Meno sociologijos klasikas - Francastelis

Praėjo nemažai metamorfozinių pasikeitmų, kol susiformavo pastovus sociologinio meno kritikos kelias. Ši mokslinė sfera susideda iš daugybės metodų. Pažįstant prancūzų sociologinio meno atstovus išryškėja didžiausią įtaką moderniąjam sociologiniam menui turintis P. Francastel‘is.
Jo požiūris originalus ir grindžiamas tuo, kad menas visuomenės gyvenime ne autonomiškas, kad jis prilygsta savitai kalbai, perteikiančiai žmonems reikšmingus vaizdinius. Naujas „plastikos kalbų mokslas”, kurį jis kurė, turejo padėti „perskaityti” paveikslą ar skulptūrą. Tą mokslą jis įsivaizdavo kaip intelektualinių vaizdinių sistemos paieškas. Remiantis A. Gaižučio knyga „Meno sociologija“ panagrinėsiu P. Francastel‘io meno svarbiausius aspektus.
P. Frankastelis (1900-1970) parašė keliolika veikalu: „Tapyba ir visuomenė” („Peinture et société.” Paris; Lyon, 1951); „Prancūzų tapybos istorija” („Histoire de la peinture francaise.” Paris, 1955); „Menas ir technika XIX ir XXa.” („Art et technique aux XlXe. et XXe. siècles”.Paris, 1956); „Simboliškoji realybė” („La Réalité figurative”. Paris, 1965); „Figūra ir vieta. Vizualinė Kvatročento tvarka” („La Figure et le lieu. L’ordre visuel du quattrocento”. Paris, 1967) ir kt.
P. Francastelis nesitenkina tik sociologinio metodo taikymu meninio gyvenimo tyrinėjimui. Ta sistema būdinga vienai ar kitai socialinei žmonių grupei, kuriai priklauso menininkas ir kuri tą menininką laiko savu. Menininkas jaučia grupės vaizdinius ir, aišku, vien jais nepasikliauja. Tyrinėdamas kaip Kvatročento dailininkų kūryboje atnaujinama perspektyva, P. Francastelis pastebejo joje savotišką „estetini montažą”, kuris įkūnijo meno kūriniuose plastišką Renesanso erdvę. Toji erdvė – tai didis Kvatročento atradimas, t.y. „racionalaus erdvės ir daiktų tapatumo, o ne jų substancionalumo atradimas”. Tai menas imituojantis tikrovę; siekdamas perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia turi orientuotis ne į pavienius tikrovės reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. Teikiama žemiški žmogaus interesai, sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. Pasaulio meninio atkūrimo principas - vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Universalus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!