Maironis ir jo kūrybos analizė

Maironis — ryški gairė lietuvių poezijos kelyje. Sakome: lie­tuvių poezija iki Maironio ir pomaironinė. Poeto kūryba tapo vertės matu, prasmingumo ir meniškumo ženklu. Kūrėjo asmenybės kelias Jonas Mačiulis-Maironis ( 1862-1932) kilęs iš vidurio Lietuvos. Jo gimtinė prie Dubysos. Gaivinanti upės vėsa, slėniai, miškai ir kalvos — toks gimtinės vaizdas nuo ma­žens įstrigo poeto atmintin. Į jį įsiterpė liaudies tradicijos, papro­čiai, skambanti daina. To vaizdo netemdė skurdas ir vargas. Mat tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, turėję net „laisvų“ pinigų, kuriuos skolino nusigyvenusiems apylinkės dvarininkams. Ma­čiuliai kurį laiką valdė Pasandravio dvarą. Tame dvare 1862 m. lapkričio 2 d. ir gimė Jonas Mačiulis. Vaikystė prabėgo Bernotų kaime, kur sugrįžo tėvai, pasibaigus nuomos sutarčiai. Poeto tėvas, blaivios galvos žmogus, vertino ne tik pinigą, bet ir mokslą. Jis pažino M. Valančių ir pas jį dažnai lankydavosi. Vyskupo autoritetas turėjo įtakos ir jaunojo Mačiulio likimui. Tėvas nusprendė sūnų leisti į mokslą, o vienai iš dukterų (jų buvo trys) palikti ūkį. Ano meto sąlygomis tai buvo drąsus sprendimas. J. Mačiulis mokėsi Kauno gimnazijoje. La­biausiai sekėsi matematika. Mokytojai net pranašavo jam moksli­ninko karjerą. Vis dėlto viršų paėmė literatūriniai užmojai, M. Va­lančiaus tradicija. J. Mačiulis susidomėjo istorija. Rašė eiles, tiesa, lenkų kalba, kuria kalbėjo daugelis gimnazijos moksleivių. Ir studijuoti jis pasirinko filologiją. 1883 m. (tais metais pasirodė „Aušra“) būsimasis poetas tapo Kijevo universiteto studentu. Tautinio sąjūdžio idėjos smigo vis gilyn į širdį, kaitino jausmus. Universiteto bibliotekoje susiradęs knygų apie Lietuvos istoriją, J. Mačiulis godžiai jas skaitė. Ir pats ėmė rašyti straipsnius apie tėvynės praeitį. Iškilo klausimas: ar jis galės dirbti savo tautos labui? Ką galės padaryti, jei už­drausta spauda, jei nėra lietuviškų mokyklų? Ir jaunuolis nutarė mesti studijas. Tuo labiau kad ir jo mėgstama literatūra beveik nedėstoma („tiesiog nieko nebuvo pirmame kurse mokytis nei apie literatūrą, nei apie poeziją“). Taip J. Mačiulis nuėjo į Kauno kunigų seminariją, tikėdamasis dirbti savame krašte. Kauno kunigų seminarijoje jis mokėsi ketverius metus (1884— 1888). Gabiam, visą gimnazijos kursą išėjusiam ir dar universi­tete studijavusiam seminaristui atsirado laisvo laiko. Ir toliau jis domėjosi Lietuvos istorija, parašė istorinį darbą „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ Didžiausia J. Mačiulio aistra tebebuvo poezija. Jis nemažai kūrė. J. Mačiulis ėmė garsėti kaip poetas. Tiesa, iki Maironio aukš­tumų dar buvo toli. Ir slapyvardį Maironis pasirinko kiek vėliau. Baigęs seminariją, J. Mačiulis ketverius metus (1888—1892) mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje. Peterburge suartėjo su lietuvių inteligentais. Tai buvo dešinio­jo sparno žmonės, artimi kunigijos sluoksniams, taigi tautinio sąjūdžio konservatyviajai krypčiai. Juos domino lietuvių kultūra, kalba ir mokyklos reikalai. J. Mačiulis visuomeninei veiklai neati­davė visų jėgų. Daugiausia dvasios galių skyrė poezijai. Todėl vis dažniau likdavo vienas, stelbėjo savo vidaus gyvenimą. Ir pa­juto, kad talentas galingas tada, kai buities smulkmenos netem­do akiračio. Širdimi juto gimtosios žemės rūpesčius ir vargus. J. Mačiulio vidinio gyvenimo kaitra išsiliejo eilėraščių pos­mais. Kūrinių vis daugėjo, ir poetas, 1895 m. Maironio slapyvar­džiu išleido eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“. Parašė poemą „Tarp skausmų į garbę“ (vėliau ją perdirbo ir pavadino „Jaunąja Lietuva“), operų libretus. Lietuvių literatūros padangėje sužibo ryški poezijos žvaigždė. Poezija tapo tvirta atrama pačiam kūrėjui. Ji saugojo poetą nuo sustabarėjimo, uždaros kunigo buities. Kartu kūryba parei­kalavo daug žmogiškųjų jėgų, ne kartą skausmingomis spalvo­mis nudažė eilėraščius. To vidinio dramatizmo tarsi ir nesimatė. Amžininkai prisimena Maironį ramų, orų, neprarandantį pusiau­svyros. Toks jis nuotraukose, bareljefuose, toks jo skulptūrinis portretas. Baigęs mokslus Peterburge, dvejus metus (1892— 1894) gyveno ir dirbo Kaune. 1894 m. vėl išvažiavo į Peterburgo dvasinę akademiją jau profesoriumi. 1909 m. Maironis sugrįžo į Lietuvą. Jis jau buvo perkopęs į antrąją amžiaus pusę, bebaigiąs penktąją de­šimtį. Visi pažino įžymųjį poetą ir aukštą dvasininką. J. Mačiulis paskiriamas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Jis skaito paskaitas Lietuvos universitete, išrenkamas garbės profesoriumi. Pasirodo nauji „Pavasario balsų“ leidimai, į kuriuos poetas įdėjo naujų eilėraščių. Parašė poemą „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ ir eiliuotas dramas iš Lietuvos praeities („Kęstučio mir­tis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas — karalius“). Kūrybai vis mažiau beliko laiko. Būdamas pareigos žmogus, Mai­ronis jėgas ir sveikatą atidavė dėstytojo ir administratoriaus dar­bui. Poeto gyvenimo dienas kartino nusivylimas ano meto Lietuvos tikrove. Su meile, viltimi apdainavęs tėvynę bei jos ateitį, Mairo­nis matė, jog idealai ir realybė skiriasi. Ir pats dažnai jautėsi nereikalingas ir vienišas. Todėl su dar didesne meile glaudėsi prie gamtos, džiaugėsi ja visur ir visada. Kas vasarą lankydavosi Palangoje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!