Meninės priemonės kalboje

 Fonetinės (garsinės) figūros Semantinės leksinės figūros Sintaksinės figūros Aliteracija Tropai Metafora Metonimija Paralelizmas Asonansas Antitezė Onomatopėja Perifrazė Paradoksas Sinekdocha Anafora Epifora Sandūra (simploka) Kartojimas Antonomazija Hiperbolė Litotė Polisindetonas Personifikacija Asindetonas Ironija Perkėlimas Alegorija Gradacija (laipsniavimas) Simbolis Elipsė Oksimoronas Inversija Kalambūras Nutylėjimas Epitetas Retorinis klausimas Palyginimas Retorinis sušukimas Aliuzija Retorinis kreipinys Meninės priemonės – kalbos figūros, stiliaus ir poetikos elementai, kurie padeda išreikšti kūrinio idėją, sukurti tam tikrą atmosferą ar atspindėti lyrinio subjekto vidines būsenas, vartojamos siekiant įtaigumo ir vaizdingumo. Asonansas – tikslingas vienodų ar to paties tipo balsių kartojimas. Asonansas paryškina lyrikos teksto melodingumą. Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai. (Maironis) Supasi, supasi lapai nubudinti (B. Sruoga) Smėly plakas pavargusi marių banga (A. Venclova) (Platumos, atvirumo, tęstinumo įspūdžiui sustiprinti). Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas nedidelėse teksto atkarpose. Aliteracija sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, padeda sukurti vientisą garsinės raiškos sistemą. Rymo ramunėlė rudenio arimuos. (S. Nėris) Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais (H. Radauskas) Pasislėpsiu aš už liepos -/ Tu ieškok manęs ilgai./ Auksaplaukei laumei liepus -/ Bus tušti visi laukai. (J. Degutytė) Onomatopėja – tikrovės garsų pamėgdžiojimas kalbos garsais. Egi antys pry! pry! Priskridę į liūną (A. Baranauskas) Dun dun / Dundulis dunda. (M. Vainilaitis) Tropas – perkeltine reikšme vartojamas žodis ar posakis. Pagal reikšmės perkėlimo būdą skiriamos dvi tropų grupės: metaforos ir metonimijos. Metafora – žodžių vartojimas perkeltine reikšme remiantis tikru ar tariamu panašumu, paslėptas palyginimas. Topolių žvakės, padangių ašaros; Vilties gėlelė į padangę stiepės (S. Nėris); Auksinės žirklės tingiai karpo dangaus avis. (H. Radauskas) Metonimija – daikto ar reiškinio pavadinimo pakeitimas kitu, susijusiu su pirmuoju (sudėtingos sąvokos keitimas paprasta, konkrečia, dažniausiai vietoj visumos pasakoma dalis). Braido pievą kojos basos (P. Vaičiūnas); Mėgau Grygą, ir Čiurlionį mėgau (S. Nėris); Ir sparnas miego malonaus / Nemigdo tik jaunos krūtinės (Maironis); klausos organas (ausis). Sinekdocha – vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos ir atvirkščiai (dalis vietoj visumos ir atvirkščiai). Atsakai už grūdą, dirvoje pasėtą. (A. Baltakis) Lanko bitė raudonųjų / Dobilėlių žiedą. Antonomazija – tikrinių vardų vartojimas vietoj bendrinių ir atvirkščiai. O skurdas gimdė prometėjus. (Just. Marcinkevičius) Negrįš odisėjai, šį kartą atgal nebegrįš... / Penelopės nelauks su verpstėm <...>(J. Degutytė) Perifrazė – žodžių junginys, kuriuo pakeičimas asmens vardas arba reiškinio pavadinimas. Pavirto pelenais, užmigdė kapai, išvydo pasaulį. Hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai „perdedama“, siekiant didesnio įspūdžio. Šimtą metų tavęs nemačiau! Tūkstantį kartų tau viską aiškinau! Litotė – ypatybės sumažinimas. Upę perbridęs, šaukšte prigėrė. Ant kiekvieno tilto sekundę jaučiuosi savižudžiu. Epitetas – meninis pažyminys, vaizdingas apibūdinimas. Šaltas žvilgsnis, juodos mintys, auksinis ruduo, auksaplaukė laumė, baltapūkis debesėlis, žvarbus lietus, močiutė sengalvėlė, baltosios rankelės. Palyginimas – dviejų dalykų vaizdingas sugretinimas, suteikiantis naujų požymių, prasmės atspalvių (yra lyginamasis žodis). Lengva lyg pūkelis širdis; Mūsų dienos – kaip šventė, / Kaip žydėjimas vyšnios (S. Nėris); Tyli lyg žemę pardavęs. (tts.) Personifikacija (įasmeninimas) – gyvo daikto savybių suteikimas negyviems daiktams ar reiškiniams. Akmenėlis turi šaltą širdį . Parugėm gelsvom basa / Vasara nubėgs. (S. Nėris) Ironija – paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei.  Gudrus kaip avinas, drąsus kaip kiškis. Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu. Taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis su svarstyklėmis rankose ir pan. Įprastos alegorijos yra patarlės ir priežodžiai: „Lenk medį, kol jaunas“, „Savo kupros nė vienas nemato“. Simbolis – daikto ar reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, nuo alegorijos skiriasi tuo, kad yra nevienareikšmis, visada paslaptingas. Aušra, rytas – gyvenimo pradžios, vilties, atgimimo simbolis. Oksimoronas – antoniminis žodžių junginys. Vieša paslaptis, kutinanti tyla, skaudus džiaugsmas, protingas kvailys, iškalbus bežadis. Kalambūras – posakis, grindžiamas skirtingų reikšmių žodžių garsiniu panašumu. Oi kartu, kartu, kad nebuvom visi kartu. Ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis. Iš bado bet kuo bado. Aliuzija – užuomina; stilistinė priemonė – posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą ( istorinį, mitologinį, biblinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais. Tačiau šis vadinamasis kainanizmo instinktas (aliuzija į Bibliją, kur Kainas užmušė savo brolį) gajus tik keletą pirmųjų savaičių. Paralelizmas – dviejų reiškinių, veiksmų gretinimas vienodomis sintaksinėmis konstrukcijomis. Neužmigdys naktis žvaigždės / Nenuramins širdis troškimų. (Maironis) Antitezė – paralelizmo rūšis, kai gretinami priešingi dalykai (vienodomis sintaksinėmis konstrukcijomis). Tu – tolimas – kaip iš kitos planetos / Tu – artimas – kaip mano pulso gaida (J. Degutytė) Geram visi geri, blogam visi blogi. Aš trumpam atėjau. / Aš ilgam išeinu. (J. Strielkūnas Paradoksas – nelogiškas, netikėtas, aforistinis teiginys. Sunku gyventi, kai gyventi lengva. (A. Baltakis) Negalvojant / galvoti / ko nereikia galvoti. (M. Martinaitis) Gradacija – laipsniškas įspūdžio stiprinimas ar silpninimas.. Vargas šakoja, vargas lapoja, vargai vartuose žydi. Blogai – nosį nukabinti, blogiau – galvą nuleisti, blogiausia – nesuprasti, kad nesėkmės laikinos. Anafora – pasikartojančios eilučių pradžios. Žiūriu – medžiai susigūžę. Žiūriu – ievos pražydėję. Epifora – pasikartojančios eilučių pabaigos. Tai buvo septintą valandą ryto Lygiai septintą valandą ryto. (A. Mackus) Sandūra (simploka) – paskutinių eilutės žodžių pakartojimas kitos pradžioje. Matau, kad tau sunku. Sunku ir man. (Just. Marcinkevičius) Perkėlimas – vientisos frazės padalijimas keliant jos dalį į kitą eilutę. Saulėtų krantų pasigedo / Širdis. Nebegaliu. / Ir bėgu per lūžtantį ledą / skenduolių keliu. (S. Nėris) Asindetonas – sakinio ar sakinių jungimas be jungtukų. Laukas, pieva, kelias, kryžius / Šilo juosta mėlyna, / Debesėlių tankus ižas / Ir graudi graudi daina. (J. Aistis) Polisindetonas – sakinio dalių ar sakinių jungimas su pabrėžtinai daug jungtukų. Žiema sminga žemėn kristalais Ir nučiuožia ledo stalais, Ir pabyra brangiais metalai, Ir pabyra apaštalais. (H. Radauskas) Elipsė – numanomos sakinio dalies praleidimas. Bijai vilko – neik į mišką. Nutylėjimas – neužbaigta mintis. O gal... Nejaugi... gal... Inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje. Avelės tavo juodosios / Baltoj lankelėj miega. (S. Nėris); Mano ten vaikystė / Kaip gėlė trapi/ Dūdeles žilvičio / Suko paupy. (S. Nėris) Retorinis kreipinys – pakilus kreipimasis į įsivaizduojamą klausytoją arba negyvą daiktą. Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Ir tiek mums davei milžinų! (Maironis) Retorinis klausimas – klausiamasis sakinys, nereikalaujantis atsakymo. Kur tavo galia, garsi palikimais? Kur ta senovė, brangi atminimais? (Maironis) Retorinis sušukimas – emocingas šaukiamasis sakinys, suteikiantis ekspresyvumo. Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis! (Maironis)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!