Makroekonomikos paskaitų teorija

1 paskaita Ekonomika – mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir panaudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti žmonių poreikius. Makroekonomika – mokymo dalykas, nagrinėjantis ekonomikos sistemą kaip visumą arba sustambintus jos sektorius. Visumą apibūdina: 1. Bendras kainų lygis; 2. Nedarbo lygis; 3. Palūkanų normos lygis; 4. Darbo našumo lygis; 5. Valstybės biudžeto būsena; 6. Mokėjimo balanso būsena. Valstybės biudžetas (VB) – pajamų ir išlaidų sąmata finansiniams metams. Nacionalinis biudžetas (NB) – valstybės biudžetas + savivaldybių biudžetai. Bendras (konsoliduotas) biudžetas – visos valstybės biudžetas: nacionalinis biudžetas; valstybės socialinio draudimo fondas; privalomo sveikatos draudimo fondas; privatizavimo fondas (rezervinis stabilizavimo fondas, gyventojų santaupų atkūrimo fondas); valstybinės įmonės „Ignalinos AE“ eksploatavimo nutraukimo fondas; 1990 m. blokados fondas. Šalies Vyriausybė, reguliuodama ūkį ekonomine politika, siekia ekonomikos tikslų: 1. Visiško užimtumo (žemo nedarbo lygio); 2. Kainų lygio stabilumo; 3. Veiksmingos ekonomikos plėtros; 4. Palankios ekonomikos plėtrai palūkanų normos; 5. Palankios ekonomikos plėtrai valstybės biudžeto būsenos; 6. Mokėjimų balanso pusiausvyros būsenos. Mažesni tikslai: 1. Gamtos teršimo mažinimas; 2. Ekonominė laisvė; 3. Socialinis augimas. Makroekonomikos politika – Vyriausybės priimta strategija minėtiems tikslams pasiekti. Monetarinė (pinigų) ir fiskalinė (iždo) politika – tai pagrindinės priemonės, naudojamos ekonomikai reguliuoti. Svarbiausios makroekonomikos problemos: 1. Ekonomikos plėtra; 2. Nedarbas; 3. Infliacija. Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai: 1. Šalies gamybos apimtis (BVP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus, rinkos kainų suma. BVP = ∑q1 x p1 2. Nedarbo lygis – nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, santykis su visa darbo jėga %. NL = B/DJ x 100 = B/(B+UG) NL – nedarbo lygis; B – bedarbiai; DJ – darbo jėga; UG – užimti gyventojai. Darbo jėga – visi, sulaukę darbingo amžiaus, užimti gyventojai, bedarbiai. Bedarbiai – nedirbantys darbingo amžiaus asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę darbo biržoje, pasirengę profesiniam mokymui. 3. Infliacijos lygis – vidutinis kainų lygis, nustatomas naudojant kainų indeksą. Kainų indeksas – kainų pokyčių esamuoju laiku rodiklis, apskaičiuojamas kaip bazinio ir lyginamojo laikotarpio santykis. P = (P1 (esamų)/P0 (bazinių)) x 100% Infliacija – tai bendrojo kainų lygio didėjimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios smukimu. Defliacija – tai bendrojo kainų lygio mažėjimas, kai piniginio vieneto perkamoji galia kyla. Pagrindinės šiuolaikinės ekonomikos teorijos ir metodologijos. Teorijos paplitusios XIX a. ir XX a. pr. buvo mikroekonominės analizės pobūdžio. Makroekonominės analizės atsiradimui stiprų impulsą davė Džono Meinardo Keinso darbai. Jis sukūrė makroekonominės analizės pagrindus rinkos ūkio teorijoje. Jo knyga „Bendroji užimtumo, pinigų ir palūkanų teorija“ greta A.Smito ir K.Markso yra viena iš įtakingiausių ekonomikos veikalų. Pasirodžius šiam veikalui prasidėjo keinsistinė revoliucija. Didžioji depresija (1929 – 1932m.) yra makroekonomikos vystymosi stimulas. Po jos atsirado daugybė hipotezių, aiškinančių depresijos priežastis. Keinsas, išanalizavęs makroekonominę aplinką, pasiūlė fiskalinės ir monetarinės politikos priemones krizinei situacijai įveikti. Keinsizmas – tai makroekonomikos reguliavimo teorijos, pagrįstos bendrų išlaidų ir pajamų apytakos valdymu. Pagrindinis Keinso teorijos teiginys: rinkos ekonomikai nebūdingas susireguliavimo mechanizmas, t.y. nebūdingas žemas nedarbo lygis ir didelė gamybos apimtis. Jis teigė, kad ekonomikos stabilizavimui reikalingi Vyriausybės išlaidų, mokesčių ir pinigų politikos pasikeitimai. Miltonas Frydmanas. Jis sukūrė alternatyvią keinsizmui monetarizmo teoriją, kuri sudaro vadinamąjį Čikagos mokyklos pagrindą. Monetarizmas – tai teorija, teigianti, kad pinigų pasiūla lemia kainų, gamybos apimčių, nedarbo ir kitus pokyčius. Frydmanas teigė: 1. Rinkos ekonomika pagrįsta susireguliavimo principu, t.y. nuolat siekia visiško užimtumo būsenos. 2. Valstybės aktyvi politika yra problemos dalis, o ne jos sprendimas. 8-9 dešimtmečiuose monetaristų pozicijas kovoje prieš keinsizmą sustiprino neoklasikai ir pasiūlos požiūrio ekonomistai. Neoklasikai išplėtojo racionalių lūkesčių teoriją. Tai hipotezė, teigianti, kad firmos ir asmenys, turėdami svarbią informaciją tuo laiku, kai priimami sprendimai, numato ateities įvykius. Svarbiausi atstovai – R.Lukas, R.Baras. Pasiūlos požiūrio svarbiausias atstovas – Artūras Laferas. Teorijos atstovai smerkė profsąjungų veiklą, nes jos padidina darbo užmokesčio normas iki lygio, aplenkiančio darbininko ribinį darbo našumą. Taip pat jie atmeta kai kurias socialinio aprūpinimo pašalpų ir progresinio apmokestinimo sistemas, nes jos sukuria vadinamuosius skurdo spąstus, kas neskatina bedarbių ieškotis mažai apmokamų darbų. Neokeinsistai tobulino Keinso teorijos pagrindus. Žymiausias atstovas – R.Solou. Jis teigė, kad ekonomikos nestabilumo priežastis yra ne bendroji paklausa ar pinigų politika, bet technologiniai šokai. Taip pat egzistuoja ekonominio liberalizmo teorija. Tai doktrina, ginanti maksimaliai galimą rinkų ir konkurencijos panaudojimą. Pagal ją valstybei paliekamos tik tos funkcijos, kurių pati rinka negali įgyvendinti. Kitos teorijos – neorikardinė ekonomikos teorija, neomarksistinė, kuri kritiškai vertina marksizmo idėjas. Mokslas, nagrinėjantis ekonomikos teorijų atsiradimo, raidos ir išnykimo klausimus, vadinamas ekonomikos raidos istorija (Šumpeteris, Negiši). 2 paskaita Nacionalinis biudžetas ir bendras vidaus biudžetas. Nacionalinis produktas ir pajamos. Ekonomikos sistemos pagrindiniai elementai. Šalies ekonomika susideda iš daugybės ekonomikos vienetų. Juos klasifikuoti padeda nacionalinių sąskaitų sistema. Ji apibūdina pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius: gamybą, pajamas, vartojimą, kaupimą, turtą. Pagal nacionalinių sąskaitų sistemą visi ekonominiai vienetai skirstomi į 4 sektorius: 1. Namų ūkiai – tai individai, šeimos, nekomercinės organizacijos. 2. Įmonė. 3. Vyriausybės sektorius. Apima centrinės ir vietinės valdžios institucijų nuosavybę bei valstybinį vartojimą. 4. Užsienio šalių subjektai. Jeigu ekonomikos sistema susieta iš 4 ekonomikos sektorių, vadinama atviros ekonomikos sistema. Jei iš 3 vidaus sektorių – uždaros mišrios ekonomikos sistema. Jei iš namų ūkių ir įmonių – supaprastintu ekonomikos modeliu. Bendrasis vidaus produktas (BVP) ir bendrasis nacionalinis produktas (BNP). BVP – tai pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių pajamos konkrečioje šalyje – šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje. BNP – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių (tiek šalyje, tiek bet kur kitur užsienyje) per tam tikrą laikotarpį. Savo dydžiu BNP nedaug skiriasi, tačiau nedidelių šalių (pvz. Lietuva) paprastai BVP yra didesnis, nes didesnių šalių užsienio investicijos ir atitinkamai pajamos yra didesnės negu mažų šalių investicijos ir jų piliečių gaunamas pajamas užsienyje. Atviros ekonomikos sąlygomis dalis pajamų cirkuliuoja iš vienos šalies į kitą. Susidaro vadinamieji gamybos veiksnių grynųjų pajamų srautai (tai gamybos veiksnių pajamų, gautų už šalies gamybos veiksnių užsienyje teikiamas paslaugas ir užsienio gamybos veiksnių teikiamų paslaugų šalies ekonomikai pajamų skirtumas. GGVPS = užsienio šalyje – lietuvių užsienyje. BNP = BVP + tas srautas. Realusis, nominalusis BVP. Bazinis kainų lygis – pasirinktų kurių nors metų prekių kainų lygis. Bazinių metų kainos, kurios naudojamos kitų metų BVP nustatyti, vadinamos sugretinamosiomis kainomis. Bet kurių metų BVP galima nustatyti 2 būdais: 1. Naudojant kainas tų metų, kuriais jis pagamintas, t.y naudojant faktines kainas. 2. Naudojant kurių nors pasirinktų metų kainas, t.y. naudojant bazines kainas. Realusis BVP – visų prekių, paslaugų, pagamintų per metus, suma, apskaičiuojama bazinių metų (sugretinamosiomis) kainomis. Nominalusis BVP – visų prekių, paslaugų, pagamintų per metus, suma, apskaičiuojama esamųjų metų (faktinėmis) kainomis. Nominalusis BVP žymiai padidėja dėl infliacijos. BVP, apskaičiuojamas bazinių metų kainomis, eliminuoja kainų kilimo įtaką, todėl realiojo BVP kitimas atitinka gamybos apimčių kitimą. Potencialusis BVP – tai maksimalus BVP dydis, pasiekiamas tik esant visiškam užimtumui. Realusis BVP, pagamintas visiško užimtumo sąlygomis, vadinamas potencialiuoju BVP. BVP defliatorius. Vartojimo prekių kainų indeksas ir kiti indeksai. Kainų lygio kitimui apskaičiuoti naudojami įvairūs indeksai: 1. BVP defliatorius. 2. Vartojimo prekių kainų indeksas. 3. Pramonės produkcijos gamintojų pardavimo kainų indeksas. 4. Statybos kainų indeksas. 5. Žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų indeksas. 6. Eksportuojamos ir importuojamos produkcijos kainų indeksas. BVP defliatorius – tai rodiklis, parodantis vidutinišką visų šalies prekių ir paslaugų kainų kitimą. NBVP/RBVP. Vartojimo prekių kainų indeksas nustatomas pirmojo būtinumo prekių ir paslaugų krepšeliui, kurį perka vidutines pajamas gaunantis vartotojas. Indeksas apskaičiuojamas nustačius nominaliojo ir realiojo krepšelio vertę. N krepšelio vertė/ R krepšelio vertė. Nominaliojo ir realiojo dydžio apibrėžimai taikomi ir kitoms ekonominėms sąvokoms, pvz. normų apskaičiavimui, pajamoms, darbo užmokesčiui. Realus dydis = N (darbo užmokestis, palūkanos, ...)/ kainų indeksas. BVP apskaičiavimo būdai: 1. Gamybos būdas (arba BVP kaip pridėtinė vertė). 2. Išlaidų apskaitos būdas. 3. Pajamų apskaitos būdas. Galutinis produktas – tai prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui. Ji nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Tarpinis produktas – tai prekės, panaudotos kaip sąnaudos, gaminant kitas prekes ir paslaugas. Kartotinio apskaičiavimo išvengiama, jei apskaičiuojant BVP sumuojama kiekviename gamybos etape sukurta pridėtinė vertė. Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp kompanijos pagamintos produkcijos kainos ir gamybai pirktų prekių kainos. Į BVP neįtraukiami: šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatai, negamybiniai sandėriai (senų naudotų vertybių pardavimas) ir finansiniai sandėriai. Išlaidų apskaitos būdas – šalyje pagamintos prekės ir paslaugos gali būti panaudojamos: namų ūkio vartojimui, valstybės vartojimui, investicijoms į naują kapitalą, grynajam eksportui (eksporto ir importo skirtumas). Namų ūkio išlaidos: 1. Trumpalaikio vartojimo prekės. 2. Ilgalaikio vartojimo prekės. 3. Paslaugos. Investicinės išlaidos: 1. Privačių įmonių išlaidos. 2. Gyvenamųjų namų statybos išlaidos. 3. Prekių likučio pasikeitimai (tai atsargų vertės lygio skirtumas laikotarpio pradžioje ir pabaigoje). Įmonės investicijos vadinamos bendrosiomis privačiomis vidaus investicinėmis išlaidomis. Jos būna: 1. Atstatymo investicijos (amortizacija) 2. Grynosios privačios vidaus investicijos. Jos nustatomos kaip bendrųjų ir atstatymo investicijų skirtumas. Vyriausybės išlaidos susideda iš dviejų dalių: tai išlaidos esamajam vartojimui ir investicinės išlaidos. Valstybės transferiniai mokėjimai neįtraukiami į Vyriausybės išlaidas. Jos didina namų ūkio pajamas, todėl priskiriamos namų ūkio vartojimo išlaidoms. Pajamų apskaitos būdas. Sudedamos visos šalyje uždirbtos pajamos. Darbo ir kapitalo pajamos susideda iš 4 elementų: 1. Darbo užmokesčio. 2. Nuomos pajamų. 3. Palūkanų. 4. Pelno. Nustatant BVP šiuo būdu, dar pridedame 2 elementus: kapitalo nusidėvėjimo išlaidas ir netiesioginius mokesčius. Jei Vyriausybė teikia subsidijas iš valstybės biudžeto konkrečioms prekėms, tai tų subsidijų suma atimama iš netiesioginių mokesčių sumos. Nors jos įskaitomos į pajamas, tačiau nėra pagaminto produkto kainos dalis. Pagrindiniai nacionalinių pajamų rodikliai: 1. BVP. 2. BNP. 3. Grynasis vidutinis produktas (BVP minus amortizacija). 4. Grynosios vidutinės pajamos arba nacionalinės pajamos (tai grynasis vidutinis produktas minus netiesioginiai mokesčiai). 5. Asmeninės pajamos. Tai grynosios vidaus pajamos minus įnašai SODRAI minus AB pelno mokestis ir nepaskirstytas pelnas plius transferiniai išmokėjimai. 6. Grynosios asmeninės pajamos arba disponuojamosios pajamos – tai asmeninės pajamos minus asmeniniai mokesčiai. 3 paskaita Visuminė paklausa ir pasiūla. Visuminė pasiūla – tai prekių ir paslaugų kiekis, kuriuos visi šalies gamintojai pateikia rinkai. Ji priklauso nuo daugelio veiksnių: kainų lygio, darbo užmokesčio ir kitų gamybos kaštų elementų, gamybos techninio lygio, darbo našumo ir kita. Visuminė pasiūla didėja didėjant kainų lygiui, visiems gamybą veikiantiems veiksniams nekintant. BVP priklausomybę nuo kainų lygio vaizduoja aukštyn kylanti visuminės pasiūlos kreivė. Didėjant gamybos kaštams, o produkcijos kainai nekintant, visuminės pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę. Mažėjant gamybos kaštams, visuminės pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Visuminės pasiūlos klasikinis ir keinsistinis aiškinimas. Klasikinis požiūris į visuminę pasiūlą. Klasikinės krypties ekonomistai teigia, kad visuminės pasiūlos kreivė bus vertikali tiesė, jei bus pasiektas visiškas užimtumas ar potencialus gamybos lygis. Pasak jų, ekonomika savaime krypsta į visišką užimtumą ir pasiekia pusiausvyrą esant visiškam užimtumui. Prekių kainų tame tarpe ir darbo užmokesčio kilimas ar kritimas neturės įtakos gamybos apimtims. Tarkim, kad kainos padidėja du kartus (nuo P1 iki P2). Darbuotojų padėtis lieka tokia pat, nors jų nominalusis (piniginis) darbo užmokestis padidėja 2 kartus, tačiau tiek pat padidėja ir kainos. Realusis darbo užmokestis (prekių ir paslaugų kiekis, kurių galima įsigyti už nominalų darbo užmokestį) nesikeičia, todėl darbuotojų noras dirbti išlieka toks pat. Verslininkų gamybiniai pajėgumai nekinta. Jie siūlo tokį pat prekių ir paslaugų kiekį. Tokiu būdu ilgame laikotarpyje padidėjusios kainos nepadidins gamybos apimties. Taigi ilgajame laikotarpyje visuminės pasiūlos kreivė yra vertikali tiesė. Klasikų požiūriu, visuminės paklausos kaita keičia tik kainų lygį. Keinsistinės visuminės pasiūlos aiškinimas. Keinsistinė visuminės pasiūlos kreivė turi dvi pagrindines linijas: horizontaliąją BA ir vertikaliąją AC. Taškas B – ekonomika depresinėje būsenoje. Taškas A – ekonomikoje egzistuoja visiškas užimtumas. BA – kainos yra stabilios, o visuminės paklausos pokytis sukelia gamybos apimties ir užimtumo pokyčius, t.y. sąlygoja BVP didėjimą. Pajudėjus iš depresinės būsenos, taške B, įmonės turi daug nerealizuotų gamybinių pajėgumų ir laisvos darbo jėgos, todėl stabilus kainų lygis (arba labai nežymiai padidėjęs) lemia didelį gamybos apimties didėjimą. AC, kai ekonomika yra pasiekusi visišką užimtumą, o visi gamybos veiksniai (gamybiniai pajėgumai) iki galo panaudoti, tolesnis visuminės paklausos didėjimas sąlygoja kainų didėjimą, o visuminės pasiūlos kreivė virsta vertikalia tiese. Ji vadinama ilgojo laikotarpio visuminės pasiūlos tiese (arba klasikine), kai labai padidėjusios kainos nepadidina gamybos apimties. Šios dvi linijos sudaro keinsistinę visuminės pasiūlos kreivę. Taip pat Keinsas teigė, kad jei dėl padidėjusios visuminės paklausos padidėtų kainos (taškas C), tai net ir sumažėjus gamybai kainos nesumažėtų (taškas B). Horizontali linija BA buvo labai svarbi analizuojant depresijų laikotarpius, kai egzistavo didelis nedarbo lygis. Šia atkarpa Keinsas ypač domėjosi, todėl ši visuminės pasiūlos linija vadinama keinsistine. Ekonomikai pasiekus visišką užimtumą, keinsistų ir klasikų požiūriai sutapo. Tolesnis visuminės pasiūlos didėjimas didins tik kainas, todėl vertikali AC linija vadinama klasikine. Keinsas teigė, kad dėl ekonominių sunkumų kai kurių prekių kainos pakyla ekonomikai nepasiekus visiško užimtumo būsenos, todėl atsiranda tarpinė visuminės pasiūlos kreivė GH, kurioje kinta BVP ir kainų lygis dar nepasiekus visiško užimtumo. Pusiausvyros BNP. Tai toks produktas, kurio vertė lygi numatomoms visuminėms išlaidoms. Šis nacionalinis produktas atitinka ekonomikos pusiausvyrą, kai visas pagamintas produktas nuperkamas. Todėl visuminės vartotojų išlaidos yra lygios gamintojų visuminėms pajamoms. Grafiškai pusiausvyrą vaizduoja visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos kreivių susikirtimo taškas, nustatantis pusiausvyros kainų lygį ir nacionalinį produktą. Jei kainų lygis bus aukštesnis už pusiausvyros lygį, tai visuminė pasiūla viršys paklausą, ir kainos turės polinkį mažėti (kartu mažės ir gamyba). Infliacinis tarpsnis ir nuosmukio tarpsnis. Pusiausvyros nacionalinis produktas gali sutapti su potencialiuoju produktu, bet gali ir nesutapti. Jei pusiausvyros produktas didesnis už potencialųjį, tai skirtumas vadinamas infliaciniu tarpsniu. Jei mažesnis – nuosmukio tarpsniu. Nuosmukio tarpsnis, – kai visuminė pasiūla viršija bendrąją paklausą ir gamintojai negali parduoti visų pagamintų prekių. Dėl nepakankamos visuminės paklausos mažėja gamyba, atsiranda nedarbas, sumažėja investicijų poreikis, gyventojų santaupos viršija investicijas. Infliacinis tarpsnis – visuminė pasiūla mažesnė už bendrąją (visuminę) paklausą. Makroekonomikos pusiausvyros sąlyga. Ekonomikos pusiausvyra pasiekiama, kai visuminės pajamos yra lygios numatytoms visuminėms išlaidoms. y = C + G + I I = y – C – G S = y – C – G I = S Nacionalines santaupas (S) sudaro: 1. Namų ūkio subjektų asmeninės santaupos. 2. Įmonių nenaudojami pinigai, kuriuos įmonė gali skolinti. 3. Vyriausybės santaupos – valstybės biudžeto esamas perteklius. Santaupų dydis susijęs su visuminių pajamų tiesiogine priklausomybe, t.y. didėjant visuminėms pajamoms didės ir santaupos. Santaupų dydis lygus tai visuminių pajamų daliai, kuri lieka atėmus asmenines vartojimo ir Vyriausybės išlaidas. Ekonomikos pusiausvyros sąlyga: I = S. Tai yra santaupų ir investicijų lygybė, kuri pasiekiama skolinamojo kapitalo rinkoje. Santaupos yra ūkio plėtros šaltinis, nes jomis per finansų rinkas finansuojamos privačios investicijos. Finansų rinkoje santaupos tampa skolinamuoju kapitalu. Padidėjus polinkiui taupyti, sumažėja nacionalinis produktas. Padidėjus investicijoms, didėja nacionalinis produktas. Taigi pusiausvyrą galima pasiekti keliais būdais: 1. Kai nacionalinės gamybos apimtys sutampa su išlaidų dydžiu. 2. Kai santaupos ir investicijos susilygina. 4 paskaita Klasikinis ir keinsistinis požiūriai į pusiausvyrą. Klasikinis pusiausvyros aiškinimas. Klasikai teigė: kainos ir palūkanos norma yra lanksčios ir kinta priklausomai nuo ekonominės padėties. Veikiant rinkos jėgoms, pusiausvyra savaime pasiekiama esant visiškam užimtumui. Didelis nedarbas gali atsirasti, bet tik trumpam, kai ekonomika nėra pasiekusi pusiausvyros būsenos. Aukštą nedarbo lygį lemia tai, kad esant aukštam kainų lygiui P1 galimas pirkti prekių kiekis (taškas A) yra daug mažesnis už tų prekių kiekį, kuris siūlomas esant visiškam užimtumui (taškas E). Gaunamų pajamų neužtenka nupirkti gaminamus produktus. Tokiu būdu prekių paklausa mažesnė už gamintojų pasiūlą. Todėl gamintojai, norėdami parduoti prekes, privalo mažinti jų kainas. Kartu mažina darbo užmokestį, nes bedarbiai sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą. Nukritus kainoms žemiau P1 ir padidėjus užimtumui, padidėja perkamoji galia ir parduodamų prekių kiekiai. Toliau didėja gamyba ir užimtumas. Pasiekus pusiausvyrą, kainos ir darbo užmokestis daugiau nekris. Paklausos kitimas keičia tik kainų lygį, o ne gamybos apimtis. Paklausai didėjant, kainos didėja, mažėjant paklausai – mažėja, bet ne taip greitai kaip didėjant. Taigi lanksčios kainos garantuoja visišką užimtumą ir didžiausią gamybos apimtį, bet to nepakanka, kad ekonomikoje būtų pasiekta pusiausvyra. Būtina santaupų ir investicijų lygybė. Šią lygybę subalansuoja lanksti palūkanų norma. Keinsistinis pusiausvyros aiškinimas. Keinsistai teigia, kad kainos rinkos ekonomikoje nėra lanksčios net ir esant dideliam nedarbui, nes profsąjungos priešinsis darbo užmokesčio, o rinkos dalyviai prekių kainų sumažinimui. Tokiu būdu atlyginimai ir kainos nekils ilgai, o prekių atsargos kaupsis. Todėl rinkos ekonomikai nebūdinga aiški tendencija artėti į visišką užimtumą. Ji gali būti pusiausvyros būsenos ir esant dideliam nedarbui. Taupymo ir investavimo procesai nekoordinuojami, todėl santaupų ir investicijų dydis visiško užimtumo sąlygomis gali labai skirtis. Esant mažai palūkanų normai niekas nenorės skolinti. Investicijų ir santaupų pusiausvyra bus pasiekta tik mažėjant santaupoms ir jei nekinta vartojimas ir vyriausybės išlaidos esant mažesnėms visuminėms pajamoms. Santaupų perteklių galima išleisti susikaupusioms prekių atsargoms išpirkti, tačiau tai nepadidins gamybos. Ekonominiai procesai vyks taip, kad būtų pasiekta ekonomikos pusiausvyra, t.y. ims mažėti gamyba. Mažėjant gamybai, mažės pajamos, kartu ir pasiūla. Taigi pusiausvyros būsena susidarys esant mažesnei gamybos apimčiai už apimtį, esant potencialiam nacionaliniam produktui ir esant mažesniam užimtumui. Santaupų pasiūla (S) – tai aukštyn kylanti tiesė, kadangi santaupos tiesiogiai proporcingos visuminėms pajamoms. Investicijos (I) – horizontali tiesė, kadangi nėra proporcinga visuminėms pajamoms. Atkarpa AB – santaupos ir investicijos skiriasi dydžiu, netgi esant mažai palūkanų normai. Taškas E – santaupų ir investicijų lygybė. Taškas E atitinka visumines pajamas, kurios yra mažesnės už visumines pajamas yp esant visiškam užimtumui arba potencialiam nacionaliniam produktui. Klasikinės makroekonominės teorijos apibendrinimas. 1. Mažėjant kainoms, už kiekvieną piniginį vienetą bus nuperkama daugiau prekių. 2. Jei pinigų kiekis didėja, visuminės paklausos kreivė pasistumia į dešinę, jei mažėja – į kairę. 3. Nedarbas egzistuoja tik tuomet, kai ekonomika nėra dar pasiekusi pusiausvyros būsenos. 4. Esant visiškam užimtumui, visuminės pasiūlos tiesė yra vertikali. 5. Per ilgąjį laikotarpį visuminės paklausos kreivės poslinkis sukelia kainų, o ne gamybos apimties pokyčius, tačiau per trumpąjį laikotarpį kainos ir darbo užmokestis dar nevisiškai susireguliavę, ir visuminės paklausos smukimas gali sukelti krizę. 6. Vyriausybės pareiga – stabilizuoti pinigų kiekį ir tuo pačiu visuminę paklausą. Keinsistinės makroekonominės teorijos apibendrinimas. 1. Rinkos ekonomika gali būti pusiausvyros būsenoje esant dideliam nedarbui, be to, jei ekonomikoje pasiekiamas visiškas užimtumas, tai ji gali būti visiškai nestabili ir grįžti į krizinę situaciją. 2. Didelio masto nedarbo priežastis – visuminės paklausos nepakankamumas. 3. Siekiant įveikti nedarbą, reikia padidinti visuminę paklausą. Klasikai ir keinsistai sutaria: 1. Pagrindinė didžiosios depresijos priežastis – žymus visuminės paklausos sumažėjimas. 2. Visuminės paklausos svyravimas pastaraisiais dešimtmečiais yra pagrindinė gamybos apimčių svyravimų priežastis. 3. Visuminės paklausos stabilizavimas turi būti pagrindinis makroekonomikos tikslas. 4. Kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą, bet koks žymus visuminės paklausos didėjimas sukels infliaciją. Klasikai ir keinsistai nesutaria: 1. Kuri svarbesnė – pinigų ar fiskalinė politika. Klasikai teigia, kad krizių galima išvengti palaikant pinigų masę stabilesnę. Keinsistai teigia, kad visuminės išlaidos padeda didinti visuminę paklausą ir įveikti depresiją. 2. Monetarinės politikos nuostata, ar Vyriausybės aktyvus valdymas. Keinsistai mano, kad Vyriausybė atsako už visuminės paklausos valdymą. Klasikai rekomenduoja pinigų politikos nuostatą: valdžia turi užtikrinti nuolatinį pinigų masės didėjimą 3-4% per metus, nes ūkio augimui reikia pastovaus pinigų kiekio didėjimo. 3. Vyriausybės vaidmuo. Klasikai teigia, kad jos vaidmenį reikia riboti. Keinsistai labiau pasitiki Vyriausybe. 4. Pusiausvyros prigimtis. Klasikai pusiausvyrą sieja su visišku užimtumu. Keinsistai mano, kad ekonomika gali būti nedarbo pusiausvyroje. Nedarbas, infliacija ir ekonomikos ciklas. Nedarbo rūšys. 1. Laikinas arba paprastas. 2. Struktūrinis. 3. Ciklinis. Permanentinis – tai nuolatinis, nenutrūkstamas. 1. Laikinas arba paprastas. Dar vadinamas migraciniu arba frikciniu. Yra neišvengiamas. Jis atsiranda normaliame darbo paieškos procese. 2. Struktūrinis. Beveik neišvengiamas. Nėra aiškios ribos tarp migracinio ar struktūrinio nedarbo. Atsiranda keičiantis vartotojų, prekių ir paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių vienų profesijų paklausa sumažėja ar visai išnyksta, tuo tarpu kitų išauga. Nedarbas atsiranda, kadangi darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai. 3. Svarbiausias nedarbo tipas. Jo paaiškinimui daugiausia dėmesio skiriama makroekonominėje analizėje. Jis atsiranda esant ekonominiam nuosmukiui ir sumažėja, kai ekonomikos aktyvumas išauga. Sezoninis – paprastai priskiriamas prie laikinojo. Bedarbių skaičius = laikinas + struktūrinis + ciklinis. 5 paskaita Okuno dėsnis. Nedarbas tarp ekonomikos problemų labiausiai kelia nerimą. Šalis negauna prekių ir paslaugų, kurias galėjo pagaminti bedarbiai, ir pastarieji kenčia moraliai. Ryšį tarp nedarbo lygio ir BVP apimties atsilikimo nuo potencialiojo BVP matematiškai 1960 m. įrodė Artūras Okunas (JAV mokslininkas). Okuno dėsnis teigia, kad yra reguliarus neigiamas ryšys tarp faktiško BVP ir potencialiojo BVP procentiniu santykiu bei skirtumo tarp faktiško ir natūraliojo nedarbo lygio. Okuno dėsnis remiasi 3-iuoju – cikliniu – nedarbo tipu ir paaiškina tik jo ryšį su produkcijos santykiu tarp faktiško ir potencialiojo BVP. Dėsnis nepaaiškina natūraliojo nedarbo ir jo pasekmių. Dėsnis teigia, kad jei faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį nedaro lygį 1%, tai BVP atsilikimas nuo potencialiojo BVP sudaro 2,5% (2-3%). Kitaip tariant, gamybai sumažėjus 2-3%, nedarbo lygis padidėja 1%. Kodėl nedarbui išaugus tik 1%, visuomenė patiria didelius nuostolius? 1. Dalis darbo netekusių asmenų nusivilia darbo paieška ir jau nėra darbo jėga. Dėl to visuomenė praranda jų uždarbius ir pajamų mokesčius. 2. Nuosmukio metu žymiai sumažėja darbuotojų pajamos dėl sumažėjusio viršvalandinio darbo. 3. Sumažėja verslininkų pajamos, jei kompanija pasilieka darbuotojus, kurie nuosmukio metu faktiškai nereikalingi. 4. Dėl nuosmukio sumažėja įplaukos į valstybės iždą, o transferinėms Vyriausybės išlaidoms padidėjus nedarbas išauga. Visiškas užimtumas ir natūralus nedarbas. Kadangi laikinas ir struktūrinis nedarbas neišvengiami, visiško užimtumo negali būti, tačiau galimas tam tikras užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas – tai darbo jėgos panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra laikinas ir struktūrinis nedarbas. Jis būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo. Neišvengiamas nedarbo lygis rinkos ekonomikoje vadinamas natūraliuoju nedarbo lygiu. Tai maždaug 5% nedarbo lygis. Todėl ekonomikos teorijoje visiško užimtumo sąvoka nereiškia, jog nedarbo lygis 0%. tai užimtumas, kuris atitinka natūraliojo nedarbo lygį. Ilgalaikis nedarbas – kurio trukmė vieneri metai ir ilgiau. Natūralus nedarbo lygis = struktūrinis + laikinasis / darbo jėga (bedarbiai ir visi užimti gyventojai). Infliacijos esmė, jos matavimas ir atmainos. Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, pasireiškiantis kainų lygio kilimu. Pirmą kartą sąvoka paminėta 1861 – 1865 m. Infliacijos priešingybė – defliacija. Tai vidutinio kainų lygio smukimas. Gali būti dviejų rūšių: 1. Tikroji (technologinė), kylanti dėl darbo našumo didėjimo (teigiamas reiškinys). 2. Monetarinė (piktoji), kylanti dėl pinigų pasiūlos sumažėjimo. Pagal vietą infliacija gali būti: 1. Lokalinė, pasireiškianti atskirose valstybėse. 2. Pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Pagal reiškimosi pobūdį: 1. Atvira, kuri pasireiškia kainų kilimu ir matoma išorėje. 2. Paslėpta. Kainos gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai. Atsiranda, kai bendroji paklausa viršija pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Buvo būdinga socialistinėms šalims ir buvo tramdoma administraciniais metodais. Pagal mastą: 1. Šliaužianti. Kainos kyla lėtai, bet nuolat. Ji trunka ilgai ir gali siekti 3-7% išplėtotos rinkos ekonomikos šalyse per metus. Perkamoji galia iš esmės nepakinta. 2. Šuoliuojanti. Kainos kyla gana staigiai, šuoliškai, ir turi tendenciją didėti (25-30% per metus) 3. Hiperinfliacija. Kainos kyla labai sparčiai – 50% per mėnesį (karai, chaosai ūkyje). Artimą hiperinfliacijai būklę patyrė buvusios pokomunistinės valstybės. Lietuva – 1992 – 1993 m. pradžioje. Infliacijos priežastys. Pagrindinės: 1. Pinigų kiekio didėjimas apyvartoje, lenkiantis BVP augimą. 2. Valstybės didelės išlaidos, spartus ūkinių subjektų pajamų didėjimas, lenkiantis darbo našumo didėjimą, gamybos kaštų didėjimas. Paklausos ir kaštų sąlygota infliacija. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija vadinama paklausos arba vartotojų infliacija. Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija. Paklausos sąlygota infliacija. Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti nedidinant kainų (kai pakankamai laisvos darbo jėgos). Kainos kyla tuomet, kai visuminė paklausa padidėja ekonomikai veikiant visu pajėgumu. Jei ūkyje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tai padidėjusią paklausą galima padidinti tik didinant kainas. Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją (paklausos): 1. Pinigų kiekio didėjimas. Kiekybinė pinigų teorija – tai teorija, teigianti, kad bendrasis kainų lygis proporcingas pinigų pasiūlai. 2. Deficitiniai valstybės biudžetai. Finansavimo šaltiniai gali būti: 1. Paskolos iš privataus sektoriaus šalies viduje (vertybiniai popieriai). 2. Paskolos iš užsienio. 3. Paskolos iš centrinio banko (reiškia naujų pinigų leidimą). 3. Noras išvengti mokesčių didinimo. Kyla klausimas, kodėl negalima padidinti mokesčių ir sumažinti biudžeto deficitą: 1. Mokesčius didinti sunku. Reikia turėti daugumą parlamente. 2. Jų didinimas turi objektyvias ribas (tai atspindi Lafero kreivę). Pasiūlos sąlygota infliacija. Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Pagrindinės priežastys: 1. Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai). Dar vadinami šokais. Tai įvykis, dėl kurio staigiai pakyla gamybos veiksnių kainų lygis ir dėl to padidėja gamybos sąnaudos (kaštai). 2. Šiuolaikinės darbo užmokesčio ypatybės. Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas (dėl profsąjungų įtakos). Kai infliacijos tempai būna spartūs, į darbo sutartis dažnokai įtraukiami straipsniai apie indeksavimą. 3. Infliacijos lūkesčiai. Pagal adaptuotų lūkesčių teoriją infliacinė inercija suprantama taip: jei anksčiau kainos kilo labai sparčiai, tai žmonės tikisi, kad ateityje jos kils taip pat sparčiai. Racionalioji lūkesčių teorija pagrįsta tuo, kad ūkio subjektai prognozuoja ne tik praeitį, bet ir dabartį. Pvz. rinkos dalyviai galvoja, jei kitais metais NBVP padidės nuo 2 iki 6%, tai tikėtina, kad infliacijos tempai gali siekti 4% per metus. Infliacijos pasekmės. Nedideli infliacijos tempai – 2-3% per metus – yra naudingi, nes pagyvėja investicinė veikla, plečiasi gamyba, užimtumas. Kritinis infliacijos lygis – 1,1-4,7% per metus. Jį viršijus, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas – 25-49% per metus. Mažėja pinigų perkamoji galia, o prekių kainos kyla (pardavėjai laimi, pirkėjai pralaimi). Kylant kainoms, žmonės noriai skolinasi, nes tikisi skolą grąžinti nuvertėjusiais pinigais. Pralaimi žmonės, kurių atlyginimai išreikšti fiksuotu dydžiu, taip pat ūkio subjektai įsipareigoja ateityje teikti prekes už pastovią kainą, pensininkai, gaunantys pastovias pensijas, tie, kurie pirko vertybinius popierius, nes skola bus grąžinta nuvertėjusiais pinigais. Laimi: verslo subjektai, kurie moka darbuotojams pastovų atlyginimą, jei jų parduodamų prekių kainos didės greičiau negu gamybos kaštai. Darbo užmokesčio ir kainų infliacinė spiralė. Didėjant kainoms, didinami ir darbo užmokesčiai, kad nekristų realios darbuotojų pajamos. Kuo didesnį darbo užmokestį išsireikalauja darbuotojai, tuo labiau kyla kainos. Tokia infliacinė spiralė gali palaikyti kainų augimo procesą ilgą laiką. Nedarbo ir infliacijos ryšys. Filipso kreivė. Ryšį tarp dviejų makroekonomikos problemų atrado 1958 m. O.Filipsas (anglų ekonomistas), apibendrinęs statistinius duomenis. Kreivė rodė atvirkštinę priklausomybę tarp nominalaus darbo užmokesčio dydžio ir nedarbo lygio. Kadangi tarp nominalaus darbo užmokesčio ir infliacijos yra tiesioginis ryšys, tai vėliau Filipso kreivė imta vadinti kreive, vaizduojančia priklausomybę tarp infliacijos ir nedarbo lygio. Grafikas Kreivės horizontalioje ašyje pažymėtas nedarbo lygis. Vertikalioje – infliacijos tempai. Taškas E atitinka natūralųjį nedarbą. Kur yra priimtinas infliacijos lygis – IE (atitinka šliaužiančią infliaciją) ir palyginti nedidelis nedarbo lygis NE. Mažinant infliaciją, nedarbas pradeda didėti. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė. Ilguoju laikotarpiu potencialios gamybos apimties ir nedarbo infliacijos lygis neveikia. Visi kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Dilema infliacijos – nedarbas neiškyla, todėl ilgajame laikotarpyje tiesė yra vertikali natūralaus nedarbo lygyje. Analizuojant Filipso kreivę kyla klausimas – kurį kreivės tašką pasirinkti, bandant valdyti visuminę paklausą: ar siekti aukšto nedarbo lygio, bet mažos infliacijos, ar siekti žemo nedarbo lygio, bet turėti aukštą infliaciją, ar siekti vidutinio nedarbo ir infliacijos lygio. Stagfliacija – ekonominė situacija. Jai būdingas aukštas nedarbo lygis ir dideli infliacijos tempai. Stagnacija – didelis nedarbo lygis ekonomikoje. 6 paskaita Antiinfliacinės priemonės. Pagrindiniai infliacijos mažinimo būdai: 1. Pajamų indeksavimas. Tai pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui. Indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali. Jo paskirtis kita. 2. Infliacijos kontrolė. Tai darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos nustatymas. Šios priemonės taip pat nėra efektyvios. 3. Antiinfliacinė politika. Tai pagrindinis infliacijos mažinimo būdas. Tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti. Ūkinės veiklos cikliškumas, išorinės ir vidinės priežastys, ciklų rūšys. Periodiški ekonominių procesų svyravimai vadinami ekonomikos ciklais. Priežastys gali būti išorinės (nevaldomos) ir vidinės (pvz. palūkanų norma, pinigų kiekis, kainos). Vidines galima valdyti. Krizė (arba lūžio taškas). Fazė apibūdinama mažiausia BVP apimtimi, didžiausiu nedarbo lygiu, jei laikotarpis užtrunka, vadinama depresija. Pagyvėjimas. Didėja gamybos apimtys, užimtumas, pajamos, darbo užimtumas, palūkanos, infliacija paprastai didėja. Viršūnė. BVP didžiausias. Neretai siejamas su finansine panieka. Nuosmukis (recesinis tarpsnis, baigiasi lūžio tašku). Tai gamybos mažėjimo stadija, kai ekonomika praėjo didžiausią pakilimo tašką. Didėja nedarbo lygis, mažėja infliacijos tempai, pelnas mažėja didesniais tempais negu gamybos apimtys, pelnas mažėja labai staigiai, darbo užmokestis būna stabilesnis. Gamybos apimtys mažėja greičiau negu nedarbas didėja. Krenta darbo našumas. Trunka nuo 6 mėn. iki 1 m. Bendras gamybos apimties sumažėjimas vadinamas BVP atotrūkiu. BVP atotrūkis – tai kiekis, kurio faktinis BVP mažesnis už potencialųjį. Realaus ekonominio ciklo teorija – tai teorija, teigianti, kad ekonominiai svyravimai atsiranda kaip realių pasikeitimų ekonomikoje (tokių kaip technikos, technologijos), neveikiant nominaliems dydžiams (kaip pinigų pasiūla), pasekmė. Ciklo indikatoriai. Jie naudojami cikliniams svyravimams prognozuoti. Ekonominių rodiklių reikšmių, tokių kaip BVP dydžių, pramoninės gamybos apimties, pelno, užimtumo ir kitų rodiklių pokyčiai sutampa su ciklo fazių pokyčiais. Pvz. įmonių bankrotų skaičius didėja prieš ciklui pasiekiant viršūnę ir mažėja prieš depresiją. Jais vadovaujamasi norint nuspėti ciklo fazių pokyčius. Investicijų kitimas ir akceleratorius. Akceleratorius – tai teorija, teigianti, kad investicijų pokytis priklauso nuo nacionalinio produkto pokyčių arba bendrosios paklausos pokyčių. 7 paskaita Pinigų paklausa. Ji suprantama kaip turto kiekis, kurį ūkio subjektai nori turėti pinigų forma. Nominalioji pinigų paklausa – tai grynųjų pinigų paklausa. Realioji pinigų paklausa – ji išreiškiama prekių ir paslaugų kiekiu, kurį galima įsigyti už tam tikrą kiekį pinigų. Tai nominaliosios pinigų paklausos kiekis / kainų lygio. Norą turėti dalį aktyvų pinigų forma lemia kelios priežastys: pinigai reikalingi sandoriams vykdyti, apsidrausti, taupyti. Sandorių motyvas išplaukia iš pinigų kaip mainų priemonės funkcijos. Sandoriams laikomą pinigų sumą lemia šalies BVP dydis bei kainų lygis. Kuo didesnė gamyba, tuo didesnis sandorių skaičius. Sandoriams reikės daugiau pinigų, jei kainos didės. Apsidraudimo motyvas. Tai išankstinis nusistatymas laikyti pinigus tokiems poreikiams tenkinti, kurių tikslus pobūdis dar nežinomas. Dalis taupyti skirtų pinigų paverčiami į pajamas teikiančius aktyvus. Kuo aktyvų palūkanų norma didesnė, tuo subjektai norės įsigyti daugiau aktyvų ir mažiau pasilikti pinigų. Teorija, teigianti, kad pinigų paklausą lemia išvardyti motyvai, vadinama Keinso pinigų teorija. Pinigų paklausa susideda iš dviejų dalių: 1. Sandorių pinigų paklausa, į kurią įtraukiama ir apsidraudimo paklausa. 2. Grynųjų pinigų kaip aktyvų dalies paklausa. Sandorių pinigų paklausa priklauso nuo nacionalinio produkto apimties ir nuo kainų lygio, bet nepriklauso nuo palūkanų normos. Padidėjus nacionaliniam produktui, o kartu ir nacionalinėms pajamoms, padidėja sandorių skaičius bei pinigų paklausa. Grynųjų pinigų kaip aktyvų paklausa susijusi su palūkanų norma atvirkštine priklausomybe. Esant didelei palūkanų normai bus įgyjama daugiau aktyvų, teikiančių palūkanas, nes didėjant palūkanų normai didėja grynųjų pinigų laikymo alternatyvieji kaštai. Palūkanų prieaugis, kuris būtų gautas, jei turimų pinigų suma būtų paversta finansiniu turtu, kuris uždirba pajamas, vadinamas alternatyviniais pinigų laikymo kaštais. Taigi bendra pinigų paklausa yra tiesiogiai proporcinga BVP dydžiui bei kainų lygiui ir atvirkščiai proporcinga palūkanų normai. Bendra pinigų paklausos kreivė, rodanti pinigų kiekio priklausomybę nuo bendro kainų lygio, BVP apimties ir palūkanų normos, vadinama Keinso likvidumo pirmenybės kreive. Likvidumo pirmenybė – tai pirmenybė laikyti pinigus, o ne juos investuoti. Alternatyvi teorija, analizuojanti pinigų rinką, yra kiekybinė pinigų teorija, kurios laikosi monetaristai (Irvingas Fišeris. Pagrindinis veikalas – „Pinigų perkamoji galia“). Pinigų pasiūla. Ji suprantama kaip pinigų kiekis, esantis ūkio apyvartoje. Tai pinigai apyvartoje (banknotai ir monetos, esantys už banko sistemos ribų) ir indėliai, esantys taupomosiose bei einamosiose sąskaitose. Lietuvoje naudojami 2 pinigų apibrėžimai. Tai pinigai siaurąja prasme (P1): pinigai apyvartoje (banknotai ir monetos) ir indėliai iki pareikalavimo arba čekiniai indėliai. Pinigai plačiąja prasme (P2): tai terminuoti ir taupomieji indėliai ir indėliai užsienio valiuta. Pinigų pasiūlą kuria visa bankų sistema, o reguliuoja šalies centrinis bankas. Grynųjų pinigų kiekis priklauso nuo centrinio banko sprendimų ir nepriklauso nuo palūkanų normos. Pinigų elementai – tai sudėtiniai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas. JAV egzistuoja 4 pinigų pasiūlos elementai: 1. Tai sandėrio pinigai arba pinigai siaurąja prasme (M1). Juos sudaro gryni pinigai ir čekiniai indėliai. 2. Pinigai plačiąja prasme (M2). Tai pinigai siaurąja prasme, taupymo indėliai, smulkūs terminuoti indėliai (iki 10000 $), pinigų rinkos indėliai, pinigų rinkos savitarpio fondai. 3. Pusiau pinigai (M3) arba netikri pinigai, arba kvazi pinigai. Juos sudaro: M2, stambūs terminuoti indėliai. 4. Likvidūs aktyvai (M4). Juos sudaro: pusiau pinigai, BVP, Vyriausybės vertybiniai popieriai, kitų rūšių obligacijos. Pinigų elementų likvidumas mažėja nuo M1 iki M4. Pinigų pasiūlos apskaičiavimas. Nominalioji pinigų pasiūla – banknotų ir monetų kiekis, esantis pas gyventojus. Realioji pinigų pasiūla – nominalioji pinigų pasiūla / bendrasis kainų lygis. Centrinis bankas ir jo funkcijos. 1. Leidžia į apyvartą ir iš jos išima pinigus. 2. Kontroliuoja pinigų kiekį šalyje. 3. Veikia kaip bankų bankas (sąskaitose laiko komercinių bankų indėlius, teikia jiems paskolas, atlieka tarpbankinius atsiskaitymus ir pan.) 4. Vykdo kredito įstaigų (bankų ir kreditų unijų) priežiūros funkcijas. Išduoda ir atšaukia licencijas šalies ir užsienio bankams. 5. Veikia kaip Vyriausybės bankas. Organizuoja įvairių Vyriausybės vertybinių popierių aukcionus, laiko ir tvarko Vyriausybės lėšas. 6. Saugo ir valdo užsienio valiutos ir aukso rezervus. 7. Renka ir tvarko pinigų bei finansų statistiką. 8. Veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų rinkoje. 9. Sudaro LR mokėjimų balansą. 10 Teikia patarimus Vyriausybei ekonomikos politikos klausimais. Senjoražas – tai pajamos, kurias gauna valstybė dėl jos monopolinės teisės spausdinti pinigus. Tai skirtumas tarp papildomai išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. 8 paskaita Šiuolaikinė Lietuvos bankų sistema. Bankų sistemos susikūrimas. Lietuvos šiuolaikinę bankininkystę tikslinga datuoti 1988 m., kadangi tais metais buvo priimtas kooperacijos įstatymas, kuris leido steigti kooperacinius bankus. Iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikė 7 komerciniai bankai. Iš jų du sėkmingai veikia iki šiol: Ūkio bankas ir Vilniaus bankas.1988 m. įsteigtas pirmas bankas – Lietuvos akcinis inovacinis bankas. Pagrindinis bankininkystę reglamentuojantis įstatymas – Lietuvos bankų įstatymas – taip pat buvo priimtas iki Nepriklausomybės atkūrimo. Komerciniai bankai buvo kuriami dviem būdais: 1. Pertvarkant sovietinius į komercinius; 2. Kuriant privačius komercinius bankus. Kuriant Lietuvoje šiuolaikinę bankininkystę, mokslininkų, politikų ir bankininkų nuomonės išsiskyrė, ir susidarė 2 kryptys bankininkystės kūrimo klausimu. Pirmai krypčiai priklausė VU finansų kredito katedros dėstytojai (prof. Uosis, doc. Terleckas, Čepienė, Vizbaras). Antrai krypčiai – laisvosios rinkos teoretikai bei propaguotojai: prof. Antanavičius, Glaveckas, dr. Vagnorius, Leontjeva. Jie vadovavosi ne tik liberalesniu, bet ir nuosaikesniu požiūriu TSRS centrinio banko atžvilgiu. („Pinigų studijos“ 2002 m. Nr. 2) 1992 m. 09 01 Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo atstovams pareikalavus, Lietuvos bankas komercines funkcijas perdavė naujai įsteigtam Valstybiniam komerciniam bankui. 1993 m. buvo ypač nesėkmingi Lietuvos banko veiklai. Pirmiausia dėl jo vadovybės nuolatinės kaitos. Tais metais ilgesnį ar trumpesnį laiką dirbo net 4 asmenys valdybos pirmininkais (V.Baldišius, doc. Visokavičius, laikinai einantis pareigas J.Sinkevičius, K.Ratkevičius). 1994 – 1995 m., po bankų griūties, vėl pasikeitė valdybos pirmininkas (1996 m.). Nors de jure Lietuvos banko nepriklausomumas buvo pakankamai neblogai vertinamas iki naujo įstatymo priėmimo (2001 m.), tačiau de facto (jis dar kartais matuojamas centrinio banko valdytojų pasikeitimo indeksu) ilgą laiką buvo vienas žemiausių pasaulyje. Kredito bendrovės. 1992 – 1994 m. su komerciniais bankais konkuravo smulkios įvairios neretai finansinių piramidžių pagrindu (Fonzi afera) sukurtos kredito bendrovės, siūliusios dideles palūkanas ir taip pritraukusios ir pasisavinusios iš gyventojų ir kitų ūkio subjektų dideles pinigų sumas. Priimti to laikotarpio įstatymai (Įmonių, AB, Ūkinių bendrijų) leido skolintis iš fizinių ir juridinių asmenų bei skolinti šiems asmenims. Palūkanos už indėlius tuo metu buvo labai didelės. Pirmos kredito bendrovės mokėjo 4-5 %/mėn., vėliau, 1993 m. pab., – 15-20%/mėn. Prasidėjus pirmų kredito bendrovių griūčiai ir išaiškėjus vagystėms, Lietuvos bankas ir Seimas buvo priversti imtis priemonių šioms negerovėms šalinti. 1993 m. 07 15 buvo priimtas įstatymas Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims. Kredito bendrovėms buvo uždrausta verstis kredito įstaigoms būdinga veikla. Griūties priežastys ir pasekmės. 1990 m. Lietuvoje buvo 7 komerciniai bankai, 1991 m. – 11, 1992 m. – 20, 1993 m. – 28. Bankų ekstensyvios plėtros priežastys: 1. Jų kūrimą sąlygojo labai pelningas prekybos ir įvairių paslaugų verslas. 2. Lietuvos banko vykdoma liberali politika, išduodant licencijas komercinių bankų veiklai. 3. Maži steigiamojo banko įstatinio kapitalo normatyvai. Krizės. Bankų bankroto neišvengia nė viena pasaulio valstybė. JAV 1929-1932 m. bankrutavo trečdalis JAV bankų, 1985 m. – 120 bankų. Vokietijoje – 1930-1940 m.; Didžiojoje Britanijoje – 1973-1975 m., 1984‑1991 m.; Ispanijoje – 1977 m., 1990-1998 m. Japonijoje įvyko bankų krizė, kuri buvo viena iš ilgiausiai užtrukusių bankų krizių pasaulyje po II Pasaulinio karo. Skandinavijoje: 1991 m. Švedijoje; vėliau Suomijoje ir Norvegijoje 1992 m. Pagrindinės priežastys – nekilnojamojo turto kainų smukimas. Vidurio ir Rytų Europos šalys: Bulgarija, Albanija, Čekija, Slovėnija taip pat patyrė bankų sistemos sukrėtimus. Baltijos šalys: 1992-1993 m. Estijoje sumažėjo 48 % bankų; Latvijoje 1994 m. sumažėjo 44 %. Vėliausiai Lietuvoje – 59 %. 1995 m. pabaigoje įregistruota 27, realiai veikė 12 bankų. Bankų sutrikimų pradžia – 1994 m. Šiam laikotarpiui būdingas besikuriančio finansinio kapitalo ir nusikalstamų struktūrų interesų suartėjimas. („Pinigų studijos“ 2004 m. Nr. 4) Pirmieji žlugę bankai: Žemės bankas, Lietūkis, Sekundės bankas, Apus bankas. Šalies komercinių bankų veiklos sutrikimų kulminacija – 1995 m. gruodis. Kai dviem dideliems bankams – LAIB ir Litimpex – buvo paskelbtas moratoriumas. Jiems tuo metu priklausė 17 % veikiančių šalies bankų turto. Priežastys. Išplėtotos rinkos ekonomikos šalyse bankų sistemos krizė dažniausiai kyla dėl makroekonominių problemų, o pereinamosios ekonomikos valstybėse prie šių problemų prisideda dar ir kiti veiksniai: 1. Ekonomikos nesavarankiškumas; 2. Centrinio banko ir Vyriausybės klaidos; 3. Bankų sektoriaus priežiūros stoka; 4. Teisės akto, reglamentuojančio bankų veiklą, spragos bei teisinės bazės atsilikimas nuo bankų rinkos plėtros. Makroekonominės priežastys: 1. Likvidumo krizė ūkyje, susidariusi dėl valstybinių įmonių ir įmonių, turinčių glaudžius prekybinius ryšius su įmonėmis Tarybų Sąjungoje, tarpusavio skolų. 2. Pramonės gamybos ir prekybos apimčių mažėjimas. 3. Infliacijos lygių, palūkanų normų svyravimai, mažėjanti bankinė marža. 4. Didėjanti konkurencija. 5. Nekilnojamojo turto vertės kritimas. Dėl kintančios makroekonomikos svyravo infliacijos lygis: 1989 m. – 22 %, 1991 m. – 82 %, 1992 m. – 1163 %, o jau 1993 m. – 188 %, 1994 m. – 45 % ir t.t. Pagrinde dėl Lietuvos banko vykdomos prestrikcinės pinigų politikos lito įvedimo laikotarpiu. Ir vėliau – valiutų valdybos modelio pasekoje. Tiek didėjant, tiek mažėjant infliacijai, makroekonomikos padėtis būna labai nestabili. Bankų marža tarp paskolų ir indėlių palūkanų (1992 m. – 50 %, 1995 m. pabaigoje – 10-12 %). Visos kitos priežastys (subjektyvios): 1. Lietuvos banko kaip paskutinio skolintojo funkcijos apribojimas. 1996 m. kovą ši funkcija buvo atnaujinta. 2. Blogas bankų valdymas, bankininkai neturėjo šiuolaikinės bankininkystės praktikos įgūdžių. 3. Neteisinga paskolų politika. Neretai paskolos nebuvo diversifikuojamos geografiniu ir verslo sričių požiūriu. 4. Silpna Lietuvos banko kredito įstaigų priežiūra. Ikikriziniu laikotarpiu buvo intensyviai propaguojamas kraštutinis liberalizmas versle, neigiantis valstybės institucijų teisę kištis į privatų verslą. 5. Kai kurie įstatymų leidėjai, Vyriausybių nariai ar politinių partijų lyderiai suteikė atitinkamiems bankams išskirtines teises, taip sukurdami dirvą politiniam lobizmui. 6. Pagal galiojančius teisės aktus, nusikalstamai veikdamas kaltininkas visiškai nepažeisdavo bankų teisės normų ar bankų vidaus taisyklių. Dėl to nusikalstamos veikos atrodė visiškai teisėtos, o atsiradusi turtinė žala buvo pateisinama normalia paskolų negrąžinimo rizika. 9 paskaita Bankų griūties padariniai. 1995 m. pab. Lietuva turėjo praradusią pasitikėjimą bankų sistemą. Bankų, ypač didžiausių, veiklos sustabdymas turėjo įtakos šalies finansų sistemos būklei. 1995 m. pab. valstybės biudžetas negavo per 118 mln. litų, nebuvo įvykdytas fizinių asmenų mokesčių surinkimo planas. Valstybės biudžeto deficitas m. pirmą pusmetį sudarė 359 mln. litų. Komplikavosi pensijų išmokėjimas. Dėl sukrėtimų praktiškai sužlugo tarpbankinių paslaugų rinka, sumažėjo bankų tarpusavio pasitikėjimas. Dėl bankų griūties kilusios panikos per 1996 m. pirmą ketvirtį Lietuvos banko oficialiosios tarptautinės atsargos sumažėjo 15,5%, oficialiosios konvertuojamos valiutos atsargos 1996 m. sausį – vasarį sumažėjo 137 mln. JAV dolerių. Smarkiai komplikavosi padėtis BVP rinkoje. Iš Lietuvos masiškai ėmė trauktis užsienio investuotojai, kurie 1995 m. pab. buvo užėmę 30-40% Vyriausybės vertybinių popierių rinkos. Buvo prarastas pasitikėjimas litu. Tai investuotojų neskatino investuoti litais. Tai lėmė palūkanų už Vyriausybės vertybinių popierių pakilimą iki 39%. Net ir pakėlus palūkanas sunkiai sekėsi platinti naujų emisijų obligacijas. Bankų griūtis tiesiogiai palietė iki 30%, netiesiogiai iki 70% ūkio subjektų. Per bankų griūtį iššvaistyta 1 milijardas 200 mln. litų (apie 2,5% BVP). Padėtis pagerėjo tik 1996 m. pab. 1996 m. rugsėjį oficialiosios tarptautinės atsargos visiškai atsistatė ir viršijo prieškrizinį lygį. Didelį ekonomikos atsparumą patvirtino 1996 m. išaugęs BVP (4,7%), toliau mažėjantis infliacijos lygis, mažėjantis fiskalinis deficitas ir didėjantis bankų turtas. Galima nurodyti tokias šio atsparumo priežastis: 1. Lietuvos banko pastovumas išlaikant fiksuotą lito kursą ir nedevalguojant. 2. Lietuvos banko ryžtingai vykdytas komercinių bankų palaikymas, suteikiant paskutinio likvidumo paskolos ir perkant Vyriausybės vertybinius popierius atviroje rinkoje. 3. Užsienio investuotojų grįžimas ir Vyriausybės vertybinių popierių rinka, tiesioginių užsienio investicijų srauto išaugimas. 4. Rami tarptautinė finansinė padėtis. Be neigiamų padarinių bankų sistemos sukrėtimai turėjo ir švarinimo poveikį bei kitus tiesioginius padarinius: 1. Sustiprėjo šalies bankų sektorius, nes išlikę bankai pradėjo elgtis apdairiau. Tokiu būdu gerokai sumažėjo blogų paskolų portfelis. 2. Suaktyvėjo bankų priežiūros sistemos stiprinimas ir tobulinimas. Integracija į Europos Sąjungos finansų sistemą. 1997 m. patvirtinta 1997-1998 m. pinigų politikos programa. Vienas iš tikslų – atsisakyti valiutų valdybos modelio. Programa buvo atidėta vykdyti, vėliau visai atsisakyta. Po griūties pasireiškė konsolidacijos procesas bankų rinkoje. Užsienio bankams veikti per jų filialus iki 1996 m. buvo draudžiama. Pagrindinė priežastis – pelno mažinimas. 1996 06 04 komercinių bankų įstatymo pataisos (leista). Pirmasis užsienio bankų skyrius – 1997 rugsėjį. Pirmasis antrinis bankas – 1999 m. gegužę. Užsienio bankai atnešė: didesnių ir pigesnių finansinių išteklių, pristatė naujas finansines paslaugas, perteikė savo patirtį ir žinias, įnešė į bankų sistemą stabilumą. Europos centrinių bankų sistema pradėjo funkcionuoti 1999 01 01. Ją sudaro: Europos centrinis bankas (įsteigtas 1998 m. birželį) ir 25 ES valstybių narių centriniai bankai. Euro sistemos (zonos) terminą įvedė Europos centrinio banko valdančioji taryba. Euro sistema apima Europos centrinį banką ir dalyvaujančių valstybių narių, t.y. bendrą valiutą – eurą – įsivedusių šalių nacionalinius centrinius bankus. 2005 m. birželį Lietuva prisijungė prie valiutų keitimo mechanizmo, kuriame turi dalyvauti visos į ES įstojusios valstybės 2 metus ir atitikti vadinamuosius konvergencijos kriterijus. 2007 m. planuojama įvesti eurą Lietuvoje. 10 paskaita Valstybės biudžetas ir Vyriausybės fiskalinė politika. Valstybės biudžetas (VB) – pajamų ir išlaidų sąmata finansiniams metams. Nacionalinis biudžetas (NB) – valstybės biudžetas + savivaldybių biudžetai. Bendras (konsoliduotas) biudžetas – visos valstybės biudžetas: nacionalinis biudžetas; valstybės socialinio draudimo fondas; privalomo sveikatos draudimo fondas; privatizavimo fondas (rezervinis stabilizavimo fondas, gyventojų santaupų atkūrimo fondas); valstybinės įmonės „Ignalinos AE“ eksploatavimo nutraukimo fondas; 1990 m. blokados fondas. Vyriausybės pajamos ir išlaidos. Pagrindinis pajamų šaltinis – mokesčiai. Mokesčius galima suskirstyti į 3 stambias grupes: 1. Privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. 2. Nekilnojamojo turto mokesčiai (žemės mokestis, žemės nuomos mokestis). 3. Prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai (PVM, muitai, akcizai). Kiti pajamų šaltiniai: nemokestinės pajamos (pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos), įvairi finansinė parama (įvairios dotacijos). Išlaidos: 1. Valstybės vartojimo išlaidos (prekių ir paslaugų pirkimai, darbo užmokestis). 2. Valstybės investicijos. 3. Transferiniai išmokėjimai (tai mokėjimai, už kuriuos valstybė mainais negauna jokių prekių ir paslaugų). 4. Valstybės skolos palūkanos. Kartais išlaidos skirstomos į einamąsias (I, III, IV gr.) ir kapitalinio įdėjimo (II gr.). Efektyvi mokesčių sistema. Manoma, kad efektyvia mokesčių sistema galima laikyti tokią, kai pagal įstatymus galimos surinkti mokesčių sumos ir faktiškai surenkamos sumos skirtumas sudaro ne daugiau kaip 12-15 %, o mokesčių surinkimo išlaidos sudaro 0,4-0,6 surinktos sumos. Lietuva perskirsto apie 31 % BVP. Lyginant su vidurio ir rytų Europos šalimis, mokesčių našta yra viena mažiausių. Perskirstymo vidurkis – 46-47 %, Norvegijoje – 50 %, Danijoje – 52 %. Lafero kreivė. Bendrųjų mokestinių pajamų priklausomybę nuo mokesčio tarifo dydžio parodo Lafero kreivė. Ji teigia, kad didinant mokesčius tam tikru momentu mokestinės įplaukos pradeda mažėti. Taigi Vyriausybė, nustatydama didesnius mokesčių tarifus, gali gauti mažesnes pajamas nei nustačiusi mažesnius mokesčių tarifus. Pagrindinė kreivės problema, – jog sunku teisingai įvertinti, koks turėtų būti vidutinis mokesčių tarifas (A), kurį viršijus įplaukos iš mokesčių į biudžetą pradeda mažėti. Biudžeto balansas. Fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu. Jos pagrindinis klausimas – biudžeto balansas. Jis gali būti trejopas: 1. Subalansuotas – pajamos lygios išlaidoms (saldas lygus 0). 2. Deficitinis – išlaidos viršija pajamas (saldas 0). Skirtumas tarp biudžeto pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu. Valstybės skola ir jos padengimo būdai. Biudžeto deficitas nepageidaujamas, nes jis didina valstybės skolą ir jos aptarnavimo išlaidas. Valstybės skola – tai visų metinių šalies biudžetų deficitų suma. Biudžeto deficitą galima dengti: skolinantis iš centrinio banko, privataus ekonomikos sektoriaus ir naudojant užsienio paskolas. Skolinimas iš centrinio banko ir pinigų emisija yra tapatūs dalykai. Lietuvoje veikiantis valiutų valdybos modelis apriboja Lietuvos banko pinigų emisijos galimybę ir centriniam bankui draudžia skolinti LR Vyriausybei. Tai atitinka ES reikalavimus. Iš privataus sektoriaus Vyriausybė skolinasi išleisdama vertybinius popierius (neprivataus kredito forma). Vyriausybės skolinimas deficitui dengti daro įtaką finansų rinkai, nes didiname palūkanų normą ir ribojamos investicijos. Imant paskolas iš užsienio, palūkanos mokamos kitai šaliai, o pati skola gali tapti didele našta ateities kartoms, jei ji naudojama ne gamybai plėsti. 11 paskaita Centrinio banko pinigų politika. Pinigų politikos tikslai. Jie sutampa su makro tikslais: didelis užimtumo lygis, ekonomikos augimas, finansų rinkų stabilumas, valiutos kurso stabilumas, palūkanų normos stabilumas. Lietuvos banko pagrindinis tikslas – išlaikyti kainų stabilumą. Nuo 2001 iki 2004 m. buvo siekti kainų stabilumo, nuo 1994 iki 2001 m. – išlaikyti valiutos kurso stabilumą. Pinigų politikos priemonės. Centrinis bankas, kontroliuodamas pinigų pasiūlą, naudoja tam tikras priemones, iš kurių svarbiausios: 1. Atviros rinkos operacijos. Tai svarbiausia pinigų kiekio reguliavimo priemonė. Tai šalies centrinio banko operacijos, perkant ir parduodant Vyriausybės vertybinius popierius antrinėje rinkoje, t.y. perkant netiesiogiai iš Vyriausybės ir parduodant ne jai. Kas skatina komercinius bankus pirkti ir parduoti Vyriausybės vertybinius popierius? Obligacijų kaina (vertė) yra atvirkščiai proporcinga obligacijų palūkanų normai. Kylant palūkanų normai, mažėja obligacijų vertė ir atvirkščiai. Kai centrinis bankas numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, kainos didėja, o palūkanos mažėja. Vertybinių popierių savininkai yra skatinami juos parduoti centriniam bankui. 2. Diskonto paskolų palūkanų norma. Centrinis bankas, didindamas arba mažindamas palūkanų normą už teikiamas paskolas komerciniams bankams, gali didinti arba mažinti pinigų kiekį rinkoje. 3. Privalomųjų atsargų norma. Tai bankų indėliai centriniame banke. Keisdamas normą centrinis bankas daro poveikį pinigų pasiūlai. Dabar yra 6%. Centrinis bankas privalomųjų atsargų normą keičia daug lėčiau nei diskonto normą ar vykdo atviros rinkos operacijas. Skatinanti (ekspansinė, plėtros) ir ribojanti (restrikcinė, varžanti) pinigų politika. Ekspansinė pinigų politika naudojama tada, kai ekonomika veikia nevisiškai panaudodama darbo išteklius. Didinant pinigų pasiūlą, t.y. centrinis bankas superka vertybinius popierius, mažina privalomųjų atsargų normą arba mažina diskonto normą. Pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Centrinis bankas skatina palūkanų normų keitimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Restrikcinė pinigų politika naudojama tada, kai ima grėsti ūkio “perkaitimas”. Tokios politikos pasekoje centrinis bankas mažina pinigų pasiūlą, t.y. parduoda vertybinius popierius, didina privalomųjų rezervų ir diskonto normas, kredito sąlygos tampa mažesnės, mažėja investicijos. Monetarinės politikos pagrindinė problema. Pinigų pasiūla ir palūkanų normos dilema – ką turi kontroliuoti centrinis bankas: pinigų pasiūlą ar palūkanų normą. Stabilizuoti abiejų rodiklių centrinis bankas negali. Pusiausvyros sąlygomis palūkanų norma didėja. Centrinis bankas, norėdamas stabilizuoti palūkanų normą, turi padidinti pinigų pasiūlą, tačiau pinigų kiekis sukels infliacijos didėjimą, kurio centrinis bankas leisti negali. Jei palūkanų norma mažėja (mažėjant BVP), centrinis bankas turi sumažinti pinigų pasiūlą, tačiau pinigų kiekio sumažėjimas mažina išlaidas, todėl dar labiau didėja ekonomikos nuosmukis. Lietuvos banko pinigų politika apima 4 etapus: 1. Nuo laikinojo pinigo talono įvedimo iki lito įvedimo (1992 10 01 – 1993 06 24). 2. Nuo lito įvedimo iki Lito patikimumo įstatymo įsigaliojimo (1993 06 25 – 1994 03 31). 3. Nuo Lito patikimumo įstatymo įsigaliojimo iki bazinės valiutos ir oficialaus lito kurso nustatymo (1994 04 01 – 2002 02 01). 4. Nustačius, kad bazinė valiuta nuo 2002 02 02 yra euras, o oficialus lito kursas nustatytas pagal dolerio ir euro santykį valiutų rinkoje (2002 02 01) Santykis – 1:3,4528. Veikiantis valiutų valdybos modelis nuo 1994 04 01 apribojo Lietuvos banko galimybes reguliuoti pinigų pasiūlą klasikiniais centrinio banko metodais. Visi išleidžiami į apyvartą litai turi būti padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamos valiutos atsargomis. Lietuvos banko pinigų politikos priemonių sistemą sudaro: 1. Neribotas bazinės valiutos (euro) keitimas į litus ir litų keitimą į eurus. 2. Privalomųjų atsargų reikalavimai. 3. Atviros rinkos operacijos. 4. Paskolų komerciniams bankams suteikimo galimybės. Klasikinis ir keinsistinis požiūriai į pinigų politikos efektyvumą. Keinsistai teigia, kad laisvosios rinkos sistema yra nestabili, teikia pirmenybę fiskalinės politikos priemonėms. Mano, kad pinigų politika yra ne itin efektyvi. Klasikai teigia atvirkščiai. Optimali makroekonominė politika turi derinti tiek fiskalinės, tiek monetarinės politikos elementus. Pinigų ir fiskalinės politikos derinimas. Kai Vyriausybė vykdo ekspansinę fiskalinę politiką ir formuoja deficitinį biudžetą, padidėja ir pinigų poreikis. Kad nepritrūktų pinigų, būtina didinti pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai. 12 paskaita Tarptautinė valiutų sistema ir šalies mokėjimų balansas. Užsienio valiutų rinkos. Valiuta – tai nacionaliniai pinigai, vartojami tarptautiniams atsiskaitymams. Užsienio valiuta – kitos šalies pinigai. Valiutos kursas – Nacionalinės valiutos santykis – jos keitimo į užsienio valiutą santykis. Lito kursas nustatytas remiantis Lito patikimumo įstatymu bazinės valiutos – euro – atžvilgiu. Lito ir užsienio valiutų santykiai nustatomi pagal oficialų lito ir bazinės valiutos kursą, atsižvelgiant į bazinės valiutos ir užsienio valiutų kursus užsienio valiutų rinkose. Valiutų rinkos skirstomos: nacionalinės (valiutų operacijos, atliekamos per šalies bankų sistemą); regioninės (joje cirkuliuoja pagrindinės laisvai keičiamos valiutos ir vietinės valiutos, pvz. Šiaurės Amerikos rinka, Azijos rinka); tarptautinės (jas sudaro regioninės rinkos, tarpusavyje susijusios komunikaciniais ryšiais). Valiutų rinkoje kaip ir prekių rinkoje, pasikeitus pasiūlai ir paklausai, keičiasi ir valiutų kursai. Centrinis bankas, siekdamas sušvelninti nacionalinės valiutos kursų svyravimus, superka ir parduoda užsienio valiutas ir taip paveikia jų paklausą ir pasiūlą. Pvz., jei užsienio valiutos paklausa pakyla ir tuo pačiu sumažėja nacionalinės valiutos kursas šios valiutos atžvilgiu, centrinis bankas parduoda šią užsienio valiutą didindamas jos pasiūlą ir taip mažindamas jos kursą. Tada pakyla nacionalinės valiutos kursas šios užsienio valiutos atžvilgiu ir atvirkščiai. Šioms operacijoms reikalingos pakankamos užsienio valiutos atsargos. Yra du valiutos kurso raiškos būdai: 1. Tiesioginis kotyravimas – tai užsienio valiutos vieneto kaina, išreikšta nacionalinės valiutos kiekiu. Pvz. 1 dol. buvo perkamas už 4 Lt. 2. Netiesioginis kotyravimas (atvirkštinis) – tai nacionalinės valiutos vieneto kaina, išreikšta užsienio valiutos kiekiu. Pvz. 0,25 dol. už litą anksčiau išreiškė lito kurso netiesioginiu kotyravimu ir dolerio lito atžvilgiu kursą, išreikštą tiesioginiu kotyravimu (pvz. JAV). Taigi valiutos kursas, išreikštas tiesioginiu kotyravimu, yra atvirkščiai proporcingas kursui, išreikštam netiesioginiu kotyravimu. Paprastai naudojamas tiesioginis. Nominalusis ir realusis valiutos kursas. Nominalusis kursas – paprasčiausia vienos valiutos kaina, išreikšta kita valiuta. Realusis kursas – tai nominalus valiutos kursas, įvertintas šalių infliacijos skirtumu. Tai viena valiutos kaina, išreikšta kitomis valiutomis, atsižvelgiant į prekių kainų kilimą. Valiutos perkamosios galios pariteto teorija. Tai valiutos kurso apibrėžimo teorija, pagal kurią valiutų kurso pokyčiai parodo ir kompensuoja infliacijos lygio skirtumas skirtingose šalyse. Tai teorija, pagal kurią įvairios prekių kainos įvairiose šalyse turi išsilyginti, o bendrasis kainų skirtumas atsispindi valiutos keitimo kurse. Teoriją ne visada patvirtina realūs duomenys, nes valiutų kursai priklauso ne tik nuo perkamosios galios pariteto, bet ir nuo įvairių atsitiktinių veiksnių, veikiančių valiutų paklausą ir pasiūlą (pvz. spekuliavimas valiuta, Vyriausybės veiksmai, reguliuojant valiutų kursus ir kt.). Taigi trumpuoju laikotarpiu valiutų kursai nukrypsta nuo jų perkamosios galios pariteto, ilguoju laikotarpiu pastebimas ryšys tarp infliacijos lygio kitimo įvairiose šalyse ir valiutos kurso kitimo. Lito keitimo santykis į eurą yra pastovus, tuo tarpu šis santykis keičiant litą į kitą užsienio valiutą kinta priklausomai nuo užsienio valiutos kurso kitimo euro atžvilgiu tarptautinėje valiutų rinkoje. Fiksuotas ir plaukiojantis valiutų kursai. Egzistuoja du pagrindiniai valiutų kursai: fiksuotas (reiškia valiutų santykių nustatymą griežta proporcija arba leidžiamas jo nežymus svyravimas); lankstus (nustatomas valiutų rinkoje kintant jos pasiūlai arba paklausai). Revalvacija ir devalvacija. Esant fiksuotai sistemai, kursas gali būti nuvertinamas arba devalvuojamas, nustatant mažesnę valiutos vertę kitų valiutų atžvilgiu, dėl kurios pabrangsta importas ir atpinga eksportas. Devalvacijos tikslas – pašalinti šalies mokėjimų balanso trūkumą. Jei kursas yra per mažas, šalyje atsiranda mokėjimų balanso perteklius. Jį galima padidinti (revalvuoti) kitų valiutų atžvilgiu. Tai atpigins importą, pabrangins eksportą. Tikslas – šalinti šalies mokėjimų balanso perteklių. Šalies mokėjimų balansas. Tai šalies prekybos ir finansinių sandėrių su visomis kitomis pasaulio valstybėmis per tam tikrą laiką apskaičiavimas. Valiutinės pajamos, gautos iš užsienio operacijų, žymimas pliuso ženklu ir įrašomas į kredito skyrių (eksportas, užsienio investicijos). Išmokos piniginės priskiriamos debetui ir žymimos minuso ženklu (importas, kapitalo investavimas užsienyje). Mokėjimų balansas turi dvi svarbias dalis: 1. Einamoji sąskaita. Prekių ir paslaugų importas ir eksportas. Taip pat įplaukos iš investicijų užsienyje ir išmokos užsienio investuotojams. Einamieji pervedimai (įvairi užsienio pagalba, įnašai į tarptautines organizacijas ir t.t.) 2. Kapitalo sąskaita. Ji parodo šaliai priklausančio turto užsienio šalyse bei užsieniui priklausančio turto šalyje pokyčio bei kitų tarptautinių finansinių sandorių apimtį per metus. Joje nurodomi duomenys apie oficialių valiutų rezervų (auksas, konvertuojama valiuta), saugomų centriniame banke, pokyčius. Jie naudojami šalies mokėjimų balansui išlyginti. Jeigu jis neigiamas, tai valstybės oficialūs rezervai tokiu pat kiekiu sumažėja. Perteklinio balanso atveju padidėja.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!