1. DARNAUS VYSTYMO IŠTAKOS Darnaus vystymo apibrėžimas pirmą kartą buvo suformuluotas 1987 m. Jungtinių Tautų sudarytos specialios Aplinkos ir plėtros komisijos ataskaitoje „Bendra mūsų ateitis". Šioje ataskaitoje buvo bandyta išdėstyti darnaus vystymo koncepciją - tai toks vystymas, kuris tenkina dabartinius visuomenės poreikius, bet kartu nemažina ateinančių kartų galimybių tenkinti savuosius [12]. Daugelis mokslininkų bei politikų kritikavo neišsamų šio teiginio apibrėžtumą ir nevienareikšmes interpretacijas, tačiau iki šiol tai yra pagrindinis ir plačiausiai vartojamas darnaus vystymo apibrėžimas. Darnus vystymas turi būti pagrįstas ne vien aplinkosaugos ir ekonominių interesų derinimu. Jis turi užtikrinti socialinį teisingumą valstybės viduje bei valstybių santykiuose. Viena didžiausių kliūčių, trukdančių įgyvendinti darnų vystymą, yra skurdas. „Subalansuoto gyvenimo strategija" (A Strategy for Sustainable Li-ving) buvo paskelbta 1991 m. Pagrindinės šios strategijos nuostatos: • žmonės nori ne tik išlikti, bet ir privalo gyventi geriau ir pasiturinčiai; • žmonija iki šiol per mažai rūpinosi aplinka ir neracionaliai naudojo išteklius, todėl atsidūrė ties savo pačios išlikimo riba; • visuomenės vystymasis ateityje turi užtikrinti, kad ekonominė pažanga bus naudojama ne tik žmogaus, bet ir aplinkos labui. Darnaus vystymo (sustainable development) terminas į kitas kalbas verčiamas įvairiai - harmoningasis vystymasis, tausojamasis vystymasis, tvarus vystymasis, tvari plėtra, darni plėtra, subalansuotoji plėtra, tolydi (stabili, harmoninga) plėtra. Darna nėra skaitmeninio balanso tarp visų trijų aplinkos apsaugos, ekonominės ir socialinės koncepcijos aspektų, jų tikslų bei poreikių, nors juos derinti yra būtina, ir tai sudaro prielaidas koncepcijai įgyvendinti. Darnos indikatoriai (rodikliai) dažnai yra integruoti ir rodo visuomenės būvį: vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, saugomų teritorijų plotas ir kiti, nesusiję su skirtingų interesų derinimu. Spartėjant globalizacijos procesams pasaulyje, darnaus vystymo nuostatas įmanoma įgyvendinti tik bendromis tarptautinėmis pastangomis. Nuostatą, kad darnus vystymas yra pagrindinė ilgalaikė visuomenės raidos ideologija, Rio de Žaneiro konferencijoje savo parašais patvirtino 170 šalių vadovai. 2002 m. Johanesburgo konferencijos, kurioje dalyvavo 193 pasaulio valstybių delegacijos, pagrindinė mintis buvo ta, kad jau yra pasiektas darnaus vystymo progresas, tačiau pats procesas vyksta per lėtai. Būtina suderinti priemonių įgyvendinimo planą tarptautiniu mastu. Dažniausiai skiriamos dvi valstybių kategorijos: išsivysčiusios ir besivystančios šalys. Skirtumų tarp šių valstybių kategorijų yra daug, tačiau jos turi ir bendrų požymių. Besivystančioms valstybėms būdingas labai spartus gyventojų skaičiaus augimas, skurdas, lyčių nelygybės, švietimo ir kitos socialinės problemos. Išsivysčiusios šalys per daug intensyviai naudoja gamtos išteklius ir labai teršia aplinką. Praėjusio dešimtmečio pradžioje Centrinėje ir Rytų Europoje susiformavo pereinamosios ekonomikos valstybės. Šioms valstybėms būdinga tai, kad praėjusio dešimtmečio pradžioje kelis kartus sumažėjo gamybos apimtys, o kartu ir išteklių naudojimas bei aplinkos tarša. Praėjusio dešimtmečio viduryje daugumoje šių šalių ekonomika pradėjo kilti. Šiai valstybių grupei būdingas spartus pokyčių tempas bei mastai, kurie matuojami kartais, o ne procentais, kaip išsivysčiusiose ar besivystančiose šalyse. Vertinant darnų vystymą pereinamosios ekonomikos valstybėse, būtina įvertinti: ar gamtinių išteklių naudojama mažiau dėl ekonomikos nuosmukio, ar aplinkos tarša sumažėjo tik dėl mažiau naudojamų išteklių? Kiekviena valstybė turėtų detaliai išanalizuoti ir suprasti, jei gamtiniai ištekliai bus naudojami gerokai lėčiau nei augs ekonomika, o aplinka teršiama lėčiau, nei bus naudojami ištekliai, tai reikš, kad darnaus vystymo nuostatoms nėra nusižengiama. [12]. 1.1 lentelė Pagrindiniai darnaus vystymo prieštaravimai ir jų sprendimo būdai Pagrindiniai darnaus vystymo prieštaravimai Sprendimo būdas 1. Tarp realaus gyvenimo ir harmoningų santykių su gamta Dėmesio centre turi būti žmonės, turintys teisę į sveiką vaisingą bei harmoningą sutarimą su gamta 2. Tarp realios plėtros ir aplinkos Ekologinis aspektas turi būti neatsiejama plėtros proceso dalis 3. Tarp dabartinės ir būsimosios kartos Žmogaus poreikių tenkinimas ir aplinkos išsaugojimas, atstovaujant kiekvienos kartos interesams 4. Tarp turtingų ir skurdžių valstybių bei žmonių Būtina mažinti atotrūkį tarp valstybių bei žmonių nugalint alkį ir skurdą 5. Vidiniai ekonominiai Atsisakyti arba sumažinti modelių, neatitinkančių darnios gamybos bei vartojimo 2. DARNAUS MIESTŲ VYSTYMO PRINCIPAI IR TIKSLAI Sudėtingam miesto plėtros vystymo procesui didžiausią įtaką turi gamtiniai, ekonominiai, demografiniai, planavimo, techniniai, valdymo ir kiti veiksniai. Šių veiksnių poveikis metodologiškai vertinamas trimis pagrindiniais aspektais: ekonominiu, socialiniu, ekologiniu. Šių aspektų sanglauda sudaro darnaus miesto vystymo pagrindą. Jo prielaidos turi būti įteisinamos planavimo dokumentuose. Svarbiausias miesto planavimo dokumentas yra jo bendrasis planas (BP), nustatantis žemės naudojimo paskirtį ir darnaus vystymo principus. Darnus vystymas - tai naujas terminas, pastarąjį dešimtmetį plačiai vartojamas Vakarų valstybių planuotojų bei aplinkosaugininkų darbuose, politikų forumuose, įteisinantis naują požiūrį į miestų vystymą [1]. Bendruosiuose miestų planuose numatyta: 1) taupiai naudoti žemės plotus ir gamtinius išteklius, lėšas, 2) saugoti privačią nuosavybę, 3) ginti visuomenės interesus, 4) tausoti gamtą bei kultūros paveldą, 5) koordinuoti aprūpinimą infrastruktūra, 6) derinti įvairių sektorių veiklą mieste, 7) mažinti skirtumus tarp miesto centro ir periferinių rajonų, 8) subalansuoti aptarnavimo sistemą pagal gyvenimo kokybės reikalavimus. Vakarų šalių mokslininkai, planuodami miestus, laikosi šių nuostatų, siūlo būdus bei priemones jiems įgyvendinti, bet visuose literatūros šaltiniuose pabrėžiama atskirų šalių bei miestų vystymo specifika ir ekonominės sąlygos. Plačiausiai paplitusi darnaus miesto (subalansuoto miesto) interpretacija. Tai miestas, kurio gamtinės aplinkos aspektams urbanistikos politikoje suteiktas prioritetas. Ši politika nepakankamai įvertina ar net visai nevertina teigiamų aspektų, susijusių su aglomeracijų pranašumais (sinergetika) mieste [2]. Teigiamų aspektų kyla iš socialinės ir ekonominės miesto aplinkos. Būtina įvertinti aktyvų miesto vaidmenį kokybiškai plėtojant daugelį sričių, tokių kaip gyvenamųjų namų statyba, gyventojų užimtumas, ar gerinant aplinkos kokybę. Miesto vystymas, jo planavimas turi nustatyti problemas, iškelti plėtros tikslus, susijusius su ūkine veikla, aplinka, kultūros paveldu bei ekonominėmis sąnaudomis ir socialiniu naudos paskirstymu. Darnaus miesto politikai įgyvendinti būtina daugiaaspektė strategija. Pagrindiniai darnaus miestų vystymo principai. Apibendrinus įvairių pasaulio šalių patirtį, darnus miestų vystymas įgyvendinamas keturiais pagrindiniais principais: 1. Tolydus vadovavimas miestui - tai politika, kuriai reikia planavimo priemonių ekologinėms, socialinėms ir ekonominėms sąlygoms pagerinti kaip būtino integracijos pagrindo. Diegiant šias priemones, miesto politika, orientuota į subalansuotumą, tampa stipresnė ir ambicingesnė. 2. Politikos integracijos principas. Koordinavimo ir integravimo pa siekiama kaip platesnės koncepcijos principų derinio ir išskaidytos tiesioginės atsakomybės. Integracija turi būti pasiekta horizontaliuoju lygiu ir vertikaliuoju tarp visų Europos Sąjungos valstybių narių, regiono ir vietinės valdžios, siekiant glaudesnių politinių veiksmų ir norint išvengti skirtingų lygių politikos bei sprendimų prieštaravimų. 3. Ekologinio sisteminio mąstymo principas. Ekologinis mąstymas – tai kompleksinė sistema, kurią apibūdina pokyčių ir plėtros procesas. Tai energija, gamtiniai ištekliai ir teršalai. Šią veiklą reikia prižiūrėti, atnaujinti, skatinti, sužadinti ir užbaigti darnaus vystymo požiūriu. Transporto ir eismo reguliavimas – tai kitas ekologinio mąstymo elementas. Šiuo principu remiasi dvi gubo tinklo būdas, sudarantis pagrindą miestui vystytis regiono ir vietiniu lygiu. Šis principas apima ir socialinį mastelį, kuriame kiekvienas miestas yra socialinė ekologinė sistema. 4. Kooperacijos ir bendradarbiavimo principas. Subalansuotumas - tai padalyta atsakomybė, kooperacija ir bendradarbiavimas tarp skirtingo lygio organizacijų derinant svarbiausiųjų interesus. Subalansuota vadyba - tai kartu ir mokymasis veikti, pasidalyti patirtimi, profesinėmis žiniomis ir kvalifikacijos kėlimo būdais, tarpdisciplininiu darbu, bendradarbiauti. Visuomenės konsultavimas ir naujų mokymo būdų taikymas bei supratimo didėjimas yra kertiniai vadovavimosi šiuo principu elementai [1]. Užsienio šalių mokslininkai darnaus vystymo tikslus apibūdina siekdami tolydumo ir visų veiksnių lygiavertės įtakos planavimui, nes šia veikla užsiima įvairių sričių specialistai, todėl būtina rasti kompromisą, kad nė vienas aspektas nebūtų svarbesnis už kitus. Pagrindiniai darnaus miestų vystymo tikslai: • saugoti privačią nuosavybę ir visuomenės interesus; • taupiai naudoti žemės plotus; • pagerinti susisiekimą su svarbiausiais miesto objektais; • taupiai naudoti gamtos išteklius; • saugoti gamtą bei kultūros paveldą siekiant išlaikyti jų savitumą; • integruoti ir koordinuoti aprūpinimą infrastruktūra; • laikytis techninių sanitarijos, gaisrinės saugos ir saugumo reikalavimų; • subalansuoti aptarnavimo sistemą, kad būtų patenkinti gyvenimo kokybės reikalavimai, gyventojus aprūpinti būtina infrastruktūra; • mažinti gyvenimo lygio skirtumus tarp skirtingai išsivysčiusių miesto rajonų, t. y. miesto centro ir periferinių rajonų; • derinti įvairių (gamybos, prekybos, poilsio ir kt.) sektorių veiklą mieste; • taupiai naudoti lėšas koordinuojant infrastruktūros priežiūrą ir remontą [1]. Realizavus autorės pateiktus tikslus Lietuvos miestų planavimo praktikoje, kitas svarbus etapas yra įstatymų bazės formavimas. Darnaus vystymo principus įstatymais reglamentuotuose dokumentuose ir jų teisinį pagrindą sudaro Teritorijų planavimo įstatymas ir jį papildantys aktai. Miestų teritorijos planuojamos vadovaujantis kompleksinio (integruoto) planavimo principu. Turi būti įgyvendintas planavimo skaidrumas ir visuomenė turėtų prisidėti prie sprendinių priėmimo, derinant skirtingų lygmenų (nacionalinio, regioninio, vietinio) teritorijų planavimo dokumentų sprendinius tarpusavyje [1]. [vertinus šias nuostatas pagrįsti tokie darnaus miestų vystymo bruožai: • visų sektorių politika koordinuojama teritoriją vertinant kaip apgyvendinimo sistemą (miesto, regiono ar krašto); • visuomenė, t. y. tam tikros teritorijos piliečiai, prisideda prie planavimo proceso, pradedant vietine bendruomene ir baigiant apskritimi ar kraštu; • dotavimas priklauso nuo įvairių lygių administravimo ir politinės hierarchijos panašaus lygio teritorijoms (savivaldybei, apskričiai ar kraštui). Bendruosiuose miestų planuose šie principai turi būti įgyvendinti. Sudarant teritorijų planavimo schemas, būtina siekti funkcinės, ekonominės, administracinės ir kultūrinės sanglaudos, viešojo aptarnavimo ir šalia jų esančius rajonus priskiriant ir vietiniam, apskričių, ir tarptautiniam lygmeniui; koncentruoti dabartinius tikslus, atsižvelgiant į teritorijos funkcionavimą, gyvybingumą ir aplinkos kokybę ateityje; sudaryti skirtingos rūšies žemės naudojimo zonas pagal jos naudojimo paskirtį; reguliuoti, kaip žemė naudojama pagal aplinkos kokybės reikalavimus, ir sumažinti teritorijų plotus, kurių pagrindinė žemės naudojimo paskirtis yra netinkama, reguliuoti užstatytos aplinkos tankį, formuojant visuomeninės paskirties teritorijas ir užtikrinant patogų susisiekimą su jomis. „Subalansuotų miestų manifeste" teigiama, kad subalansuotas miestas: • plėtojamas, atsižvelgiant į gamtinę aplinką ir ją akcentuojant, taupiai naudojant jos išteklius ir minimizuojant neigiamą miesto įtaką ir vietinei, ir platesnei gamtinei aplinkai; • yra ir regiono, ir pasaulio miestas, ir tai nepriklauso nuo jo dydžio; • vykdo plačią, pagrįstą radikalių pokyčių programą, kuri skatina individus prisiimti daugiau atsakomybės dėl jų miesto plėtros; • įvertina aplinką ir jos įtaką paskirsto tolygiau nei dabar; • mokosi, šviečiasi, yra įtrauktas į tarptautinius bendradarbiavimo tinklus; • nesikildina iš idealizuotos senosios gyvenvietės, bet suteikia radikalią išraišką savo ypatingam kultūriniam ir fiziniam identitetui, tolesniems plėtros pokyčiams; • siekia saugoti ir tobulinti savo gamtinę, urbanizuotą ir kultūrinę aplinką; • suteikia neribotų galimybių aplinkos kokybei pagerinti vietiniu, regioniniu ir visuotiniu mastu [1]. 3. TERITORIJA KAIP MIESTO PLĖTROS REALIZAVIMO ERDVĖ Teritorijų planavimas padeda reguliuoti žemės naudojimą, atsižvelgiant į visuomenės interesus. Visos Europos šalys turi veikiančias sistemas, siekiančias šio tikslo, bet veiklos metodai ir apimtys kiekvienoje sistemoje skirtingi, [vairiai įvardijamas erdvinis, fizinis miesto ar teritorijų planavimas. Teritorijos valdymo sistema iš esmės vykdo dvi funkcijas: 1. Rengia planus (sudaro pagrindą rengdama plėtros strategijas bei planus pagal skirtingus planavimo lygmenis nuo valstybės iki savivaldybės). 2. Kontroliuoja plėtrą (teisinės ir administravimo procedūros, veikiančios savivaldybės lygiu, kuriomis kontroliuojama vietovė ir plėtros forma, pastatų naudojimo pokyčiai). Svarbiausia miesto aplinkos dalis yra žemė - teritorija, kurioje gyvena žmonės, realizuojantys savo gyvenimo poreikius. Šioje teritorijoje statomi pastatai, išdėstoma inžinerinė infrastruktūra, kuri užtikrina XXI amžiaus gyvenimo kokybės lygį [1]. Lietuvos miestų teritorijų žemė iki 1990 m. buvo valstybės nuosavybė, todėl planuotojai prioritetą teikė bendriems visuomenės poreikiams, kuriems atstovavo valstybė. Visa planavimo ir statybos politika buvo valstybinė. Individualūs gyventojų namai, trukdę daugiaaukščių namų statybai, buvo griaunami, o žmonėms buvo kompensuojama kitu turtu, dažniausiai butais daugiaaukščiuose namuose. Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius Lietuvoje apibrėžia Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnis teigia, jog žemė - svarbiausia gamtinės aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius sausumos, vandens ir miškų plotus, apibūdinama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis. Žmogaus veikloje žemė yra nekilnojamasis turtas, pagrindinė priemonė žemės ir miškų ūkyje ir teritorinė bazė kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių, infrastruktūros elementams išdėstyti [7]. Viena iš valstybinės žemėtvarkos priemonių yra žemės reforma. Žemės reforma - tai esminis žemės naudojimo sistemos pertvarkymas arba pakeitimas kita. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kilo vienas svarbiausių valstybės uždavinių - grąžinti jos piliečiams nacionalizuotą turtą - žemę. Tam ir buvo pradėta nauja žemės reforma Lietuvoje. Per visą dešimties metų laikotarpį įvairiuose Lietuvos rajonuose ji vyko skirtingai, tam tikrais etapais: 1990-1992; 1993-1994; 1995-1997 ir 1998-2000 m. Pagal Europos Sąjungos šalių praktiką žemės reforma apima: 1) nuosavybės atkūrimą į turėtą žemę - restituciją; 2) nuosavybės į žemę pakeitimą, tai: • privačios žemės suvalstybinimas - nacionalizacija (žemės paėmimas visuomenės reikmėms, sovietmečiu - kolektyvizacija); • valstybinės žemės privatizavimas - denacionalizacija (prieš karą vyko dvarų parceliavimas); • žemės jungimas pagal savininkų pageidavimus, turint tikslą su formuoti optimalų ūkininkavimą (konsolidaciją) [1]. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, formavosi rinkos ekonomika, prasidėjo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas. Iš esmės pasikeitė santykiai žemės rinkoje, žemė tapo privačia nuosavybe. Tai „pakoregavo" teritorijų planavimo ir miestuose, ir kaimo vietovėse procesą. Daugumoje Centrinės ir Rytų Europos valstybių žemė grąžinama savininkams toje pačioje vietoje, kurią jie valdė iki nacionalizacijos, neatsižvelgiant į dabartinę gyvenamąją vietą. Vėliau savininkai gali tartis su savosios žemės naudotojais dėl jų išsikėlimo, žemės pirkimo (pardavimo) ir t.t., bet šiame procese valstybė jau nedalyvauja [15]. Dabartinė žemės reforma Lietuvoje neatitinka nė vieno klasikinio apibrėžimo. Vyriausybė suteikė valdininkams, iš dalies ir žemėtvarkininkams, didžiulę laisvę skirstyti valstybės žemę pagal neapibrėžtus kriterijus ir labai sudėtingus mechanizmus, kuriuos galima interpretuoti skirtingai. Pvz., grąžinamą plotą galima padidinti 30 % ar net 100 % grąžinant žemę ten, kur gyvena pretendentas, ar skirti ją už keliolikos kilometrų vienoje ar keliose vietose. Oficialių dokumentų, kuriuose užfiksuota informacija apie žemės reformos statistinius rodiklius, analizė rodo, kad pretendentų susigrąžinti žemę skaičiai skiriasi -50 000, o lėšų poreikis reformai įvykdyti ~40 mln. litų. Vien per 1998—2000 m. žemės reformos darbams sumokėti išleista -155 mln. litų biudžeto lėšų. Europos Sąjungos valstybių infrastruktūroje, užsiimančioje nekilnojamojo turto formavimu ir registravimu, valstybinės institucijose dirba vidutiniškai 1 valdininkas 5000 gyventojų, neskaitant privačių kompanijų. Lietuvoje 1 valdininkas tenka 740 gyventojų, Latvijoje - 1200 gyventojų, atitinkamai Estijoje - 1450 [1]. Formaliai apskritys atsako už žemės reformą, bet jų darbo kokybė priklauso nuo metodikos, kurią teikia LR žemės ūkio ministerijos Žemėtvarkos ir teisės departamentas. Susipažinus su pagrindiniais dokumentais, reglamentuojančiais žemės reformą, atrodo, kad reformą planuojama atlikti atmestinai, kad kitu etapu užbaigtą restituciją galima būtų pradėti iš naujo [80]. 1999 m. Vyriausybė įtvirtino nuostatą, kad perkamos ne žemės ūkio paskirties žemės faktinis sklypo plotas nuo juridinio gali skirtis 0,01 ha, kai mažiausias sklypas yra 0,04 ha [9]. Šių teisės aktų priėmimo tikslas - spartinti žemės reformą, bet minėti nuokrypiai absoliučiai nepagrįsti. Švedijos vyriausybė Lietuvai pagamino ortofotografinius žemėlapius, kuriuose galima suprojektuoti sklypus ir apskaičiuoti jų plotus tomis pačiomis sąnaudomis 2 % tikslumu, kai plotai ne mažesni kaip I ha. Bet problema ta, kad iki šiol daugumoje vietovių projektuojama buvusių žemėtvarkos planų pagrindu, esamos padėties natūroje atitikimas ir tikslumas abejotini. Tikslią žemės plotų apskaitą lemia žemės plotų ir sklypų ribų nustatymas. Nustatant ribas negalima apsiriboti matavimais ir kartografija, būtina ribas pažymėti vietoje specialiai tam skirtais riboženkliais. Valstybė įpareigoja žemės naudotojus šiuos ženklus saugoti. Tik laikantis tokių sąlygų galimas žemės sklypo arba žemėnaudų registravimas valstybiniame žemės registre. Dabar taikomos 1942 m. ar 1963 m. koordinačių sistemos griauna žemės ir kito nekilnojamojo turto informacinės duomenų bazės matematinį pagrindą, tad sudėtinga tiksliai sudaryti suvestinius kadastro žemėlapius. Tebėra nemaža neapibrėžtumo dėl atsakomybės už kadastro žemėlapių rengimą. Tai prieštarauja valstybės registrų įstatymo nuostatoms. Ne mažesnę problemą kelia įvairiais teisės aktais legalizuotas unikalus nekilnojamojo turto registracijos kodas, susietas ne su valstybinio geodezinio tinklo koordinatėmis, o su kadastro vietovių unikaliaisiais kodais. Tokia kodavimo sistema būtų buvusi pateisinama prieš 20 metų. Šiandien, dirbant su integruotomis geografinėmis informacinėmis sistemomis, tokį kodavimo principą galima toleruoti tik kaip laikiną. Lietuva, sekdama ES šalių tendencija jungti statistines ir geografines duomenų bazes, planuoja performuoti gyventojų registro duomenų bazę integruodama ją į geografines duomenų bazes bei susiedama su teritorijų administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių ir adresų registru. Nekilnojamojo turto kodavimo sistemos keitimas tėra laiko klausimas, ir kuo vėliau tai bus atliekama, tuo brangiau tai kainuos. Dabar nekilnojamojo turto registre įregistruota apie 700 000 žemės savininkų ir apie 1,5 mln. pastatų savininkų. Kodų pakeitimas kainuotų ne vieną dešimtį milijonų litų. Būtina pabrėžti, kad 2000 metais baigus žemės reformą iš esmės nebuvo atliktas šio proceso finansinis ir techninis auditas. Senajai reformai baigti, metodinėms, kvalifikacinėms ir kitoms klaidoms ištaisyti, įskaitant ir teisinę registraciją, gali neužtekti ir pusės milijardo litų. Iš tikrųjų žemės reforma tik prasideda. Mieste iš esmės šis procesas neprasidėjo, išskyrus tam tikrus fragmentus. Kad jis būtų vykdomas kompetentingai, ne taip kaip kaime, privalu pagrindiniu teisės aktu laikyti Teritorijų planavimo įstatymą. Visi projektuotojai privalo turėti šio įstatymo tvarka numatytą bendrojo teritorijų planavimo licenciją. Nekilnojamojo turto kadastro rodikliai turi [14]: 1. Garantuoti valstybinę nuosavybės apsaugą. 1. Sudaryti prielaidas mokesčiams už nekilnojamąjį turtą formuoti, tai būtų nuolatinis biudžeto šaltinis. 2. Suteikti galimybę teikti kreditus ir investicijas. 3. Suformuoti žemės ir kito turto rinką ir jos legalią kontrolę. 4. Užtikrinti valstybinės žemės apsaugą. 5. Būti veiksniu mažinant ginčus dėl žemės tarp savininkų. 6. Sudaryti prielaidas optimaliems ūkiams formuoti. 7. Tobulinti miestų ir jų ūkio infrastruktūros planavimą. 8. Padėti gerinti aplinkos apsaugą ir racionaliai naudoti žemę. 10. Atspindėti statistinius duomenis, reikalingus demografinei situacijai analizuoti, strateginiam ir operatyviniam planavimui ir valdymui. Formuojant kadastro rodiklius būtina atsižvelgti į Europos valstybių praktiką, kur kadastro rodiklių skaičius priklauso nuo nekilnojamojo turto vertės ir mokesčių už jį. Pvz., negyvenama ir netinkama ūkininkauti žemė (vandenys) apskaitoma tik keliais rodikliais - plotas, teritorijos ribos ir nuosavybė. Pagrindiniai kadastro rodikliai yra: nuosavybės teisė; turto vertė; naudojimo būdas (paskirtis). Žemės, esančios už miesto teritorijos, yra tolesnės miesto teritorijos plėtros rezervas, taip pat turi apsauginę sanitarinę higieninę reikšmę. Taip pat jos gali būti naudojamos kaip poilsio vietos miesto gyventojams. Šias teritorijas galima suskirstyti į priemiestinę ir žaliąją miesto zonas, kurioms būtina numatyti ypatingą apsaugą. Žemė urbanizuotoje Lietuvos teritorijoje naudojama pagal numatytus žemės naudojimo reglamentus, nustatytus pagal Žemės įstatymą [7], Miestų, miestelių ir kaimų bendrojo planavimo laikinąsias taisykles. Pvz., Vilniaus miesto bendrajame plane [13], vadovaujantis išvardytais dokumentais, išskirtos keturios pagrindinės žemės naudojimo paskirtys, bei laisvas valstybinės žemės fondas ir žemė, kurią užima neprivatizuoti vandenys. Visų šių keturių pagrindinių naudojimo paskirčių privati ir valstybinė žemė sudaro miesto žemės fondą. Teoriškai miesto žemės fondu vadinamas suminis žemės plotas, esantis miesto teritorijoje. Visas privačios žemės fondas ir dalis valstybinės žemės fondo sudaro potencialią žemės rinką, kurios dauguma objektų bet kuriuo metu gali patekti į rinką ir ten gali būti nupirkti ar parduoti. Todėl jį tikslinga nagrinėti atliekant žemės rinkos tyrimus, išsiaiškinant galimą žemės rinkos potencialą. Kai kurių žemės vertinimo teorijos autorių teigimu, miesto žemės rinką galima nagrinėti kaip vientisą objektą, susidedantį iš dviejų segmentų: • neužstatyti žemės sklypai; • užstatyti žemės sklypai; arba susidedančią iš devynių segmentų: • žemės ūkio naudojimo žemė; • atvirų neužstatytų erdvių žemė (naudojama rekreacijai, medžioklei, žvejybai ir pan.); • neužstatytos miesto ir užmiesčio zonų žemės (artimiausia periferija su perspektyva artimiausioje ateityje galimybe ją naudoti užstatymui); • užstatyta arba skirta užstatyti miesto žemė; • privačių namų valdų žemės; • daugiaaukščio užstatymo žemės; • komercinio pramoninio naudojimo žemės; • įvairiai miesto infrastruktūrai skirta žemė; • žemės, skirtos užstatyti su sąlyga, kad yra ne parduodamos, o išnuomojamos. Teritorijų planavimo teisinius pagrindus visų pirma įtvirtino Teritorijų planavimo įstatymas, patvirtintas 1995 m. Jis apibūdino ir įteisino pagrindines planavimo nuostatas, sąvokas, planavimo lygmenis bei procedūras. Planavimas tapo viešas, jame būtinas visuomenės dalyvavimas, įteisinti pagrindiniai planavimo lygmenys: Lietuvos Respublikos, apskrities, savivaldybės, fizinio arba juridinio asmens. Miesto tarybos patvirtintas bendrasis planas įgauna teisinę galią ir tampa pagrindu rengti, keisti ar papildyti atitinkamo arba žemesnio lygmens bendrojo, specialiojo arba detaliojo teritorijų planavimo dokumentus, nustatyta tvarka paimti žemę visuomenės poreikiams, rezervuoti teritorijas valstybės, apskrities, savivaldybės bendrojo naudojimo objektams ir infrastruktūrai plėsti [6]. 3.1 lentelė Lietuvos ir Vilniaus miesto žemės fondo palyginimas Žemės paskirtis Lietuva Vilniaus miestas Plotas, tūkst. ha % nuo viso ploto Plotas, tūkst. ha % nuo viso ploto Vilniuje 1 . Privati žemė, iš viso 1.1. Žemės ūkio paskirties žemė 1.2. Miško žemė 1.3. Kitos paskirties žemė 1654,1 1445,8 178,6 29,7 22,1 2,7 0,5 5,00 3,4 0,1 1,5 8,7 0,2 3,8 2. Valstybinė ar valstybės valdoma žemė, iš viso 2.1. Žemės ūkio paskirties žemė 2.2. Miško žemė 2.3. Kitos paskirties žemė 2.4. Valstybinio vandenų fondo žemė 2.5. Konservacinės paskirties žemė 2.6. Laisvos valstybinės žemės fondas 4875,9 2494,9 1813,6 333,3 185,1 38,9 10,1 38,2 27,8 5,1 2,8 0,6 0,2 34,3 5,5 8,1 20,2 0,4 0,1 0,003 14,0 20,6 51,4 1,0 0,2 0,01 Iš viso: 6530 100 39,3 100 Vadovaujantis LR žemės reformos įstatymu, „žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus". Deja, teritorijų planavimo dokumentai žemėtvarkos projektuose liko neįvertinti. Siekdami darniai vystyti miestą planuotojai susiduria su šiomis pagrindinėmis miestų planavimo ir valdymo problemomis: • savivaldybės neturi žemės nuosavybės teisių; • Lietuvos Respublikos miestai nėra parengę strateginių bei bendrųjų miesto plėtros planų, kurie atitiktų rinkos ekonomikos sąlygas ir darnaus vystymo principus; • statyboms įsisavinamos naujos teritorijos, o socialinė, techninė ir susisiekimo infrastruktūra nuo jų beviltiškai atsilieka; • dauguma statybos objektų statomi labai ilgai, o tai neišvengiamai brangina statinius; • blogėja miesto keleivinio transporto darbo kokybė. Šias problemas lydi pasekmės, turinčios įtakos socialiniam miesto gyvenimui. Kai kurie miestų rajonai degraduoja, o kiti ekonominiai procesai veda miestus į stagnaciją, jie tampa nepatrauklūs investicijoms. Net Lietuvos teritorijoje ryškėja depresiniai regionai. Pastarasis dešimtmetis paspartino šiuos neigiamus procesus. 1999 m. duomenimis, Lietuvoje buvo 24 000 nebaigtų statyti vienbučių ir dvibučių privačių gyvenamųjų namų. Jų skaičius nemažėja, o per metus Lietuvoje atiduodama naudoti apie 1500-2000 gyvenamųjų namų. Tai įšaldytas kapitalas, nes namai nepaklausūs, o šeimininkai neturi pakankamai lėšų juos užbaigti, kiti namai nepriimami naudoti dėl inžinerinės infrastruktūros trūkumų arba jos nebuvimo, trečia dalis gyventojų namus de facto naudoja, nors jie nėra įregistruoti dėl gyvenimo ir aplinkos kokybės [4]. 4. KOMPAKTIŠKO MIESTO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Miesto formos ir subalansuotumo santykis yra vienas labiausiai diskutuojamų planavimo klausimų. Svarbiausias diskusijų klausimas - kaip miestai turi būti plėtojami ateityje, koks efektas bus pasiektas taupant išteklius ir koks jo poveikis socialiniam bei ekonominiam subalansuotumui [1]. Miesto kompaktiškumas analizuojamas dviem aspektais. Tai gyventojų tankio efektas bei miesto dydis ir kelionių poreikis juose. Didžiuosiuose pasaulio miestuose buvo nustatyta, kad egzistuoja ryšys tarp kuro suvartojimo vienam gyventojui ir gyventojų tankio - kuo didesnis miesto gyventojų tankis, tuo mažiau kuro suvartojama. Mažiausio tankio miestams būdingas santykinai didžiausias kuro suvartojimas. Analogiški tyrimai, atlikti Didžiojoje Britanijoje, parodė, kad kuo didesnis gyventojų tankis, tuo mažiau keliaujama. Tai rodo, kad miesto dydis atvirkščiai koreliuoja su transporto suvartojamu energijos kiekiu. Didėjant miestui vidutinis nukeliautų savaitės kelionių kilometrų skaičius vienam asmeniui mažėja. Tai rodo, kad kaimo gyventojai keliauja du kartus daugiau nei žmonės iš didmiesčių [1]. Tai argumentas, bylojantis kompaktiškų miestų naudai. O Lietuvoje pagal analogišką metodiką parengtoje studijoje gautas tik vienas ryškus skirtumas - tiek automobilių vairuotojų, tiek keleivių kelionės ilgiai daug didesni, palyginti su kitomis susisiekimo rūšimis. Kompaktiški miestai yra svarbus subalansuotos ateities komponentas. Miesto kompaktiškumas trumpina kelionės atstumą, kartu mažina užterštumą išmetamosiomis dujomis, lėtina globalinį klimato atšilimą [1]. Gyvenimas tankiai apgyvendintuose miestuose turi įtakos individų gyvenimo būdui. Mažiau naudojant iškasenų kurą, miestų gyventojų išlaidos transportui mažės, mažesnis aplinkos užterštumas ir mažesnės šildymo kainos. Breheny'is, Scoffhamas, Vale, Thomas, Cousinas tiki „kompromisine" išeitimi. Jie teikia pirmenybę centralizacijos ar decentralizacijos sprendimams, propaguoja miesto rekonstrukciją ir siūlo įvairias visuomenines priemones. Thomas ir Cousinas teigia, kad kompaktiški miestai pagal dabartinį ekonominį augimą, aplinkos tikslus, gyvenimo kokybės lūkesčius, politinės realybės atspindį yra „nesėkmingi, nedarbingi, negyvybingi" [1]. Scoffhamas ir Vale pasisako už decentralizuotą miesto formą, kurioje slypi fizinis ir virtualusis kompaktiškumas. Australijos mokslininkai teigia, kad kompaktiškumo siekimas veda prie nesubalansuoto, netinkamo ir nepriimtino sprendimo tiek miesto, tiek jų priemiesčių gyventojų atžvilgiu. Welbankas [1] argumentuoja, kad Europa ir Didžioji Britanija, ieškodamos darnios miesto formos, kiek perdėtai įsitikinimą vertina labiau už racionalumą. Williamsas apžvelgė miesto intensyvinimo procesą . Šie tyrėjai teigia, kad kompaktiškas miestas gali būti tinkamas sprendimas, atnešantis daug naudos, pasiekiamas vietiniu lygiu, bet tik gerai suprantant bei valdant vidines miesto problemas, prisitaikant prie strateginių tikslų, kuriuos lemia šalia jų esančios teritorijos. Intensyvinimas priimtinas tiems, kurie gyvena miestuose. Tinkamos miesto formos paieškos turi ilgą istoriją, o darni miesto forma yra gana naujas dalykas, ją galima nustatyti tik toliau tyrinėjant, tęsiant apklausas ir tikrinant iškeltas prielaidas. Svarbiausias miesto formos tyrinėjimų laikotarpis buvo tarp 1898 ir 1935 m. Centristams atstovavo Le Corbusier, o jo antipodas - decentris-tas Frankas Lloydas Wringtas. Jie abu prieštaravo Hovvardo miesto-parko idėjai [Hali, 1992]. Ši miesto-parko idėja buvo puoselėjama didžiąją XX amžiaus dalį. Visi trys didieji planuotojai bandė įgyvendinti savo idėjas, kurios priešpriešino didelių teritorijų planavimui. Iš tikrųjų buvo prarastas pasitikėjimas bendru tikslu, sudarančiu miesto gyvenimo pagrindą. XX a. pabaigoje kilo nauja bendra idėja - darnus vystymas. Vienas jos įgyvendinimo būdų - kompaktiškas miestas. Aptariant miesto formą, aišku, kad planavimas, o ypač jo forma, bus pagrindas darniam vystymui remti. Staiga miesto kompaktiškumas tapo šių dienų realybe: „laisvosios rinkos" šalininkai teigia, kad rinkos sprendimai optimizuos miesto formą, o „gero gyvenimo" šalininkai yra už gyvenimo būdą, skatinantį geografinę bei administracinę decentralizaciją, grįžimą prie „kaimo vertybių". Visais atvejais susiduriame su dviem globalaus masto problemomis -visuotiniu klimato atšilimu ir užterštumu ateityje. Siekdami, kad mūsų miestai taptų darnesni ateityje, planavimo praktikoje turime įdiegti šiuos elementus: • Apgyvendinimo sistemas ir būsto formas, kurioms reikia mažiau energijos, žemės naudojimo įvairovę, būsto tankį ir racionalų jo išdėstymą, kuris leidžia taupyti aprūpinant šiluma bei surenkant atliekas. • Planavimo kontrolę, kuri visų pirma turi padėti įdiegti priemones, mažinančias energijos vartojimą. • Visuomeniniai įrenginiai ir atviros teritorijos planuojami tokiose vietose ir tokio dydžio, kad mažintų motorizuotų kelionių poreikį (kuro suvartojimas yra 3 kartus didesnis mažo tankio teritorijose, palyginti su didelio tankio zonomis). • Transporto strategija turi suteikti prioritetą susisiekimui pėsčio mis ir dviračiais bei skatinti naudojimąsi visuomeniniu transportu, kuriam būdingas mažesnis važiavimo greitis, griežti reikalavimai, ribojantys triukšmą bei užterštumą, ir pripažįsta, kad gatvės atlieka ir socialinio gyvenimo funkciją [1]. Visi šie elementai turi sudaryti sąlygas gerinti infrastruktūros, naudojamos kasdieniniame gyvenime, pasiekiamumą, lankstesnį pastatų naudojimą, įgyvendinti atliekų perdirbimą, dažniau žemę naudoti maisto produktams auginti. Visa tai lengviausia pasiekti kompaktiškame mieste. E. Burtonas, K. Williamsas ir M. Jenksas [1] teigia, kad visų pirma būtina išsamiai išsiaiškinti problemą, nes sprendimas neatskiriamas nuo pačios kompaktinių miestų koncepcijos, jo įdiegimas galimas intensyvinant užstatymą. Tai vienas iš būdų balansui pasiekti. Kompaktiškas miestas gali būti apibūdinamas įvairiomis sąvokomis ar būdais. Tokio miesto kūrimas gali apimti ne tik užstatymo ar veiklos intensyvinimą, bet ir daug pertvarkymų: plėtra gali būti intensyvinama atliekant rekonstrukciją, plečiantis anksčiau buvusiose atvirose erdvėse ar atliekant konversiją. Tokio intensyvinimo rezultatas - išaugęs gyvenamųjų, darbo ar lankytinų vietų skaičius, padidėję transporto srautai keliuose ar intensyvesnis esamos žemės ir pastatų naudojimas. Plėtros pobūdis priklauso nuo laiko, per kurį numatoma įgyvendinti priemones [16]. Vietiniai planuotojai turi nustatyti, kuris vystymas bus darnus ir apibrėžti politiką, vedančią prie darnesnės teritorijos formos. Jie turi žinoti, kuri intensyvinimo forma būtų labiau subalansuota konkrečioje vietovėje, kuri politika mažintų galimas neigiamas pozityvios plėtros pasekmes, be to, jie privalo žinoti vystymo ribas, taikyti vertinimo metodus, leistinam talpumui nustatyti. Kiekvienoje vietovėje būtina atlikti vertinimus, reguliariai matuoti ir kontroliuoti gautus rezultatus, t. y. vykdyti plėtros monitoringą [5, 8]. Dauguma darbų, susijusių su kompaktiško miesto elementais, nėra tiesiogiai susiję su miesto forma, kadangi gali įvertinti bendrus veiksmus, planuodami didinti subalansuotumą. Tai apima: poveikio aplinkai vertinimą, politiką, įvertinimo techniką, technologijų kontrolę, aplinkos slenksčių metodą, prognozę, modeliavimą, talpumo įvertinimo metodus, subalansuotą vadybą ir ypač subalansuotumo rodiklius. Daugumą miestų subalansuotumo tyrimų inicijavo vietinės savivaldybės, atsakingos už gamtinės ar užstatytos aplinkos vadybą. Vietos darbotvarkės 21 (LA21 - Local Agenda 21) ir plėtros planams rengti reikia įdiegti darnaus vystymo principus. Remiantis tyrimais, siekiama nurodyti naujas gaires šiam tikslui pasiekti: • Pirmiausia būtina išplėtoti ekonominį socialinį pagrindą, kuriuo remiantis bus plėtojama politika. • Pavieniai tikslai tyrimų būdu turi nustatyti daugelį tarpusavyje susijusių elementų miesto viduje. • Plėtros intensyvinimo įvertinimo metodas apskaičiuoja nuokrypius tarp priimtinų lygių skirtingose vietovėse. Vietiniai sprendimai paremti šiuo įvertinimu. To negali padaryti absoliutūs ir nacionaliniai standartai, kurie nenustato, kada intensyvinimas priimtinas vienoje ar kitoje zonoje. • Įvertinant intensyvinimo tikimą teritorijoje, neįmanoma tirti pavienių tikslų, tokių kaip eismas ar atviros erdvės, nes skirtingi tikslai yra susipynę tarpusavyje ir veikia vienas kitą. Tyrimo tikslas - parodyti būdą, kaip nustatyti visus tikslus ir įvertinti jų visumą. • Vietinės politikos įvertinimo metodas remiasi objektyviais tyrimais ir statistine analize. Šio metodo tikslas - užtikrinti laisvumą ir leisti vietiniams planuotojams formuluoti politiką, pagrįstą strateginiais tikslais, priimtinais visuomenei. Tyrimai reikalingi norint objektyviai įvertinti esamą būvį, o tolesniam darbui būtinas geresnis veiklos koordinavimas, integravimas ir struktūrizavimas. Jei tyrimai atliekami gerai suvokiant problemą, tai miesto darnos bus pasiekta greičiau [1]. „Politika - galimybių menas, tyrimas - sprendinių menas" (Seras Peteris Medawaras). Darnus miesto vystymas apima subalansuotą žemės naudojimo planavimą, miesto atnaujinimą, subalansuotus pastatus, racionalų energijos vartojimą, subalansuotą transportą, užterštumo pasiskirstymą ir miesto formą. Analizuojant kompaktinį miestą dažnai nukrypstama į miesto valdymo problemas, bet jos labai glaudžiai susijusios su fiziniais-inžineriniais sprendiniais. Pvz., galima sutankinti užstatymą, atsisakant didelių plotų automobiliams pastatyti, bet tai nepriimtina visuomenei, ypač automobilių savininkams [1]. Tai, ką pasiūlė Didžiosios Britanijos planuotojai, galime matyti ir įvertinti realiame gyvenime - Lietuvos gyvenamuosiuose daugiaaukščio užstatymo rajonuose. Iš analizuotų literatūros šaltinių detaliausią fizinio miesto dydžio palyginimą su miesto modeliu atliko H. Frey savo knygoje „Miestų planavimas. Siekiant labiau subalansuotos miesto formos". Analizuoti miestų modeliai atitinka šias sąlygas: • Atviros erdvės mieste sudarė 40 % bendro ploto, o 60 % - užstatytos teritorijos (įskaičiuojant gatves, aikštes, vietinius parkus ir pan.). Glasgo teritorijos pasiskirstymas yra toks: 22 % kaimiškos teritorijos, 10 % laisva žemė, 68 % užstatyta teritorija. • Vidutinis gyventojų tankis (gyventojų skaičius viename hektare), atmetant atviras kaimo vietoves, 60 gyv./ha. Šie skaičiai artimi Howardo miestui-parkui, kuriame gyveno 32 tūkst. gyventojų 405 ha plote. Socialiniame mieste gyventojų tankis - 79 gyv./ha. Glazgo vidutinis gyventojų tankis užstatytose teritorijose yra 58,5 gyv./ha, t. y. artimas 60 %. • Kiekvienas modelis buvo lyginamas 250 tūkst. ir 500 tūkst. gyv. Tai leido įvertinti žemės poreikius gyventojų skaičiui padvigubėjus. Gyventojų skaičius nėra labai reikšmingas, kai lyginami satelitinio ar žvaigždinio modelio miestai. Miesto forma turi daugiau įtakos, kai yra branduolio modelis. 500 tūkst. gyv. skaičius yra artimas Kopenhagai, Ciurichui, Glazgui. • Dispersinių miestų (žvaigždinių ir satelitinių) centrinėje dalyje gyvena 23 % visų miesto gyventojų, 77 % - „pirštuose" ar satelituose. Šis pasiskirstymas atitinka Howardo miestą-parką. Lietuvos mokslinėje literatūroje miesto formos ir dydžio studijos pastaraisiais metais buvo atliekamos fragmentiškai, kai kurias darnaus vystymo prielaidas P. Juškevičius, G. Steponavičienė, M. Pakalnis analizavo pagal užstatymo intensyvinimą Vilniaus Naujamiestyje [10, 11], Lietuvos miestų teritorijų išorinės ir vidinės plėtros santykį (Joniškio, Mažeikių, Panevėžio pavyzdžiais) - G. Guodienė [3]. Tokių darbų aktualumas nuolat didės ir fizinė darnaus miesto vystymo išraiška bus tolesnių tyrimų objektas. Kadangi kiekvienas miestas savaip yra unikalus dėl skirtingų gamtinių sąlygų, vietovės topografijos, istorinės raidos, idealios modelio formos realiame gyvenime yra mažai tikėtinos. Įvertinus visas aplinkybes, tikslinga nustatyti miesto plėtros principus, naudojant sudarytą jau esamos teritorijos teorinį analogišką modelį ir sudarius scenarijus kokio miesto plano modelio link artėsime ateityje. 5. DARNAUS LIETUVOS MIESTŲ VYSTYMO PRIELAIDOS Siekiant Darbotvarkės 21 (Agenda 21) [82] numatytų tikslų, lemiamas veiksnys yra vietinių savivaldybių dalyvavimas. Būtent savivaldybėse glūdi didžioji dalis problemų, kurių dauguma atsiranda dėl vietinės veiklos. Todėl savivaldybėse būtina inicijuoti Vietos darbotvarkės 21 (Local Agenda 21) kūrimą, t. y. sudaryti veiklos planus darniam vystymui užtikrinti. Ypač daug dėmesio turi būti skiriama bendruomenės dalyvavimui planavimo bei valdymo procesuose, bendradarbiavimui tarp vietinių savivaldybių ir tarptautiniu mastu. Lietuvoje nebuvo atlikta išsamių mokslinių tyrimų, kurie įvertintų savivaldybių įsitraukimo į VD21 procesą įgyvendinimo mastą. Empiriniai Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centro duomenys rodo, kad apie 27 % (2002 m.) Lietuvos savivaldybių kartu su vietos bendruomene pradėjo šį procesą. Kauno miesto savivaldybė kartu su Tampere (Suomija) miesto savivaldybe 1997 m. PHARE lėšomis 1997 m. parengė projektą „Kauno miesto aplinkosaugos politika". Pagrindinis jo šūkis buvo „Tvarka savo pačių namuose", parengtos palankios darnaus vystymo savivaldybės struktūros ir procedūros. 1998 m. Klaipėdos miesto savivaldybė kartu su Kristianstado (Švedija), Espo (Suomija), Koege (Danija) bei Vaterford (Airija) miestų savivaldybėmis dalyvavo PHARE projekte Vietos darbotvarkėms 21 parengti. Iki 1999 m. darnų vystymą skatinantys projektai buvo vykdomi tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o mažųjų bei vidutinių miestelių savivaldybės, neturėdamos partnerių užsienio, ypač Europos Sąjungos, valstybėse ir strateginio planavimo žinių apie darnų vystymą, jos principų taikymą, į šį procesą nebuvo įsitraukusios. Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centras subūrė Alytaus, Marijampolės, Šiaulių miestų bei Ignalinos, Kaišiadorių, Kauno, Radviliškio, Raseinių, Rokiškio, Šiaulių, Trakų ir Varėnos rajonų savivaldybes ir koordinavo projektą Vietos darbotvarkė 21 mažoms ir vidutinėms savivaldybėms. Pagrindinis projekto tikslas -skatinti savivaldybes pradėti rengti Vietos darbotvarkės 21 strategijas, į šį procesą įtraukti vietinius gyventojus, nevyriausybines organizacijas, pramonės ir verslo atstovus. Šio projekto metu išryškėjo pagrindinės kliūtys, trukdžiusios savivaldybėms sparčiau įgyvendinti Vietos darbotvarkę 21. Tai žinių ir supratimo apie darnų vystymą trūkumas: • strateginio planavimo patirties stoka, • bendradarbiavimo su visuomene tradicijų stoka, visuomenės pasyvumas, • finansinių ir žmonių išteklių trūkumas. Vienas iš teigiamų rezultatų - bendradarbiavimas bei keitimasis informacija tarp savivaldybės skyrių. Tai paskatino sukurti darbo grupę iš įvairių savivaldybės skyrių atstovų Vietos darbotvarkė 21 projektui vykdyti. Darnus vystymas - tai visame pasaulyje dar nauja sąvoka, todėl dėmesį tenka skirti švietimui, mokymui, metodinės literatūros rengimui, tuo ugdant institucinius gebėjimus, kurių trūkumas Lietuvoje akivaizdus. Šis darbas paskatino jau 15 Lietuvos vietos savivaldybių rengti Vietos darbotvarkes 21, o 2001 m. Alytaus miestas, Rokiškio rajonas, Trakų rajonas ir Visagino miestas pasirašė Aalborgo chartiją. Darnaus vystymo principų įgyvendinimo vietos lygiu procesas tęsiasi, rengiami strateginiai dokumentai, kuriasi ir plečiasi bendradarbiavimo tarp mokslo, vietinės valdžios ir bendruomenių tinklas, nors jų dalyvavimas neaktyvus. 2001 m. pradėta rengti ir vertinti darnaus vystymo strategijas Lenkijos ir Lietuvos savivaldybėse. Tai remia Jungtinių Tautų vystymo programa, Europos Sąjungos finansavimo programos bei pačios savivaldybės. Strateginiai planai rengiami pagal Lenkijoje sukurtą „Umb-rella" („Skėtis") modelį. Darnaus vystymo principų įgyvendinimo procesas vietos lygmeniu turi būti palaikomas ne tik vietiniu, bet ir nacionaliniu lygiu. Tam būtina apsikeisti informacija bei įtraukti vietines institucijas į sprendimų priėmimo procesą krašto mastu. Būtina ir toliau nušviesti pozityvius poslinkius tiek vietinėje žiniasklaidoje, tiek centrinėse visuomenės informavimo priemonėse [12]. Tikslinga pradėti integruotą urbanistinį planavimą, strateginius planus derinant su teritorijų planavimo dokumentais, ypač savivaldybių bendraisiais planais, kuriuose būtina remtis darnaus vystymo nuostatomis. 2002 m. rudenį LR Seime buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, rengtas net 5 metus. Jame įtvirtinta visos Respublikos teritorijos darnaus vystymo idėja, tikslai ir pasiūlytos įgyvendinimo priemonės. Lietuvos teritoriniai administraciniai padaliniai (apskritys, miestų, rajonų savivaldybės) įgavo teritorijų planavimo pagrindą, aukščiausio lygmens dokumentą. Tikėtina, kad tai paskatins rengti ne tik strateginius planus, bet ir teritorijų planavimo dokumentus, kad strateginės nuostatos įgautų aiškią, suprantamą fizinę išraišką konkrečiose teritorijose. LITERATŪRA 1. Burinskienė, M. Subalansuota miestų plėtra. Vilnius: “Technika”, 2003, p. 5-42. 2. Čiegis, R. Tolydi plėtra ir aplinka: ekonominis požiūris. Vilnius, 2002, p.692 3. Guodienė, G. Lietuvos miestų teritorijų vidinės ir išorinės plėtros santykis 4. 1960—1990 m. (Joniškio, Mažeikių, Panevėžio pavyzdys). Urbanistika ir architektūra, XXIV t„ Nr. 4. Vilnius: Technika, 2000, p. 141-148. 5. Juškevičius, R; Vitkauskas, A. Miestų planavimo ir plėtros valdymo būklė Lietuvoje. Urbanistika ir architektūra, XXV t., Nr. 2. Vilnius: Technika, 2001, p. 56-61. 6. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas. 1995 m. gruodžio 12 d. Nr. 1-1120. Nr. 107. 1995, p. 23-90. 7. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Valstybės žinios, Nr. 34. 1994, publ. Nr. 620. 8. Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į Europos Sąjungą kontekste http://www.ekm.lt/ catalogs/10/Ll_JietuvosJ
Šį darbą sudaro 5759 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Kiti darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!