Likimo tema literatūroje

Likimo temos variacijos literatūroje Literatūroje viena iš neretai aptinkamų temų yra likimo tema. Ypač baroko epochos litratūroje yra dažnai kalbama apie žmogaus menkumą prieš Lemtį ir kaip jis negali jai pasipriešinti. Tai labai atsispindi M. K. Sarbievijaus kūryboje. Tačiau apie likimą kalbama ne vien baroko literatūroje. Šią temą plėtoja neoromantizmo rašytojas Vaižgantas kūrinyje ,,Dėdės ir dėdienės“ , rašydamas apie tai, kaip žmogaus charakteris ir jo (ne)ryžtingumas nulemia jo ateitį, bei realizmo atstovas Jonas Biliūnas apysakoje ,,Liūdna pasaka“, kalbėdamas apie istorinių aplinkybių galią paveikti žmogaus likimą. Kad žmogaus likimas yra iš anksto nulemtas, nepakeičiamas ir žmogus yra bejėgis prieš tai lemiančią Dievybę kalbama baroko litaretūroje. Baroko epocha tas laikas, kai buvo paneigta idealaus žmogaus idėja ir jo galia, jis tapo menkas, nuolankus ir nusižeminęs prieš Dievą, kuris yra žmogaus likimą nulemianti – paskirianti jam vaidmenį ,,gyvenimo teatre“ – jėga. Šios epochos rašytojo M. K. Sarbievijaus odėje ,,Janui Libinijui“ lyrinis ,,aš“ yra vaizduojamas kaip aktorius ,,gyvenimo teatre“. Jam rūpi tik viena:,, <...> kaip aš pats/ Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj,/ Ar bus patenkinta Dievybė,/ Ar pasitiks jį karštais plojimais.“. Lyrinis ,,aš“ siekia nugyventi gyvenimą taip, kad anapusybėje būtų apdovanotas. Šioje odėje vaizduojamas žmogus negali rinktis, jis yra Dievo valioje, todėl jis gali tik prisiimti skirtą vaidmenį kaip asmeninį išbandymą ir stengtis kuo geriau jį atlikti. Taigi, šiuo atveju, likimas literatūroje atsispindi kaip nepajudinama jėga, prieš kurią žmogus neturi galios. Taip pat literatūroje kalbama apie paties žmogaus savybes kaip jo likimo lėmėjas. Iš tiesų žmogus turi galimybę formuoti savo likimą, tačiau dažnai tą daryti sukliudo jo charakterio ypatybės. Apie tai kalbama ir neoromantiko Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“. Vienas iš pagrindinių veikėjų – Mykoliukas – dirba ne tik dvare, bet ir brolio šeimoje, iš kurios nesulaukia jokio atlygio ar dėkingumo. Šią gyvenimo naštą jis neša nesiskųsdamas ir susitaikydamas su tuo. Jo atgaiva po darbų tampa griežimas gamtoje jo paties pasdarytu smuikeliu, iki tol, kol Mykoliukas sutinka Severją. Jie patiria tyrą ir gražią meilę. Mykoliukas galėjo vesti Severją ir sukurti šeimą, tačiau jis pagailėjo brolio ir jo šeimos, nes ūkį, kuriame ir taip darėsi ankšta, būtų tekę dalintis. Todėl Mykoliukas atsisakė šitos galimybės, o Severja ištekėjo už dvaro tijūno. Mykoliuko pasyvumas ir nesavanaudiškumas sutrukdė jam iš tiesų susikurti gyvenimą ir pakeisti savo likimą. Tad literatūroje likimo tema taip pat išreiškiama kalbant apie žmogaus charakterio savybes, nulemiančias žmogaus likimą. Dar vienas likimo temos atspindys literatūroje yra istorijos aplinkybių galia prieš žmogaus likimą. Tragiškų istorijos įvykių eigoje paprasti žmonės dažniausiai neišvengia skaudžių pasekmių, kurios neretai gali iš esmės pakeisti jų gyvenimus. Jono Biliūno apysakoje ,,Liūdna pasaka“ aprašoma tragiškas Juozapotos ir Petro Banių likimas. Realizmo atstovas savo kūrinyje kalba apie 1863 m. sukilimo įvykius ir kaip jie paveikė šios šeimos likimą. Jauna šeima laukėsi kūdikio, kūrė ateities planus, tačiau netikėta žinia apie sukilimą nutraukė svajones. Petras paslapčia išeina padėti sukilėliams, o Juozapota lieka viena. Po ilgo laiko Petrui vis dar negrįžtant ji ryžosi eiti jo ieškoti. Nuvykusi į miestą ir išvydusi savo vyrą kartuvėse ji visiškai palūžta, praranda kūdikį, namus, jos protas pakrinka, o akys, kadaise mirgėjusios kaip žvaigždės, tapo klaikios, negyvos ‒ ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!