Meilės tėvynei tema literatūroje

MEILĖS TĖVYNEI TEMA LITERATŪROJE (Dėstymo pastraipos) Rašytojas romantikas Maironis jautė pareigą būti tautos šaukliu, dainiumi, tai atskleidžia jo patriotinė poezija.Poetas gyveno carinės priespaudos, lietuviškos spaudos draudimo laikais, todėl savo kūriniais siekė žadinti patriotizmą, ugdyti tautinę savimonę. Meilę tėvynei atskleidžia piešiamas Lietuvos peizažas, kuriuo lyrinis subjektas gėrisi, grožisi: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,/ Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva.“ Eilėraštyje „Lietuva brangi“ Maironis, vartodamas epitetus, palyginimus, panoraminį vaizdą aprašo lyg iš paukščio skrydžio: „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,/ Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja.“ Tokie sukurti Lietuvos gamtos vaizdai atskleidžia kalbančiojo ryšį su gimtąja žeme. Meilę Tėvynei atskleidžia ir idealizuojama praeitis, taip parodo pagarbą savo šalies istorijai, skatina didžiuotis savo kraštu. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ išaukštinamas valdovas, įveikęs kryžiuočius: „Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,/ Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus.“ Laisvė reikalauja aukų, kurios dažnai neišvengiamos, tad eilėraštyje „Oi neverk , matušėle” guodžiamos motinos, kurių sūnūs išėjo ginti brangiosios tėvynės: „Tau dar liko sūnų: kas tėvynę praras,/ Antros neišmels apgailėjęs.“ Kova už laisvę Maironio poezijoje suvokiame kaip pilietinė kiekvieno lietuvio pareiga. Tokiais pavyzdžiais Maironis kėlė tautinę savimonę. Maironio eilėraščio lyrinis subjektas susirūpinęs Lietuvos ateitimi, jis kviečia vaduotis iš carinės priespaudos, apie kurią kalbama metaforiškai: „Griaukime amžiais užverstą sieną.“ Eilėraštyje „Nebeužtvenksi upės“ tautinį atgimimą lygina su nesustabdomu upės bėgimu, skatina ginti savo kalbą, savą žemę ir jos būdą, kovoti ne ginklu, o žodžiu, dirbant tėvynės labui. Taigi Maironio lyrikos žmogus didžiuojasi tautos istorija, myli Tėvynę, , jaučia pareigą ir atsakomybę už jos likimą. Maironio tradicijų tęsėju galime laikyti Justiną Marcinkevičių. Jis šaukliu, idėjiniu vadu tapo XXa. pabaigoje, tautinio sąjūdžio metais. Lietuvai vaduojantis iš sovietų okupacijos, antrojo atgimimo pradžioje, Marcinkevičius buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Jis žadino lietuvių meilę ir pareigą tėvynei. Poeto eilėraščiuose taip pat atsispindi šalies kraštovaizdis: laukas, kelias, pieva, upė - tai, kas primena tėviškę, ką myli vaikas, ir tai, kas suaugusiam žmogui tampa tėvyne, brangiausia vieta. Marcinkevičius kūrė daugiausia sudėtingomis sovietinės okupacijos sąlygomis, tai lėmė kad kūrybai būdingas metaforiškas kalbėjimas. Taip eilėraštyje „Sargyboje“ pasakojama apie paties poeto išgyventus pokario laikus, partizanų kovas už laisvę. Jame atgimsta pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvai, miško broliai partizanai vadinami drąsių, ištvermingų, ištikimų sūnų vardais: „Naktim į gryčią miškas veržias./Autus džiovina Ąžuolas ir Beržas,/ Ant šautuvo užmiega jaunas Uosis.“ Kalbėdamas apie sunkią partizanų dalią, poetas netiesiogiai pabrėžia jų pasiaukojimą už Tėvynės laisvę. Moderniosios poezijos kūrėjas Just. Marcinkevičius neidealizavo praeities kaip Maironis. Jis apmąstė skaudžią tautos dabartį ir atsiliepė į savo laikų įvykius. Sąjūdžio mitingą eilėraštyje „1989m. Vasario 16 – oji“ vadino diena atrištom akim, kai tauta jau iš kapo pakilusi. Jis įamžino Pabaltijo šalių taikų pasipriešinimą „Baltijos kely“, žmonių vieningumą: „Mes dar niekad nebuvom tokie dideli./ Niekad mumyse nebuvo tiek laisvės.//Kartu su mumis/ į pasaulį giedojo Maironis.“ Sąjūdžio metais minios lietuvių dainavo ir Maironio „Lietuva brangi“, „Oi neverk, matušėle“, ir Just. Marcinkevičiaus „Tai gražiai mane augino“, „Dainuoju Lietuvą“ – abu poetai aukštino tas pačias lietuviams svarbias vertybes. Kaip ir Maironis, Just. Marcinkevičius su pagarba ir skausmu aprauda tuos, kurie paaukojo savo gyvybę, gindami laisvę. Eilėraštis „1991m. Sausio 13 – oji“ atspindi tų dienų skaudžius įvykius, kai žuvo keturiolika taikių, beginklių žmonių, kurių vienintelis ginklas buvo meilė tėvynei. Iš šių eilučių atpažįstame Loretos Asanavičiūtės tragišką likimą: „Kas dabar žino/ kaip skauda/ sutraiškyti/ dubens ir krūtinės kaulai/ laisvė apsigaubė kruviną mantiją/ ir nuėjo per Lietuvą. Just.Marcinkevičiaus poezijoje tikrąjį žmogaus ir tėvynės santykį atskleidžia įsipareigojimas būti su tauta, būti tautai, įamžinti tuos skaudžius įvykius, kuriems negali likti abejingas. Kiek kitaip Just.Marcinkevičius atskleidžia žmogaus ir tėvynės santykį poetinėje dramoje „Mažvydas“. Žmogui ryšys su tėvyne toks stiprus, kad pareigą jai laiko svarbesne už asmeninę laimę. Pagrindinis kūrinio veikėjas Mažvydas – istorinė asmenybė, kurios biografinių detalių išlikę labai mažai, tai leido rašytojui sukurti literatūrinį herojų. Jis reformatas, dėl tikėjimo buvo Lietuvoje persekiojamas ir turėjo pasitraukti į XVI amžiaus Prūsijos kunigaikštystę. Ragainėje Mažvydas įkūrė špitolę, kur glaudė, gydė, švietė nusidėjelius, vedė mirusio pastoriaus našlę, globojo jos šeimą. Tai buvo pareiga, kurią jis atliko kaip dvasininkas, atskleisdamas tikrąjį krikščioniškąjį gerumą, bet visada ilgėjosi už Nemuno likusios gimtosios žemės. Didžiausia savo pareiga jis laikė darbą tėvynei - išleisti pirmąją lietuvišką knygą, kuri suteiks balsą tautai, dėl to Lietuvoje turėjo palikti mylimąją Mariją. Mažvydas abejojantis, kenčiantis, savo kaltę mylimai moteriai suvokiantis žmogus, kuris paaukoja asmeninę laimę, kad galėtų dirbti reikšmingus darbus tėvynei. Tačiau lietuvybės puoselėjimą jis laikė be galo sunkiu sizifišku darbu. Lietuvišką žodį Mažvydas kėlė, rito, stūmė lyg sunkų akmenį į kalną ir grūmėsi dėl jo. Jam atrodė, kad jis ne gyveno, o tik atliko pareigą, gyvenimą bespalvį savo suko kaip girnas ir klūpojo po kaltės našta dėl paliktos mylimosios ir jai neišpildytų pažadų. Žodis buvo Mažvydo Dievas, per kalbą, pirmą knygą jis siekė ir troško sujungti du Nemuno krantus, kurie simbolizavo suskaldytą Lietuvą. Net ir tada, kai išgyveno skausmą, įžeidęs tikrą savo sūnų, ir jį prarado, sugniuždytas dirbo toliau lyg Sizifas ir mokė lietuviškų žodžių, kurių pirmasis buvo „Lie-tu-va“. Just.Marcinkevičiaus sukurtas istorinės asmenybės Mažvydo paveikslas sovietų okupacijos metais buvo didelės meilės tėvynei pavyzdys, įkvėpimo šaltinis. Rašytojas atskleidė, kad atsakingas žmogus, toks kaip Mažvydas, kuris sukūrė tautai raštą, liko ištikimas savo pareigai, dėl tėvynės paaukojęs asmeninę laimę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!