žemė, iš viso 1.1. Žemės ūkio paskirties žemė 1.2. Miško žemė 1.3. Kitos paskirties žemė 1654,1 1445,8 178,6 29,7 22,1 2,7 0,5 5,00 3,4 0,1 1,5 8,7 0,2 3,8 2. Valstybinė ar valstybės valdoma žemė, iš viso 2.1. Žemės ūkio paskirties žemė 2.2. Miško žemė 2.3. Kitos paskirties žemė 2.4. Valstybinio vandenų fondo žemė 2.5. Konservacinės paskirties žemė 2.6. Laisvos valstybinės žemės fondas 4875,9 2494,9 1813,6 333,3 185,1 38,9 10,1 38,2 27,8 5,1 2,8 0,6 0,2 34,3 5,5 8,1 20,2 0,4 0,1 0,003 14,0 20,6 51,4 1,0 0,2 0,01 Iš viso: 6530 100 39,3 100 Vadovaujantis LR žemės reformos įstatymu, „žemės reforma vykdo­ma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus". Deja, teritorijų planavimo dokumentai žemėtvarkos pro­jektuose liko neįvertinti. Siekdami darniai vystyti miestą planuotojai susiduria su šiomis pa­grindinėmis miestų planavimo ir valdymo problemomis: • savivaldybės neturi žemės nuosavybės teisių; • Lietuvos Respublikos miestai nėra parengę strateginių bei bend­rųjų miesto plėtros planų, kurie atitiktų rinkos ekonomikos sąly­gas ir darnaus vystymo principus; • statyboms įsisavinamos naujos teritorijos, o socialinė, techninė ir susisiekimo infrastruktūra nuo jų beviltiškai atsilieka; • dauguma statybos objektų statomi labai ilgai, o tai neišvengiamai brangina statinius; • blogėja miesto keleivinio transporto darbo kokybė. Šias problemas lydi pasekmės, turinčios įtakos socialiniam miesto gy­venimui. Kai kurie miestų rajonai degraduoja, o kiti ekonominiai proce­sai veda miestus į stagnaciją, jie tampa nepatrauklūs investicijoms. Net Lietuvos teritorijoje ryškėja depresiniai regionai. Pastarasis dešimtmetis paspartino šiuos neigiamus procesus. 1999 m. duomenimis, Lietuvoje buvo 24 000 nebaigtų statyti vienbučių ir dvibučių privačių gyvenamųjų namų. Jų skaičius nemažėja, o per metus Lietuvoje atiduodama naudoti apie 1500-2000 gyvenamųjų namų. Tai įšaldytas kapitalas, nes namai nepa­klausūs, o šeimininkai neturi pakankamai lėšų juos užbaigti, kiti namai nepriimami naudoti dėl inžinerinės infrastruktūros trūkumų arba jos ne­buvimo, trečia dalis gyventojų namus de facto naudoja, nors jie nėra įre­gistruoti dėl gyvenimo ir aplinkos kokybės [4]. 4. KOMPAKTIŠKO MIESTO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Miesto formos ir subalansuotumo santykis yra vienas labiausiai dis­kutuojamų planavimo klausimų. Svarbiausias diskusijų klausimas - kaip miestai turi būti plėtojami ateityje, koks efektas bus pasiektas taupant iš­teklius ir koks jo poveikis socialiniam bei ekonominiam subalansuotumui [1]. Miesto kompaktiškumas analizuojamas dviem aspektais. Tai gyven­tojų tankio efektas bei miesto dydis ir kelionių poreikis juose. Didžiuo­siuose pasaulio miestuose buvo nustatyta, kad egzistuoja ryšys tarp kuro suvartojimo vienam gyventojui ir gyventojų tankio - kuo didesnis miesto gyventojų tankis, tuo mažiau kuro suvartojama. Mažiausio tankio mies­tams būdingas santykinai didžiausias kuro suvartojimas. Analogiš­ki tyrimai, atlikti Didžiojoje Britanijoje, parodė, kad kuo didesnis gyven­tojų tankis, tuo mažiau keliaujama. Tai rodo, kad miesto dydis atvirkščiai koreliuoja su transporto suvartojamu energijos kiekiu. Didėjant miestui vi­dutinis nukeliautų savaitės kelionių kilometrų skaičius vienam asmeniui mažėja. Tai rodo, kad kaimo gyventojai keliauja du kartus daugiau nei žmonės iš didmiesčių [1]. Tai argumentas, bylojantis kompaktiškų mies­tų naudai. O Lietuvoje pagal analogišką metodiką parengtoje studijoje gau­tas tik vienas ryškus skirtumas - tiek automobilių vairuotojų, tiek kelei­vių kelionės ilgiai daug didesni, palyginti su kitomis susisiekimo rūšimis. Kompaktiški miestai yra svarbus subalansuotos ateities komponentas. Miesto kompaktiškumas trumpina kelionės atstumą, kartu mažina užterš­tumą išmetamosiomis dujomis, lėtina globalinį klimato atšilimą [1]. Gy­venimas tankiai apgyvendintuose miestuose turi įtakos individų gyvenimo būdui. Mažiau naudojant iškasenų kurą, miestų gyventojų išlaidos transpor­tui mažės, mažesnis aplinkos užterštumas ir mažesnės šildymo kainos. Breheny'is, Scoffhamas, Vale, Thomas, Cousinas tiki „kompromisine" išeitimi. Jie teikia pirmenybę centralizacijos ar decentralizacijos spren­dimams, propaguoja miesto rekonstrukciją ir siūlo įvairias visuomenines priemones. Thomas ir Cousinas teigia, kad kompaktiški miestai pagal dabartinį ekonominį augimą, aplinkos tikslus, gyvenimo ko­kybės lūkesčius, politinės realybės atspindį yra „nesėkmingi, nedarbingi, negyvybingi" [1]. Scoffhamas ir Vale pasisako už decentralizuotą miesto formą, kurioje slypi fizinis ir virtualusis kompaktiškumas. Australijos mokslininkai teigia, kad kompaktiškumo siekimas veda prie nesubalansuoto, netinkamo ir nepriimtino sprendimo tiek miesto, tiek jų priemiesčių gyventojų atžvilgiu. Welbankas [1] argumentuoja, kad Europa ir Didžioji Britanija, ieš­kodamos darnios miesto formos, kiek perdėtai įsitikinimą vertina labiau už racionalumą. Williamsas apžvelgė miesto intensyvinimo procesą . Šie tyrėjai teigia, kad kompaktiškas miestas gali būti tinkamas sprendi­mas, atnešantis daug naudos, pasiekiamas vietiniu lygiu, bet tik gerai su­prantant bei valdant vidines miesto problemas, prisitaikant prie strategi­nių tikslų, kuriuos lemia šalia jų esančios teritorijos. Intensyvinimas pri­imtinas tiems, kurie gyvena miestuose. Tinkamos miesto formos paieškos turi ilgą istoriją, o darni miesto for­ma yra gana naujas dalykas, ją galima nustatyti tik toliau tyrinėjant, tę­siant apklausas ir tikrinant iškeltas prielaidas. Svarbiausias miesto formos tyrinėjimų laikotarpis buvo tarp 1898 ir 1935 m. Centristams atstovavo Le Corbusier, o jo antipodas - decentris-tas Frankas Lloydas Wringtas. Jie abu prieštaravo Hovvardo miesto-parko idėjai [Hali, 1992]. Ši miesto-parko idėja buvo puoselėjama didžiąją XX amžiaus dalį. Visi trys didieji planuotojai bandė įgyvendinti savo idėjas, kurios priešpriešino didelių teritorijų planavimui. Iš tikrųjų buvo praras­tas pasitikėjimas bendru tikslu, sudarančiu miesto gyvenimo pagrindą. XX a. pabaigoje kilo nauja bendra idėja - darnus vystymas. Vienas jos įgyvendinimo būdų - kompaktiškas miestas. Aptariant miesto formą, aišku, kad planavimas, o ypač jo forma, bus pagrindas darniam vystymui remti. Staiga miesto kompaktiškumas tapo šių dienų realybe: „laisvosios rinkos" šalininkai teigia, kad rinkos sprendimai optimizuos miesto formą, o „gero gyvenimo" šalininkai yra už gyvenimo būdą, skatinantį geografi­nę bei administracinę decentralizaciją, grįžimą prie „kaimo vertybių". Visais atvejais susiduriame su dviem globalaus masto problemomis -visuotiniu klimato atšilimu ir užterštumu ateityje. Siekdami, kad mūsų miestai taptų darnesni ateityje, planavimo prak­tikoje turime įdiegti šiuos elementus: • Apgyvendinimo sistemas ir būsto formas, kurioms reikia mažiau energijos, žemės naudojimo įvairovę, būsto tankį ir racionalų jo išdėstymą, kuris leidžia taupyti aprūpinant šiluma bei surenkant atliekas. • Planavimo kontrolę, kuri visų pirma turi padėti įdiegti priemo­nes, mažinančias energijos vartojimą. • Visuomeniniai įrenginiai ir atviros teritorijos planuojami tokio­se vietose ir tokio dydžio, kad mažintų motorizuotų kelionių po­reikį (kuro suvartojimas yra 3 kartus didesnis mažo tankio teri­torijose, palyginti su didelio tankio zonomis). • Transporto strategija turi suteikti prioritetą susisiekimui pėsčio­ mis ir dviračiais bei skatinti naudojimąsi visuomeniniu transpor­tu, kuriam būdingas mažesnis važiavimo greitis, griežti reikala­vimai, ribojantys triukšmą bei užterštumą, ir pripažįsta, kad gat­vės atlieka ir socialinio gyvenimo funkciją [1]. Visi šie elementai turi sudaryti sąlygas gerinti infrastruktūros, nau­dojamos kasdieniniame gyvenime, pasiekiamumą, lankstesnį pastatų nau­dojimą, įgyvendinti atliekų perdirbimą, dažniau žemę naudoti maisto pro­duktams auginti. Visa tai lengviausia pasiekti kompaktiškame mieste. E. Burtonas, K. Williamsas ir M. Jenksas [1] teigia, kad visų pir­ma būtina išsamiai išsiaiškinti problemą, nes sprendimas neatskiriamas nuo pačios kompaktinių miestų koncepcijos, jo įdiegimas galimas intensyvi­nant užstatymą. Tai vienas iš būdų balansui pasiekti. Kompaktiškas mies­tas gali būti apibūdinamas įvairiomis sąvokomis ar būdais. Tokio miesto kūrimas gali apimti ne tik užstatymo ar veiklos intensyvinimą, bet ir daug pertvarkymų: plėtra gali būti intensyvinama atliekant rekonstrukciją, ple­čiantis anksčiau buvusiose atvirose erdvėse ar atliekant konversiją. Tokio intensyvinimo rezultatas - išaugęs gyvenamųjų, darbo ar lankytinų vietų skaičius, padidėję transporto srautai keliuose ar intensyvesnis esamos že­mės ir pastatų naudojimas. Plėtros pobūdis priklauso nuo laiko, per kurį numatoma įgyvendinti priemones [16]. Vietiniai planuotojai turi nustatyti, kuris vystymas bus darnus ir apibrėžti politiką, vedančią prie darnesnės teritorijos formos. Jie turi žinoti, kuri intensyvinimo forma būtų labiau subalansuota konkrečioje vietovė­je, kuri politika mažintų galimas neigiamas pozityvios plėtros pasekmes, be to, jie privalo žinoti vystymo ribas, taikyti vertinimo metodus, leisti­nam talpumui nustatyti. Kiekvienoje vietovėje būtina atlikti vertinimus, reguliariai matuoti ir kontroliuoti gautus rezultatus, t. y. vykdyti plėtros monitoringą [5, 8]. Dauguma darbų, susijusių su kompaktiško miesto elementais, nėra tiesiogiai susiję su miesto forma, kadangi gali įvertinti bendrus veiksmus, planuodami didinti subalansuotumą. Tai apima: poveikio aplinkai vertini­mą, politiką, įvertinimo techniką, technologijų kontrolę, aplinkos slenks­čių metodą, prognozę, modeliavimą, talpumo įvertinimo metodus, suba­lansuotą vadybą ir ypač subalansuotumo rodiklius. Daugumą miestų subalansuotumo tyrimų inicijavo vietinės savival­dybės, atsakingos už gamtinės ar užstatytos aplinkos vadybą. Vie­tos darbotvarkės 21 (LA21 - Local Agenda 21) ir plėtros planams rengti reikia įdiegti darnaus vystymo principus. Remiantis tyrimais, siekiama nu­rodyti naujas gaires šiam tikslui pasiekti: • Pirmiausia būtina išplėtoti ekonominį socialinį pagrindą, kuriuo remiantis bus plėtojama politika. • Pavieniai tikslai tyrimų būdu turi nustatyti daugelį tarpusavyje susijusių elementų miesto viduje. • Plėtros intensyvinimo įvertinimo metodas apskaičiuoja nuokry­pius tarp priimtinų lygių skirtingose vietovėse. Vietiniai spren­dimai paremti šiuo įvertinimu. To negali padaryti absoliutūs ir nacionaliniai standartai, kurie nenustato, kada intensyvinimas priimtinas vienoje ar kitoje zonoje. • Įvertinant intensyvinimo tikimą teritorijoje, neįmanoma tirti pa­vienių tikslų, tokių kaip eismas ar atviros erdvės, nes skirtingi tikslai yra susipynę tarpusavyje ir veikia vienas kitą. Tyrimo tiks­las - parodyti būdą, kaip nustatyti visus tikslus ir įvertinti jų vi­sumą. • Vietinės politikos įvertinimo metodas remiasi objektyviais tyri­mais ir statistine analize. Šio metodo tikslas - užtikrinti laisvumą ir leisti vietiniams planuotojams formuluoti politiką, pagrįstą strateginiais tikslais, priimtinais visuomenei. Tyrimai reikalingi norint objektyviai įvertinti esamą būvį, o tolesniam darbui būtinas geresnis veiklos koordinavimas, integravimas ir struktūrizavimas. Jei tyrimai atliekami gerai suvokiant problemą, tai miesto dar­nos bus pasiekta greičiau [1]. „Politika - galimybių menas, tyrimas - sprendinių menas" (Seras Pe­teris Medawaras). Darnus miesto vystymas apima subalansuotą žemės naudojimo plana­vimą, miesto atnaujinimą, subalansuotus pastatus, racionalų energijos var­tojimą, subalansuotą transportą, užterštumo pasiskirstymą ir miesto formą. Analizuojant kompaktinį miestą dažnai nukrypstama į miesto valdy­mo problemas, bet jos labai glaudžiai susijusios su fiziniais-inžineriniais sprendiniais. Pvz., galima sutankinti užstatymą, atsisakant didelių plotų automobiliams pastatyti, bet tai nepriimtina visuomenei, ypač automobi­lių savininkams [1]. Tai, ką pasiūlė Didžiosios Britanijos planuotojai, galime matyti ir įvertinti realiame gyvenime - Lietuvos gyvenamuosiuo­se daugiaaukščio užstatymo rajonuose. Iš analizuotų literatūros šaltinių detaliausią fizinio miesto dydžio pa­lyginimą su miesto modeliu atliko H. Frey savo knygoje „Miestų planavimas. Siekiant labiau subalansuotos miesto formos". Analizuoti miestų modeliai atitinka šias sąlygas: • Atviros erdvės mieste sudarė 40 % bendro ploto, o 60 % - už­statytos teritorijos (įskaičiuojant gatves, aikštes, vietinius par­kus ir pan.). Glasgo teritorijos pasiskirstymas yra toks: 22 % kai­miškos teritorijos, 10 % laisva žemė, 68 % užstatyta teritorija. • Vidutinis gyventojų tankis (gyventojų skaičius viename hekta­re), atmetant atviras kaimo vietoves, 60 gyv./ha. Šie skaičiai ar­timi Howardo miestui-parkui, kuriame gyveno 32 tūkst. gyven­tojų 405 ha plote. Socialiniame mieste gyventojų tankis - 79 gyv./ha. Glazgo vidutinis gyventojų tankis užstatytose teri­torijose yra 58,5 gyv./ha, t. y. artimas 60 %. • Kiekvienas modelis buvo lyginamas 250 tūkst. ir 500 tūkst. gyv. Tai leido įvertinti žemės poreikius gyventojų skaičiui padvigubėjus. Gyventojų skaičius nėra labai reikšmingas, kai lyginami satelitinio ar žvaigždinio modelio miestai. Miesto forma turi dau­giau įtakos, kai yra branduolio modelis. 500 tūkst. gyv. skaičius yra artimas Kopenhagai, Ciurichui, Glazgui. • Dispersinių miestų (žvaigždinių ir satelitinių) centrinėje dalyje gyvena 23 % visų miesto gyventojų, 77 % - „pirštuose" ar sa­telituose. Šis pasiskirstymas atitinka Howardo miestą-parką. Lietuvos mokslinėje literatūroje miesto formos ir dydžio studijos pas­taraisiais metais buvo atliekamos fragmentiškai, kai kurias darnaus vys­tymo prielaidas P. Juškevičius, G. Steponavičienė, M. Pakalnis analizavo pagal užstatymo intensyvinimą Vilniaus Naujamiestyje [10, 11], Lietuvos miestų teritorijų išorinės ir vidinės plėtros santykį (Joniškio, Mažeikių, Pa­nevėžio pavyzdžiais) - G. Guodienė [3]. Tokių darbų aktualumas nuolat didės ir fizinė darnaus miesto vystymo išraiška bus tolesnių tyrimų ob­jektas. Kadangi kiekvienas miestas sa­vaip yra unikalus dėl skirtingų gamtinių sąlygų, vietovės topografijos, istorinės raidos, idealios modelio formos realiame gyvenime yra mažai tikė­tinos. Įvertinus visas aplinkybes, tikslinga nustatyti miesto plėtros princi­pus, naudojant sudarytą jau esamos teritorijos teorinį analogišką modelį ir sudarius scenarijus kokio miesto plano modelio link artėsime ateityje. 5. DARNAUS LIETUVOS MIESTŲ VYSTYMO PRIELAIDOS Siekiant Darbotvarkės 21 (Agenda 21) [82] numatytų tikslų, lemia­mas veiksnys yra vietinių savivaldybių dalyvavimas. Būtent savivaldybė­se glūdi didžioji dalis problemų, kurių dauguma atsiranda dėl vietinės veik­los. Todėl savivaldybėse būtina inicijuoti Vietos darbotvarkės 21 (Local Agenda 21) kūrimą, t. y. sudaryti veiklos planus darniam vystymui užtik­rinti. Ypač daug dėmesio turi būti skiriama bendruomenės dalyvavimui pla­navimo bei valdymo procesuose, bendradarbiavimui tarp vietinių savival­dybių ir tarptautiniu mastu. Lietuvoje nebuvo atlikta išsamių mokslinių tyrimų, kurie įvertintų sa­vivaldybių įsitraukimo į VD21 procesą įgyvendinimo mastą. Empiriniai Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centro duomenys rodo, kad apie 27 % (2002 m.) Lietuvos savivaldybių kartu su vietos bendruomene pra­dėjo šį procesą. Kauno miesto savivaldybė kartu su Tampere (Suomija) miesto savi­valdybe 1997 m. PHARE lėšomis 1997 m. parengė projektą „Kauno mies­to aplinkosaugos politika". Pagrindinis jo šūkis buvo „Tvarka savo pačių namuose", parengtos palankios darnaus vystymo savivaldybės struktūros ir procedūros. 1998 m. Klaipėdos miesto savivaldybė kartu su Kristianstado (Švedi­ja), Espo (Suomija), Koege (Danija) bei Vaterford (Airija) miestų savival­dybėmis dalyvavo PHARE projekte Vietos darbotvarkėms 21 parengti. Iki 1999 m. darnų vystymą skatinantys projektai buvo vykdomi tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o mažųjų bei vidutinių miestelių savi­valdybės, neturėdamos partnerių užsienio, ypač Europos Sąjungos, vals­tybėse ir strateginio planavimo žinių apie darnų vystymą, jos principų tai­kymą, į šį procesą nebuvo įsitraukusios. Aplinkosaugos valdymo ir tech­nologijų centras subūrė Alytaus, Marijampolės, Šiaulių miestų bei Ignali­nos, Kaišiadorių, Kauno, Radviliškio, Raseinių, Rokiškio, Šiaulių, Trakų ir Varėnos rajonų savivaldybes ir koordinavo projektą Vietos darbotvarkė 21 mažoms ir vidutinėms savivaldybėms. Pagrindinis projekto tikslas -skatinti savivaldybes pradėti rengti Vietos darbotvarkės 21 strategijas, į šį procesą įtraukti vietinius gyventojus, nevyriausybines organizacijas, pra­monės ir verslo atstovus. Šio projekto metu išryškėjo pagrindinės kliūtys, trukdžiusios savivaldybėms sparčiau įgyvendinti Vietos darbotvarkę 21. Tai žinių ir supratimo apie darnų vystymą trūkumas: • strateginio planavimo patirties stoka, • bendradarbiavimo su visuomene tradicijų stoka, visuomenės pa­syvumas, • finansinių ir žmonių išteklių trūkumas. Vienas iš teigiamų rezultatų - bendradarbiavimas bei keitimasis infor­macija tarp savivaldybės skyrių. Tai paskatino sukurti darbo grupę iš įvai­rių savivaldybės skyrių atstovų Vietos darbotvarkė 21 projektui vykdyti. Darnus vystymas - tai visame pasaulyje dar nauja sąvoka, todėl dė­mesį tenka skirti švietimui, mokymui, metodinės literatūros rengimui, tuo ugdant institucinius gebėjimus, kurių trūkumas Lietuvoje akivaizdus. Šis darbas paskatino jau 15 Lietuvos vietos savivaldybių rengti Vietos dar­botvarkes 21, o 2001 m. Alytaus miestas, Rokiškio rajonas, Trakų rajo­nas ir Visagino miestas pasirašė Aalborgo chartiją. Darnaus vystymo principų įgyvendinimo vietos lygiu procesas tęsia­si, rengiami strateginiai dokumentai, kuriasi ir plečiasi bendradarbiavimo tarp mokslo, vietinės valdžios ir bendruomenių tinklas, nors jų dalyvavi­mas neaktyvus. 2001 m. pradėta rengti ir vertinti darnaus vystymo strate­gijas Lenkijos ir Lietuvos savivaldybėse. Tai remia Jungtinių Tautų vys­tymo programa, Europos Sąjungos finansavimo programos bei pačios sa­vivaldybės. Strateginiai planai rengiami pagal Lenkijoje sukurtą „Umb-rella" („Skėtis") modelį. Darnaus vystymo principų įgyvendinimo procesas vietos lygmeniu turi būti palaikomas ne tik vietiniu, bet ir nacionaliniu lygiu. Tam būtina ap­sikeisti informacija bei įtraukti vietines institucijas į sprendimų priėmimo procesą krašto mastu. Būtina ir toliau nušviesti pozityvius poslinkius tiek vietinėje žiniasklaidoje, tiek centrinėse visuomenės informavimo priemonėse [12]. Tikslinga pradėti integruotą urbanistinį planavimą, strateginius pla­nus derinant su teritorijų planavimo dokumentais, ypač savivaldybių bendraisiais planais, kuriuose būtina remtis darnaus vystymo nuostatomis. 2002 m. rudenį LR Seime buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos terito­rijos bendrasis planas, rengtas net 5 metus. Jame įtvirtinta visos Respub­likos teritorijos darnaus vystymo idėja, tikslai ir pasiūlytos įgyvendinimo priemonės. Lietuvos teritoriniai administraciniai padaliniai (apskritys, mies­tų, rajonų savivaldybės) įgavo teritorijų planavimo pagrindą, aukščiausio lygmens dokumentą. Tikėtina, kad tai paskatins rengti ne tik strateginius planus, bet ir teritorijų planavimo dokumentus, kad strateginės nuostatos įgautų aiškią, suprantamą fizinę išraišką konkrečiose teritorijose. LITERATŪRA 1. Burinskienė, M. Subalansuota miestų plėtra. Vilnius: “Technika”, 2003, p. 5-42. 2. Čiegis, R. Tolydi plėtra ir aplinka: ekonominis požiūris. Vilnius, 2002, p.692 3. Guodienė, G. Lietuvos miestų teritorijų vidinės ir išorinės plėtros santykis 4. 1960—1990 m. (Joniškio, Mažeikių, Panevėžio pavyzdys). Urbanistika ir architektūra, XXIV t„ Nr. 4. Vilnius: Technika, 2000, p. 141-148. 5. Juškevičius, R; Vitkauskas, A. Miestų planavimo ir plėtros valdymo būklė Lietuvoje. Urbanistika ir architektūra, XXV t., Nr. 2. Vilnius: Technika, 2001, p. 56-61. 6. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas. 1995 m. gruodžio 12 d. Nr. 1-1120. Nr. 107. 1995, p. 23-90. 7. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Valstybės žinios, Nr. 34. 1994, publ. Nr. 620. 8. Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į Europos Sąjungą kontekste http://www.ekm.lt/ catalogs/10/Ll_JietuvosJ

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!