Lietuvos Respublikos pilietybė teisiniai, konstituciniai ypatumai

Įvadas Darbo aktualumas. Terminas „pilietis" („piliečiai") vartojamas visose Lietuvos valstybės 1918-1992 m. konstitucijose. Naujoviškai (pirmą kartą Lietuvos konstitucijų raidoje) užsimenama apie penktąjį - konstitucionalizuojantį (teisiškai įtvirtinantį ir stabilizuojantį) - elementą; Konstitucijos viršenybės ir tiesioginio taikymo principus (6 str., 7 str. l d.). politinius veiksnius, galima suprasti, kodėl, pvz., 1922 m. Konstitucija, įtvirtindama piliečių teises, nedetalizavo pilietybės teisės įgi­jimo ir praradimo pagrindų, suteikdama įstatymų leidėjui galimybę juos nustatyti, o 1938 m. Konstitucija, nustatydama ne tik piliečių teises, bet ir parei­gas, gana smulkmeniškai apibrėžė pilietybės pagrindus. Darbo objektas – Lietuvos Respublikos pilietybė teisiniai, konstituciniai ypatumai. Darbo tikslas - išanalizuoti Lietuvos Respublikos pilietybe teisinius konstitucinius ypatumus. Darbo uždaviniai: 1. ištirti LR pilietybės instituto konstitucinį įtvirtinimą; 2. išanalizuoti Lietuvos Respublikos pilietybe teisinius konstitucinius ypatumus; 3. pateikti išanalizuoti Lietuvos Respublikos pilietybės vertinimą; 4. nustatyti pilietybės teisinius konstitucinius ypatumus. Be to, atsižvelgiant į minė­tas Laikinojo Pagrindinio Įstatymo skubaus priėmimo 1990 m. kovo 11 d. aplinky­bes, galima suprasti, kodėl šio įstatymo 2 skirsnis „Lietuvos pilietybė" iš dalies su­tampa su LTSR 1978 m. Konstitucija (5 skirsniu). Visos šios detalės (ką jau kalbėti apie terminą „tarybinė pilietybė" ar „kilnus tarybinio piliečio vardas"; LTSR 1978 m. K 31 str. 2 d., 57 str. 2 d.) perša mintį, kad nėra prasmės, t. y. netikslinga stengtis suformuluoti bendrą (idealią!) Lietuvos Respublikos pilietybės definiciją, kuri logiškai ir sistemiškai išplauktų iš visų Lietuvos valstybės konstitucijų nuostatų, kuriose įtvirtinti pilietybės pagrindai. Akivaizdu, kad ši definicija neatskleistų, pvz., principinės reikšmės turinčią detalę, kad 1938 m. Konstitucijos nuostata „Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas" (16 str. l d.) pernelyg fetišizuoja valstybę, menkina individą ir nevisiškai atitinka dabartinės Konstitucijos principą: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms". Taigi ne pilietis yra valstybei (kaip tai pažodžiui perša 1938 m. Konstitucija), bet valstybė yra piliečiams (ir visiems žmonėms, esantiems jos jurisdikcijoje!). Laikantis tokio požiūrio, manytina, kad Lietuvos Respublikos pilietybę tikslinga nagrinėti išimtinai pagal 1992 m. Konstituciją, kurioje pirmą kartą Lietuvos konstitucijų raidoje žmogaus teisės ir laisvės įvardijamos kaip prigimtinės ir tuo pakylėdamos virš piliečio teisių. Darbo metodai. teorinė analizė, teisės aktų sisteminė ir lyginamoji analizė, loginė analizė. 1. Pilietybės konstitucinė samprata Dabartinės Konstitucijos žodžiai „Lietuvos Respublikos pilietybė" (12 str. l d.) apima įvairų teisinį turinį. Tai patvirtina faktas, kad sąvoka „pilietis" ar „pilie­čiai" - viena iš dažniausiai vartojamų Konstitucijoje. Ji aptinkama tiek preambulėje, tiek baigiamosiose nuostatose (151 str.) ir beveik visuose romėniškai numeruotuose skirsniuose. Turint tai omenyje, atitinkamą Lietuvos Respublikos pilietybės sam­pratą galima logiškai ir sistemiškai kildinti iš Konstitucijos nuostatų, pagal kurias: valstybė globoja savo piliečius užsienyje (13 str. l d.); tam tikra teisių grupė Konsti­tucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė" garantuoja ne „Žmogui" (19-27 str.), bet „piliečiui" (32-37 str.); tėvų „teisė ir pareiga" - auklėti savo vaikus ištikimais pilie­čiais (38 str. 6 d.); Seimo narys, praradęs Lietuvos Respublikos pilietybę, netenka mandato, t. y. jo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko (63 str. 8 p.); teisėjais „gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai" (l 12 str. l d.); valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno piliečio „teisė ir pareiga" (139 str. l d.). Akivaizdu, kad pilietis, stodamas į valstybės tarnybą (33 str. l d.), dalyvaudamas rinkimuose (34 str.), tuo labiau politinės partijos veikloje (35 str. l d.), įgyja tam tikras politines teisines galimybes dalyvauti kuriant valstybę (2 str.), t. y. formuojant ir išreiškiant valstybinės bendruomenės valią. Kadangi tokios galimybės įmano­mos tik esant valstybei, jos yra ne „prigimtinės" (18 str.), t. y. ne žmogaus, bet vals­tybės piliečio teisės ir laisvės, kylančios iš valstybės teisėkūros. Turint tai omenyje, galima teigti, kad pilietybė - individo teisinės narystės valstybėje ir ją kuriančioje valstybinėje bendruomenėje visuma. Šiuo požiūriu Seimo narys, praradęs Lietuvos Respublikos pilietybę, praranda narystę valstybėje ir ją kuriančioje valstybinėje bendruomenėje, ir todėl besąlygiškai netenka bendruomenės atstovo įgaliojimų (63 str. 8 p.). Analogiškai vertintina teisėjo pilietybė: vienos iš pagrindinių valstybės valdžios funkcijų - teisingumo - vykdytoju (139 str. l d.) negali būti asmuo, neįgijęs narystės valstybėje ir ją kuriančioje bendruomenėje. Be to, logiškai akivaizdu, kad nuostatos apie vaikus - ištikimus piliečius (K 38 str. 6 d.) ir valstybės globojamus piliečius (K 13 str. l d.) rodo principinį išti­kimybės ir pagalbos santykį. Tai leidžia teigti, kad pilietybė - valstybės ir pilietybės politinio ir teisinio pasitikėjimo ir pagalbos forma. Šiuo požiūriu galima iš dalies suprasti ir pateisinti pernelyg politizuotą- tiek LTSR laikotarpiu „tarybinei piliety­bei", tiek dabartiniu metu Lietuvos Respublikos pilietybei apibrėžti Konstitucinio Teismo nutarimuose vartojamą - pilietybės, kaip žmogaus ir valstybės „abipusės ištikimybės ir gynybos" politinio ir teisinio santykio, definiciją, taip pat iš pirmo žvilgsnio diskutuotiną naujojo Pilietybės įstatymo nuostatą: „pilietis turi /.../ sau­goti Lietuvos Respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas" (3 str. 2 d.). Si nuostata pernelyg kelia LTSR laikotarpio asociacijas, t. y. juridinės technikos požiūriu yra perimta iš... LTSR 1978 m. Konstitucijos (60 str. l d.) nuostatos „pilietis privalo saugoti Tarybų valstybės interesus, prisidėti prie jos galios ir autoriteto stiprinimo (išryškinta - aut.)", kuri, kaip minėta, reiškė ir forma­liai konstitucingą pagrindą TSRS slaptosioms tarnyboms primygtinai verbuoti į „ka­pitalistines" užsienio valstybes vykstančius „tarybinius piliečius". Turint tai omeny­je ir neneigiant visiškai pilietybės, kaip „abipusės pagalbos ir ištikimybės" . Iš esmės personalinės korporacijos (bendrijos, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos ar politinės partijos) narys, įstojantis į korporaciją pagal jos nustatytas sąlygas, mokantis tam tikrus nario mokesčius ir galintis būti pašalintas iš narių, politiškai ir teisiškai gali būti gretinamas su asme­niu, tampančiu valstybės piliečiu ir kartu valstybės - kaip teritorinės korporacijos - nariu, kuris: a) privalo vykdyti tam tikras pareigas (K 139 str.); b) turi tam tikras teises (žr. K 33-36 str.); c) gali būti patrauktas tam tikron atsakomybėn (ji gali pasireikšti ne tik kaip baudžiamoji atsakomybė už karo prievolės vengimą, bet ir kaip konstitucinė atsakomybė: kaip minėta, Seimo narys, netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, praranda tautos atstovo mandatą, K 63 str, 8 p.); d) laikomas tarsi pabalintu iš valstybės narių, jei įgyja kitos valstybės pilietybę, t. y. tampa kitos teritorinės korporaci­jos nariu (ne tik po to, kai Jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybes dokumentai"; sPĮ 23 str. 3 d.; PĮ 18 str l d. 2 p., 28 str. 2 d.).1 Pažymėtina, kad minėta teisinė narystė ir politinis pasitikėjimas („prisiriši­mas", „prieraišumas") - plačios kategorijos, kurias sunku objektyviai juridizuoti. t. y. išsamiai apibrėžti teisiškai be tam tikro subjektyvaus požiūrio. Tai patvirtina, pvz., faktas, kad: a) Konstitucija numato tam tikrą (ne beribę!) dvigubos pilietybės galimybę (12 str. 2 d.), taip pat galimybę išduoti pilietį kitai valstybei pagal tarptau­tinę sutartį (13 str. 2d.). Taigi nėra absoliučių konstitucinių garantijų, kad, viena vertus, dvigubą pilietybę turintis asmuo bus vienodai ištikimas abiem valstybėms, kurių narys jis yra, ir, kita vertus, valstybė neišduos savo nario kitai valstybei; b) nei Konstitucija, nei Pilietybės įstatymas nenumato atvejų, kai pilietybė, įgyta gimstant gali būti atimama už neištikimybę (ar „už veiksmus prieš valstybės saugumą"; 1938 m. K 14 str. 2d.), pasireiškiančią, pvz., nusikalstamais veiksmais „Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai" (BK XVI skyrius). Taigi nėra pagrindo atimti Respublikos Prezidento dekretu pi­lietybę gimstant įgijusiam asmeniui, kuris atliko veiksmus, įeinančius, pvz., į nusi­kaltimo „ Išdavystė " (BK 117 str.) sudėtį. Tiesa, įstatymų leidėjas iš principo gali nustatyti, kad pilietybė, suteikta administraciniu sprendimu (t. y. atitinkamu teisės aktu, pvz., Respublikos Prezidento dekretu ar, jei pilietybė suteikta 1990-1992 m., -Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku; žr. LPĮ 85 str. 17 p.), turi būti besąly­giškai panaikinta (atimta) (t y. pilietybės suteikimo aktas pripažįstamas negaliojan­čiu), jei teismas nustato, kad „pilietybę įgijęs asmuo iki pilietybės suteikimo ar po to padarė tarptautinės teisės nustatytų nusikaltimų žmoniškumui, vykdė genocidą arba padarė nusikaltimų Lietuvos Respublikai" (sPĮ 23 str. l d.; PĮ 21 str. l d.), ir gali būti panaikinta (atimta) (pilietybės suteikimo aktas gali būti pripažintas negaliojan­čiu), jei teismas nustato, kad pilietybę įgijęs asmuo Lietuvoje po 1940 m. birželio 15 d. organizavo ar vykdė gyventojų trėmimus (ar gyventojų naikinimą, slopino rezistencinį judėjimą) ar po 1990 m. kovo 11 d. dalyvavo veiksmuose, nukreiptuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą (sPĮ 23 str. 2d.;PĮ 21 str. 2 d.). Turint tai omenyje, pažymėtina, kad Lietuvos konstitucinis perimamumas neap­ima pilietybės atėmimo kaip tam tikros konstitucinės sankcijos. Pagal 1938 m. Konstituciją (14 str. 2 d.), „pilietybė gali būti atimta už veiksmus prieš Valstybės saugumą". Laikantis požiūrio, kad terminai „pilietybės netekimas" (1992 m. K 12 str. 3 d.; 1938 m. K 14 str. l d.) ir „pilietybės atėmimas" (1938 m. K 14 str. 2 d.) nėra sinonimai, galima teigti, kad pagal dabartinę Konstituciją įstatymų leidėjo diskrecija, numatyta Konstitucijos 12 str. 3 dalyje („Pilietybės įgijimo ir netekimo.”)2 Pagal šį straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietis, karo metu ar po karo padėties paskelbimo perėjęs į priešo pusę arba padėjęs priešui veikti prieš Lietuvos valstybę, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 5 metų iki 15 metų. tvarką nustato įstatymas"), neapima galimybės įteisinti pilietybės atėmimą kaip sankciją už nusikalstamas veikas prieš valstybės nepriklausomybę ar kitą konstituci­nės santvarkos fundamentalų pagrindą. Prisimenant komunistiškai ideologizuotą piliečio ištikimybės sampratą, t. y. LTSR piliečio pareigą „garbingai pateisinti kilnų tarybinio piliečio vardą" (LTSR 1978 m. K 57 str. 2d.), ydinga (pavojinga!) pernelyg izoliuotai vertinti piliečio ištikimybę valstybei, nepažymint jos pareigos būti ištikimai piliečio (ir žmogaus!) teisėms ir laisvėms. Jei pilietis mano, kad narystė konkrečioje valstybėje jam nenaudinga (ar kad valstybė jam nepakankamai rūpestinga pagal Konstitucijos 12 str. ar 52 str.), jis turi teisę savo prašymu atsisakyti pilietybės (toks prašymas nenagrinėjamas - negali būti nagrinėjamas (bet ne atmetamas.) - tik tais atvejais, kai prašymą adresavęs asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba jam yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis (sPĮ 20 str. 2 d.; PĮ 19 str. 2 d.) arba be tokio prašymo įgyti kitos vals­tybės pilietybę (sPĮ 23 str. 3 d.; PĮ 21 str. 3 d.). Šiuo požiūriu pilietybė negali būti suprantama kaip amžina, tik nuo valstybės (bet ne nuo piliečio) priklausanti sąveikos forma. Priešingu atveju, t. y. nesuteikiant piliečiui teisės atsisakyti pilietybės (ar baudžiant už kitos valstybės pilietybės įgijimą kriminaline bausme\\ būtų pažeista bendroji žmogaus veikimo (sprendimų priėmimo) laisvė, kildintina iš Konstitucijos nuostatos „Žmogaus laisvė neliečiama" (20 str. l d.). Šiuo požiūriu kaip problemiš­ką galima kvalifikuoti administracinę atsakomybe, nustatytą ATPK 202 straipsnyje „Nepranešimas apie kitos valstybės pilietybės įgijimą". Tačiau atsižvelgiant, kad šiuo atveju nustatyta atsakomybė ne už kitos valstybės pilietybės įgijimą (bet už nepranešimą apie tai!), ir pažymint, kad už tokį administracinį nusižengimą numaty­ta piniginė bauda (bet nejudėjimo laisvę suvaržanti nuobauda, pvz., administracinis areštas; žr. ATPK 29 str.), galima teigti, kad ATPK 202 straipsnis iš esmės neprieš­tarauja konstituciniams pilietybės principams ir žmogaus bendrojo veikimo laisvei. 2. Lietuvos Respublikos pilietybės sąvoka ir požymiai Kitaip nei Lietuvos valstybės 1938 m. Konstitucijoje, kurioje pilietybės pagrindams įtvirtinti skirtas specialus skyrius (II skyrius „Pilietybė"), 1992 m. Konstitucijoje pilietybės principai struktūriškai nėra sujungti atskirame skirsnyje. Šie principai apibrėžiami viename straipsnyje (12 str.), kurio trijose dalyse vartojami iš esmės tapatūs žodžiai „įstatymo nustatytais pagrindais" (l d.), „įstatymo numatytus /.../ atvejus" (2 d.), „nustato įstatymas" (3 d.). Tai iš pirmo žvilgsnio gali sudaryti įspūdį, kad dabartiniu metu pilietybės konstitucinis reglamentavimas nerodo kokių nors fundamentalių Konstitucijos leidėjo sprendimų, valstybės savivokos atskaitos taškų ir saviraiškos gairių. Toks įspūdis, pagrįstas formaliu aiškinimu, yra ydingas.3 Teleologiniu (funkcinės paskirties) požiūriu pilietybė - konstitucinė konstrukci­ja, kuri yra ne bendrąją asmenų lygybę (29 str. l d.) paneigianti „visuomeninė aptva­ra" (t. y. dalies visuomenės, abstrakčiai numatytos Konstitucijos III skirsnio pava­dinime „Visuomenė ir valstybė", privilegijavimas), bet valstybinės bendruomenės suvereniteto institucionalizavimo (t. y. įgyvendinimo „mechanizmo", apimančio tam tikrus subjektus, jų veiklą, procedūras; žr. 34 str. l d., 56 str. l d., 68 str. 2 d., 78 str. I d.) ir valstybės gynimo organizavimo (139 str. l ir 2d.) sudedamoji dalis. Šiuo požiūriu pilietybės konstituciniai pagrindai atitinkamai susiję su fundamentaliais demokratijos, nepriklausomybės ir respublikos principais. Sisteminiu ir loginiu požiūriais pažymėtina, kad: a) apie pilietybę Konstitucijoje kalbama ne II skirsnyje „Žmogus ir valstybė", bet fundamentalias nuostatas apie valstybę sujungiančiame I skirsnyje „Lietuvos valstybė"; b) nuostatos apie pilietybę ir piliečių globą (12 str., 13 str.) įterptos tarp unitarinės valstybės principo (10 str., 11 str.) ir valstybės simbolių (14-17 str.). Tokias aplinkybes ydinga aiškinti išimti­nai kaip redakcines detales, neturinčias principinės reikšmės. Pamenant klasikine tapusią G. Jellineko „trijų elementų" teoriją, pagal kurią valstybę sudaro valstybinė bendruomenė (nuolatiniai gyventojai), apibrėžta teritorija ir viešoji valdžia, at­kreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos I skirsnyje kalbama apie visus tris minėtus elementus: valstybės valdžią (2-5 str., 8 str., 9 str.), teritoriją (10 str., 11 str.) ir pi­liečius (12 str., 13 str.). Be to, užsimenama apie ketvirtąjį - integruojantį (minėtus tris elementus sujungiantį) - elementą: valstybės simbolius (14-17 str.). Taigi remiantis Konstitucijos I skirsnio nuostatų sisteminiu ryšiu galima teigti, kad pilie­tybė - vienas iš valstybę (bendrąjį valstybinį būvį!) integruojančių komponentų. Tokį teiginį galima papildomai pagrįsti Konstitucijos preambulės Žodžiais: „atgimu­sios Lietuvos valstybės piliečių valia".4 Visa tai leidžia manyti, kad nuostatų, kurios sudaro konstitucinio instituto pa­grindą, lakoniškumas (ir blanketiškumas) nėra pakankamas argumentas neigti tokio instituto reikšmę apskritai. Veikiau manytina, kad iŠ dabartinės Konstitucijos 12 straipsnio ir su juo susijusių nuostatų (pvz., 13 str., 38 str. 6d.; 63 str. 8 p.; 112 str. l d.) galima kildinti pilietybės principinę sampratą, jos įgijimo ar sudvejinimo pagrindinius principus ir kartu atitinkamas įstatymų leidėjo teisėkūros ribas. Visa tai turi principinę reikšmę. Tai neigiant sumenkinamas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas (6 str. l d.), norminis pobūdis (6 str. 2 d.) ir pernelyg absoliuti­nami žodžiai „nustato įstatymas". Paprasčiau tariant, kaip formaliai lakoniškos kate­gorijos „nepriklausomybė" ar „demokratija" (l str.), taip ir žodžiai „pilietybė įgyja­ma gimstant" (12 str. l d.) ar „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus" (12 str. 2 d.) apima principini konstitucinį ir teisinį turinį, kurio negali iškreipti įstatymų leidėjas, detalizuodamas blanketines nuostatas. Antai galima pažymėti tokius iš konstitucinių pilietybės pagrindų išplaukiančius valstybės savivokos pagrindus ir kartu įstatymų leidybos ribas: • pilietybės įgijimas gimstant - vienintelis Konstitucijoje įvardytas pilietybės įgijimo būdas (12 str. l d.), rodantis, kad vadinamasis piliečio (teisiškai ne­ svarbu, kokia jo tautybė ar gimtoji kalbai) kraujo principas (bet ne vadina­masis piliečio gimimo žemės principas) - vienas iš valstybės savivokos at­skaitos taškų. Šiuo požiūriu įstatymų leidėjas neturi galių sutapatinti jus soliirjus sanguini, t. y. prilyginti Žemės principą kraujo principui; Dviguba pilietybė - tai ne konstitucinė vertybė, bet tam tikra išimtis. Tai rodo Konstitucijos žodžiai „išskyrus /.../ atskirus atvejus, niekas negali būti /.../" (12 str. 2 d.). Vadinasi, įstatymų leidėjas neturi galių iškreipti dvigubą pilie­tybę, kaip konstitucinę išimtį, t. y. įtvirtinti nuostatas, pagal kurias akivaiz­džiai didelė asmenų grupė galėtų būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. 1990 m. kovo 11 d. buvo teisiškai atstatyta Lietuvos Respublikos ne­priklausomybė. Lietuvos valstybei iškilo būtinybė kurti naujas valstybines institucijas, priimti naujus įstatymus derinant juos su tarptautinės teisės aktais, kuriuos pasirašė ir įsipareigojo vykdyti ir gerbti Lietuvos Respub­lika. Pilietybės problema buvo viena tų, kurią Lietuvos valstybei teko spręsti ir šio amžiaus pradžioje, atkūrus nepriklausomybe 1918 m., ir at­stačius nepriklausomybe po penkiasdešimt metų trukusios sovietinės priespaudos. Pilietybės klausimų svarbą lemia tai, kad pilietybė įprasmina pačią valstybę ir yra viena būtiniausių šiuolaikinės civilizuotos valstybės elementų. Galima sakyti, kad pilietybė yra vienas iŠ trijų banginių, ant kurių laikosi valstybė. Taip pat pilietybė - viena iš demokratijos garantų, numatančių asmens, turinčio piliečio statusą, dalyvavimą valstybės val­dyme. Pilietybė -jungiamoji grandis tarp Tautos suvereniteto ir asmens lais­vės. Įgyvendindama savo pilietines teises ir pareigas, asmenybė dalyvauja realizuojant Tautos suverenitetą. Su pilietybe glaudžiai siejasi žmogaus teisės, laisvės bei pareigos, jų apimtis ir turinys. Pilietybė yra būtina prielaida, kad asmuo turėtų visas Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas teises ir laisves, kad jo teisėti inte­resai būtų ginami ir šalies viduje, ir už jos ribų. Taigi pilietybė gali būti apibūdinama kaip tam tikra visuomeninė-valstybinė vertybė (gėris), ku­rios pasiekimo galimybe būtina užtikrinti kiekvienam žmogui.5 Pilietybė teisės literatūroje suprantama dviem aspektais: a) kaip objektyviai egzistuojantis asmens teisinis ryšys su valstybe; b) kaip teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius, visuma, t.y. kaip savarankiškas konstitucinės teisės institutas. Atskleisti pilietybės turinį mums padės Lietuvos Respublikos teisiniu aktų, reguliuojančių pilietybės santykius, nagrinėjimas. Pagal teisinį turinį Lietuvos Respublikos pilietybė yra apibūdinama kaip asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. „Ryšys su valstybine teritorija, - rašė Mykolas Romeris, - lai tas, kas sudaro žmogaus „pavaldinybe" - jo pri­skyrimą tam tikrajai tos teritorijos valstybei ir jos valdžiai. Svarbiausieji šio ryšio požymiai yra šie: 1) gimimas teritorijoje arba - gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų (teritorinė kilmė) ir 2) tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas (na­tūralizacijos stažas).6 Tačiau ne kiekvienas asmens ryšys su Lietuvos valstybe laikomas pilie­tybe. Antai tarp užsieniečių, nuolatos ar laikinai gyvenančių Lietuvoje, taip pat atsiranda teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. Skirtumas yra tas, kad ryšys tarp piliečio ir valstybės yra nuolatinis, t.y. jis atsiranda nuo gimimo arba pilietybės įgijimo momento ir baigiasi piliečio mirtimi arba netekus pilietybės įstatymo numatytais atvejais. Šis ryšys nenutrūksta ir tada, kai pilietis išvyksta iš savo šalies. „Lietuvos piliečius už Lietuvos Respublikos ribų gina ir globoja Lietuvos valstybė", - įtvirtinta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 5 str. 2 d. Tokią gynybą Lietuvos valstybė vykdo per savo diplomatines ir konsulines atstovybes užsienyje. Vadinasi, pilietybė neapribota ir erdvėje, t.y. valstybės teritorinių ribų. Tuo tarpu teisinis ryšys su užsieniečiu nutrūksta jam išvykus iš Lietuvos. Taigi pilietybės nekintamumas laike ir erdvėje yra pagrindinis teisinis kriterijus, leidžiantis atskirti teisinį ryšį, egzistuojantį tarp valstybės ir laikinai ar nuolatos joje esančiu užsieniečiu nuo teisinio ryšio su piliečiais. Skiriasi taip pat ir teisių bei laisvių apimtis, kurias valstybė suteikia savo piliečiams bei kitiems asmenims (užsieniečiams bei asmenims be pilietybės, esantiems Lietuvos Respublikoje). Žmogaus prigimtinės teisės (į gyvybę laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą, sąžinės laisvę ir kt.) priskir­tinos prie universalių teisių, visuotinai yra pripažįstamos civilizuotu vals­tybių ir suteikiamos visiems asmenims. Tuo tarpu svarbiausios politinės teisės ir ypač tos, kurios susijusios su valstybės funkcionavimu, jos sau­gumo užtikrinimu, su valstybinių institutų kūrimu ir valstybinės valdžios funkcijų įgyvendinimu, gali būti suteikiamos tik valstybės piliečiams. „Pi­lietybė, tai tam tikra kvalifikuota asmenybė, kuri reiškiasi ypač politinė­mis ir iš dalies pilietinėmis, siaurąja prasme, teisėmis", - rašė M. Romeris, norėdamas pabrėžti pilietybės ir politinių teisių ryšį.7 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 3 str. įtvirtinta, kad „Lietu­vos Respublikos piliečiai turi visas socialines ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja Lietuvos Res­publikos Konstitucija ir įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys". Ypač svarbu, kad pilietis įgyja išimtinę teisę dalyvauti val­dant savo valstybę. Tik Lietuvos piliečiai turi aktyviąją ir pasyviąją rinki­mų teisę, kuri įgyvendinama įstatymų numatyta tvarka, taip pat teisę da­lyvauti referendume. Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, saugoti Lietuvos Respublikos inte­resus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas. Taigi pilietybė suteikia asmeniui socialiai svarbų vaidmenį visuome­nėje - galimybę dalyvauti tvarkant ir sprendžiant valstybinio gyvenimo reikalus, garantijų socialiniame gyvenime minimumą, valstybės globą bei gynybą. Vadinasi, Lietuvos pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ryšys su Lietuvos valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe valsty­bei. Pilietybė kaip Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės institutas yra visuma Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius. Pažymėtina, kad valstybė savarankiškai nustato es­minius pilietybės pradus ir šio instituto konkretų turinį. Konstitucijoje ir įstatymuose valstybė apibrėžia, kokie asmenys laikomi valstybės piliečiais, kokios yra jų teisės ir pareigos, kokia yra pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka bei sąlygos. Dabartiniu metu pilietybės teisinį institutą sudarančios normos, reguliuojančios pilietybės santykius, yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Kon­stitucijoje, 1991 m. gruodžio 5 d. priimtame Pilietybės įstatyme (su vėles­niais pakeitimais ir papildymais) bei poįstatyminiuose teisės aktuose. Rengiant pilietybę reguliuojančius teisės aktus, buvo atsižvelgta į piliety­bės santykių teisinio reguliavimo tradicijas prieškario Lietuvoje. Pažymė­tina, kad atkurtos „nepriklausomos Lietuvos valstybės pilietybės institu­tas kyla ne iš „Lietuvos TSR", kuri niekada nebuvo ir negalėjo būti Lie­tuvos valstybė, o yra Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, egzistavu­sio tarpukario laikotarpiu, tąsa". Be to, rengiant pilietybės santykius re­guliuojančius aktus, buvo atsižvelgta ir į svarbiausias tarptautinės teisės nuostatas ir principus dėl pilietybės instituto. 3. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ypatumai Įstatymų leidėjo, įgalioto (įpareigoto) įgyvendinti blanketines Konstitucijos 12 straipsnio nuostatas, diskreciją labiausiai rodo reglamentavimas, pagal kurį Lie­tuvos Respublikos pilietybė: a) besąlygiškai įgyjama arba jos netenkama įstatymiš­kai, tam tikroms valstybės institucijoms vienareikšmiškai priimant formalų konsta­tuojamąjį sprendimą (išduodant pilietybę patvirtinančius dokumentus); b) „gali būti" įgyjama arba jos „gali būti" netenkama Respublikos Prezidento (ir jo dekretą kontrasignuojančio ministro) nuožiūra išleidžiant diskrecinį sprendžiamąjį valdymo aktą (Respublikos Prezidento dekretą). Turint omenyje įstatymų leidėjo demokratinę legitimaciją (K 55 str. l d.), minėtą reglamentavimą galima laikyti ir valstybinės bendruomenės savivokos išraiška, rodančia — labiausiai „lietuvių kilmės asmenų" (PĮ l d. 3 p.) ir repatriacijos (PĮ l str. l p.) kategorijomis - tam tikrą etnokultū­rinį, pilietybės „toną".8 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. nustatyta, kad Lietuvos pi­lietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Piliety­bės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo analizė rodo, kad šio įstaty­mo normos reguliuoja įvairias pilietybės santykių grupes: dėl pilietybės įgijimo, pilietybės išsaugojimo ir atstatymo, pilietybės netekimo ir grąži­nimo, taip pat Lietuvos pilietybės klausimų sprendimo tvarką. Teisės normos, reguliuojančios pilietybės santykius, priklauso nuo ša­lies istorinių, kultūrinių, teisinių tradicijų. Kriterijai, pagal kuriuos api­brėžiami asmenys laikomi valstybės piliečiais, rodo valstybės politiką pi­lietybės klausimais, kokioms asmenų grupėms ji teikia prioritetus ar lengvatas suteikiant pilietybę. Pilietybės įstatymo l str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vai­ kai ir vaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepat­rijavo iš Lietuvos); 2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.-1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gy­veno ir šiuo melu gyvena Lietuvoje, ir nėra kilos valstybės piliečiai; 3) lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvy­ko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės; 4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilie­tybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojus; iki Pilietybės įstatymo pri­ėmimo 1991 m. gruodžio 5 dieną; 5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybe pagal Pilie­tybės įstatymą. Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas yra Lietuvos Respubli­kos piliečio pasas. Kaip minėta pilietybė yra viena svarbiausių valstybės suvereniteto iš­raiškų, Jos įgijimo ir netekimo būdus ir pagrindus valstybė įstatymais gali reguliuoti savarankiškai atsižvelgdama į pačios valstybės bei jos piliečių interesus. Tarptautinėje teisėje pripažinta, kad valstybė pati nustato pilie­tybės įgijimo ir netekimo būdus. Tačiau valstybė nėra visiškai laisva Šioje srityje. Pilietybės santykių „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!