"Metamorfozė" analizė

V. Nabokovo užsienio literatūros paskaita: F. Kafka ,,Metamorfozė" Francas Kafka gimė 1883 metais vokiškai kalbančių Prahos žydų šeimoje. Jis didžiausias mūsų laikų vokiečių rašytojas. Palyginti su juo, tokie poetai kaip Rilkė, tokie romanistai kaip Tomas Manas - nykštukai ar gipsiniai šventieji. Jis studijavo teisę Prahos vokiečių universitete, o nuo 1908 metų tarnavo eiliniu valdininku tiesiog gogoliškoje kontoroje, priklausiusioje draudimo kompanijai. Iš dabar garsių Kafkos kūrinių, tokių kaip romanai "Procesas" (1925) ir "Pilis" (1926), beveik nieko nebuvo spausdinta rašytojui gyvam esant. Nuostabiausias jo apsakymas ,,Metamorfozė", vokiškai "Die Verwandlung", parašytas 1912 metų rudenį ir paskelbtas 1915 metais Leipcige. 1917 metais Kafka ėmė atsikosėti kraujais, ir likusį gyvenimą, paskutinius septynerius metus, iš dalies jis praleido Vidurio Europos sanatorijose. To trumpo gyvenimo paskutiniais metais (mirė sulaukęs 41 metų) jį ištiko laimingas romanas; 1923 metais su mylimąja apsigyveno Berlyne, netoli manęs. 1924 metų pavasarį išvyko į sanatoriją prie Vienos ir ten birželio 3 dieną mirė nuo gerklų tuberkuliozės. Jį palaidojo Prahos žydų kapinėse. Draugą Maksą Brodą testamentu įpareigojo sudeginti visa, ką parašė, įskaitant ir paskelbtus kūrinius. Laimė, Brodas neįvykdė jo valios. Novelė ,,Metamorfozė" ,,Metamorfozės" herojus Gregoras Zamza - neturtingų prahiečių sūnus, piliečių, turinčių vien tik materialistinių interesų ir primityvų skonį. Prieš kokius penkerius metus vyriausiasis Zamza neteko beveik visų savo pinigų, todėl jo sūnus Gregoras stojo tarnauti pas vieną iš tėvo kreditorių ir tapo komivojažeriu, gelumbės prekeiviu. Tėvas tada visai baigė dirbti, sesuo Greta dėl jauno amžiaus dirbti negalėjo, motina sirgo astma, ir Gregoras ne tik išlaikė visą šeimyną, bet ir surado butą, kuriame jie dabar gyvena. Prahoje, Centrinėje Europoje, 1912-ieji metai: tarnai pigūs, ir Zamzos gali sau leisti išlaikyti tarnaitę ir virėją. Gregoras nuolat keliauja, bet pasakojimo pradžioje jis nakvoja namuose tarp verslo kelionių, ir čia jam nutinka kažkas baisaus. ,,Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu. Jis gulėjo lovoje ant kietos kaip šarvas nugaros ir, mažumą kilstelėjęs galvą, matė savo išgaubtą rudą pilvą, suskaidytą suragėjusių lankų, pridengtą vos besilaikančios antklodės. Daugybė palyginti su visu kūnu pasigailėtinai plonų kojų bejėgiškai kirbėjo jam prieš akis. ,,Kas man atsitiko?" - pagalvojo jis. Tai nebuvo sapnas ,,Gal man dar nusnūsti ir pamiršti visas tas kvailystes", - pamanė jis, tačiau kaip tai padaryti: jis įpratęs miegoti ant dešinio šono, o taip dabar neatsigulsi. Kad ir kiek blaškėsi, besistengdamas pasiversti ant dešinio šono, vis tiek tuojau atvirsdavo atgal. Gal šimtąsyk bandė, užsimerkęs, kad nematytų kirbančių kojų, ir liovėsi tik tada, kai šone pajuto ligi tol nepatirtą lengvą maudulį" ,,Dieve, - galvojo jis, - kokį sunkų darbą išsirinkau! Per dienų dienas kelionėje. Nusiplūki daug labiau negu kontoroj, o kur dar kelionių nepatogumai, rūpestis nepavėluoti į traukinį, nereguliarus, prastas maistas, vis kiti žmonės, nė su vienu ilgiau nepabendrausi, nuoširdžiai neįsišnekėsi. Kad jį kur galas tokį gyvenimą!" Pajuto, jog truputį panižo pilvas; pamažu aukštielninkas pasistūmėjo link lovos galo, kad būtų patogiau pakelti galvą; rado niežtimą vietą, nubertą mažais, baltais, nežinia iš kur atsiradusiais taškeliais; norėjo viena koja tą vietą apsičiupinėti, bet tuojau atitraukė, nes kai prisilietė, per visą kūną nuėjo šiurpuliai". Kuo taip netikėtai pavirto neišvaizdus komivojažeris, vargšas Gregoras? Aišku, atstovu nariuotakojų, kuriems priskiriami vabzdžiai, vorai, daugiakojai ir vėžiagyviai. Jeigu ,,daugybės kojų", minėtų pradžioje, daugiau šešių, tai iš zoologinės pusės Gregoras ne vabzdys. Bet aš įsivaizduoju, kad žmogus, nubudęs ant nugaros ir pamatęs savo šešias kojas, judančias ore, visai gali suprasti, kad šešios - tai ,,daug". Tarkime todėl, kad Gregoras turi šešias kojas, kad jis vabzdys. Kitas klausimas: koks vabzdys? Komentatoriai sako ,,tarakonas", kas, suprantama, neturi prasmės. Tarakonas - plokščias vabzdys, didelėmis kojomis, o Gregoras visai ne plokščias: jis iškilas viršuje ir apačioje, nugara ir pilvas ir jo kojytės mažos. Jis panašus į tarakoną tik vienu atžvilgiu: jis yra rudos spalvos. Štai ir viskas. Tačiau jo pilvas didžiulis ir išgaubtas, padalintas į segmentus, ir tvirta ovali nugara, o tai leidžia įtarti antsparnių buvimą. Vabalams po antsparniais paslėpti trapūs sparneliai, ir juos išskleidęs gremėzdiškas vabalas gali įveikti daugelį kilometrų. Įdomu tai, kad vabalas Gregoras taip ir nesužinojo, kad po kietu nugaros kiautu jis turi sparnus. (Tai labai subtilus mano pastebėjimas, ir jis bus jums vertingas visą gyvenimą. Kai kurie Gregorai, kai kurie Džonai ir Dženės nežino, kad turi sparnus.) Be to, Gregoras turi stiprius žandikaulius - nasrus. Šiais organais, pakilęs ant apatinių kojų (ant trečios, stipriosios poros kojų), jis pasuka raktą spynoje. Šitaip mes sužinome apie jo kūno ilgį - apie metrą. Pasakojimo eigoje jis laipsniškai mokosi naudotis savo galūnėmis ir ūsais. Tai rudas, išsipūtęs, gana storas vabalas. Aš jį įsivaizduoju tokį: Atidžiai apžvelkime Gregoro metamorfozę. Ši permaina, stulbinanti ir šokiruojanti, tačiau ne tiek keista, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Galų gale ne toks jau didelis skirtumas - pabusti vabzdžiu ar Napoleonu, Džordžu Vašingtonu. (Aš pažinojau žmogų, kuris pabudo Brazilijos imperatoriumi.) PIRMA DALIS Dabar aš ketinu pakalbėti apie struktūrą. Pirmą dalį galima padalinti į septynias scenas, arba segmentus. I Scena. Gregoras prabunda. Jis vienas. Jis jau pavirto vabalu, bet žmogiški įspūdžiai dar painiojasi su naujais vabzdžio instinktais. Scenos pabaigoje įvedamas vis dar žmogiškas laiko veiksnys. ,,Pasižiūrėjo į žadintuvą, tiksintį ant komodos. ,,Viešpatie šventas!" - persigando. Buvo pusė septynių, jau net po pusės, greit be penkiolikos, ir rodyklės ramiai sukosi toliau. Nejau žadintuvas neskambino? Kitas traukinys išeina septintą valandą; kad spėtum į jį, reikėtų beprotiškai skubėti, o kolekcija dar nesudėta, ir jis pats ne per geriausiai jaučiasi net jeigu ir spėtų į traukinį, vis tiek gautų nuo šefo pipirų, nes firmos pasiuntinys laukė prie penktos valandos traukinio ir apie jo prasižengimą seniai pranešė." Jis galvoja, ar ne apsimesti jam sergančiu, bet nutaria, kad ligonių kasos gydytojas rastų jį visiškai sveiką. ,,Ir šiuo atveju turbūt neklystų? Gregoras iš tiesų jautėsi visiškai sveikas ir net labai norėjo valgyti, tik po tokio ilgo miego kažkodėl buvo apsnūdęs." II Scena. Trys šeimos nariai beldžiasi į jo duris iš prieškambario, iš svetainės ir iš sesers kambario ir su juo kalbasi. Visi jie - parazitai, kurie jį išnaudoja, ėda iš vidaus. Tas jausmas, kankinantis vabalą ir yra žmogiškai vadinamas niežėjimu. Noras gauti kokią nors apsaugą nuo išdavystės, žiaurumo ir niekšybes įsikūnijo jo šarvuose, rudame apvalkale, kuris iš pradžių atrodo kietas ir tvirtas, bet galu gale pasirodo toks pat pažeidžiamas, kaip anksčiau, jo žmogiškas kūnas ir dvasia. Kuris iš trijų parazitų - tėvas, motina ar sesuo - žiauriausias? Iš pradžių atrodo, kad tėvas. Bet blogiausias čia ne jis, o sesuo, labiausiai mylima Gregoro ir išduodanti ji jau pasakojimo viduryje, scenoje su baldais. Antroje scenoje atsiranda durų tema: ,,…galvūgalyje pasigirdo atsargus beldimas į duris. - Gregorai, - šūktelėjo motina, - jau be penkiolikos septynios. Ar tu neketinai važiuoti? Koks švelnus balsas! Paskui Gregoras išsigando išgirdęs savo atsakymą. Balsas, be abejonės, buvo tas pats, bet sumišęs su nevalingu, tarsi iš apačios sklindančiu graudžiu piepsėjimu. - Taip, taip, mama, tuojau keliuosi! Per medines duris motina, matyt, nesuprato, kad Gregoro balsas pasikeitęs. nes pasitenkino tokiu atsakymu ir nušlepsėjo šalin. Tačiau dabar jau kiti namiškiai atkreipė dėmesį, kad Gregoras kažkodėl dar namie, ir į kitas duris pabeldė tėvas, tiesa, nesmarkiai, bet kumščiu: - Gregorai, Gregorai, - pašaukė jis, - kas čia dabar? O po valandėlės darsyk paragino duslesniu balsu: - Gregorai, Gregorai! Kitoje pusėje prie durų tyliai suaimanavo sesuo: - Gregorai! Kas tau! Gal susirgai? Gal ko reikia? - Aš jau einu, - atsakė į abi puses Gregoras, stengdamasis kuo aiškiau tarti ir daryti tarp žodžių ilgas pauzes, kad balsas nepasirodytų įtartinas. Ir tėvas grįžo prie pusryčių stalo, tik sesuo sušnibždėjo: - Gregorai, atidaryk, maldauju tave. Bet Gregoras nė nemanė atidaryti ir džiaugėsi, kad nepamiršo keliaujant išsiugdyto įpročio ir namuose nakčiai užsirakino abejas duris. III Scena. Gregoras šiaip ne taip išlipa iš patalo. Čia planuoja žmogus, o veikia vabalas: Gregoras dar vis galvoja apie savo kūną kaip apie žmogaus, bet dabar apatinė žmogaus dalis - tai užpakalinė vabalo dalis, viršutinė žmogaus dalis - priekinė vabalo dalis. Gregorui atrodo, kad vabalas, stovintis šešiomis kojomis, panašus į žmogų stovintį keturiomis, ir taip klaidingai galvodamas jis atkakliai bando atsistoti ant užpakalinių kojų. ,,Pirmiausia jis norėjo nuleisti iš lovos apatinę kūno dalį, bet toji apatinė dalis, kurios, beje, dar nebuvo matęs ir gerai neįsivaizdavo, pasirodė sunkiai pajudinama; viską darė labai lėtai; o kai galų gale, beveik įdūkęs, sukaupė jėgas ir be jokios atodairos pasistūmėjo į priekį, tai atsitrenkė į lovos galą, ir skausmas tiesiog nutvilkė; tada pamanė, kad kaip tik apatinė kūno dalis galbūt pati jautriausia. Bet paskui jis tarė sau: ,,Kol išmuš penkiolika aštuntos, turiu žūtbūt pakilti iš lovos. O iki tol kas nors jau ateis iš kontoros pasiteirauti manęs, nes kontora atidaroma prieš septynias." Ir jis pradėjo, tolygiai siūbuodamas visu kūnu, po trupučiuką slinktis. Jeigu šitaip virs iš lovos, tai krisdamas staigiai kilstelės galvą į viršų ir galbūt nesusitrenks jos. Nugara, atrodo, kieta; jai turbūt nieko neatsitiks nukritus ant kilimo. Labiausiai nerimavo dėl bildesio, jo, matyt, neišvengs, jis bus girdėti per visas duris. Namiškiai tegu ir neišsigąs, bet tikrai susirūpins. Tačiau reikėjo ryžtis.Bet negi iš tiesų šauktųsi pagalbos, net jei durys nebūtų užrakintos? Ši mintis jį net pralinksmino." IV Scena. Jis dar vargsta, kai vėl atsiranda šeimos tema - daugybės durų tema, ir per šią sceną jis pagaliau nušliaužia iš lovos ir dusliai krinta žemėn. Derybos čia primena graikiškos tragedijos chorą. Iš firmos atsiuntė valdytoją (prokuristą) - išsiaiškinti, kodėl Gregoras neatvyko į stotį. Niūrus smarkumas šio neuolaus tarnautojo patikrinimo turi visus košmariško sapno bruožus. Vėl, kaip ir antroje scenoje, derybos pro uždaras duris. Atkreipsime dėmesį į jų nuoseklumą: valdytojas kalba svetainėje iš kairės; sesuo Greta kalbasi su broliu iš kambario dešinėje; motina su tėvu prisijungė prie prokuristo svetainėje. Gregoras dar sugeba kalbėti, bet balsas jo vis labiau deformuojasi, ir netrukus jo kalba tampa nebesuprantama. (Džoiso kūrinyje ,,Gedulingos vaišės pagal Finneganą", parašytame dvidešimčia metų vėliau, dvi skalbėjos kalbasi per upę ir laipsniškai pavirsta į storą guobą ir akmenį.) Gregoras nesupranta, kodėl sesuo iš kambario kairėje nenuėjo pas likusius. ,,Ji, matyt, dar tiktai išlipusi iš lovos ir nepradėjusi rengtis. O kodėl ji verkia? Kad jis nesikelia ir neįleidžia prokuristo, kad gali prarasti vietą ir kad šefas vėl pateiks tėvams senas sąskaitas". Vargšas Gregoras taip įprato būti tik šeimos instrumentu, kad kalbos apie gailestį net negali būti: jis net nesitiki, kad jį užjaus Grėtė. Motina ir sesuo kalbasi pro uždarytą Gregoro kambarį. Seserį ir tarnaitę siunčia gydytojo ir šaltkalvio. ,,Tuo tarpu Gregoras apsiramino. Jo žodžių kiti nebesuprato, o jam jie buvo aiškūs, aiškesni negu anksčiau, matyt, todėl, kad priprato ausis. Šiaip ar taip, namiškiai jau patikėjo, kad jam kažkas atsitiko, ir buvo pasiruošę padėti. Kaip greitai susigaudė motina su tėvu, ką pirmiausia reikia daryti! Jis vėl pasijuto kaip žmogus ir tikėjosi iš gydytojo ir šaltkalvio, gerai neskirdamas, ką kuris gali, labai didelės ir netikėtos pagalbos." V Scena. Gregoras atidaro duris. ,,Gregoras lėtai pasislinko su krėslu prie durų, atsistūmė nuo jo, griuvo ant durų, išsilaikė stačias - jo letenėlės buvo šiek tiek lipnios - ir taip valandėlę ilsėjosi. Paskui ėmėsi burna sukti spynoje esantį raktą. Deja, pasirodė, kad neturi dantų, - kuo gi suimti raktą? - tiesa, žandikauliai buvo gan stiprūs, jais iš tiesų pajudino raktą, nekreipdamas dėmesio į tai, kad sau tuo pakenkė, mat iš burnos pasirodė rudas skystis, jis tekėjo ant rakto ir lašėjo ant grindų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!