Magdeburgo miestai Lietuvoje

Įvadas 2 p.
I. Magdeburgo miesto teisė 3 - 4 p.
II. Magdeburgo miesto ir neturinčio šių teisių miestelio skirtumai 5 - 6 p.
III. Magdeburgo gyventojų laisvės 7 - 9 p.
Išvados 10 p.
Literatūros sąrašas 11 p.
Lietuvos didieji kunigaikščiai, norėdami sudaryti palankias są­lygas amatams ir prekybai plėtotis miestuose, suteikdavo jiems savivaldą Magdeburgo miesto teisės pagrindu. 1387 m. Jogaila suteikė tokią teisę Vilniui, o XV a. Ją gavo Trakai, Brestas, Kau­nas, Luckas, Vladimiras, Polockas, Kijevas, Mins­kas ir Naugardukas. XVI a. Šią teisę gavo ir mažesni miestai. Magdeburgo miesto teise buvo suteikiama privilegija, pagal ku­rią miestiečiai gaudavo pajamų šaltinių, būdavo atleidžiami nuo valstietiškų prievolių, nuo vaivados ar seniūno teismo ir teisės normų, prieštaravusių Magdeburgo teisei.
Darbo tikslas apžvelgti, kuo Magdeburgo teises turintys miestai skyrėsi nuo tokios teisės neturinčių. Taipogi, kokias laisves tos teises suteikdavo miestiečiams; kokiomis sąlygomis miestietis galėjo keltis į kaimą, o valstietis - į miestą.
Apžvelgsime miestiečių juridinę padėtį ir tų miestų savivaldos ribas. Šiek tiek vietos darbe skirsime valstybės, bei bajorijos politikai miestų atžvilgiu.
Darbo metodika: mokslinės literatūros analizė.
I. Magdeburgo miesto teisė
Magdeburgo teisė buvo ankstyvųjų viduramžių susiformavusių miestų, įsikūrusių Baltijos jūros baseine, ekonominio ir socialinio gyvenimo reguliavimo viena iš teisinių formų ir plito besiformuojančios vokiečių imperijos įtakos zonoje ar gretimai buvusiose valstybėse.
Magdeburgo teisės šaltiniai buvo Saksų veidrodis ir Mag­deburgo miesto normos. Į Lietuvą ši teisė pateko iš Lenkijos miestų, kurie padarė joje pakeitimų, ir dar buvo papildyta Lie­tuvos miestų papročiais, todėl ne visos normos atitiko galioju­sias Magdeburge.
Magdeburgo teise privalėjo vadovautis visi miesto gyvento­jai. Tiktai žydai turėjo prie sinagogų savo bendruomenes, ku­rios rinko seniūnus, o šie, vadovaujami rabino, sudarė kolegiją. Kolegija nagrinėjo civilinius ginčus ir skyrė dvasines bausmes. Baudžiamąsias bylas sprendė didžiojo kunigaikščio vietininkas.
Teisės subjektai buvo patys miestai ir pilnamečiai jų gyven­tojai. Tik 21 metų amžiaus vyrai ir moterys turėjo visišką veiks­numą. Moterys teisinius veiksmus atlikdavo vyro arba globėjo akivaizdoje. Miestų vardu civiliniuose santykiuose dalyvavo bur­mistrai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!