Medicininės procedūros

Procedūros 1. Šilumos ir šalčio aplikacijos: 1.1. Sausos šilumos aplikacijos: 1.1.1. Karšto vandens šildyklė: • Priemonės: karšto vandens šildyklė, vandens termometras, karštas vanduo, rankšluostis. • Procedūra: 1. Paatikslinti paciento vardą ir pavardę; 2. Paaiškinti procedūros tikslą ir eigą; 3. Nusiplauti rankas; 4. Garantuoti pasiento privatumą; 5. Paruošti šildyklę: A. Vandens termometru pamatuokite vandens temperatūrą. Šildyklę pripildykite tinkamos temperatūros vandeniu: nuo 46 °C iki 52 °C – sveikiems suaugusiems asmenims; nuo 40,5 °C iki 46 °C – nesąmoningiems suaugusiems asmenis, vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms; B. Į šildyklę įpilti ¾ vandens; C. Paspauskite šildyklę (virš įpilto vandens), išstumdami orą, ir užsukite kamštį. Paaiškinimas. Pašalinus orą iš šildyklės, ji bus lanksti ir gerai priglus prie gydomos vietos; D. Apverskite šildyklę kamščiu žemyn ir įsitikinkite, kad kamštis nepralaidus; E. Nušluostykite šildyklę, kad būtų sausa; F. Įvyniokite šildyklę į rankšluostį ar puspaklodę, kad nenudegintų kūno odos 6. Uždėti šildyklę nurodytoje vietoje prieš tai įvertinti odos būklę 7. Procedūros metu stebėkite paciento būklę: A. Vertinkite paciento būklę kas 5–10 min. Jeigu pacientas jaučia diskomfortą, apžiūrėkite, ar nėra paraudimo, maceracijos, pūslelių. B. B. Jeigu aplikacija uždedama ant didelio kūno ploto, stebėkite pulsą, kvėpavimą ir arterinį kraujo spaudimą. 8. Nepastebėję paciento būklės pokyčių, šildyklę laikykite 30–45 min. Paaiškinimas. Ilgiau laikant, sumažėja gydomasis poveikis, galimas grįžtamasis reiškinys. 9. Nuėmę šildyklę, apžiūrėkite paciento odą, įvertinkite paciento temperatūrą, arterinį kraujo spaudimą, suskaičiuokite pulsą, kvėpavimo dažnį. 10. Procedūrą aprašykite: slaugos dokumentuose nurodykite datą, laiką, aplikacijos rūšį, paciento temperatūrą, pulsą, kvėpavimo dažnį, odos būklę prieš, per ir po procedūros, komplikacijas (jeigu buvo) 1.1.2. Elektrinė šildyklė: Priemonės: elektrinė šildyklė, rankšluostis Procedūra: 1. Patikslinkite paciento vardą ir pavardę. 2. Paaiškinkite pacientui procedūros tikslą ir procedūros eigą. 3. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 4. Garantuokite paciento privatumą. 5. Įvertinkite, ar paciento kūnas sausas. 6. Patikrinkite elektrinę šildyklę: ar veikia, ar nepažeistas jungiklis, laidų izoliacija, ar šyla tolygiai. 7. Uždenkite elektrinę šildyklę rankšluosčiu. 8. Nustatykite tinkamą temperatūrą. 9. Įkiškite kištuką į elektros lizdą. 10. Elektrinei šildyklei sušilus, uždėkite ant nurodytos kūno vietos. 11. Po 2 min. nuimkite elektrinę šildyklę ir įvertinkite odos būklę. Jeigu nėra odos pažeidimo požymių (paraudimo), elektrinę šildyklę laikykite 10–15 minučių. 12. Po procedūros, nuėmę elektrinę šildyklę, apžiūrėkite paciento odą, įvertinkite temperatūrą, arterinį kraujo spaudimą, suskaičiuokite pulsą, kvėpavimo dažnį. 13. Procedūrą dokumentuokite. 1.1.3. Karščios paketas: Priemonės: vienas arba du gamintojų paruošti karščio paketai. Procedūra: 1. Patikslinkite paciento vardą ir pavardę. 2. Paaiškinkite pacientui procedūros tikslą ir procedūros eigą. 3. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 4. Garantuokite paciento privatumą. 5. Įvertinkite paketo galiojimo laiką. 6. Apžiūrėkite, ar neteka skystis iš paketo. Jeigu teka, paketo nenaudokite. Paaiškinimas. Karščio paketo viduje esantys chemikalai gali nudeginti odą. 7. Paaiškinkite pacientui, kad: A. Nekištų aštrių daiktų į paketo vidų. B. Tiesiogiai neatsigultų ant paketo. Aplikacijos 131 8. Karščio paketą paruoškite laikydamiesi gamintojų instrukcijų ir uždėkite ant nurodytos vietos. 9. Nuimkite paketą po 30 sek. ir įvertinkite odos būklę. Jeigu nėra odos pažeidimo požymių (paraudimo), karščio paketą laikykite ant nurodytos vietos 15–30 min. 10. Nuėmę karščio paketą, įvertinkite odos būklę. 11. Procedūrą dokumentuokite. 1.2. Drėgnos šilumos aplikacijos: 1.2.1. Drėgnas šildomasis kompresas: Priemonės: vienkartinės diagnostinės pirštinės, indas tirpalui, šiltas vanduo, vandens termometras, bintas, kelių sluoksnių marlės gabalas, polietileninis maišelis, vata, vienkartinė sugeriamoji puspaklodė. Procedūra: 1. Patikslinkite paciento vardą ir pavardę. 2. Paaiškinkite pacientui procedūros tikslą ir procedūros eigą. 3. Garantuokite paciento privatumą. 4. Paruoškite pacientą: A. Paprašykite įsitaisyti į patogią padėtį. B. Įvertinkite odos būklę uždedamos šilumos aplikacijos vietoje. Paaiškinimas. Pažeista oda yra jautresnė karščiui. C. Įvertinkite gyvybinius simptomus. 5. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 6. Užsimaukite vienkartines diagnostines pirštines. 7. Paklokite vienkartinę sugeriamąją puspaklodę po ta kūno dalimi, kur bus uždedamas kompresas. 8. Pasirenkite ir uždėkite kompresą: A. Pamatuokite vandens temperatūrą ir įmerkite kelių sluoksnių marlės gabalą į paruoštą tirpalą. Pastaba. Suaugusiems asmenims tinka 55 °C temperatūros tirpalas, o vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir akių kompresui – 40,5 °C temperatūros tirpalas. B. Išimkite sudrėkintą marlės gabalą ir uždėkite jį ant nurodytos vietos. 132 Slaugos technika C. Ant sudrėkinto marlės gabalo uždėkite polietileninį maišelį, 2–3 cm didesnį už prieš tai uždėtą sluoksnį. D. Ant polietileninio maišelio uždėkite storą vatos gabalą arba rankšluostį, 2–3 cm didesnį už prieš tai uždėtą sluoksnį. Paaiškinimas. Visi šie kompreso sluoksniai padeda išlaikyti reikiamą temperatūrą ir pasiekti norimą poveikį. 9. Nusimaukite vienkartines diagnostines pirštines. 10. Uždėtą kompresą pritvirtinkite bintu. 11. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 12. Stebėkite paciento būklę: A. Įvertinkite jo būklę kas 5–10 min. Jeigu pacientas jaučia diskomfortą uždėto kompreso vietoje, apžiūrėkite, ar nėra paraudimo, maceracijos ar pūslelių. B. Jeigu aplikacija uždedama ant didelio kūno ploto, stebėkite pulsą, kvėpavimą ir arterinį kraujo spaudimą. 13. Nepastebėjus paciento būklės pokyčių, uždėtas kompresas laikomas 20 min. 14. Nuėmę kompresą nušluostykite odą ir įvertinkite, ar nėra odos paraudimo. 15. Procedūrą aprašykite: slaugos dokumentuose nurodykite datą, laiką, kompreso tipą, paciento temperatūrą, pulsą, kvėpavimo dažnį, odos būklę prieš, per ir po procedūros, komplikacijas (jeigu buvo) 1.2.2. Sėdimoji vonelė: Priemonės: vonios kambarys ir atitinkma sėdimoji vonelė, rankšluostis, vandens termometras, švarūs paciento rūbai, vienkartinės diagnostinės pirštinės (jeigu reikia). Procedūra: 1. Patikslinkite paciento vardą ir pavardę. 2. Paaiškinkite pacientui procedūros tikslą ir procedūros eigą. 3. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 4. Garantuokite paciento privatumą. 5. Švarią sėdimąją vonelę pripildykite ⅓ vandens, kurio temperatūra – nuo 40,5 °C iki 43,3 °C. 6. Padėkite pacientui atsisėsti į vonelę, rankšluostį padėkite jam pasiekiamoje vietoje. 7. Procedūra trunka 20 min., tačiau jeigu pacientas skundžiasi nemaloniais jutimais arba galvos svaigimu, procedūrą nutraukite. 8. Pasibaigus procedūros laikui, užsimaukite vienkartines diagnostines pirštines ir padėkite pacientui atsistoti. Aplikacijos 133 9. Padėkite pacientui nusišluostyti, apsirengti ir palydėkite į palatą. 10. Sutvarkykite darbo vietą. 11. Nusimaukite vienkartines diagnostines pirštines ir nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 12. Procedūrą dokumentuokite. 2. Šalčio aplikacijos: 2.1. Sauso šalčio aplikacijos: Priemonės: ledo maišelis, ledo gabaliukai, rankšluotis arba minkšts audeklas Procedūra: 1. Patikslinkite paciento vardą ir pavardę. 2. Paaiškinkite pacientui procedūros tikslą ir procedūros eigą. 3. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 4. Garantuokite paciento privatumą. 5. Paruoškite pacientą: A. Paprašykite jo įsitaisyti patogia padėtimi. B. Įvertinkite paciento gyvybinius simptomus ir odos būklę aplikacijos uždėjimo vietoje. 6. Ledo maišelio paruošimas: A. Užpildykite pusę arba ⅔ ledo maišelio susmulkintais ledo gabaliukais. Paaiškinimas. Ne visiškai pripildytas ledo maišelis yra lankstesnis ir geriau priglunda prie kūno. B. Užsukite kamštį. C. Apverskite ledo maišelį kamščiu žemyn ir įsitikinkite, ar kamštis nepralaidus. 7. Įvyniokite ledo maišelį į minkštą audeklą arba rankšluostį. Paaiškinimas. Siekiama apsaugoti odą nuo tiesioginio šalčio sąlyčio. 8. Po 5–10 min. nuimkite ledo maišelį ir įvertinkite paciento odos būklę: blyškumą, pilkumą, pūsleles. Jeigu šie požymiai vyrauja, nuimkite ledo maišelį. 9. Jeigu odos būklės pokyčių nėra, uždėtą ledo maišelį laikykite 20–30 min. arba kol audeklas, į kurį įvyniotas ledo maišelis, sušlampa. Jeigu ledo maišelį reikia laikyti ilgiau, darykite 10–15 min. pertrauką. A. Pertraukos tarp procedūros metu įvertinkite odos būklę, ar nėra galimo nepageidaujamo odos poveikio: melsvumo, paraudimo ar tirpimo. 10. Nuėmę aplikaciją, odą nušluostykite. 11. Padėkite pacientui grįžti į patogią padėtį ir, jei reikia, sušildykite. 12. Procedūrą aprašykite: slaugos dokumentuose nurodykite datą, laiką, kompreso tipą, paciento temperatūrą, pulsą, kvėpavimo dažnį, odos būklę prieš, per ir po procedūros, komplikacijas (jeigu buvo). 2.2. Šalčio paketo aplikacija: Priemonės: šalčio paketas, rankšluotis Procedūra: 1. Patikslinkite paciento vardą ir pavardę. 2. Paaiškinkite pacientui procedūros tikslą ir procedūros eigą. 3. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 4. Garantuokite paciento privatumą. 5. Įvertinkite šalčio paketo galiojimo laiką. Aplikacijos 135 6. Apžiūrėkite, ar neteka skystis iš paketo. Jeigu teka, paketo nenaudokite. Paaiškinimas. Šalčio paketo viduje esantys chemikalai gali nudeginti odą. 7. Paaiškinkite pacientui, kad: A. Aštrių daiktų nekištų į paketo vidų. B. Tiesiogiai neatsigultų ant paketo. 8. Paruoškite pacientą: A. Paprašykite jo įsitaisyti patogia padėtimi. B. Atidenkite tą kūno dalį, kur bus uždedamas šalčio paketas, ir įvertinkite odos būklę. 9. Šalčio paketą paruoškite laikydamiesi gamintojų instrukcijų ir uždėkite ant nurodytos vietos. 10. Įvyniokite šalčio paketą į minkštą audeklą (jeigu jis neįvyniotas) ir uždėkite ant nurodytos vietos. Daugelis paruoštų šalčio paketų yra įvynioti į minkštą audinį, kad apsaugotų kūną nuo tiesioginio šalčio poveikio. 11. Nuimkite paketą po 5 min. ir įvertinkite odos būklę. Jeigu nėra odos pažeidimo požymių, šalčio paketą laikykite nurodytą laiką, taip išvengsite audinių sužalojimo ir grįžtamojo reiškinio. 12. Nuėmę aplikaciją oda nušluostykite ir įvertinkite odos būklę. 13. Procedūrą aprašykite: slaugos dokumentuose nurodykite datą, laiką, aplikacijos tipą, paciento temperatūrą, pulsą, kvėpavimo dažnį, odos būklę prieš, per ir po procedūros, komplikacijas (jeigu buvo). 2.3. Drėgna šalčio aplikacija: Priemonės: vienkartinės diagnostinės pirštinės, indas vandeniui, vėsus vanduo, vandens termometras, bintas, kelių sluoksnių marlės gabalas, polietileninis maišelis, vata, Procedūra: 1. Patikslinkite paciento vardą ir pavardę. 2. Paaiškinkite pacientui procedūros tikslą ir procedūros eigą. 3. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 4. Garantuokite paciento privatumą. 5. Paruoškite pacientą: A. Paprašykite jo įsitaisyti patogiai. B. Įvertinkite odos būklę aplikacijos uždėjimo vietoje. 136 Slaugos technika C. Įvertinkite gyvybinius simptomus, ypač kūno temperatūrą. 6. Užsimaukite vienkartines diagnostines pirštines. 7. Pasiruoškite ir uždėkite kompresą: A. Pamatuokite vandens temperatūrą ir įmerkite kelių sluoksnių marlės gabalą į 15 °C vandenį. B. Išimkite sudrėkintą marlės gabalą ir uždėkite jį ant nurodytos vietos. C. Ant marlės gabalo uždėkite polietileninį maišelį, 2–3 cm didesnį už prieš tai uždėtą sluoksnį. D. Ant polietileninio maišelio uždėkite storą vatos gabalą arba rankšluostį, 2–3 cm didesnį už prieš tai uždėtą sluoksnį. Paaiškinimas. Visi šie kompreso sluoksniai padeda išlaikyti reikiamą temperatūrą ir pasiekti norimą poveikį. 8. Nusimaukite vienkartines diagnostines pirštines. 9. Uždėtą kompresą pritvirtinkite bintu. 10. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 11. Stebėkite paciento būklę: A. Vertinkite paciento būklę kas 5–10 min. B. Jeigu aplikacija uždedama ant didelio kūno ploto, stebėkite pulsą, kvėpavimą ir arterinį kraujo spaudimą. 12.Jei nėra paciento būklės pokyčių, uždėtas kompresas laikomas 15–20 min. 13. Nuėmę kompresą oda nušluostykite. 14. Procedūrą aprašykite: slaugos dokumentuose nurodykite datą, laiką, kompreso tipą, paciento temperatūrą, pulsą, kvėpavimo dažnį, odos būklę prieš, per ir po procedūros, komplikacijas (jeigu buvo). 3. Vaiko antropometriniai matavimai 3.1. Ūgio matavimas Priemonės: ūgio medinė matuoklė ar metalinis antropometras. Matuojant medine matuokle, pacientas būna 1-1,5 cm aukštesnis nei matuojant metaliniu antripometru., dezinfekcijos medžiagos Procedūra: 1. Paaiškinkite pacientui procedūros svarbą ir veiksmų seką. 2. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 3. Pamatuokite pacientą: Pastaba. Jei ūgį matuojate stovinčiam pacientui medine matuokle, tai: 1. Paprašykite paciento nusiauti batus. 2. Paprašykite paciento atsistoti prie medinės matuoklės nugara į matuoklės skalę. 3. Stebėkite, kad pacientas stovėtų tiesiai, jo svoris būtų pasiskirstęs tolygiai ant abiejų kojų, pečiai nuleisti, rankos nuleistos prie šonų. Kulnai, sėdmenys, nugara ir pakaušis turi būti priglausti prie matavimo skalės, kojos suglaustos, keliai visiškai ištiesti. Galvos padėtis fiksuota pagal Frankfurto plokštumą (įsivaizduojamą horizontalią liniją nuo viršutinio klausos kanalo krašto iki apatinio akiduobės krašto). 4. Ranka nuleiskite matuoklės horizontalią plokštumą, kad ji lengvai remtųsi į paciento viršugalvį. Pastaba. Jei ūgį matuojate metaliniu antropometru, tada: 1. Paprašykite paciento nusiauti batus. 2. Pasakykite, kad pacientas stovėtų laisvai, prie nieko neprisiglaudęs. 3. Stebėkite, kad galvos padėtis būtų fiksuota pagal Frankfurto plokštumą (įsivaizduojamą horizontalią liniją nuo viršutinio klausos kanalo krašto iki apatinio akiduobės krašto). 4. Stebėkite, kad kulnai būtų suglausti, o pėdų priekinės dalys praskėstos. 5. Antropometrą pastatykite vertikaliai, kartelę priglauskite prie viršugalvio. Pastaba. Jei ūgį matuojate sėdinčiam pacientui, tada: 1. Paprašykite paciento nusiauti batus. 2. Nuleiskite matuoklės atlenkiamąjį suolelį (jo aukštis – 40 cm). 3. Paprašykite paciento atsisėsti ant šio suolelio nugara į matuoklės skalę. 4. Stebėkite, kad pacientas sėdėtų tiesiai, vienodai paskirstęs svorį ant abiejų sėdmenų, pečiai nuleisti, rankos prie šonų. Prie vertikalios skalės turi liestis paciento galva, mentės ir sėdmenys. Galva centruota, jos padėtis fiksuota pagal Frankfurto plokštumą (įsivaizduojamą horizontalią liniją nuo viršutinio klausos kanalo krašto iki apatinio akiduobės krašto). 5. Ranka nuleiskite matuoklės horizontalią plokštumą, kad ji lengvai remtųsi į paciento viršugalvį. 6. Ūgį fiksuokite žiūrėdami tiesiai į matuoklę, t. y. jūsų akys ir matuoklės skalė turi būti vienodo aukščio. Ūgį rodo apatinė slankiojančios lentelės dalis. 7. Ūgį matuokite 2 kartus. Jį matuokite 0,1 cm tikslumu. Apskaičiuokite matavimų vidurkį. 8. Paprašykite paciento nulipti nuo matuoklės. 9. Nuvalykite matuoklės paviršių dezinfekcijos medžiagomis. 10. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 11. Procedūrą aprašykite. Nuo gimimo iki 18 metų berniukų ir mergaičių normalų vystymąsi vertinti yra naudojamos vienmatės procentilinės diagramos 3.2. Svėrimas: Priemonės: medicininės svertinės arba alektrinė svarstyklės, dezinfekcijos medžiagos Procedūra: 1. Paaiškinkite pacientui procedūros svarbą ir veiksmų seką. 2. Jei naudojatės svertinėmis svarstyklėmis, prieš sverdami jas sureguliuokite taip, kad svarstyklių kontrolinio svorio taškai sutaptų (būtų vieno lygio) (žr. 5.3.1.pav.). 3. Sverkite prieš valgį, po pasituštinimo ir pasišlapinimo, tuo pačiu paros metu. Vyrai sveriami su glaudėmis, moterys – su kelnaitėmis ir liemenėle. 4. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 5. Paprašykite, kad pacientas atsargiai atsistotų ant svarstyklių aikštelės vidurio, kad nebūtų didelių svyravimų: A. Jei sveriate svertinėmis svarstyklėmis, nuleiskite svirtelę, lengvu rankos judesiu stumkite kilogramų, po to gramų žymeklį, kol matuoklės kontrolinio svorio taškai bus vieno lygio. B. Jei sveriate elektrinėmis svarstyklėmis, palaukite, kol skaičiai ekrane nesikeis. Pastaba. Sveriama 100 gramų tikslumu. 6. Paprašykite, kad pacientas nuliptų nuo svarstyklių. 7. Nuvalykite svarstyklių paviršių. 8. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 9. Procedūrą aprašykite. 3.3. Krūtinės ląstos matavimas: Priemonės; centimetrinė juostelė, dezinfekcijos medžiagos Procedūra: 1. Paaiškinkite pacientui procedūros eigą. 2. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 3. Paprašykite, kad pacientas nusirengtų iki pusės. 4. Stovintį nuleistomis rankomis pacientą apjuoskite centimetrine juostele. Ji apjuosiama taip, kad iš nugaros būtų po menčių kampais, o iš priekio – moterų ties IV šonkaulio aukščiu, o vyrų – po speneliais. 5. Pamatuokite krūtinės apimtį, pacientui giliai įkvėpus, iškvėpus ir maksimaliai iškvėpus. 6. Juostelę dezinfekuokite. 7. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 126 Slaugos technika 8. Procedūrą aprašykite. 3.4. Galvos apimties matavimas: Priemonės: centimetrinė juostelė, dezinfekcijos medžiagos Procedūra: 1. Paaiškinkite pacientui procedūros eigą. 2. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 3. Apjuoskite centimetrine juostele per labiausiai atsikišusį pakaušio tašką (opisthcranion) ir tarpantakį (glabella). 4. Juostelę dezinfekuokite. 5. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 6. Procedūrą aprašykite. Odos klostės matavimas Naudojami įvairių tipų kaliperiai: Holtaino tipo kaliperis ar kt. Reikia dezinfekcijos medžiagų. Procedūra: 1. Paaiškinkite pacientui procedūros eigą. 2. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 3. Viena ranka suimkite odos ir poodžio klostę, o kita ranka uždėkite kaliperio „žnyples“. 4. Kaliperį dezinfekuokite. 5. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 6. Procedūrą aprašykite. 4. Vaiko nosies ir akių higiena 4.1. Akių valymas: 1. Akis valykite atskirais vatos tamponais, suvilgytais steriliu distiliuotu vandeniu, braukdami vienu tamponu vieną kartą nuo vidinio akies kampo iki išorinio. 2. Veiduką nuprauskite steriliu vatos tamponu, suvilgytu distiliuotu vandeniu. 4.2. Nosies valymas: Kiekvieną nosies landą valykite atskiru steriliu vatos suktuku, suvilgytu steriliu distiliuotu vandeniu. Vatos suktukų negalima kišti giliai. Pastaba. Gali būti naudojamas mamos pienas, jei yra išskyrų iš nosies. Į kiekvieną nosies šnervę įlašinama po 1–2 lašus motinos pieno. 5. Vaistų lašinims į ausis, akis ir nosį 5.1. Akių vaistai: Priemonės: gydytojo paskyrimo lapas, vaistai su lašintuvu arba vaistai ir lašintuvas, sterilūs vatos tamponai, vienkartinės diagnostinės prištinės, indas panaudotoms priemonėms Procedūra: 1. Patikslinkite paciento vardą, pavardę, palatą ir gydytojo paskyrimą: kokį vaistą, kokią procentinę koncentraciją, kuriuo laiku, formą (lašai ar (ir) tepalas), pažiūrėkite į kokią akį skirti vaistai (dešinioji – O.D., kairioji – O.S., abi O.U.) ir kiek skirta lašų (ar lašai ir tepaliukas). Apžiūrėkite vaistų galiojimo laiką, spalvą. 2. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 3. Susirinkite reikiamas priemones. 4. Pasitikslinkite dar kartą paciento pavardę ir vardą. 5. Paaiškinkite pacientui procedūros eigą. 164 Slaugos technika 6. Suteikite jam reikiamą padėtį. Pacientas gali gulėti ar atsisėsti ir galvą turi lengvai atlošti atgal. Stebėkite, kad šviesa nekristų į paciento akis. Šviesa gali sukelti ašarojimą, be to, pacientui prisimerkus, bus sunkiau įlašinti vaistų į akis. 7. Užsimaukite vienkartines diagnostines pirštines. 8. Apžiūrėkite akį (ar nėra junginės, vokų paraudimo, perštėjimo). 9. Paimkite vatos tamponėlį ir apatinį akies voką patempkite žemyn. Vatos tampono reikia, kad vaistai, kurie išteka iš akies, susigertų į vatos tamponėlį. Paprašykite paciento, kad žiūrėtų į viršų. Tai sumažina mirksėjimo galimybę. 10. Įvykdykite gydytojo nurodymus: A. Lašinant vaistų į akį: 1)Lašintuvą laikykite 1–2 cm virš akies junginės. Jei lašinate vaikui ar neramiam pacientui, ranką, kurioje laikote buteliuką prispauskite prie galvos ar kaktos, kad, įlašinę vaistų ir staiga pajudėję, lašintuvo galiuku nepažeistumėte akies. 2)Sulašinkite reikiamą lašų skaičių. Į akį telpa 1–2 lašai. Todėl kitus lašus patariama lašinti po 5–10 min. 3)Po vaistų sulašinimo paprašykite, kad pacientas užsimerktų. 4)Vatos tamponėliu lengvai 30–60 sek. spauskite nosį vidinio akies kampo apačioje – taip užspausite ašarų-nosies kanalą. B. Tepant tepalo į akį: 1)Paprašykite, kad pacientas žiūrėtų į viršų. 2)Vatos tamponu ar servetėle atitraukite apatinį akies voką žemyn ir išilgai vidinės akies voko sienelės išspauskite ploną tepalo srovelę. 3)Paprašykite, kad pacientas užsimerktų. 4)Vatos tamponėliu ovaliais judesiais lengvai patrinkite vokus, kad tepalas tolygiai pasiskirstytų. 11. Jei vaistų pateko ant blakstienų, nuvalykite vaistus, braukdami vatos tamponėliu nuo išorinio akies kampo vidinio link. Pastaba. Jei pacientui skirta daugiau nei vienas vaistas tuo pačiu laiku, reikia palaukti 5 min. iki kito vaisto sulašinimo, jei pacientui yra skirta tepalas ir lašai į akis, pirmiausia sulašinkite vaistus, po to tepkite tepalą. Jei vaistai skirti į abi akis tuo pačiu laiku, naudokite kiekvienai akiai skirtingą vatos tamponą. 12. Panaudotas priemones išmeskite į joms skirtą vietą. 13. Nusimaukite pirštines ir nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 14. Stebėkite pacientą, nes galimi šalutiniai poveikiai. 15. Atliktą procedūrą aprašykite vaistų paskyrimo lape ar slaugos dokumentuose. 5.2. Nosies vaistai: Priemonės: gydytojo paskyrmo lapas, vaistai su lašintuvu ar purkštuvu, vienkartinės nosiness, maža pagalvėlė, vienkartinės diagnostinės pirštinės Procedūra: 1. Patikslinkite paciento vardą, pavardę, palatos numerį ir gydytojo paskyrimą: kokį vaistą, kokią procentinę koncentraciją, kuriuo laiku, kiek lašų ir į kurią šnervę yra skyręs gydytojas. Atkreipkite dėmesį į vaistų galiojimo laiką. 2. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 3. Sudėkite reikiamus vaistus ir priemones. 4. Dar kartą pasitikrinkite paciento pavardę ir vardą. 5. Paaiškinkite procedūros eigą pacientui. 6. Užsimaukite vienkartines diagnostines pirštines. 7. Įvertinkite: A. Ar išburkusi nosies gleivinė: paprašykite, kad pacientas užspaustų vieną šnervę ir įkvėptų. Tą patį atliktų su kita šnerve. B. Čiuopkite veido ančius, ar jie neskausmingi. C. Apžiūrėkite nosies gleivinę ir įvertinkite gleivinės nubrozdinimą, paraudimą, paburkimą, išblyškimą. Normali gleivinė yra drėgna, šviesiai raudona. 8. Paduokite pacientui vienkartinę nosinę ir paprašykite, kad išpūstų nosį. Pirmiausia jie turi užspausti vieną šnervę ir išpūsti, po to kitą, išskyrus tuos atvejus, jei pūsti nosį yra kontraindikuotina (pučiant nosį, pacientui gali padidėti vidukaukolinis spaudimas ar kraujuoti iš nosies). 9. Suteikite pacientui reikiamą padėtį: A. Padėkite jam atsigulti ant nugaros ir tinkamai pasukti galvą: 1)Jei norite, kad vaistai nubėgtų į nosiaryklę, – pacientą paguldykite ant nugaros ir atloškite galvą. 2)Esant akytkaulinių (etmoidalinių) ar pleištinių (sfenoidalinių) ančių sinusitui, reikia ištraukti pagalvę iš po paciento galvos ir padėti pagalvėlę po paciento pečiais, tada pasakyti, kad maksimaliai atloštų galvą. 3)Esant kaktinių (frontalinių) ar žandinių (maksiliarinių) ančių sinusitui, reikia ištraukti pagalvę iš po paciento galvos ir padėti ją po paciento pečiais, tada pasakyti pacientui, kad atloštų galvą atgal ir pasuktų į tą pusę, į kurią šnervę lašinsite vaistus. 4)Ranka prilaikykite paciento galvą. 10. Pasakykite, kad pacientas kvėpuotų pro burną. Toks kvėpavimas mažina galimybę patekti nosies lašams į trachėją ir plaučius. 11. Laikykite vaistų lašintuvą 1 cm virš nosies šnervių ir sulašinkite skirtus vaistus. 12. Palikite pacientą 5 min. 13. Vienkartine nosine nuvalykite nosį. 14. Padėkite pacientui pasirinkti patogią padėtį, kai vaistai absorbavosi. 15. Panaudotas priemones išmeskite į joms skirtą vietą. 16. Nusimaukite pirštines ir nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). Vaistų vartojimas 167 17. Stebėkite pacientą 15–30 min. po vaistų sulašinimo, nes galimas nepageidaujamas vaistų poveikis. 18. Atliktą procedūrą aprašykite vaistų paskyrimo lape ar slaugos dokumentuose. 5.3. Ausų vaistai: Priemonės: gydytojo askyrimų lapas, vaistai su lašintuvu ar vaistai ir laašintuvas, vatos tamponėliai, vienkartinės diagnostinės pirštinės, indas panaudotoms priemonėms Procedūra: 1. Nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 2. Sudėkite reikiamus vaistus ir priemones. 3. Dar kartą patikrinkite paciento pavardę ir vardą. 4. Pacientui paaiškinkite procedūros eigą. 5. Užsimaukite vienkartines diagnostines pirštines. 6. Suteikite pacientui reikiamą padėtį. Jį pasodinkite ar paguldykite. Galvą palenkite į šoną priešingos ausies link, kad ta ausis, į kurią lašinsite, būtų viršuje. 7. Vatos tamponėliu išvalykite ausies kanalą. 8. Jei lašinate vaistus suaugusiajam, švelniai paimkite už viršutinio ausies kaušelio ir patempkite į viršų ir atgal, taip ištiesinamas ausies kanalas. Jei vaistus lašinate vaikui, atsargiai paimkite už ausies spenelio ir patempkite į apačią ir atgal. 9. Lašintuvą su vaistais laikykite 1 cm atstumu nuo ausies kanalo ir sulašinkite reikiamą lašų skaičių. 10. Paprašykite, kad pacientas taip pabūtų 2–3 min. 11. Ausį užkimškite vatos tamponėliu. Tik nestumkite vatos tampono giliai. Laikykite 15 min. Išėmę vatos tamponą apžiūrėkite, ar jis švarus, ar nekraujuotas. 12. Panaudotas priemones išmeskite į joms skirtą vietą. 13. Nusimaukite pirštines ir nusiplaukite rankas (žr. „Rankų higiena“). 14. Stebėkite pacientą po šios procedūros: ar nėra nuotaikos pokyčių, skausmo ausyje, diskomforto ar kitų nepageidaujamų poveikių po vaistų sulašinimo. 15. Atliktą procedūrą aprašykite vaistų paskyrimo lape ar slaugos dokumentuose. 6. Šlapimo tyrimas Santykinis tankis (SG) Tai rodiklis, kuris atspindi inkstų funkciją, ar inkstai pakankamai gerai skiria šlapimą. Jo normos yra 1,010-1,025, tačiau šie skaičiai per parą svyruoja ir priklauso nuo suvartojamų skysčių. Šis rodiklis gali padidėti dėl skysčių netekimo (dehidratacijos, vėmimo, viduriavimo, karščiavimo ), širdies nepakankamumo, šoko. Diagnozuojant ligas aktualesnis sumažėjęs šlapimo santykinis tankis, kuris gali būti dėl inkstinio necukrinio diabeto, inkstų nepakankamumo, pielonefrito, glomerulonefrito ir kt. Šlapimo pH Paprastai šlapimo pH svyruoja nuo 5 -7. Šlapimas gali parūgštėti (7) būdingas vegetarams, taip pat sergant inkstų nepakankamumu, esant šlapimtakių obstrukcijai, apsinuodijus salicilatais. Baltymas šlapime Tai vadinama albuminurija arba proteinurija. Normoje baltymo šlapime neturėtų būti. Baltymas gali atsirasti po didelio fizinio krūvio, esant karščiavimui, sergant šlapimo takų infekcija arba atsiradus šlapime kraujo. Taip pat baltymo šlapime gali būti randama sergant lėtinėmis inkstų ligomis. Gliukozė šlapime Gliukozė šlapime gali būti ženklas, jog sergate cukriniu diabetu arba cukrinis diabetas yra blogai kontroliuojamas. Ketonai šlapime Ketonai šlapime atsiranda, kai organizme skyla riebalai. Tai gali nutikti dėl badavimo, ilgalaikio vėmimo, viduriavimo, blogai kontroliuojamo cukrinio diabeto, vartojant daug baltyminio, riebaus maisto. Leukocitai šlapime Leukocitų šlapime gali atsirasti dėl infekcijos, o taip pat jų daug randama makšties išskyrose. Leukocitai šlapime būdingi nėštumo metu.  Daugeliui moterų tuo metu padaugėja skystų makšties išskyrų, tad dalis leukocitų patenka ir į šlapimo tyrimą, tad ne visada leukocitus šlapime reikėtų vertinti kaip atsiradusį uždegimą. Nitritai šlapime Sveikiems žmonėms nitritų šlapime nerandama. Bakterijos, kurios sukelia šlapimo takų infekciją, nitratus paverčia į nitritus, tad nitritai yra bakterijų produktas. Jų atsiradimas šlapime byloja apie šlapimo takų infekciją. Kraujas šlapime Kraujas šlapime vadinama hematurija. Ji gali būti makroskopinė – kai kraujas šlapime matomas plika akimi, arba mikroskopinė – kraujas nustatomas šlapimo tyrimo pagalba arba mikroskopu. Kraujas šlapime gali būti šlapimtakių infekcijos, akmenligės požymis, o taip pat ir tokių sunkių ligų, kaip vėžio, požymis. Moterims kraujas šlapime randamas menstruacijų metu. Kai kuriems žmonėms būdinga mikroskopinė hematurija visą gyvenimą ir tai nėra jokios ligos požymis. Bilirubinas šlapime Tai hemoglobino skilimo produktas, kurio normoje neturėtų būti. Bilirubinas randamas šlapime sergant hepatitu, cholecistitu, esant kepenų pažeidimui, geltai. Drumstas šlapimas Paprastai šlapimo drumstumas „iš akies“ neanalizuojamas. Esant įtarimui, atliekamas šlapimo tyrimas arba paimamas šlapimo pasėlis. Šlapimo spalva Sveiko žmogaus šlapimas yra skaidrus, geltonos spalvos. Geriant daug skysčių šlapimas gali tapti bespalvis, trūkstant skysčių, šlapimas tampa labiau koncentruotas, tamsesnis. Rausvas šlapimas būdingas pavalgius burokėlių, vartojant tam tikrų vaistų (senos preparatai, rifampicinas) arba tai gali būti hematurijos požymis. Sergant kepenų, tulžies pūslės ligomis, šlapimas gali pasidaryti tamsiai rudas, putotas. Mėlynas, žalias šlapimas gali būti dėl maistinių dažų vartojimo arba dėl vaistų (amitriptilinas, indometacinas, propofolis). Kaip teisingai paimti šlapimo tyrimą? Šlapimas paimamas į švarų, sterilų indą. Prieš tyrimą būtina apsiplauti lytinius organus vandeniu be muilo. Šlapinantis svarbu, kad oda nesiliestų su šlapimo srove. Moterys šlapimo tyrimo paėmimo metu turi atitraukti vieną nuo kitos lytines lūpas, o vyrai atitraukti apyvarpę. Šlapimo tyrimui paimama vidurinė šlapimo porcija, t.y. pradedama šlapintis į klozetą, tada pasišlapinama į šlapimo surinkimo indą ir baigiama šlapintis klozete. Jei šlapimo tyrimas nešamas ištirti tik už kelių valandų, tuomet indą su šlapimu būtina pastatyti į šaldytuvą, kad neužsiterštų kitomis bakterijomis. 7. Kraujo ėminio paėmimas iš kapiliarinio kraujo Priemonės: • mikromėgintuvėliai (mikrosurinkimo sistema) arba kapiliarai; • 80 % etanolio tirpalas; • sterilūs vatos tamponai arba specialios nesipešiojančios servetėlės; • etiketė pacientui identifikuoti; • dėklas (penalas) mikromėgintuvėliams sudėti su užrašu: krauju plintanti infekcija; • adata – ietis. Procedūra: Kapiliarinis kraujas yra arterinio (iš arteriolių), veninio (iš venulių) kraujo bei tarpląstelinio ir intraląstelinio skysčio mišinys. Tokiame bandinyje medžiagų koncentracija visai kitokia negu veninio kraujo. Kapiliarinis kraujas imamas tada, kai reikia nedidelio jo kiekio, t.y. vaikams, taip pat suaugusiesiems, kai norima atlikti C − reaktyvinio baltymo kapiliarinaime kraujyje, izoliuotus gliukozės ar laktato, kraujo dujų bei pH tyrimus. Visais kitais atvejais imamas veninis kraujas. Įprasta kapiliarinio kraujo ėmimo vieta yra plaštakos pirštai. Naujagimių ir kūdikių kapiliarinis kraujas, siekiant išvengti kaulų pažeidimo, imamas iš lateralinio ar medialinio kulniuko paviršiaus. Šiais atvejais rekomenduojama naudoti adatą − ietį, kurios punkcijos gylis ne didesnis nei 2,4 mm. Yra tiesioginė priklausomybė tarp punkcijos gylio ir gaunamo kraujo kiekio: kuo giles- 19 nė kapiliarinė punkcija, tuo daugiau galima gauti kraujo. Punkcijos vieta valoma 70 − 80 % etanolio tirpalu. Punkcijos vieta nusausinama steriliu tamponu ar servetėle, nes alkoholio likučiai gali sukelti hemolizę. Pirmas kraujo lašas visada turi būti nuvalomas steriliu tamponu, nes jis labiausiai užterštas audinių skysčiais. Procedūros eiga: • Hematologiniams tyrimams punkcijos vieta valoma nesipešiojančia medžiaga, nes kitokia medžiaga gali užkimšti hemotologinio analizatoriaus matavimo kameras. • Imant kraujo lašą leidžiama lengvai spaudyti tolimesnę piršto falangą. Draudžiama masažuoti ar spausti punkcijai artimas zonas. • Išsiskyręs kraujas surenkamas liečiant kapiliarinio kraujo surinkimo sistemą (ar kapiliaro galą) prie išsiskyrusio kraujo ir leidžiant jam lengvai tekėti į sistemą. • Paėmus reikiamą kapiliarinio kraujo kiekį į mikrosurinkimo sistemą ar kapiliarą, būtina iš karto ją uždaryti ir sumaišyti bandinį su antikoaguliantu, vartant ne mažiau kaip 10 kartų. • Kai bandinys paimtas punkcijos vieta nuvaloma steriliu tamponu ar servetėle, po to pridedamas tamponas sumirkytas 70 − 80 % etanoliu. Tiriant vaikus reikia palaikyti kol kraujas sukrešės (nepalikti tampono su spiritu). Panaudotos adatos − ietys turi būti surenkamos į specialius konteinerius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!