Meilė literatūroje (kalbėjimas)

Meilė – vienas iš nuostabiausių, tauriausių jausmų duotų žmogui patirti. Galima teigti, kad meilė yra gyvenimo varomoji jėga. Dėl jos kovojama, išduodama, mirštama. Nesvarbios kliūtys, atstumai, išnyksta skirtumai tarp socialinių sluoksnių. Meilė nepavaldi nei amžiui, nei laikui. Literatūros kūriniuose įsimylėjusių žmonių likimai dažnai baigiasi tragiškai. Nesvarbu, kokiu laiku rašytas kūrinys, autoriai tarsi nori parodyti, kad amžina meilė tragiška. Meilė skaudinanti, įdomi, labai paslaptinga. Noriu tai įrodyti pristatydama dvi meilės istorijas, parašytas autorių skirtinguose amžiuose.
Meilė literatūros kūriniuose dažnai vaizduojama kupina kančios. Tik pasakose pabaiga būna „ir jie gyveno ilgai ir laimingai“. Visi nori tokios pabaigos. Tačiau rašytojai mėgsta pabrėžti, kad kur meilė, ten skausmas, ilgesys. Meilė vaizduojama svarbesnė už moralines vertybes, jai neįmanoma pasipriešinti. Meilės nenugali net mirtis. Tokią meilę aprašė Žosefas Bedje pirmajame meilės romane „Tristanas ir Izolda“, parašytame 1900 metais. Čia vaizduojamas taurios ir tragiškos meilės paveikslas. Pasakojimas apie įsimylėjėlius buvo sukurtas XII a. pietų Prancūzijoje. Manoma, kad šią legendą, kurioje persipina stiprūs ir permainingi meilės jausmai, prancūzų poetai perėmė iš keltų folkloro. Romane meilės jausmas žemiškas, tačiau iš anksto yra nustatytos ribos ir taisyklės, mylimoji nepasiekiama, ji priklauso kitam. Tristanas yra geras žmogus, krikščionis, ištikimas karaliaus Marko riteris. Išgėręs stebuklingo amžinos meilės gėrimo įsimyli Izoldą, pamiršta pareigą karaliui, negali atsispirti apėmusiam jausmui. Izolda tampa karaliaus žmona, tačiau širdis priklauso tik Tristanui. Tristanas veda kitą, daug keliauja po tolimas šalis, kariauja, atlieka žygdarbius, bet niekas negali pakeisti vienintelio troškimo – būti kartu su Izolda. Galima teigti, kad visi tampa nelaimingos meilės įkaitais. Herojus sužeistas užnuodytu kalaviju, tačiau nesunku suprasti, kad miršta iš ilgesio ir išgelbėti gali tik Izolda. Tristanas laukia savo mylimosios, tačiau miršta apgautas taip ir nepamatęs jos veido. Mirus vienam iš mylimųjų, kitas negali ištverti liūdesio ir taip pat miršta. Ant mylimųjų kapo pražydęs erškėtis simbolizuoja meilės pergalę prieš mirtį. Šioje legendoje daug nelaimingos meilės, daug mirčių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!