Meno sociologija

Žmonijos kultūros raidoje įsitvirtino pažiūra į meną kaip netobulos tikrovės humanizavimo bei harmonizavimo būdą. Vienos estetikos koncepcijos kritiškai vertina visuomenės prieštaravimus, kitos siūlo optimistines, idealizuotas kultūros prieštaravimų sprendimo galimybes. Kai kurios estetikos koncepcijos ypač išryškina dvasinio gyvenimo prieštaravimus, juos savitai įveikdamos (romantizmas, estetizmas) arba pasyviai su jais susitaikydamos (dekadansas). Egzistuoja estetikos koncepcijos, kurios "nemato" prieštaravimų, kurdamos estetinę gyvenimo iliuziją (sentimentalizmas) arba neigdamos juos kūrybos kanonais (klasicizmas). Menas plačiausia prasme padeda žmogui sąlygiškai atrasti įvairias vertybes - pažintines, estetines, dorines -, jas išgyventi ir išreikšti. Todėl kiekvienas meno kūrinys modeliuoja kokią nors vertybinę situaciją, kuri gali būti deklaratyvi ir moralizuojanti, neišsakyta bei nutylėta slypėti simbolių žaismėje. Iš meno žmogus laukia naujo, nepatirto pasaulio pajautimo, daugiau ar mažiau atpažįstamų gyvenimo vertybių teigimo arba neigimo. Kai žmogus pajunta, jog moralė "susikerta" su menu, jis atsiduria aklavietėje, nes mėgina suderinti savo laikmečio estetiškumo sampratą su klasikine etiškumo samprata.
Meno vaidmenį visuomenėje tyrinėjo sociologinė estetika, kuriai stipriausią įtaką padarė Š.Lalo, E.Surjo, M.Vėberio ir D.Lukačo idėjos. Jos atstovai meną ir meninę kūrybą laikė ne imanentine sistema, egzistuojančia savaime, o socialiniu faktu. Beveik visi sociologinės estetikos teoretikai akcentavo socialinę meno funkciją, kai kurie iš jų apribojo kūrėjo arba genijaus išskirtinumą visuomenės požiūriu, atmetė "menas menui" galimybę. Šiuo aspektu ypač radikali buvo vokiečių sociologinės estetikos kryptis, pritarianti marksizmui, su kuria susijęs vengrų filosofas Djordas Lukačas (1885-1971). Jis teigė, kad socialinis angažuotumas yra būtinas menininko atributas, nes "bėgimas nuo didžiųjų gyvenimo ir meno klausimų" yra tik iliuzija. Kadangi tikrasis menas, pasak Lukačo, glaudžiai siejasi su pasaulio procesais, jis turi būti tendencingas tiek, kiek tendencinga pati tikrovė ir jos vystymasis. Tendencija yra "meniška" tada, kai ji organiškai išplaukia iš kūrinio turinio esmės, iš pačios tikrovės, kurią menas dialektiškai atspindi. Tokios tendencijos atsiradimą, Lukačo požiūriu, sąlygoja aiški rašytojo pozicija, tikėjimas žmonijos pažanga, kuris reiškia atvirumą, nuoširdų domėjimąsi žmonėmis. Rašytojas be tokio kryptingo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!