Medaus cheminės sudėties analizė

TIKSLAS Atlikti medaus cheminės sudėties analizę. UŽDAVINIAI 1. Pateikti medaus cheminę sudėtį. 2. Aprašyti medaus komponentus. 3. Išanalizuoti su medumi atliktus mokslinius tyrimus. ĮVADAS Medaus gydymosios savybės yra daug senesnės nei pati medicinos istorija. Augalinės medžiagos ir medžiagos gaminamos bičių organizme, savybės sudaro bičių produktus tokius kaip: bičių nuodai, vaškas, pienelis, duona ir bičių pikis. Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką siekia XIII a. enciklopediniais duomenimis, prūsai, lietuviai, kuršiai ir gudai jau mokėjo bažnytines duokles medumi bei vašku, o XVI a. iš medaus, buvo gaminamas alkoholinis gėrimas ,,Midus“, kuriuo vaišindavosi patys karaliai, tiesa, viduramžiais medus nebuvo populiarus, todėl medicininiuose šaltiniuose apie šį produktą daug rašoma nebuvo. Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia didelę reiksmę. Senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje, tradicinėje kinų medicinoje bei Ajurvedoje, Medus buvo naudojamas kaip priemonė nuo įvairių ligų: kosulio, žaizdų dezinfekavimo, gerklės skausmo, vočių gydymui. Vystantis civilizacijai, atsirado bitininkystė kaip ūkio šaka. Tais metais tikėta, kad bitės pačios pasirenka savo šeimininką, todėl tapdavo senojo bitininko ir sodybos, kurioje spiečius susimetė, bendru turtu, o savininkai – bičiuliais. Dabar medus naudojamas labai plačiai, ne tik vaistams, bet ir maistui ir kosmetikai. MEDUS Medus – tai saldi medžiaga, kurią bitės pagamina iš žieduose esančio nektaro. Surinktą nektarą perdirba, praturtindamos savo organizmo medžiagomis, vėliau jis sunešamas į korius ir ten brandinamas. Nektaras į bičių medaus skilvelį patenka susimaišęs su seilėmis. Nektare esanti sacharozė, veikiama fermentų, skyla į gliukozę ir fruktozę. Medų bitės gali gaminti iš nektaro ir lipčiaus. Daugiausiai žinomas žiedų nektaro medus yra rapsų, grikių, liepų, viržių, kiaulpienių, akacijų. Mūsų Respublikoje ant spygliuočių, liepų ir kitų augalų dažnais metais pasirodo lipčiaus tiekėjai amarai. Jų išskirtas saldžias sultis rytą noriai renka bitės. Lipčiaus metais, medus rinktas spygliuočių miškuose yra vertingiausias ir turi daugiau fermentų. Mat šiuose miškuose saikingiau arba visai nenaudojami pesticidai. MEDAUS CHEMINĖ SUDĖTIS Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus turi angliavandenių. Didžiausią angliavandenių dalį sudaro gliukozė, jos meduje yra apie 34 proc., ir fruktozė (apie 40 proc.). Meduje yra 1,5-5 proc. sacharozės, 5-10 proc. melitozės ir apie 20 proc. kitų sudėtingų cukrų. Meduje invertuotų cukrų, t.y. gliukozės ir fruktozės kiekis priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas medus. Pavyzdžiui, grikių meduje invertuoto cukraus yra apie 71,4%, viržių – 73,8%, liepų – 74,7%. Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimato sąlygos bei žiedų amžius. Į žydėjimo pabaigą cukraus kiekis žieduose mažėja. Nustatyta, kad svarbiausius medaus angliavandenius – gliukozę ir fruktozę - žmogaus organizmas daug geriau pasisavina negu sacharozę ir kitus cukrus. Gliukozė iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu energijos šaltiniu. Meduje yra organinių ir neorganinių rugščių, mineralinių, azotinių, dažančių ir aromatinių medžiagų, vitaminų (meduje randama A, B1, B2, B6, C, D, ir PP vitaminų). Todėl medus vartojamas ne tik maistui, bet ir gydymui. Iš organinių rugščių yra obuolių, pieno, citrinos, rugštynių, vyno, skruzdžių. Medus turi žmogaus organizmui labai reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, fosforo, natrio. Tamsiame meduje šių medžiagų daugiau, negu šviesiame. Taip pat yra ir mikroelementų: mangano, bromo, vario, cinko, magnio, seleno. Azotinės medžiagos, esančios meduje, yra baltyminės ir nebaltyminės. Jos pakliūva iš augalų kartu su nektaru, žiedadulkėmis, taip pat ir iš bičių organizmo. Yra nustatyta, kad nebaltyminių azotinių medžagų yra keturis kartus daugiau, negu baltyminių. Tačiau vitaminų kiekis yra per mažas, kad galėtų patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Tą patį galima pasakyti ir apie azotines medžiagas. Jų meduje yra tik apie 0,3. Taigi medus iš esmės nėra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų šaltinis. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis. Be to meduje yra fermentų, fitoncidų, kai kurių hormonų, baktericidinių ir aromatinių medžiagų. Medus turi daug bičių organizmo išskirtų fermentų, kaip invertazės, diastazės, katalazės, lipazės. Fermentai invertazė ir diastazė meduje atsiranda iš seilių. Jie yra baltyminės kilmės, pasižymintys kataliniu veikimu. Žiedadulkėse gausu vitaminų, fermentų, įvairių mineralinių druskų, baltymų ir riebalų. Todėl žiedadulkės padidina medaus maistingumą. MEDAUS KOMPONENTAI 1. Lentelė. Medaus cheminė sudėtis (g/100g) (Bogdanov ir kt., 2007) Medžiagos pavadinimas Nektaro medus Lipčiaus medus Vidutiniškai min.-max. Vidutiniškai min.-max. Vanduo 17,2 15-20 16,3 15-20 Monosacharidai: fruktozė gliukozė 38,2 31,3 30-45 24-40 31,8 26,1 28-40 19-32 Disacharidai: sacharozė kiti 0,7 5,0 0,1-4,8 2-8 0,5 4,0 0,1-4,7 1-6 Trisacharidai: melezitozė erolozė kiti 6. Propolis. [interaktyvus]: . 7. Gelee Royale Tablets. [interaktyvus]: . 8. Bogdanov S. Contaminants of bee products // Apidologie. (2005). [interaktyvus] 9. Salinka, V. (2012). Medus ir kiti bičių produktai žmogaus sveikatai: straipsnių rinkinys (p. 136). Salix alba.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!