Makroekonomikos teorija atsiskaitymui

 I Tema: Makroekonomika kaip mokslas Makroekonomika – ekonomikos mokslo šaka, tirianti bendrąją ekonomikos veiklą, rodanti ekonomikos kaip visumos funkcionavimą. Makroekonomika turi ne tik savo tyrimo objėktą, bet ir analizės metodą. Mokslinės žinios išsaugomos ir perteikiamos, vartojant tam tikrą terminologiją bei logiką. Ekonomikos teorija parodo šalies ūkį veikiančių veiksnių sąveiką. Tik išanalizavus atskirų veiksnių veikimą formuojama ir vykdoma politika, kurios pagrindinis tikslas – makroekonomikos stabilumas ir efektyvus ekonominis augimas. Atskirų veiksnių sąveikos pobūdį atskleidžia šios pagrindinės ekonomikos sąvokos: Hipotezė – pažinimo būdas, suformuluojamas teoriškai ir pakankamai tiksliai apibrėžiamas, kad jį būtū galima patikrinti praktiniais duomenimis. Tai – išankstinis reiškinių sąveikos apibūdinimas. Dažniausiai kiekybinio sąveikos įrodymo nepakanka – tai netvirti spėjimai, menkai pagrįsti faktų aiškinimu. Teorija – tikrovės reiškinių aiškinimas, remiantis abstrakčia logine forma. Šiuo atveju kiekybinė reiškinių tarpusavio sąveika yra akivaizdi. Ekonominė kategorija – tai sąvoka teoriškai apibendrinanti ekonominių procesų ryšį. Aukštesnysis abstrakcijos laipsnis yra ekonominiai dėsniai. Ekonominis dėsnis – tai esminis, pastovus, pasikartojantis ekonominių procesų ryšys. Ekonominis pažinimas, apimantis visus ekonominių procesų pažinimo lygius, vadinamas sisteminiu ekonominiu pažinimu. Ekonominio pažinimo sistema apima tyrimo objektą ir metodą, empirinį ir mokslinį objekto pažinimo lygį. Ekonomikos mokslas, nuėjęs ilgą vystymosi kelią, priėjo išvadą,kad pagrindinis rinkos sistemos bruožas yra pusiausvyra – tai ekonomikos būklė, kai rinkos jėgos atsveria viena kitą ir nekyla tendencijų kuriems nors procesams keistis; tai pasirinkimo problemos sprendimo būdas, tenkinantis visuomenę. Pusiausvyra makroekonomikoje – tai pasirinkimas, tenkinantis visą visuomenę. Makroekonomikos pusiausvyra – bet kurios valstybės ekonomikos teorijos ir ekonominės politikos esminė problema, kita vertus – tai ekonominis idealas, realaus gyvenimo abstrakcijų rezultatas. Dalinė pusiausvyra – tai pusiausvyra individualiose prekių rinkose. Bendroji pusiausvyra – tai pusiausvyra kaip vieninga tarpusavyje susijusi sistema, apimanti visus rinkos procesus, susidaranti veikiant laisvosios konkurencijos dėsniui. Realioji pusiausvyra – tai faktiškai rinkoje nusistovinti pusiausvyra, esant netobulajai konkurencijai. Makroekonomika pasitelkiama priimant ekonominės politikos sprendimus. Duomenys, apibūdinantys konkrečią ekonomikos problemą, apibendrinami, analizuojami ir panaudojami formuojant ekonominio elgesio teoriją. Indukcija – loginio samprotavimo būdas, kuriame atskiri faktai, žinios yra apibendrinamos. Dedukcija – loginio samprotavimo būdas, kai suformuluojama hipotezė, kuri tikrinama analizuojant faktus. Tai išvadų gavimas iš prielaidų pagal loginius dėsnius ir taisykles. Ekonomikos modelis – supaprastinta teorija, apibūdinanti konkrečių veiksnių poveikį ekonomikai. Modeliuose svarbios 2 veiksnių grupės: 1. išoriniai veiksniai 2. vidiniai veiksniai. 1.1 Makroekonomikos objektas. Makroekonomika – ekonomikos disciplina, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą arba sustambintus jos sektorius. Ekonomiką kaip visumą aibūdina šios pagrindinės charakteristikos: 1. nedarbo lygis; 2. bendrasis kainų (infliacijos) lygis; 3. darbo našumo lygis 4. palūkanų normos lygis; 5. valstybės biudžeto būsena; 6. užsienio prekybos būsena. Makroekonomikos analizuojami reiškiniai juntami kiekvieno mūsų gyvenime įvairiausiais požiūriais. Makroekonomistai analizuoja šalies kaip visumos ekonominį vystymąsi, lygina su kitų šalių ekonominiais rodikliais, ypatingą dėmesį skirdami laiko veiksniui. Galiausiai gauti praktiniai duomenys teoriškai apibendrinami. Kontroliniai eksperimentai, patvirtinantys naujus teorinius sprendimus, makroekonomikai nebūdingi. Makroekonominės analizės tikslas – ne tik ekonominių procesų aiškinimas, bet ir ūkio raidos prognozavimas bei ekonominės politikos tobulinimas. Prognozavimas yra būtinas, nes turint palyginti tikslias ekonomines prognozes galima imtis priemonių, minimizuojančių nuostolius. Rinkos ekonomikos sistema nėra ideali. Ji turi ir trūkumų: 1. monopolizmas; 2. infliacija; 3. socialinė nelygybė pajamų pasiskirstyme; 4. nedarbas; šie trūkumai reikalauja tam tikro rinkos mechanizmo koregavimo. Makroekonomika, analizuodama ekonomiką kaip visumą, neprieštarauja mikroekonomikai, kuri nagrinėja atskirų ūkinių vienetų veiklą. Tai 2 ekonomikos mokslo disciplinos turinčios skirtingus savo tyrimo objektus. Makroekonomikos nagrinėjami reiškiniai ir procesai susiformuoja sąveikaujant daugybei namų ūkių ir įmonių, todėl mikro ir makroekonomika labai susijusios. Makroekonomika, ekonomiką analizuodama kaip visumą, nagrinėja įvairiausius šalies ūkio klausimus. Jos tiriamų problemų įvairovę sąlygoja šalies ūkio problemų įvairovė. Todėl nėra to „vieno“ teisingo ekonomikos modelio, tinkančio visiems ūkio plėtros atvejams, ir makroekonomistai naudoja įvairius modelius. 1.2 Makroekonomika ir ekonomikos politika Makroekonomikos parametrai – nacionalinės pajamos, nedarbo lygis, infliacija, valiutos kursai, valstybės biudžeto būsena, valstybės skola – parodo šalies ūkinės veiklos rezultatus: laimėjimus arba nesėkmes. Šalies vyriausybė, reguliuodama ūkį ekonomine politika, siekia pagrindinių makroekonomikos tikslų: 1. visiško užimtumo; 2. kainų stabilumo; 3. efektyvios ekonomikos plėtros; 4. palankios ekonomikos plėtrai palūkanų normos; 5. palankios ekonomikos plėtrai valstybės biudžeto būsenos; 6. mokėjimų balanso pusiausvyros būsenos. Ekonominė politika – kolektyviai vyriausybės priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti; tai vyriausybės tikslų ekonomikoje nustatymas ir kontrolės priemonių, siekiant šių tikslų, taikymas. Fiskalinė ir monetarinė politika yra pagrindinės priemonės, valstybės naudojamos ekonomikai reguliuoti. Politikos elementai, kuriuos vyriausybė keičia, vykdydama ekonominę politiką, vadinami politikos kintamaisiais. Makroekonomikos teorija analizuoja bendras ekonomines problemas, besireiškiančias rinkos ekonomikos sąlygomis. Rinkoje, vykstant dinaminiams procesams, pakankamos ekonomikos plėtros, visiško užimtumo ir kainų stabilumo balansavimas yra labai sudėtingas uždavinys. Makroekonomika kaip mokslas pagrindžia įvairių ekonominių diskusijų suvokimą ir sprendimų priėmimą. Tai, kad ekonomistų požiūriai skiriasi, besimokančius turi skatinti ypatingą dėmesį skirti studijoms, kadangi būtent jiems teks ateityje priiminėti įvairius sprendimus, netgi ekspertų požiūriams esant visiškai priešingiems. Ekonomistų pažiūros skiriasi dėl kelių priežasčių: 1. makroekonomika, kaip ūkio vystymosi rezultatas, yra glaudžiai susijusi su politika.; 2. skiriasi ekonomistų socialiniai bei filosofiniai ir moraliniai bei etiniai vertinimo kriterijai; 3. nesutampa ekonominiai bei teoriniai požiūriai. Ekonominės politikos ruošimas reikalauja tiksliai nustatyti siekiamus tikslus. Ekonominės politikos tikslai – kiekybiškai išmatuojami tikslai, kurių negalima realizuoti rinkos mechanizmu. Taigi ekonomikos politikos tikslams keliami šie reikalavimai : 1. tai gali būti tik tokie tikslai, kurių negali užtikrinti rinka;2. tikslas turi būti kiekybiškai išmatuojamas, leidžiant kontroliuoti jo vykdymą. Ekonominės politikos tikslai įgyvendinami, naudojant tam tikras ekonominės politikos priemones arba jų derinius. Ekonominės politikos priemonės – vyriausybės nustatytų politikos tikslų vykdymas tam tikrais politikos įrankiais. Dažniausiai naudojami tokie įrankiai, kaip Fiskalinė politika – visuma priemonių, kuriomis valstybė keičia bendrąją paklausą, mažindama ciklinius gamybos kitimo svyravimus ir siekdama visiško užimtumo. Monetarinė politika – šalies centrinio banko politika, kuria siekiama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus pinigų kiekio ir (ar) palūnakų normos reguliavimo būdu. Valstybės biudžetinė politika – vyriausybės rengiamas bei realizuojamas priemonių planas, kuriuo siekiama per biudžeto išlaidų ir pajamų santykį reguliuoti makroekonominius procesus. Valstybinė politika – ekonominių, teisinių ir organizacinių priemonių bei formų visuma, kurią naudoja centrinės bankų ir finansų įstaigos bei tarptautinės finansinės organizacijos valiutinių santykių srityje. Kiekvienos iš šių politikos priemonių poveikis bei jo efektyvumas yra konkretūs, todėl, taikydama bet kurią reguliavimo priemonę, vyriausybė iš anksto turi numatyti, kaip ir kada ji pradės veikti. 2.1 BNP,BVP (bendrasis nacionalinis ir bendrasis vidaus produktai) BVP – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje. Trumpiau tariant – tai pajamos, gautos šalies viduje. Iš esmės BVP artimas BNP. BNP – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos. Atviros ekonomikos sąlygomis dalis pajamų cirkuliuoja iš vienos valstybės į kitą, sudarydamos vadinamuosius gamybos veiksnių grynųjų pajamų srautus. Gamybos veiksnių grynųjų pajamų srautas (NIF) – tai gamybos veiksnių pajamų, gautų už šalies gamybos veiksnių užsieniui teikiamas paslaugas, ir užsienio gamybos veiksnių, teikiamų paslaugų šalies ekonomikai, pajamų skirtumas. NIF = IFD – IFF. NIF – grynosios gamybos veiksnių pajamos, IFD – šalies piliečių gamybos veiksnių pajamų, gaunamų užsienyje, suma. IFF – užsienio piliečių gamybos veiksnių pajamos, gaunamų konkrečioje šalyje, suma. BNP=BVP+NIF. Kai šalies gamybos veiksnių pajamos iš užsienio yra didesnės negu užsienio gamybos veiksnių pajamos konkrečioje šalyje NIF>0, tai šalies BNP bus didesnis už BVP. 1.3 Ekonomikos mokslo raida Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: 1. ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai); 2. Antikos ekonominė mintis; 3. Ankstyvųjų ir vidurinių amžių ekonominė mintis; 4. Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos; 5. Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai;6. Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, moentarizmas ir XX a. II pusės naujosios ekonomikos teorijos. Merkantilizmas – ekonominių pažiūrų sistema, pabrėžianti mainų ir prekybos, kaip nacijos gerovės šaltinio, bei aukso svarbą, ypač skatinant eksportą ir nepalaikant importo. Ekonomikos mokslo atsiradimas siejamas su XVIII a. viduryje kilusia ekonominių tyrimų stambinimo tendencija. Šis laikotarpis pažymėtas 2 svarbiais ekonominiais darbais: 1. Fransua Kenė – prancūzų fiziokratų atstovas – išleido „Ekonominę lentelę“. Fiziokratizmas – ekonominių pažiūrų mokykla, reikalavusi pripažinti žemės ūkiui pirmenybę šalies ūkyje, o pramonę ir prekybą vertinusi kaip neproduktyvias šakas bei pasisakiusi už laisvosios prekybos ir prigimtinės teisės įteisinimą. 2. Adamas Smitas – škotas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas išleido knygą „tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“, kurioje pagrindė naujos teorinės krypties – klasikinės politinės ekonomijos – atsiradimą. Klasikinė ekonomikos teorija – ekonomikos idėjų mokykla, kurios esmė – gamybos ir materialiųjų gėrybių paskirstymas tarp žemvaldžių, darbininkų ir kapitalistų. Kaip atsvara klasikinės ekonomikos šalininkų veiklai atsirado utopinis socializmas, vėliau ekonominis romantizmas, susiformavo marksizmas ir marksistinis socializmas. Ekonominis romantizmas – ekonomikos teorijos, kritikavusios klasikinę ekonomikos teoriją, pagrįstą stambių ūkių veikla. Ši teorija kūrė ir plėtojo ekonominius pasiūlymus smulkiajam ūkiui ginti. Marksizmas – ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklauso vyriausybei, o politinė jėga – partijai, besiremiančiai Karlo Markso doktrinomis. K. Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizės pagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo abstarktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas. Apie 1870 m klasikinės ekonomikos teorijos pažiūros, kad vertė priklauso nuo gamybos kaštų buvo kritikuojama. XIX a. pabaigoje pastarasis požiūris pakeistas „neoklasikiniu požiūriu“: vertė priklauso ir nuo pasiūlos ir nuo paklausos. Neoklasikinė analizė pradėjo naudoti ribinių dydžių tyrimus. Ši teorija dažnai vadinama „maržinaline revoliucija“, perkėlusia akcentus nuo klasikinės ekonomikos teorijos nagrinėto gerovės šaltinio bei jos pasiskirstymo tarp darbininkų, žemvaldžių ir kapitalistų prie principų, kurie valdo išteklių pasiskirstymą pagal poreikius. Šioje naujoje ekonomikos mokykloje buvo pagrįsti mažėjančio ribinio naudingumo ir statistinės pusiausvyros analizės principai. Maržinalizmas – ekonomikos teorija, pagrįsta ribinės analizės bei mažėjančio naudingumo teorijomis. Neoklasikinė ekonomikos teorija – ekonomikos idėjų visuma, pagrįsta A. Maršalo darbais, XIX a. pabaigoje išstūmusiais klasikinės ekonomikos teorijos mokymą. XX a. ekonomikos mokslas neatmetė ieko, ką į jį įnešė praėjusio šimtmečio ekonomistai.jis nesupriešina savęs su jų idėjomis, bet tęsia, plečia ir papildo tai tomis kryptimis, kurioms jų pirmtakai skyrė nepakankamai dėmesio arba jas tik nurodė. Šiuolaikinėje ekonomikos mokslo raidos stadijoje išryškėjo šios naujos analizės kryptys: 1. Makrorekonomikos aspektas. Teorijos, paplitusios XIX a. ir XX a. pradžioje, buvo mikroekonominės analizės pobūdžio. Jos tyrė individualių subjektų, įeinančių į šią sferą, skaičių. Makroekonomikos analziės atsiradimui stiprų impulsą davė anglų ekonomisto Džono Meinardo Keinso veikla. Jis sukūrė makroekonomikos analizės pagrindus rinkos ūkio teorijoje. Makroekonomikos teorija remiasi statistiniais tyrimais, apibūdinančiais visuminius procesus šalies ūkyje. 2. Netobulosios konkurencijos analizė. Dar trečiojoje ekonomikos teorijos vystymosi stadijoje ekonomistai iškėlė visuotinės konkurencijos tarp ekonomikos subjektų hipotezę. Tuo tarpu ekonomikos analizė nuo 1930 m linksta į netobulosios konkurencijos situacijas, nes tikrovėje dažniausiai susiduriama su rinkos monopolinėmis ar oligopolinėmis struktūromis, o ne su tobuląja konkurencija. 3. Procesų dinamikos elementas. Statistika analizuoja tik baigtinę pusiausvyros būseną ir ekonomikos elementų veiklos rezultatą. Dabartinė ekonomika tiria dinaminius procesus, įvertinančius laiko veiksnį ekonominiame gyvenime ir apibūdina sąryšius, susiformuojančius laike tarp ekonominių reiškinių. Didelis dėmesys kiekvienos šalies gyvenime skiriamas ekonomikos plėtrai, prognozavimui. 2.2 BVP apskaitos būdai. Gamybos metodas. Galutinis produktas – tai prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui; ji nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas. Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir gamybai pirktų prekių paslaugų kainų. Pajamų apytaka apytaka vyksta uždaru ratu. Namų ūkių išlaidos lygios firmų pridėtinei vertei, kuri, kita vertus, lygi namų ūkių pajamoms. Taigi šalies gamybos apimtį galima nustatyti 3 metodais: 1.gamybos; 2. išlaidų; 3. pajamų. Visos šalies mastu BVP apimtį nustatant gamybos būdu, sumuojama pridėtinė vertė, sukurta kiekvienoje ekonomikos šakoje (pagal veiklas). Taigi BVP lygus pridėtinės vertės sumai 9-iose išskiriamose srityse: žemės ūkyje, statybose, pramonėje, prekyboje ir t.t. Taigi į nustatomą BVP įskaičiuojama: 1. galutinių prekių vertė, pagaminta analizuojamaisiais metais. Jei tais metais pagaminta prekė neparduota, tai jos vertė bus įskaičiuota į prekių atsargas bei nerealizuotos gatavos produkcijos apimtį., ir atsargų prieaugis padidins BVP. 2. vertė kai kurių prekių ir paslaugų, kurios kuriamos ir teikiamos vartotojui nemokamai, be jų pirkimo – pardavimo. Daugelyje šalių tokios paslaugos, apskaičiuotos kaip tų paslaugų išlaidos, sudaro žymią BVP dalį, nors ekonomistai ir pripažįsta, kad tai nėra geriausia šių prekių bei paslaugų įvertinimo BVP apimties metodika. Į BVP apimtį neįtraukiami: 1. nelegalių sandėrių, šėšėlinės arba neapskaitomos ekonomikos veiklos rezultatai. 2. negamybiniai sandėriai. 2.3 BVP skaičiavimas išlaidų metodu BVP skaičiuojant išlaidų metodu išskiriamos šios pagrindinės išlaidų grupės, kurios atitinka ūkinės veiklos subjektų sektorius: A. Asmeninis vartojimas B. Investicijos C. Valstybiniai/vyriausybiniai pirkimai D. Grynasis eksportas A.Asmeninis vartojimas (C) – tai visos išlaidos prekėms/ paslaugoms, kurias padaro namų ūkiai (šeima, individai) bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Išimtis – gyventojų išlaidos namui, žemei ir kitam nekilnojamam turtui įsigyti: Tai priskiriama investicijoms. Šios išlaidos prekėms įsigyti skirstomos į trumpalaikio ir ilgalaikio naudojimo prekes. B.Investicijos (I) – tai išlaidos pagrindiniams fondams bei atsargoms įsigyti. Šios išlaidos skirstomos į: 1.Pagrindiniam kapitalui įsigyti ; 2.Gyvenamiesiems namams; 3. Gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Jas sudaro dvi dalys: a) atstatymo ir b) grynosios investicijos. Atstatymo investicijos skiriamos susidėvėjusioms gamybos priemonėms atstatyti. Grynosios investicijos – naujoms, papildomoms gamybos priemonėms įsigyti. Atstatymo investicijos daromos amortizacijos sąskaita (kapitalo vartojimo) ir užtikrina pagrindinio kapitalo išsaugojimą. Grynosios investicijos išplečia pagrindinį kapitalą. Visa investicijų suma patenka į BVP-ą, nes visos investicinės prekės (tiek pagrindiniam kapitalui atnaujinti, tiek jam plėsti) yra einamųjų metų gamybos produkcija ir į tarpinį produktą nepatenka. C.Valstybės (vyriausybės) išlaidos (G). Ši išlaidų dalis nėra vienalytė – ji apima tiek išlaidas einamajam vartojimui (valstybės išlaikomosiose institucijose), tiek investicines išlaidas. Vyriausybės daromos išlaidos, skirtingai nuo fizinių ir juridinių asmenų daromų išlaidų nėra vieningai visuomenėje traktuojamos kaip reikalingos visuomenės poreikiams tenkinti. Pvz., išlaidos mokykloms, ligoninėms, kelių tiesimui – suprantamos kaip reikalingos. Tuo tarpu ginklų pirkimui ir panašiai – dažnai vertinamos neigiamai ir tam nepritariama. Nežiūrint visuomenės nuomonės pagal nacionalinės sąskaitybos metodiką visos vyriausybės daromos išlaidos įtraukiamos į BVP. Vyriausybės tiesioginiai (transferiniai išmokėjimai) pervedimai asmenims ir organizacijoms (pašalpos asmenims, lęšų pervedimas iš aukėtesniuųjų š žemesniasias organizacijas) nacionalinio produkto nepadidina ir į BVP neįtraukiami. D.Grynasis eksportas (NX=X-Z). Kadangi BVP yra nacionalinio ūkio visuminio produkto išraiška, tai kas einamaisiais metais buvo įvežta iš užsienio (importuota) ir panaudota iš BVP išskaičiuojama (BVP-Z), o eksporto apimtis pridedama (BVP+X), nors šalyje ji nebuvo suvartota (o tik pagaminta). Tad grynasis eksportas yra skirtumas tarp eksporto ir importo (X-Z). Susumavę minėtas keturias išlaidų grupes apskaičiuojame nacionalinį produktą: BVP=C+I+G+NX; 2.4 BVP apskaita pajamų metodu. Nacionalinės pajamos BVP gaunamas skaičiuojant visų piniginių pajamų sumą. Pajamų komponentai: darbo užmokestis, renta, palūkanos, netiesioginiai mokesčiai, pelnas, subsidijos. 1.Darbo užmokestis (W) – išmokamas samdomiesiems darbuotojams už atliktą darbą. Šis komponentas sudaro didžiąją šalies pajamų dalį. Į jį įtraukiami ir įnašai į socialinio draudimo fondus. 2.Renta(R) – tai pajamos už žemę ir kito nejudamo turto nuosavybę. Į šį pajamų elementą įskaičiuojama ir nuosavų namų, butų tariama nuoma patiems sau. Taip skaičiuojama dėl to, kad BVP parodytų visų namų paslaugas, nepaisant nuosavybės formos. 3.Palūkanos (i) - pajamos, gautos už paskolintus pinigus. Jas gauna bankų indėlininkai, obligacijų savininkai (obligacijų savininkams mokomi dividendai). BVP skaičiuojant pajamų būdu pridedamos grynosios palūkanos. 4.Pagrindinio kapitalo vartojimas – amortizaciniai atskaitymai 5.Netiesioginiai mokesčiai – pajamos iš mokesčių, kuriuos vyriausybė nustato verslo įmonėms (pridėtinės vertės mokestis, akcizas, turto mokestis, licenzijos, žemės mokestis, mokestis už aplinkos teršimą) 6.Pelnas – bendrovių grynosios pajamos, liekančios padengus gamybos kaštus. Taigi, BVP, apskaičiuotas pajamų sumavimo būdu, yra per metus gautų atlyginimų, palūkanų, nuomos mokesčių, pelno, amortizacijos bei netiesioginių mokesčių suma. Yra priklausomybė tarp finansinių piniginių ir materialinių daiktinių srautų arba tarp, pvz., nacionalinių pajamų ir nacionalinio produkto. Jie yra glaudžiai susiję, kadangi nacionalinės pajamos keičiamos į galutinį produktą, ir atvirkščiai. 2.5 Kainų pokyčio įtaka BVP. Nominalusis ir realusis BVP. Bazinis kainų lygis – pasirinktų kurių nors metų prekių kainų lygis. Visų kitų analizuojamų metų BVP (BNP), matuodami bazinių metų kainomis, gauname tikslius duomenis apie realųjį BVP (BNP) dydį. Bazinių metų kainos, naudojamos kitų metų BVP nustatyti, vadinamos sugretinamomis kainomis. Realusis BVP – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką, suma, apskaičiuota bazinių metų kainomis. Esamųjų metų kainos vadinamos faktiškomis kainomis. BVP apimtį matuojant faktiškomis kainomis gaunamas nominalusis BVP – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką suma, apskaičiuota faktiškomis kainomis. Kainų lygio kitimui apskaičiuoti dažniausiai naudojami šie indeksai: 1. BVP defliatorius – rodiklis, parodantis vidutinišką visų šalies prekių ir paslaugų kainų kitimą. 2. Vartojimo prekių kainų indeksas (CPI) – vidutinis vartotojų nupirktų prekių ir paslaugų kainų lygis, apskaičiuojamas lyginant fiksuoto skaičiaus pirmojo būtinumo vartojimo prekių ir paslaugų vartotojo krepšelio vertinę išraišką atskirais laikotarpiais. 3. Pramonės produkcijos gamintojų pardavimo kainų indeksas (PPI) – tai apdirbamos ir išgaunamos pramonės produkcijos, elektros bei vandens tiekimo veiklos produkcijos ir dujų tiekimo veiklos produkcijos kainų indeksas. PPI parodo prekių, pagamintų Lietuvoje, paradvimo kainų pasikeitimą per ta tikrą laikotarpį. 4. Statybos kainų indeksas (BPI) – tai atrinktų statybos objektų užbaigimo kaštų pokyčiai per tam tikrą laiką. 5. Žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų indeksas (PIAP) – tai žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų dinamikos rodikliai, parodantys kainų kitimą laiko atžvilgiu. 6. Eksportuojamos produkcijos kainų indeksas – rodiklis, parodantis parduodamų prekių užsienio vartotojams kainų pasikeitimus. Importuojamos produkcijos kainų indeksas – rodiklis, parodantis kitose šalyse perkamų prekių kainų pasikeitimus. 2.6 BNP apskaičiavimo problemos. Grynoji ekonominė gerovė. BNP yra gana tikslus ir svarbus šalies ekonomikos funkcionavimo rodiklis, tačiau jis neparodo visuomenės gyvenimo gerovės lygio. BNP tėra tik metinės gamybos apimties, nukreiptos į rinką, rodiklis. Jis turi tam tikrų trūkumų, kurie, viena vertus, sumažina arba, atvirkščiai, padidina realią gamybos apimtį, tačiau, kita vertus, ne visuomet gamybos apimties augimas kelia visuomenės gyvenimo gerovės lygį. Apskaičiuojant BNP apimtį, neįtraukiama: 1. prekės ir paslaugos, sukuriamos ne rinkos ūkyje; 2. legalios, teisėtos šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatai, kurie mokesčių nemokėjo sumetimais neregistruojami; 3. didėjančio laisvalaikio teigiamas poveikis visuomenės narių gerovei. 4. kokybiniai prekių ir paslaugų vartojimo pokyčiai (BNP yra kiekybinis, o ne kokybinis rodiklis, todėl jis neatspindi kokybinių pokyčių vystantis ekonomikai, taigi kartu ir materialinės gerovės kilimo). Visa tai mažina BNP apimtį. Kita veiksnių grupė didina sukurto produkto apimtį, bet dėl to visuomenės gerovės lygis nekyla. Apskaičiuojant BNP apimtį, įskaičiuojami: 1. prekės ir paslaugos, kurias gaminant teršiama aplinka,didėja triukšmas bei sergamumas gyvenamuosiuose rajonuose ar atsiranda kitų blogybių; 2. prekės ir paslaugos, kurių vartojimas tiesiogiai žalingas žmogui, tai vadinama „blogybių gamyba“. Grynoji ekonominė gerovė (NEW) – tai patikslinta bendrojo nacionalinio produkto apimtis, apimanti vartojimą ir investicijas, tiesiogiai didinančius ekonominę šalies gerovę. NEW rodiklis, atsižvelgiant į išvardytuosius BNP apskaitos trūkumus, apima: 1. prekes ir paslaugas, realizuojamas ne per rinką; 2. legalios, teisėtos šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatus; 3. didėjančio laisvalaikio poveikį; 4. kokybinių prekių ir paslaugų vartojimo pokyčius; 5. minusuoja prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda įvairių blogybių ir kurių vartojimas yra tiesiogiai žalingas žmogui. NEW rodiklis savo apimtimi yra didesnis, negu BNP, tačiau jo didėjimo tempai lėtesni. Dėl NEW rodiklio apskaitos sudėtingumo BVP bei BNP yra labiau priimtini ir patys bendriausi šalies ekonominės veiklos rodikliai. Jie visi patenkina tuos ekonomistus, kurie domisi ekonomikos efektyvumo, išteklių optimalaus naudojimo problemomis. 3.1 Bendroji paklausa ir jos struktūra Bendrąją paklausą formuoja visi 4 ūkio sektoriai, todėl ją sudaro 4 struktūrinės dalys: 1. namų ūkių vartojimas (C) – visų namų ūkių bendra paklausa; 2. firmų investicijos (I) – verslo firmų paklausa investicinei produkcijai; 3. vyriausybės išlaidos (G) – vyriausybės paklausa prekėms ir paslaugoms; 4. grynasis eksportas (NX) – eksporto paklausos ir importo paklausos skirtumas. Bendroji paklausa yra paklausų galutinėms prekėms bendra suma. Matematiškai bendroji paklausa užrašoma kaip atskirų ekonomikos elementų suma: AD=C+I+G+NX. Bendroji paklausa (AD) – suma galutinių prekių ir paslaugų, kurias įvairūs pirkėjai – privatūs asmenys,verslo firmos, valstybė, užsienio valstybių ūkio subjektai – nori ir gali įsigyti, esant tam tikram kainų lygiui. Kita vertus, visų 4 ūkio sektorių išlaidų suma yra vadinama bendrosiomis išlaidomis. Bendrosios išlaidos (AE) – tai prekių ir paslaugų įsigijimo išlaidų visuma, esant tam tikram nacionalinio produkto lygiui. 3.2 Vartojimo paklausa ir vidinis bei ribinis polinkis vartoti. Namų ūkio sektoriaus paklausa prekėms ir paslaugoms vadinama vartojimo paklausa. Ji sudaro didžiausią AD dalį. Namų ūkio vartojimo paklausą lemia grynosios pajamos (GP). GP=AP-Td Vartojimo paklausą apibūdina vartojimo f-ja. Vartojimo f-ja tai vartojimo išlaidų ir grynųjų pajamų santykis. Vartojimo f-jos grafikas tiese. C=f(NI). Kiekvienas vartojimo tiesės taškas rodo visuminio vartojimo priklausomybę nuo asmeninių pajamų: vartojimas auga didėjant pajamoms. Tiesė prasideda ne koordinačių susikirtimo taške, nes vartojimui gali būti panaudotos santaupos. Atkarpa AB vadinama autonominiu vartojimu – t.y. vartojimas galimas ir tada, kai pajamos lygios nuliui (tik tam tikrą laiką) Vartojimo f-ją apibūdina MPC koeficientas, rodantis vartojimo prieaugio santykį su disponuojamų pajamų prieaugiu. MPC=C / NI 3.3 Taupymo funkcija. Vidutinis ir ribinis polinkis taupyti. Vartojimo ir taupymo veiksniai. Taupymas (S)– tai grynųjų pajamų dalis liekanti atmetus vartojimo išlaidas. S=GP-C Vartojimas ir taupymas yra du tarpusavyje susiję elementai. Taupymo f-ja taupymo apimties ir asmeninių pajamų santykis. I=f(NI) Ribinis polinkis taupyti – koeficientas, apskaičiuotas kaip santaupų prieaugio santykis su nacionalinių pajamų prieaugiu. MPS=delta I / delta NI T Bendrosios paklausos kitimą lemia šie veiksniai; 1. Palūkanų efektas – didėjant kainų lygiui palūkanų norma kyla, kreditas brangsta, todėl mažėja vartojimas ir ypatingai investicijos. 2. Turto efektas – tai piniginių santaupų nuvertėjimas kylant bendrajam kainų lygiui. 3. Importo poveikis kylant kainom, importas didėja, grynasis eksportas mažėja, todėl bendroji paklausa mažėja. Didėjant kainų lygiui, o kitoms sąlygoms nesikeičiant, bendrosios paklausos kiekis mažėja. Kiti veiksniai, įtakojantys bendrąją paklausą skirstomi taip; 1. Namų ūkio vartojimo išlaidų pasikeitimo. Juos sąlygoja: vartotojo gerovė,vartotojo lūkesčiai, vartotojo įsiskolinimas, mokesčiai. 2. Investicinių išlaidų pasikeitimai: palūkanų normos, pelno iš investicijų lūkesčiai, verslo mokesčiai, technologijos tobulinimas, perteklinių gamybinių pajamų lygis. 3. Valstybės išlaidų pasikeitimai, padarius išlaidų AD didėja. 4. Grynojo eksporto ir išlaidų pasikeitimai. Grynąjį eksportą keičia: kitų šalių nacionalinės pajamos, valiutų kursai. 4.1 Pusiausvyros nacionalinis produktas : paklausos aspektas Mikroekonomikoje yra nagrinėjamos atskirų prekių rinkos. Makroekonomika nagrinėja pusiausvyros susidarymą nacionalinio ūkio mastu. Pusiausvyros nacionalinis produktas – tai toks nacionalinio produkto gamybos lygis, kai bendroji numatoma paklausa yra lygi planuojamai pasiūlai. Nagrinėjamas supaprastintas modelis, kai: 1) ekonomikoje yra pilnas užimtumas; 2) firmos pilnai panaudoja gamybinius pajėgumus; 3) kainos yra pastovios. Nagrinėsime uždarą ir privačią ekonominę sistemą. Tarp namų ūkio ir verslo firmų pastoviai vyksta pajamų ir išlaidų apytaka. 1 pav.(is knygos) Matome, kad gautos pajamos skiriamos vartojimui ir taupymui. Pastaroji dalis per finansų sistemą atitenka investitoriams, virsta investicinėmis išlaidomis. Bendrąją paklausą privačioje ir uždaroje ekonomikoje sudaro AD=C+I. Vartojimo paklausa rodo namų ūkio numatomas išlaidas vartojimo reikmenims pirkti. Ją rodo vartojimo funkcija. Tai vartojimo išlaidų ir disponuojamų arba nacionalinių pajamų priklausomybė. 2 pav. Tai yra tiesė, kuri rodo, kad vartojimas didėja didėjant pajamoms. Tačiau vartojimo didėjimas nėra adekvatus pajamų didėjimui: kiekvienas papildomas nacionalinių pajamų vienetas didina vartojimą, bet mažesne apimtimi. Šis rodiklis vadinamas ribiniu polinkiu vartoti. MPC – tai koeficientas, rodantis, kiek padidėja vartojimo išlaidos pajamoms padidėjus vienu vienetu = ∆C/∆y. Jis visada mažesnis už 1. Paklausos funkcija niekada neprasideda koordinačių sistemos nuliniame taške, nes namų ūkio vartojime yra tarpinis, kuris nepriklauso nuo nacionalinių pajamų. a - autonominis vartojimas. C= a+MPC·y. Vartojimui nepanaudota nacionalinių pajamų dalis yra taupoma. S= y-C. 4.3. Pusiausvyros nacionalinio produkto kitimas. Investicijų multiplikatorius. Pusiausvyros nacionalinio produkto dydis kinta pasikeitus bendrajai paklausai (AD) arba kuriam nors jos elementui. Tarkime, padidėjo investicijos. Svarbu nustatyti ne tik nacionalinio produkto pasikeitimo mastą, bet ir pasikeitimo kryptį. 8 pav. ∆I1. Jis priklauso nuo ribinio polinkio vartoti MPC. Kuo didesnis ribinis polinkis vartoti, tuo didesnį nacionalinių pajamų augimą sukelia didėjančios pajamos. m=1/(1-MPC)=1/MPS – ribinis polinkis taupyti. Multiplikatoriaus efektą sukelia ne tik pasikeitusios investicijos, bet ir pasikeitusios vartojimo išlaidos. Multiplikatoriaus efektą sukelia autonominių vartojimo išlaidų pasikeitimas. Multiplikatoriaus veikimo sąlygos: 1) laikas; 2) nepanaudotų gamybos išteklių egzistavimas ekonomikoje. Priešingu atveju NP padidėjimas bus ne realus, o tik infliacinis. Tarkime, namų ūkiai nusprendė sumažinti vartojimo išlaidas ir padidinti santaupas. 9 pav. Santaupų padidėjimas sumažina pusiausvyros nacionalinį produktą ir sumažina multiplikuotai: nedidelis taupymo prieaugis sukelia žymiai didesnį pusiausvyros nacionalinio produkto sumažėjimą. Paveikus ribinį polinkį taupyti ir ribinį polinkį vartoti, galima daryti poveikį multiplikatoriaus efektui ir tuo pačiu paveikti ūkinės veiklos ciklinius svyravimus. Multiplikatorius, mažinantis pusiausvyrą atitinkantį nacionalinį produktą, yra vadinamas reversiniu multiplikatoriumi. Jo reikšmė priklauso nuo pradinio nuosmukio tarpsnio ir nuo ribinio polinkio vartoti. Kuo didesnis MPC, tuo didesnis išlaidų sumažėjimas ir tuo didesnės yra ekonominės pasekmės. Tokia situacija ekonomikoje, kai namų ūkiai daugiau taupo nei firmos nori investuoti, vadinama taupymo paradoksu. Nes padidėjęs noras taupyti pakerta taupymo galimybes ateityje. Taupymo paradoksas reiškiasi įvairiomis formomis. Gyventojų noras taupyti multiplikuotai mažina NP, taigi taupymas virsta socialine blogybe. Paradoksas sustiprėja tuomet, kai ekonomika yra nuosmukyje. Ekonomika sunkiai prisiderina, todėl reikalinga ekonominė politika bendrajai paklausai reguliuoti. 4.4. Pusiausvyros nacionalinio produkto nustatymas: nuosmukio ir infliacijos tarpsniai.. Norėdami nustatyti pusiausvyros nacionalinį produktą, AD grafiką papildome 450 linija. Jos paskirtis – užfiksuoti pusiausvyros sąlygą: numatomus išlaidų padidėjimas turi atitikti nacionalinių pajamų padidėjimą. 6 pav. Į kairę nuo taško E bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą. Susidaro paklausos perteklius. Tai verčia gamintojus didinti gamybos apimtį, mažinti atsargas ir pilnai panaudoti gamybinius pajėgumus. Toks skirtumas vadinamas infliaciniu tarpsniu. Toks skirtumas, kai realus nacionalinis produktas viršija potencialų (450 linija), tai infliacinis tarpsnis. Į dešinę nuo taško E gamybos apimtis viršija bendrąją pasiūlą. Susidaro produkto perteklius, didėja atsargos, mažėja gamybos apimtis ir susidaro nuosmukio tarpsnis. Kai realus nacionalinis produktas mažesnis už potencialų. Jei nuosmukio tarpsnis išnyksta mažinant kainas, mažinant darbo užmokestį ir didėjant nedarbui, tai infliacinis tarpsnis išnyksta didėjant kainoms, didėjant darbo užmokesčiui ir mažėjant nedarbui. Reiškia infliacinis tarpsnis mažiau pavojingas nei nuosmukis. Žinomi du nuosmukio tarpsnio likvidavimo būdai: klasikinis(Klasikinis būdas siūlo naudoti rinkos savireguliacijos priemones) ir Keinsistinis(siūlo padidinti bendrąją paklausą) 5.1 Fiskalinės politikos esmė. Valstybės pajamos ir išlaidos. Fiskalinė politika – tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti BNP svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą. Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto D. M. Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybinių investicijų vaidmenį, siekiant sušvelninti konjuktūrinius svyravymus. Tai fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu. Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai įvairūs mokesčiai, kuriuos galima suskirstyti į 3 stambias grupes: 1. privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. 2. nekilnojamojo turto mokesčiai. 3. prekių ir paslaugų pardavimų mokesčiai. Mokesčius taip pat galima suskirstyti į tiesioginius ir netiesioginus. Tiesioginiai mokesčiai – tai tokie mokesčiai, kuriais betarpiškai apmokestinami privatūs asmenys ir įmonės, o netiesioginiai mokesčiai – tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos. Kitas valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai nemokestinės pajamos. Šiai pajamų rūšiai priskiriamos pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų ir konfiskacijos bei kitos nemokestinės pajamos. Valstybės biudžeto išlaidos gali būti skirstomos į 4 grupes:1. valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo u-mokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas; 2. valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos; 3. transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui; 4. valstybės skolos palūkanos. Šios 4 valstybės išlaidų grupės skirstomos tik į 2 stambias dalis – einamąsias išlaidas ir kapitalinių įdėjimų išlaidas. Einamosioms išlaidoms priskiriamos darbo užmokesčio ir perkamų prekių bei paslaugų išlaidos, transferiniai mokėjimai ir valstybės skolos palūkanų mokėjimai, o kapitalinių įdėjimų išlaidos – tai valstybės investicijos. 5.2 Valstybės biudžetas ir jo balansas. Valstybės biudžetas – tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas. Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu. Jeigu valstybės pajamos lygios jos pajamoms, valstybės biudžetas yra subalansuotas, ir biudžeto saldas lygus 0. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas yra deficitinis, o saldas bus atitinkamai neigiamas. O jeigu valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – biudžetas yra perteklinis,o saldas – teigiamas. Valstybės biudžeto reguliavimo priemonės skirstomos į dvi grupes:1. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai). 2.Specialiosios tikslinės priemonės. I. Savaiminio poveikio priemonės yra tokios priemonės, kurios pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika sparčiai vystosi ir didina visuminę paklausą, pradėjus reikštis ekonomikos smukimui. Visa tai vyksta savaime, be specialių vyriausybės sprendimų. Šios savaiminės priemonės (stabilizatoriai ) yra :1. Mokesčiai (apmokestinimo normos ir sąlygos); 2.Vyriausybės išlaidos; 3.Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai). II. Savaiminio poveikio priemones papildo specialiosios, tikslinės paskirties fiskalinės politikos priemonės.Tikslinės paskirties priemonės dažnai naudojamos, kai ekonomikoje įsigali ilgalaikiai recesiniai (nuosmukio) ar infliaciniai tarpsniai. Tada vyriausybė pradeda keisti apmokestinimą , radikaliau pertvarko vyriausybės išlaidų struktūrą, apimtis. Kitaip tariant, vyriausybė keičia savo fiskalinę politiką. 5.3 Mokesčių sistema. Lafero kreivė. Šalyje renkamų mokesčių visuma, sudaryta pagal tam tikrus bendrus principus, vadinama mokesčių sistema. Konkrečios valstybės mokesčių sistema apima daugybę įvairiausių mokesčių. Mokesčių tipai: Mokesčiai skirstomi į:1. tiesioginius ir 2.netiesioginius. Tiesioginiai mokesčiai (direct taxes) yra tie mokesčiai, kuriuos moka asmenys ir firmos tiesiogiai iš savo pajamų. Tai pajamų, socialinio draudimo, nekilnojamo turto, pelno ir kt. mokesčiai. Netiesioginiai mokesčiai (indirect taxes), tai mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos, vartotojams jas įsigyjant ir jas naudojant. Labiausiai paplitę netiesioginiai mokesčiai, tai akcizas, pridėtinės vertės mokestis ir pan. Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai įtraukiami į prekės kainą. Jei paklausa apmokestinamai prekei yra neelastinga kainai, tai mokesčius moka vartotojai (t.y. mokesčius padengia vartotojai). Jei parduodamos prekės paklausa elastinga kainai, tai mokesčius moka gamintojai. Kitas svarbus mokesčių sistemos sudarymo elementas – tai atskirų mokesčių tarifų nustatymas. Bendrųjų mokestinių pajamų priklausomybę nuo mokesčio tarifo dydžio parodo Lafero kreivė. T Tmax 0 tA 100 t Jei mokesčių tarifas (t) lygus 0, tai mokestinės pajamos (T) bus lygios 0. jeigu mokesčio tarifas sudaro 100%, mokestinės pajamos irgi bus lygios 0, nes esant tokiems aukštiems mokesčiams, nebus stimulo dirbti. Taigi peršasi išvada, kad vyriausybė, nustatydama aukštus mokesčių tarifus, gali gauti mažesnes pajamas iš mokesčių, nei nustačiusi žemus mokesčių tarifus. Taigi kaip rodo Lafero kreivė, mokesčių tarifo didinimas nuo 0 iki tA sąlygoja pajamų iš mokesčių augimą nuo 0 iki Tmax. Tačiau tolimesnis mokesčių tarifo didinimas nebeduoda teigiamo efekto, ir mokesčių pajamos pradeda mažėti. 5.4 Diskretinė fiskalinė politika. Vyriausybės išlaidų ir mokesčių poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui. Diskretinė fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realiąją nacionalinių pajamų apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją. Tolimesnė analizė remiasi šiomis prielaidomis: 1. vyriausybės išlaidos (G) yra autonominės, nepriklausančios nuo nacionalinių pajamų apimties. 2. visi mokesčiai yra tiesioginiai. Jais apmokestinamos namų ūkių gaunamos pajamos. 3. kainų lygis išlieka pastovus. Tai reiškia, jog bendrosios paklausos kitimas paveikia tik realiąją gamybos apimtį ir užimtumą. Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas. Šios išlaidos didina visuminę paklausą dydžiu G AD=C+I+G Toliau aptarsiu vyriausybės išlaidų poveikį kai nėra mokesčių (t =0) Grafike pavaizduotas tiesės AD poslinkis į padėtį AD’ , taigi susidaro naujas pusiausvyros produktas E’. Čia būdingas multiplikacijos efektas - t.y. pusiausvyros NP padidėja daugiau nei išauga vyriausybės išlaidos (T.Y. delta Y daugiau uz delta G). Vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą ir nacionalines pajamas ir sukelia antrinių vartojimo išlaidų augimo grandinėlę. Dėl to visuminė paklausa ir produkto apimtys didėja. Taigi: M=1/(1-MPC)=1/MPS Išvada: Didėjant vyriausybės išlaidoms, didėja visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas, o vyriausybės išlaidoms mažėjant visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas mažėja. 5.5 Nediskretinė fiskalinė politika. Nediskretinė fiskalinė politika (savaiminiai stabilizatoriai) – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina bendrąją paklausą, kai ekonomika patiria nuosmukį, ir pristabdo bendrosios paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai. Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionalinėms pajamoms. Transferinių išmokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme – kai ekonomika patiria pakilimo būseną, jų apimtis sumažėja. Kai ekonomikoje pakilimas, auga nacionalinės pajamos, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja ir susidaro perteklius. Kai ekonominis nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja, tai sustabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmukį. Savaiminių stabilizatorių pranašumas lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, kad jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau jie negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominius svyravimus. 5.6 Užsienio prekybos poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui. Jau žinome, jog užsienio prekybos veiklos rezultatą apibūdina grynasis eksportas, kuris apskaičiuojamas kaip šalies eksporto ir importo apimties skirtumas: NX=X – Z. Paprastai daugelyje šalių eksporto ir importo apimtys beveik sutampa, todėl grynasis eksportas, palyginti su bendruoju šalies produktu, sudaro mažą produkto dalį. Tačiau grnasis eksportas yra bendrosios paklausos sudedamoji dalis, NX apimties pasikeitimas keis bendrąją paklausą ir kartu veiks pusiausvyros nacionalinį produktą. Numatomą NX kitimą lems eksporto ir importo pasikeitimai. Eksporto paklausa daugiausiai priklauso nuo užsienio šalių poreikių ir keičiasi, kintant prekių ir paslaugų paklausai užsienio valstybėse. Todėl galima sakyti, jog konkrečiu momentu eksporto apimtis yra autonominis dydis, tiesiogiai nepriklausantis nuo šalyje pagaminto nacionalinio produkto. Kai eksporto paklausa yra nekintama ir keičiasi tik importo paklausa, pusiausvyros nacionalinių pajamų kitimą lems užsienio prekybos perteklius ar deficitas. 6.2 Šiuolaikiniai pinigai. Pinigų pasiūla. Šalies pinigų pasiūlą sudaro grynieji pinigai, čekiniai indėliai, kelioniniai čekiai ir pinigai plačiąja prasme, t.y. pinigai esantys trumpalaikiuose terminuotuose ir ilgalaikiuose terminuotuose, taupomuosiuose ir kt. indėliuose. Grynieji pinigai (Cash Currency) - banknotai ir monetos, sudarantys pinigų kiekio dalį ekonomikoje. Pinigai plačiąja prasme, "beveik" pinigai, pinigų pakaitalai (Near Money) - labai likvidus aktyvas, kurį lengvai ir greitai galima paversti pinigais. Visa šalies pinigų pasiūla yra grupuojama pagal likvidumo požymį. Likvidumas (liquidity) - pavertimo grynaisiais pinigais galimybė Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių, skiriami įvairaus likvidumo laipsniai. Pagal mažėjantį likvidumo laipsnį pinigų pasiūlos elementai dažniausiai yra grupuojami taip: M1 pinigai = grynieji pinigai (banknotai ir monetos, esantys cirkuliacijoje ir čekiniuose indėliuose, kuriems išrašomi čekiniai reikalavimai + (plius) kelioniniai čekiai) M2 pinigai = M1 pinigai + taupomieji bei trumpalaikiai terminuoti indėliai. M3 pinigai = M2 pinigai + ilgalaikiai terminuoti indėliai; L pinigai = M3 pinigai + kiti aktyvai (patvirtinti banko vekseliai, obligacijos ir t.t) Būtent M1 pagrindinai lemia pinigų pasiūlą. Pinigų likvidumo apibūdinimui įvairiose šalyse naudojami skirtingi pinigų pasiūlos elementai. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių konkrečioje šalyje, o dažniausiai nuo indėlių svarbos šalies pinigų pasiūloje. Klausimas kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą yra diskusinis ir galutinai neišspręstas. Pinigai (visomis savo formomis) konkrečiu momentu faktiškai esantys ekonomikoje yra pinigų pasiūla. Ji priklauso nuo cirkuliacijos greičio. Formuojant pinigų pasiūlą, kiekvienoje šalyje svarbiausią vaidmenį atlieka centrinis bankas. Norint reguliuoti pinigų kiekį, reikia žinoti veiksnius, nuo kurių priklauso tiek pinigų pasiūla, tiek paklausa 6.5 Banko pinigų kūrimas. Pinigų multiplikatorius. Teikdami paskolas bankai kuria pinigus. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo Rbūt normos (ir daugybės kitų aplinkybių). Kuo ta norma mažesnė, tuo bankai gali teikti daugiau paskolų. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo to ar nagrinėjamas atskiras bankas, ar visa bankų sistema . 1. Atskiras KB gali suteikti ribotą kiekį paskolų, t.y. tiek, kiek turi Rpertekl. 2. Visi KB gali teikti paskolas didindami perteklinius rezervus. Pinigų kūrimo galimybės tuo atveju yra didesnės. Išduota paskola grįžta indėlio pavidalu į tą patį ar į kitus bankus. Kiek vienas bankas praranda, tiek kitas gauna . Multiplikatorius rodo teorišką, potencialiai galimą pinigų panaudojimą, tačiau faktiškai pinigų kiekis gali didėti ir mažiau , nei apskaičiuotas remiantis multiplikatoriumi. Paskolos gavėjas išleidžia tik dalį pinigų. Tuomet tikrasis pinigų multiplikatorius bus mažesnis nei apskaičiuotas pagal formulę. Nustatyta , kad mM1 dydis priklauso nuo gyventojų polinkio laikyti pinigus banke. mM1=N+1/N+R 9.1 Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos. Darbo jėga (LF) – visi sulaukę darbingo amžiaus (16 metų) užimti gyventojai ir bedarbiai. Užimti gyventojai (E) – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose, bei atliekantys karinę tarnybą. Bedarbiai (U) – tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigoe, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui. Nedarbui apibūdinti naudojama sąvoka Nedarbo lygis (Ur) – tai nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, bet nerandančios tinkamo darbo, santykio su visa darbo jėga procentinė išraiška: Ur=(U/LF)*100% Trumpalaikiai nedarbo lygio svyravimai yra tiesiogiai susiję su ekonomikos raida: gamybos apimties mažėjimas sukelia nedarbo lygio didėjimą, o gamybos apimties padidėjimas – atvirkščiai, mažina nedarbo lygį. Todėl gamybos apimties kitimo analizė glaudžiai susijusi su nedarbo lygio svyravimų tyrimu. 6.1 Pinigų kilmė, jų formos ir funkcijos Pinigų esmė (Kas yra pinigai?): Pinigai yra prekių mainų priemonė, jais atsiskaitoma už paslaugas, skolinamasi, grąžinama skola , kaupiamas turtas ir t.t. Pinigai yra tarpininkas, kuris naudojamas perkant prekes ar paslaugas. Visumoje, pinigų esmė atsikleidžia per jų funkcijas: 1. Mainų priemonė 2. Vertės matas (pinigai yra prekės vertės išraiška) 3. Apskaitos vienetas 4. Mokėjimų priemonė 5. Taupymo, turto kaupimo priemonė 6. Kapitalo judėjimo tarpininkas Pinigais išreikšta prekės vertė vadinama kaina. 1. Mainų priemonė. Senovėje vykdavo natūriniai mainai: tai yra kai prekė buvo keičiama į kitą prekę. Dabartiniu metu pasitaikantys tokie prekių mainai, vadinami barteriniais mainais. Tokiuose tiesioginiuose prekių mainuose pinigai nedalyvauja. Pvz. gali būti nafta keičiama į maisto produktus, stalius už vaisius ar daržoves gali pagaminti baldus ir pan. Tačiau tiesioginiai mainai ekonominiuose ryšiuose nėra efektyvūs, Čia iškyla abipusio reikmių atitikimo, bei paslaugų ar produkto nedalumo problemos. Pvz. kaip pakeisti jautį į būstą. Viena, jų vertės yra nevienodos, antra, jie yra nedalomi. Iškilo būtinumas pereiti prie netiesioginių mainų. Taip atsirado pinigai, kaip mainų tarpininkas. Esant pinigams nebūtina, kad norai sutaptų. - kiekvienas parduoda, ką gamina, ir perka, ką nori. Pinigai, būdami mainų priemone, išsprendžia reikmių atitikimo ir prekių nedalumo problemas. 2. Vertės matas. Mainuose vienas prekes tenka lyginti su kitomis. Tokio lyginimo pagrindas yra prekės vertė, išreikšta pinigais. Pardavėjai/gamintojai ir pirkėjai/vartotojai susitinka prekių rinkoje ir prekės pereina iš vienų rankų į kitas. Prekių pirkėjai pardavėjui už prekes duoda tam tikrą pinigų kiekį, kuris priklauso nuo prekės vertės. Taigi, pinigai išmatuoja prekės/paslaugos vertę ir pasireiškia per kainą. Prekės, paslaugos vertė, išreikšta pinigais, vadinama kaina. 3. Apskaitos vienetas. Pinigai labai supaprastina pagamintų ar parduotų įvairių produktų apskaitą. Naudojant kainas, pinigų pagalba išreiškus prekių/paslaugų kiekį, yra daug paprasčiau nei natūriniais vienetais (kg., tonomis, litrais, vienetais) apskaičiuoti jų gamybos ir pardavimo apimtis (firmos, šalies lygmenyse). 4. Mokėjimų priemonė. Pinigų pagalba atliekami apmokėjimai už prekę, paslaugą, sąskaitas, darbą. Pasinaudojant pinigais apmokamos komunalinės paslaugos, grąžinama skola 5. Taupymo, turto laikymo bei kaupimo priemonė. Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekių pirkimui bet kada, kai atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo, kaupimo būdas. Pinigus patogu taupyti juos įdedant į bankus. 6. Kapitalo judėjimo tarpininkas. Pinigai yra kredito (skolinimo) priemonė. Kapitalą pinigų pavidalu paprasta perduoti iš vienų rankų į kitas, nei materialių daiktų pavidalu (pvz. įrengimus, pastatus ir pan.) Pinigų funkcijos lemia ir įvairių jų formų atsiradimą. Keičiantis technologijai ir ekonominiams santykiams keičiasi ir pinigų formos. Pinigų formos: 1. Daiktai (ekvivalentai) (natūriniuose ar barteriniuose mainuose) 2. Auksas 3. Banknotai ir monetos 4. Pusiau pinigai (pinigų pakaitalai): 5. Vertybiniai popieriai 6. Kredito kortelės Trumpai apie vertybinius popierius Vertybiniai popieriai, tai nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojami atliekant finansines operacijas privačiame ar valstybiniame sektoriuose. Vertybiniai popieriai: 1. Akcijos 2. Obligacijos 3. Opcionai 4. Hipotekos lakštai 5. Vekseliai 6. Čekiai Akcijos, tai įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investiciniai vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai-akcininkai dalyvauja formuojant akcinės bendrovės kapitalą ir suteikiantys jiems turtines teises. (ir asmenines neturtines). Akcijos pažymi investuotojo lėšas, įdėtas į akcinę bendrovę ir suteikia jam teisę į bendrovės pelno dalį. Akcijos yra ilgalaikiai VP. Jų yra įvairių rūšių. Pagrindinės iš jų: Paprastosios akcijos - neturi fiksuotos pelno normos, tačiau suteikia balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Dividendai priklauso nuo gauto bendro bendrovės pelno ir akcininkų susirinkimo sprendimo. Privilegijuotos akcijos - suteikia pirmumo teisę gauti fiksuotą dividendą, bei pirmenybę gauti likviduojamos bendrovės pelną. Akcijos išleidžiamos akcinių bendrovių, norint pritraukti papildomas lėšas, reikalingas finansuoti bendrovės veiklą. Dividentas - akcinės bendrovės pelno dalis, išmokama jos akcininkams. Obligacijos - tai skolinis įsipareigojimas, kuriuo siekiama VP rinkoje pritraukti lėšas. Obligacijos - tai VP, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metinę palūkanų normą. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižada grąžinti pinigų suma iki nustatytos datos. Be to, kiekvienais metais per visą obligacijos galiojimo laiką išmokama papildoma pinigų suma. Pagrindiniai obligacijų tipai: 1. Vyriausybinė obligacija 2. Municipalinė 3. Ipotekos obligacija Vyriausybinė obligacija - VP, liudijantis apie kredito suteikimą valstybei. Municipalinė - VP, liudijantis apie kredito suteikimą vietiniams valdžios organams Ipotekos obligacija - Ši obligacija yra padengta nekilnojamu turtu, kurį valdo ją išleidusi įmonė 10.3 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija. Šiuo atveju infliaciją sukelia AS mažėjimas. Mažėjant AS, mažėja ir Y. Sumažėjus AS, ilgalaikė pusiausvyra sutrinka ir ši kreivė persikelia į kairę. Kai AS sumažėja, Y sumažėja, o P padidėja. AS mažėjimas susijęs su kaštų didėjimu. Visi veiksniai, kurie didina kaštus, kelia ir kainas. Pinigai atlieka pasyvų vaidmenį t.y. prisiderina prie Kainu kilimo,kuri sukelia kitos priežastys. Pagr. priežastys, sukeliančios kaštų infl: 1. Gamtos sąl. pablogėjimas, stichinės nelaimės, epidemijos. 2. Žaliavų ir energijos kainų padidėjimas. 3. DU padidėjimas. Jį didinti reikalauja profsąjungos, kai tikimasi, kad kitais metais infl tempai bus didesni. 4. Neefektyvi gamyba. 5. Muito mokesčiai. 6.3 Pinigų paklausa. Paklausa pinigams kaip turtui. Sandėriams reikalingų pinigų paklausa. Kiekybinė pinigų teorija. Pinigų rinkos pusiausvyra. Turto kiekis, kurį visi šalies ūkio subjektai nori turėti pinigine forma ūkio sandėriams atlikti, vadinamas pinigų paklausa. Pardavėjai už, prekes ir paslaugas nori gauti pinigus, kitaip tariant - jie išreiškia pinigų paklausą. Kuo didesnės ūkio subjekto pajamos, tuo daugiau jis jas naudoja, tuo daugiau atlieka sandėrių (perka prekes ir paslaugas), tuo didesnė jo pinigų paklausa. Taipogi, kuo spartesnė apyvarta, tuo didesnis pinigų dažnumas, tuo irgi didesnė pinigų paklausa. Turto motyvas – tai grynųjų pinigų pavertimas palūkanas duodančiais nerizikingais finansiniais aktyvais; tai grynųjų pinigų laikymas nerizikuojant. Turto laikymą įvairiomis formomis nagrinėja portfelio teorija. Teorija remiasi prielaida, kad žmonės siekia savo investicijomis kuo aukštesnio pelno, bet nelinkę jomis rizikuoti. Ji nagrinėja, kaip nelinkęs rizikuoti investitorius racionaliai išdėsto savo finansinį turtą. Svarbiausia taisyklė: reikia įvairiai investuoti turimą turtą tarp skirtingų aktyvų. Pinigų paklausa kaip aktyvams keičiasi atvirkščiai proporcingai palūkanų normos dydžiui: kai palūkanų norma žema, tai maži ir pinigų laikymo alternatyviniai kaštai, todėl žmonės norės daugiau turėti aktyvų pinigų forma. Sandėrio pinigų paklausą lemia sandėrio ir atsargos motyvai. Sandėrio pinigų paklausa – tai pinigai, būtini sandėriams atlikti. Sandėrio pinigų paklausa priklauso nuo prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių kiekio, esančio rinkose, ir nuo jų kainų lygio. Didėjant bendroms pajamoms bei kainoms, didėja ir sandėrio pinigų paklausa. Padidėjus BNP, padidėja pinigų paklausa, ir MD

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!