Lietuvos Respublikos (LR) Vyriausybės kompetencija

 TEMA LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS KOMPETENCIJA Kursinis darbas Vilnius, 2010 TURINYS Įvadas…………………………………………………………………………………………………3 1. Lietuvos valstybės Vyriausybės kompetencija 1918-1940 metų Konstitucijose….………………4 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimai................................................................................8 Išvados………………………………………………………………………………………………22 Santrauka anglų kalba (Summary)………………………………………….………………………24 Literatūros sąrašas ……….…………………………………………………………………………25 ĮVADAS Lietuvos valstybės teisės sistemoje Vyriausybei visuomet teko vykdomosios valdžios statusas. Tačiau 1919 metais šiai institucijai buvo suteikta teisė atlikti įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmenį. Apskritai Vyriausybei priskiriamos vykdomosios– tvarkomosios valdžios institucijos funkcijos, o jos vietą valstybės valdžios sistemoje nusako jos kompetencija. Probleminis tyrimo klausimas- koks Lietuvos valstybės Vyriausybės kompetencijos teisinis reglamentavimas 1918-1940 metais ir dabar. Temos aktualumas- šiandien visi Lietuvos gyventojai stebi Vyriausybės veiksmus. Daugelis piktinasi Vyriausybės nuomone ir teikiamais įstatymų projektais, kurie, galima sakyti, paliečia beveik kiekvieną iš mūsų. Tai pavyzdžiui, senatvės pensijų mažinimo, pensijos amžiaus didinimo, motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimo, ligos pašalpų pasikeitimo į sergančiam žmogui blogąją pusę, naujų valstybinių ir papildomų pensijų atsisakymo, specialiųjų poreikių slaugos pašalpų likimo, mokesčių klausimai ir t.t. Todėl Vyriausybės kompetencija (įgaliojimai) teikti savo pasiūlymus gyvenimiškai svarbiais klausimais yra aktualūs. LR Vyriausybės kompetencijos tema 1918- 1940 metais išsamiausiai rašė M. Maksimaitis. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo rašyti straipsniai- A. Pumpučio, knygos- E. Jarašiūno, E. Šileikio. Šia tema literatūros yra pakankamai, tačiau autorės nuomone, vertingiausi darbai yra - E. Jarašiūno ir E. Šileikio, kurie nagrinėja probleminius klausimus LR Vyriausybės kompetencijos lygmenyje. Beje, yra parašytos knygos nuo 1990 metų pirmosios Vyriausybės kompetencijos ir kt. klausimais išsamiausiai iki 2008 metų. Tyrimo tikslas- išanalizuoti Lietuvos valstybės tarpukario Vyriausybės įgaliojimų ypatumus ir atskleisti Vyriausybės įgaliojimų, išdėstytų LR Konstitucijoje bei LR Vyriausybės įstatyme, sampratą ir kylančius probleminius klausimus Tyrimo uždaviniai: 1. išanalizuoti 1918-1940 metų teisės aktus, reglamentuojančius Lietuvos valstybės Vyriausybės įgaliojimus, juos palyginti. 2. išanalizuoti LR Konstitucijoje ir LR Vyriausybės įstatyme skelbiamų įgaliojimų turinį. 3. nustatyti problemas, kylančias aiškinant teisės normas ir nagrinėjant teismų praktiką LR Vyriausybės kompetencijos klausimais. 1. LIETUVOS VALSTYBĖS VYRIAUSYBĖS KOMPETENCIJA 1918-1938 METŲ KONSTITUCIJOSE 1918-1940 metais Lietuvoje buvo paskelbtos trys laikinosios ir trys nuolatinės Konstitucijos. Pirmose laikinose konstitucijose Vyriausybės kompetencijos klausimai reglamentuoti neišsamiai, lakoniškai, tačiau priimant vis naują konstituciją joje vis aiškiau ir detaliau skelbiami Vyriausybės įgaliojimai. 1918 metų Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 9-10 punktuose skelbiama, kad kol neįkurtas atskiras vyriausybės organas, jo kompetencija pavedama Valstybės Tarybos Prezidiumui, sudarytam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų. Prezidiumui priklauso vykdomoji valdžia, kurią jis vykdo per Ministerių kabinetą.1 Šios Konstitucijos 11 punkte išvardinti tokie Prezidiumo įgaliojimai, kaip antai-skelbti su savo parašu laikinuosius įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis; atstovauti valstybei; skirti pasiuntinius ir priimti akredituojamus svetimųjų valstybių pasiuntinius ir t.t. Sąrašas trumpas, tačiau apie ministerių kabineto tiesioginius įgaliojimus nieko neužsiminta. 1919 metų Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose apie vyriausybės veiklą pakartoti tie patys teiginiai kaip ir 1918 metų Konstitucijoje. Tik pakeistoje Konstitucijoje pagal 8 punktą vykdomoji valdžia priklauso Valstybės prezidentui, kurią jis vykdo padedamas Ministerių kabineto2. Iš esmės tik buvo pakeista pagrindinių valstybės institucijų sistema. Į pirmąją vietą iškelta vykdomoji valdžia, o kolegialus Valstybės tarybos prezidiumas pakeistas vienasmeniu Valstybės prezidentu. Svarbu tai, kad Vyriausybė šioje Konstitucijoje turi teisę leisti įstatymus. Konstitucijos 13 straipsnis skelbia, kad „Valstybės Tarybos sesijų tarpe arba per jų pertraukas Valstybės prezidentas turi teisės leisti įstatymus Ministerių Kabineto priimtuosius“. 1919 m. sausio 24 d. pasirodė Valstybės tarybos priimtas Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių papildymas. Konstitucija buvo papildyta straipsniu, suteikiančiu Ministrų kabinetui teisę, nesant Valstybės tarybos sesijos, pačiam leisti laikinuosius įstatymus, kurie vis dėlto turėjo būti pateikti artimiausiai jos sesijai ir galiojo, kol Valstybės Taryba juos atmes ar pakeis. Kaip teigia M. Romeris, „reglamentinė galia vyriausybės, kuriai, be to, buvo pavesta ir plati konstitucinė įstatymų leidimo galia, ir jos atskirų bei iš viso veikliosios administracijos organų reglamentinė galia nuo pačios Lietuvos įsikūrimo pradžios buvo pripažįstama ir plačiai vykdoma“.3 Tačiau Ministrų Kabinetui 1919 metų sausio-balandžio mėnesiais naudojantis laikinųjų įstatymų leidybos teise, dažnai buvo sudėtinga juos, įvairiai įvardijamus, atskirti nuo Ministrų Kabineto išleistų įvairiai įvardijamų poįstatyminių aktų. Pasitaikė atvejų, kai Ministrų Kabineto išleisti poįstatyminiai aktai Valstybės Tarybos patvirtinimu buvo paverčiami įstatymais.4 1920 metų Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje vykdomoji veikla aiškiau reglamentuojama tik tiek, kad Konstitucijos 5 punkte teigiama, jog vykdomoji valdžia priklauso Respublikos Prezidentui ir Ministerių kabinetui.5 Kiti vyriausybės kompetencijos klausimai atitinka deklaruojamus 1919 metų Konstitucijoje. Be to Prezidentas netenka išimtinės įstatymų leidybos teisės, ją atlieka- Steigiamasis Seimas. Taip pat numatyta, kad Seimas renka Prezidentą. Taigi Prezidento vaidmuo kaip Vyriausybės organo mažesnis nei prieš tai galiojusiose Laikinosiose Konstitucijose. 1922 metų rugpjūčio 1 d. nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurią priėmė Steigiamasis Seimas. Konstitucijos 27 straipsnyje Konstitucija žinoma kaip demokratiškiausia iš visų konstitucijų Lietuvos istorijoje, įtvirtinanti parlamentinį valdymo modelį. Konstitucijos 40 punkte skelbiama, kad Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Šioje Konstitucijoje detaliau nurodoma Ministerių kabineto kompetencija, kaip ruošimas ir pristatymas įstatymų sumanymų, vykdymas Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, vedimas Respublikos vidaus ir užsienio politikos, saugojimas Respublikos teritorijos neliečiamybės ir vidaus tvarkos.6 Prezidentas kompetentingas atstovaujant Respublikai; akredituojant pasiuntinius ir priimant svetimų valstybių pasiuntinius, kviečiant Ministerį Pirmininką, pavedant jam sudaryti Ministerių kabinetą; skiriant ir atleidžiant Valstybės Kontrolierių; skiriant ir atleidžiant Respublikos valdinius; skelbiant įstatymus; turint bausmės dovanojimo teisę; būnant vyriausiuoju visų Respublikos ginkluotojų pajėgų viršininku; turint teisę paleisti Seimą; turint teisę dalyvauti Ministerių Kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, ir reikalauti iš Ministerių Kabineto ar atskirų Ministerių pranešimų raštu apie jų darbą ir t.t.7 Šie Prezidento įgaliojimai atitinka skelbiamus Laikinosiose Konstitucijose, nauja tai, kad Prezidentui suteikiama teisė paleisti Seimą. Tačiau, naujam Seimui susirinkus, Prezidentas turėjo būti perrenkamas, todėl tai nebuvo stiprumo ženklas Prezidentui. Atvirkščiai, Prezidento galios Seimo atžvilgiu buvo menkos. Pirma, Prezidentas buvo renkamas Seimo. Antra, priimant įstatymus, Prezidento veto galėjo būti lengvai įveikiamas, nes pagal Konstitucijos 50 straipsnį Respublikos Prezidentas per 21 dieną galėjo Seimo priimtą įstatymą grąžinti su savo pastabomis pakartotinai svarstyti; tokį įstatymą Seimui iš naujo vėl priėmus absoliučia atstovų balsų dauguma, Prezidentas privalėjo jį skelbti. Prezidentas negalėjo grąžinti pateikto svarstyti antrą kartą įstatymo tik tais atvejais, kai Seimas kvalifikuota dviejų trečdalių visų atstovų balsų dauguma pripažįsta, jog įstatymas esąs skubotas. Be to Konstitucijos 59 straipsnyje pasakyta, kad ministrai turi turėti Seimo pasitikėjimą. Ministrų kabinetas ir kiekvienas ministras turi atsistatydinti, jeigu Seimas pareiškia jiems nepasitikėjimą. Taigi formaliai faktinės Vyriausybės galios priklausė nuo Seimo. Tačiau prezidento galios buvo reikšmingesnės Ministerių Kabineto atžvilgiu, kadangi jam buvo pavesta sudaryti Ministerių Kabinetą, jis tvirtino sudarytą Vyriausybę ir priimdavo jos atsistatydinimą. Konstitucijos 40 straipsnyje įtvirtinta, kad Respublikos Prezidentas įeina į Vyriausybės sudėtį, 54 straipsnyje, kad gali dalyvauti Ministerių Kabineto posėdžiuose, veikti jų darbą. Parlamentinio valdymo laikotarpis buvo nutrauktas 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo. 1928 m. gegužės 15 d. priimta nauja Konstitucija, kurios nuostatos įtvirtino autoritarinį valstybės politinį režimą. Būdingiausias skiriamasis Konstitucijos bruožas-vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos Prezidento, galios išplėtimas, tačiau išsaugant pagrindinius atstovaujamosios demokratijos institutus-tai parlamentą, kuris realiai neveikė. Vyriausybę vis dar sudarė Respublikos Prezidentas ir Ministerių Kabinetas. Prezidento kompetencija pasikeitusi lyginant su prieš tai galiojusia Konstitucija. Pirma, Prezidentas pagal Konstitucijos 53 straipsnį turi teisę leisti įstatymus, turinčius galią ligi Seimas juos pakeis. Tuo metu nesušauktas Seimas, Prezidentui suteikė visas įstatymų leidžiamojo subjekto teises. Prezidentas savo išleistus įstatymus ir skelbdavo, nes nebuvo kam jų vetuoti. Pagal Konstitucijos 51 straipsnį Seimo išleistus įstatymus Prezidentas galėjo vetuoti grąžindamas Seimui priimtą įstatymą svarstyti; jei po to Seimas antru svarstymu priima tą patį įstatymą ne mažiau kaip dviem trečdaliais visų Seimo narių dauguma, tai Respublikos Prezidentas privalėjo jį skelbti. Tačiau nesant Seimo Prezidentas tapo aktyvus įstatymų leidėjas.8 Kaip pažymi M. Maksimaitis, Lietuvos Respublikos prezidento leidžiami įstatymai 1928 metų Konstitucijoje neišskirti iš bendros jų masės, neteikiama jiems laikinumo, nepaprastumo ar kitų savybių. Taip pat prezidento įstatymų leidybos teisė nebuvo kai kurių šalių konstitucinėje praktikoje pasitaikęs atvejis, kai valstybės vadovui suteikiama teisė nepaprastosiomis aplinkybėmis, dėl kažkokių priežasčių esant sutrikdytai normaliai tvarkai, leisti įstatymo galią turinčius dekretus.9 Taigi 1928 m. gegužė-1940 m. birželis, kai konstituciškai buvo įtvirtintas įstatymų leidybos dualizmas, savarankiškai šios funkcijos vykdytojais galioję konstituciniai aktai pripažino Respublikos Prezidentą, nors Seimo iki 1936 m. rugsėjo nesant, faktiškai vienintelis įstatymų leidėjas buvo Prezidentas. 1938 m. vasario 11 d. priimta nauja nuolatinė Konstitucija. Joje buvo skelbiama, kad Vyriausybę jau sudaro Ministras Pirmininkas ir kiti Ministrai. (95 str.) Atsirado Ministro Pirmininko pavaduotojo pareigybė, kuriuo galėjo būti vienas ministrų. Ministras Pirmininkas ir kiti Ministrai sudaro Ministrų Tarybą. (99 str.) Taigi Prezidento institucija atskiriama nuo Vyriausybės institucijos. Tačiau Prezidentas ir toliau turi galių veikti Vyriausybės veiklą, būtent: skiriant ir atleidžiant Ministrą Pirmininką, Ministrus (97 str.); dalyvaujant Ministrų Tarybos posėdyje ir jam pirmininkaujant; galint bet kada šaukti Ministrų Tarybos posėdį.(99 str.) Vyriausybės kompetenciją sudaro svarstymas ir sprendimas Valstybės reikalų. Įstatymų projektų rengimas atiteko Valstybės Tarybai. Tačiau kaip ir pastebi A. Pumputis, Vyriausybė ir toliau išlieka stipri institucija, turinti plačius įgalinimus prezidentinio valdymo institucija.10 Apibendrinant Lietuvos valstybės to meto Vyriausybių kompetenciją pradedant Laikinosiomis Konstitucijomis, matyti, kad kiekviena Konstitucija tai iškeldavo vyriausybės galias, tai jas palikdavo, tokias kokios tuo metu buvo kitose valstybėse. Iš tiesų reikšmingiausi pakeitimai buvo įstatymų leidybos srityje, kuomet ir Vyriausybė turėjo teisę leisti įstatymus. Tačiau apskritai visose naujai rengiamose Konstitucijose įžvelgiama bendroji Vyriausybės kompetencija bei pastebima stipri institucija, turinti reikšmingos įtakos valstybės valdyme. 2. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMAI LR Vyriausybė yra vykdomoji- tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus. Žmonės ar žmonių grupės visada siekia priversti Vyriausybę vykdyti jų interesus. Politika ir interesai yra neatskiriami. Todėl literatūroje autoriai neretai vyriausybę apibūdina kaip instituciją, vykdančią specifinius atskirų grupių interesus.11 Lietuvoje Prezidentas taip pat traktuojamas kaip vykdomosios valdžios dalis. Todėl neretai jo ir Vyriausybės įgaliojimai persipina. Vyriausybės veiklos galias apibrėžia LR Konstitucija ir Vyriausybės įstatymas, taip pat kiti poįstatyminiai teisės aktai, kaip Vyriausybės darbo reglamentas ir t.t. Svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai nustatyti Konstitucijoje. Todėl darbe bus detaliau aiškinami tik jie, lyginant su Vyriausybės įstatyme skelbiamais įgaliojimais pagal Konstitucijoje išdėstytus. Vyriausybės kompetencija suprantama per šiai institucijai priskirtų įgaliojimų vykdymą. Vyriausybė dirbdama savo darbą turi vykdyti įgaliojimus išvardintus Konstitucijoje, taip Vyriausybės įstatyme, kuriame jie yra papildyti bei kitus atsiradusius tuo metu įgaliojimus. LR Konstitucijos 94 straipsnyje ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinti tokie Vyriausybės įgaliojimai: 1) krašto reikalų tvarkymas, Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybės saugojimas, valstybės saugumo ir viešosios tvarkos garantavimas (pagal Konstituciją);12 Pagal Vyriausybės įstatymą šis įgaliojimas skamba taip: saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;13 Atsiradęs papildomas įgaliojimas Vyriausybės įstatyme apie konstitucinės santvarkos saugojimą. Konstitucinę santvarką reiktų suprasti kaip respublikos valdymo formos, demokratinio režimo, valdžių padalijimo principo ir kitų konstitucinių principų išsaugojimą. Krašto reikalų tvarkymas loginiu ir kalbiniu požiūriu-bendrinė Vyriausybės galių kategorija, kadangi krašto reikalus tvarko ir Prezidentas, ir Seimas. Ši sąvoka apima visus Vyriausybės įgaliojimus pagal jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, išskyrus pačios Vyriausybės darbo organizavimą, taip pat ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklos koordinavimą. Vyriausybė tvarko krašto reikalus visose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, nenutrūkstamai įgyvendina vykdomąją valdžią, vykdo bendros kompetencijos administravimo funkcijas. Vyriausybė, tvarkydama krašto reikalus, vykdo ūkio, finansų, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir kitų sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šiose srityse valstybės politiką. Tai Vyriausybė daro per atitinkamos srities ministerijas, pavyzdžiui: • per Ūkio ministeriją numato Lietuvos ūkio plėtros strategines bei vidutinės trukmės laikotarpio kryptis, svarbiausių ūkio šakų – pramonės, energetikos, prekybos – prioritetus ir tikslus, rengia Nacionalinę energetikos strategiją, organizuoja jos įgyvendinimą ir t.t.; • per Finansų ministeriją valdo valstybės biudžeto ir kitus Vyriausybės disponuojamus valstybės išteklius bei valstybės skolą; valstybės iždo sąskaitose kaupia pinigų išteklius, kurių reikia valstybės funkcijoms vykdyti, tvarko šių išteklių naudojimą ir kontroliuoja naudojimosi jais procesus valstybės iždo procedūrų metu, ir t.t.; • per Sveikatos apsaugos ministeriją analizuoja gyventojų sveikatinimo veiklos poreikius, sveikatos būklę ir jos prognozę, sveikatos priežiūros išteklius, sveikatos priežiūros priimtinumą, prieinamumą bei tinkamumą; nustato pagrindines Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos plėtojimo kryptis ir prioritetus, licencijuoja ir akredituoja sveikatos priežiūros ir farmacinę veiklą, išduoda leidimus (licencijas) verstis gydymo, higienos ir farmacine praktika ir t.t.  14 Tuo tikslu sukurta keturiolika ministerijų, siekiant sutvarkyti visas gyvenimo sritis. Krašto reikalai tvarkomi ir sprendžiant valstybės valdymo klausimus Vyriausybės nutarimais. Vyriausybės nutarimas teisės šaltinių hierarchijoje užima paskutinę vietą ir vadinamas poįstatyminiu teisės aktu. Tai reiškia, kad jis turi atitikti Konstituciją ir Seimo priimtus įstatymus ir kt. teisės šaltinius. Vyriausybės nutarimo priėmimo tvarka reglamentuojama Vyriausybės įstatymo 41 straipsnyje. Kaip pažymi E. Šileikis, Vyriausybė negali įsibrauti į įstatymų leidėjo diskrecijos sritį, t. y, į reglamentavimą santykių, iš esmės susijusių su konstitucinėmis vertybėmis (taip pat žmogaus teisėmis ir laisvėmis). Tokį ribojimą loginiu ir sisteminiu požiūriu lemia tai, kad ne vienoje blanketinėje Konstitucijos nuostatoje, susijusioje su žmogaus teisių ir laisvių ar kitų vertybių apsauga ar ribojimu, nėra žodžių „nustato Vyriausybė“ ar „Vyriausybės nustatyta tvarka“ (t.y. blanketinėse normose kalbama tik apie įstatymus).15 Taigi „krašto reikalų tvarkymas" yra plati, daugialypė ir iš esmės integruojanti sąvoka. Ji apima nenutrūkstamą vykdomosios valdžios ir valstybės politikos įgyvendinimą Vyriausybės kompetencijai priskirtose valdymo srityse. Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybės saugojimas. Lietuvos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir jos gelmėse apibrėžia linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius – Lietuvos Respublikos valstybės siena. Taigi Lietuvos teritorijos neliečiamybės užtikrinimas yra neatsiejamas nuo valstybės sienos neliečiamybės užtikrinimo. Valstybės sienos ir pasienio teritorinius režimus nustato, pasienio kontrolės punktų veiklą ir valstybės sienos apsaugos organizavimą reglamentuoja Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas. Vyriausybė valstybės sienos neliečiamybę užtikrina ir valstybės sienos apsaugos politiką įgyvendina per Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos. Šios tarnybos statusą, funkcijas, struktūrą, tarnybos organizavimo pagrindus, finansavimą, pareigūnų teises ir pareigas nustato Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas. Vadovaudamasi šiuo įstatymu, Vyriausybė 2001 m. vasario 22 d. nutarimu patvirtino Valstybės sienos apsaugos tarnybos nuostatus, sukonkretinančius šios tarnybos uždavinius ir funkcijas, teises, organizacinę struktūrą, finansavimą ir veiklos kontrolę.  Valstybės sienos apsaugos tarnyba pagal savo kompetencija užtikrina Lietuvos tarptautinių sutarčių, įstatymų ir kitų teisės aktų valstybės sienos teisinio režimo klausimais vykdymą, taip pat nusikalstamų veikų ir kitų pažeidimų prevenciją, atskleidimą ir tyrimą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąja tvarką ir visuomenės saugumą. Asmenims, pažeidusiems pasienio teisinio režimo ir (ar) pasienio kontrolės punktų veiklos taisykles, Valstybės sienos apsaugos tarnyba taiko administracinės atsakomybės priemones. Tokie pažeidimai nėra traktuojami kaip Lietuvos suvereniteto pažeidimai.16 Valstybės saugumo garantavimas. Komentuojant Vyriausybės įgaliojimus šioje srityje, tikslinga išsiaiškinti dviejų glaudžiai susijusių, bet netapačių sąvokų „valstybės saugumas" ir „nacionalinis saugumas" esmę ir turinį, šių sąvokų sąlyčio taškus ir skirtumus. Kartu nacionalinis saugumas ir valstybės saugumas, nors ir glaudžiai susijusios sąvokos, skiriasi ne tik lingvistiniu, bet ir esmės požiūriu. Nacionalinis saugumas – tai Tautos - valstybės kūrėjos saugumas. Vadinasi, Konstitucijos 94 straipsnio l punkto normos prasme valstybės saugumas yra sudedamoji nacionalinio saugumo dalis. Šio saugumo sudedamosios dalys taip pat yra ir kiti Konstitucijos 94 straipsnio l punkte išvardinti objektai, kurių saugumo garantas yra Vyriausybė. Tai Lietuvos teritorijos neliečiamybė ir viešoji tvarka. Oficiali valstybės pozicija valstybės saugumo klausimais, skirtingai negu nacionalinio saugumo klausimais, nėra suformuluota. Kita vertus, tokia valstybės pozicija yra iš dalies išreikšta Valstybės saugumo departamento įstatyme. Pagal šio įstatymo 7 straipsnį minėto departamento, kurio paskirtį iškalbingai nusako jo pavadinimas, „uždaviniai yra laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, jos suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms atsirasti, šalinti jų atsiradimo priežastis bei sąlygas ir kovoti su jomis įstatymų nustatyta tvarka“.17 Kadangi Vyriausybė savo įgaliojimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais įgyvendina per atitinkamas valstybės institucijas, tai Vyriausybės įgaliojimai valstybės saugumo užtikrinimo srityje gali būti aptarti būtent per Valstybės saugumo departamento veiklos prizmę. Kartu Valstybės saugumo departamento įstatymo analizė rodo, kad valstybės saugumo garantijai įgyvendinti, nors tai ir yra konstitucinis Vyriausybės įgaliojimas, Vyriausybė neturi veiksmingų priemonių. Valstybės saugumo departamentas nėra vykdomosios valdžios sistemos subjektas ir todėl nepavaldus Vyriausybei. Jis atskaitingas Seimui, kuris vykdo jo veiklos parlamentinę kontrolę, ir Respublikos Prezidentui, kuris, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 14 punktu, skiria šio departamento vadovą.  Kita vertus, šio fakto konstatavimas anaiptol neatmeta ir nemenkina Vyriausybės įgaliojimų garantuoti tų objektų, kurie yra nacionalinio saugumo sudedamosios dalys, saugumą.18 Komentuojant viešosios tvarkos garantavimo konstitucinę nuostatą, reikia padaryti vieną esminę išlygą: Vyriausybės funkcijas reglamentuojančiose Konstitucijos 94 straipsnio normose nėra įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimai dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos bei kovos su nusikalstamumu. Tuo tarpu viešosios tvarkos užtikrinimas yra nors ir svarbus, bet tik vienas iš daugelio kiekvieno individo ir visuomenės saugumo užtikrinimo, nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos srities klausimų. Gerbiant Konstitucijos teksto kūrėjų protą ir intelektą, darytina išvada, kad jie neabejotinai į tai atsižvelgė, tačiau pasirinko ne pačią geriausią išraiškos priemonę – nuostatą „viešosios tvarkos garantavimas". Taigi šios nuostatos turinį, esmę gali atskleisti tik išplėstinis jos aiškinimas. Remiantis tokiu aiškinimu, Vyriausybės kompetencijai priskirto viešosios tvarkos garantavimo funkcija suprantama ne tik kaip viešosios tvarkos, bet ir kaip žmogaus teisių ir laisvių, visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamumo prevencija ir kontrolė. Vyriausybė, vykdydama šias funkcijas per Vidaus reikalų ministeriją ir jai pavaldžias institucijas: rengia visuomenės saugumo valstybės politikos įgyvendinimo strategiją, strateginius veiklos planus, organizuoja jų įgyvendinimą; rengia ir įgyvendina nusikaltimų kontrolės ir prevencijos bei kitas programas, skirtas visuomenės saugumui užtikrinti, planuoja ir įgyvendina prevencines priemones; rengia ir įgyvendina priemones viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui užtikrinti ir kontroliuoja, kaip vykdomos šios priemonės; užtikrina operatyvinės veiklos, nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų atskleidimo ir tyrimo organizavimą; rengia ir įgyvendina priemones nusikaltimų, kitų teisėtvarkos pažeidimų priežastims ir sąlygoms šalinti, kontroliuoja, kaip vykdomos šios priemonės, ir t.t. Vyriausybė per Finansų ministeriją perveda lėšas valstybės biudžete numatytoms Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento prie šios ministerijos ir kitoms teisėsaugos institucijoms finansuoti.19 Aišku, konstitucinę santvarką, teritorijos neliečiamybę, valstybės saugumą ir viešąją tvarką įpareigotos išsaugoti ne tik Vyriausybė, bet ir kitos valstybės institucijos, kaip Prezidentas, Seimas, kurios siekia taip užtikrinti Lietuvos krašto ir gyventojų gerovę. Tačiau Vyriausybė per įsteigtas ministerijas, tarnybas siekia, kad šie klausimai būtų išspręsti kuo geriau, greičiau ir kompetentingiau. 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; Pagal Vyriausybės įstatymą- vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą, kuriai pritarė Seimas, tvirtina šios programos įgyvendinimo programas ir norminių teisės aktų koncepcijas. Vyriausybės įgaliojimai lyginant su Konstitucija išplėsti. Vyriausybė- aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija, kuri įgyvendina valstybinę valdžią vykdydama įstatymus ir kitus teisės aktus. Įstatymų vykdymas - įstatymų laikymasis; aktyvi ar pasyvi Vyriausybės veikla, kuri arba tiesiogiai numatyta įstatymuose, arba loginiu ir sisteminiu požiūriu akivaizdžiai būtina, nepaisant nesamo specialaus įstatyminio Vyriausybės įpareigojimo. Antai jei įstatyme vartojamas žodžių junginys „Vyriausybės nustatyta tvarka", logiškai akivaizdu, kad Vyriausybė tol antikonstituciškai nevykdo įstatymo, kol nutarimu nenustato įstatyme numatyto reglamentavimo („tvarkos"). Tas pats pasakytina apie atvejį, kai įstatymas numato, kad Vyriausybė iki tam tikro termino įsteigia valstybės instituciją, tačiau Vyriausybė to akivaizdžiai nedaro. Pažymėtina, kad jei įstatyme tiesiogiai apie Vyriausybės „nustatytą tvarką" ar kitus veiksmus nekalbama, tai savaime nereiškia, kad toks įstatymas absoliučiai nesusijęs su Vyriausybės veikla, t. y. Vyriausybė neprivalo atitinkamai koordinuoti ministerijų veiklos įstatymui vykdyti.20 Analizuojant Seimo nutarimo sąvoką iškyla problema, aiškinant ar Vyriausybė gali vykdyti Seimo nutarimus dėl įstatymo įgyvendinimo, nes Seimo nutarimai yra valdymo aktai, kuriais negalima adresuoti įpareigojimų Seimui nepavaldžioms institucijoms, taip pat ir Vyriausybei. Visgi Konstitucinis Teismas šią problemą išsprendžia, konstatuodamas, kad „Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o įstatymų leidėjas matydamas, kad įstatymams įgyvendinti yra būtina priimti poįstatyminius aktus gali tokią pareigą Vyriausybei nustatyti įstatyme arba Seimo nutarime dėl įstatymo įgyvendinimo. Esant įstatymų leidėjo pavedimui — ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymu įgyvendinimo" . Taigi Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymo įgyvendinimo.21 Autorius pritaria E. Šileikio nuomonei, kad Seimo nutarimuose – valdymo aktuose – iš principo gali būti sprendžiami tik organizaciniai ir techniniai klausimai, bet nereglamentuojami santykiai, sudarantys įstatymų (kuriems įgyvendinti skirti valdymo aktai) objektą. Todėl įstatymams įgyvendinti turi būti skirti „įstatymai dėl įstatymų įgyvendinimo" (bet ne „Seimo nutarimai dėl įstatymų įgyvendinimo").22 Taip pat Vyriausybė turi vykdyti Respublikos Prezidento dekretus. Respublikos Prezidento dekretų vykdymą sunku išsamiai atskleisti, kadangi dekretai iš principo yra valdymo individualūs (nenorminiai) aktai. Tai išplaukia iš to, kad nė vienas Konstitucijos 84 straipsnio punktas, rodantis tam tikrą valstybės vadovo įgaliojimą individualiai veikti („teikia", „skelbia", „skiria", „priima"), nėra suformuluotas kaip įgaliojimas nustatyti tam tikrą norminį reglamentavimą. Tiesa, galima diskutuoti, ar Respublikos Prezidento įgaliojimą rodantys žodžiai „priima sprendimus" apima galimybę nustatyti norminį reglamentavimą. Vengiant šiuo atveju pernelyg teorinių samprotavimų, galima teigti, kad Vyriausybė privalo priimdama reikiamus nutarimus (platesniu Vyriausybės požiūriu — ir ministrų įsakymus) vykdyti Respublikos Prezidento dekretus dėl gynybos nuo ginkluotosios agresijos. Tuo tarpu dekreto „priimti Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir pavesti jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė" vykdymas logiškai nereiškia Vyriausybės pareigos priimti tam tikrus dekretus, būtinus dekretui įgyvendinti. Tas pats pasakytina apie dekretą „pavesti vienam iš ministrų" pavaduoti nesantį Ministrą Pirmininką ar dekretą skirti pilietybę: šias atvejais „vykdymas" susijęs ne tiek su būtinų Vyriausybės nutarimų priėmimu, kiek su atitinkama ministrų (ir ministerijų) veikla. Taigi galima apibendrinti, kad dekretų vykdymas - tai vadovavimasis jais, t. y. veikimas pagal juos.23 Vyriausybės programa yra Vyriausybės politinės- teisinės atsakomybės pagrindas, nes ji solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Be to, ji vertinama kaip teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės. Kartu nemažiau svarbi yra programos, kaip teisinės formos, sąlygojančios Vyriausybę formuojančių institucijų veiksmus ir užtikrinančios Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką, reikšmė. Nors yra pastebima, kad Vyriausybė yra silpniausia institucija Konstitucijoje. Pirmiausia, todėl, kad ji yra priklausoma ir nuo Prezidento, ir nuo Seimo, kurie ją suformavo. Tačiau skirtumas toks, kad Prezidentas tik atlieka funkcijas, kurios yra numatytos Konstitucijoje (šiuo atveju Vyriausybės narių skyrimas ir atleidimas, jos įgaliojimų grąžinimas) ir veikia kaip valstybės vadovas, o Seimas veikia kaip Tautos atstovybė, kuriai atsakinga Vyriausybė. Tai konstatuojama Konstitucijos 96 straipsnyje, kuriame Vyriausybė turi solidariai atsakyti Seimui už bendrą savo veiklą. Vis dėlto Seimo ir Prezidento sutarimas sudaryti Vyriausybę lemia ir Vyriausybės programos turinį, o kartu ir tai kad šios dvi institucijos turi ir vadovautis šia programa. Visų trijų valstybės institucijų Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimas suponuoja, kad valstybės valdymas būtų nuoseklus. Tai konstatuoja ir Konstitucinis Teismas, tvirtindamas, kad Vyriausybės programa –teisinis dokumentas, išdėstantis tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gaires.24 3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą; Vyriausybės įstatyme šis įgaliojimas papildytas taip- koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą; svarsto ir aprobuoja ministerijų, Vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus, rengia Valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir teikia ją tvirtinti Seimui. Pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 d. Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Savo ruožtu atitinkamos valdymo srities ministrai koordinuoja departamentų, tarnybų ar inspekcijų prie ministerijų veiklą per šių Vyriausybės įstaigų vadovus. Tokio koordinavimo teisinis pagrindas – Seimo patvirtinta Vyriausybės programa, kurioje išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės ir šios programos pagrindu parengtos bei patvirtintos konkrečios priemonės, numatyti jų įvykdymo terminai ir konkretūs vykdytojai – ministerijos, kitos Vyriausybės įstaigos. Seimo patvirtinta Vyriausybės programa yra pagrindinis jos egzistavimo būdas. Ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veikla koordinuojama taip pat remiantis Vyriausybės nutarimais, kurie nustato įstatymų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, institucijas ir įstaigas, atsakingas už jų įgyvendinimą, bei kelių ministerijų (žinybų) patvirtintais teisės aktais, apimančiais kelių ministru valdymo sritis. Paanalizavus Vyriausybės įstatymą, Vyriausybės veiklą ir priimtus sprendimus, galima daryti išvadą, kad praktikoje ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, įgyvendinant Vyriausybės programą ir Vyriausybės patvirtintas konkrečias priemones šiai programai vykdyti, taip pat koordinuoja Vyriausybės kancleris. Jis, įgyvendindamas savo įgaliojimus pagal Vyriausybės 45 straipsnio l dalį, tai daro savo iniciatyva arba vykdydamas Vyriausybės ar Ministro Pirmininko pavedimus. 4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą; Vyriausybės įstatyme šis įgaliojimas praplėstas taip- rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą; taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo vykdymo ataskaitas. Valstybės biudžeto projekto sudarymo pagrindai atskleidžiami LR Konstitucijos 129-132 straipsniuose. Šiuose straipsniuose akivaizdu, jog tik Vyriausybė turi pareigą ir įgaliojimus ruošti biudžeto projektą Seimui tvirtinti. Jokiai kitai valstybės institucijai minėti įgaliojimai nepriskirti. Tą patį konstatuoja Konstitucinis Teismas, teigdamas, kad Konstitucijos nuostata, kad įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą turi Vyriausybė, reiškia, jog Vyriausybė - ir tik ji - turi įgaliojimus valstybės biudžeto projekte numatyti, kiek lėšų ir iš kokių pajamų šaltinių turėtų būti gauta, kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta, ir kt. Valstybės biudžeto projekte numatydama valstybės išlaidas, Vyriausybė yra saistoma atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos normų ir principų.25 Valstybės biudžeto tvirtinimo tvarka reglamentuojama Seimo Statuto dvidešimt septintame skirsnyje. Statuto 172 straipsnyje sakoma, kad valstybės biudžeto projektas rengiamas Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybė, sudariusi kitų metų valstybės biudžeto projektą, ne vėliau kaip iki spalio 17 dienos pateikia jį Seimui su duomenimis, kuriais pagrįstas šis projektas. Tuomet vyksta biudžeto svarstymas komitetuose, vėliau du kartus svarstomas Seimo posėdyje ir galiausiai patvirtinamas.26 Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 14 dalį „Valstybės biudžetas - tai Seimo patvirtintas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams“. Valstybės biudžeto pajamas sudaro pajamos iš mokesčių, valstybės turto, negrąžinta finansinė parama, dotacijos, valstybės biudžetinių įstaigų pajamos, ir kitos pajamos. (Seimo Statuto 13 str.) Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektą rengia Finansų ministerija. Vyriausybė atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą pateikia Seimui. Valstybės biudžeto projektas rengiamas trejiems metams remiantis Vyriausybės programa, Valstybės ilgalaikės raidos strategija, strateginio planavimo principais, LR Biudžeto sandaros įstatymu, Fiskalinės drausmės įstatymu, kitais įstatymais bei kitais teisės aktais, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, Europos Sąjungos paramos strateginiais dokumentais, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginiais veiklos planais ir Vyriausybės patvirtintais nacionalinio biudžeto prognozuojamais pagrindiniais rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programomis ir programų sąmatų projektais. (Seimo Statuto 17 str.) Konstitucijos 131 straipsnyje skelbiama: „svarstydamas biudžeto projektą, Seimas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius. Negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti. Todėl Vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto projektą, turi atsižvelgti į kitų Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės valdžią vykdančių institucijų - Seimo, Respublikos Prezidento, Teismų pateiktus asignavimų iš valstybės biudžeto, reikalingų šių institucijų Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų funkcijų vykdymui, dydžius. Jeigu Vyriausybės parengtame valstybės biudžeto projekte Seimui, Respublikos Prezidentui, Teismams būtų numatyta asignavimų akivaizdžiai mažiau, negu jų reikia, kad valstybės valdžią vykdančios institucijos galėtų atlikti joms Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas funkcijas, kad būtų garantuotas Konstitucijoje įtvirtintas šių valstybės valdžią vykdančių institucijų savarankiškumas, valdžių pusiausvyra, taip pat jų nepriklausomybė nuo Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, būtų sudarytos prielaidos pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą ir Konstitucijos 5 straipsnį.27 Iš to seka, kad Vyriausybė rengdama biudžeto projektą yra saistoma įstatymuose nustatytais išlaidų dydžiais, kurių negalima mažinti. Ji negali rengti biudžeto projekto vienasmeniškai. Todėl kyla probleminis klausimas, kodėl jai kaip biudžeto projekto rengėjai negalima mažinti biudžeto išlaidų numatytų atitinkamai valstybės institucijai, jei tarkim būtų matoma, kad geriau atitinkamas išlaidas paskirstyti kitai valstybės institucijos programai finansuoti. E. Šileikis yra pastebėjęs, kad apskritai biudžetą galima tvirtinti Vyriausybės nutarimu, nebūtina jo tvirtinti įstatymu. Tai paaiškinama tuo, kad vienas esminių parlamentinės kontrolės elementų- biudžeto tvirtinimas įstatymu ir prireikus (pvz., jei Vyriausybė, rengdama biudžetą, nepaiso tiesiogiai demokratiškai legitimuoto Seimo prioritetų)- tam tikrų išlaidų numatymas specialiuose įstatymuose. 28 Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. (Seimo Statuto 27 str.) Vyriausybė turi koordinuoti, kad valstybės biudžete būtų gauta tiek pajamų, kiek jų buvo numatyta. Kitu atveju trūkstant pajamų ir negalint finansuoti reikiamas programas, lėšos Finansų ministerijos siūlymu gaunamos Valstybės iždo įstatymo nustatyta tvarka.  Tai, kad Vyriausybė yra vykdomoji institucija patvirtina jau aukščiau aprašyto biudžeto projekto rengimo klausimas. Vyriausybė vykdo įstatymus (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas). Iš Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, Vyriausybei kyla pareiga rengiant valstybės biudžeto projektą jame numatyti tokias išlaidas, kokias numato šie įstatymai (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).29 Valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitą rengia Finansų ministerija. Biudžeto įvykdymo ataskaitos privalomas dokumentas – atitinkamo biudžeto įvykdymo rezultatų ataskaita. Valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais Vyriausybei teikia Finansų ministerija. Vyriausybė gautą valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitą išnagrinėja, priima atitinkamus sprendimus ir Seimo statute nustatyta tvarka bei terminais pateikia Seimui tvirtinti.30 5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; Sutampa su Vyriausybės įstatyme aprašytu įgaliojimu. Vyriausybė, Seimo nariai bei Respublikos Prezidentas, yra įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektai. Savo ruožtu Vyriausybės teisės aktų leidybos iniciatyvos teisę, kaip nustatyta Vyriausybės įstatymo 38 straipsnyje turi Ministras Pirmininkas, ministrai, Vyriausybės įstaigų vadovai, apskričių viršininkai ir savivaldybių tarybos. Pagal Vyriausybės darbo reglamento 13 punkto normą, visi Vyriausybei teikiami teisės aktų projektai turi būti derinami su Teisingumo ministerija, o teisės aktų projektai, susiję su Europos Sąjungos teisės įgyvendinimu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ar jų projektais, – ir su Europos teisės departamentu prie Teisingumo ministerijos.31 Teisės akto projektas yra pasiūlymas, kuris reiškia būsimo įstatymo idėją, koncepciją arba tam tikrus metmenis. Pasiūlymus Vyriausybė teikia savo iniciatyva, o įstatymų projektus rengia tiek įgyvendindama įstatymų leidybos iniciatyvos teise, tiek Seimo pavedimu. Įstatymų ir kitų teisės aktų projektams rengti Ministras Pirmininkas paprastai sudaro darbo grupes. Vadovaujantis įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymu, teisės akto rengimas turėtu prasidėti nuo paties teisės akto paskirties ir jo rengimo užduoties nustatymo. Tačiau tai paprastai nėra vykdoma, nes valstybės valdžios institucijos, pagal savo kompetenciją, taip pat įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektai turi teisę, bet ne pareigą nustatyti teisės akto paskirtį ir jo rengimo užduotį. Apskritai Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės įstatymų ir kitų teisės aktų projektams rengti savo veikloje turi remtis tuo, ko minėtame įstatyme nėra numatyta, t. y. objektyvių visuomeninių santykių raidos analize, pagrista teisės akto koncepcija, tiksliai suformuluotais šio akto principais ir pagrindinėmis nuostatomis, įstatymų inkorporavimo į teisinę sistemą ir su tuo susijusių problemų numatymu, integracinių procesų sąlygotu būtinumu suderinti Lietuvos teisę su Europos Sąjungos teise, būtinumu įvertinti ir suderinti įvairių socialinių grupių interesus, numatyti galimus po įstatymo priėmimo kriminogeninius padarinius ir t.t.  Parengus teisės akto projektą jis teikiamas Vyriausybei per Ministro Pirmininko tarnybą (Vyriausybės darbo reglamento 16 p.) Vėliau jie aptariami ministerijų atstovų pasitarime, paskui posėdyje, kuriame Vyriausybės nutarimu pritariama įstatymo ar kito Seimo teisės akto projektui, teikimą Seimui. (Vyriausybės darbo reglamento 49 p.) Teisė teikti įstatymų projektus labai svarbus įgaliojimas Vyriausybei, kuriuo naudodamasi ji turi gerinti šalies ekonominę, socialinę, politinę, teisinę situaciją. Svarbu, kad įstatymų projektai būtų objektyvūs, t.y. skirti netenkinti vienos grupės interesus. Šiuo metu pastebima didelė visų valstybės valdymo institucijų kontrolė, kuri autorės nuomone, teigiamai veikia visas valstybės institucijas, visuomenės nuomonę apie jų darbą ir skatina drausmę bei atsakomybę už savo veiksmus. 6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; Pagal Vyriausybės įstatymą- kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą Respublikos Prezidentas kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, o Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 10 punkto norma, tarsi veidrodinis minėto Konstitucijos punkto normos atspindys, nustato, kad „Vyriausybė kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką“. Diplomatinių santykių užmezgimas ir ryšių su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis palaikymas – tai neabejotinai Vyriausybės vykdomos užsienio politikos sudėtinė dalis. Vyriausybė, vykdydama užsienio politiką, nustato užsienio politikos prioritetus, priima sprendimus dvišalių ir daugiašalių santykių plėtros klausimais ir sprendimus dėl Lietuvos Tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo, formuoja ir įgyvendina užsienio ekonomikos bei prekybos politikos strategiją valstybių, jų grupių ir tarptautinių organizacijų atžvilgiu ir t.t.32 Vykdant užsienio politiką su LR Prezidentu, iškyla problema dėl tarptautinių sutarčių sudarymo. Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad Prezidentas tik turi įgaliojimus pasirašyti tarptautines sutartis, tokia teisė Vyriausybei nėra tiesiogiai priskirta. Tačiau Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ne tik Prezidentas, bet ir Vyriausybė turi konkrečius įgaliojimus sudaryti tarptautines sutartis, nes neturint jų vykdyti užsienio politikos neįmanoma.33 7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.  Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimai jos kompetencijai priklausančiais klausimais ir nustatytos Vyriausybės veiklos kryptys bei prioritetai. Kaip matyti, Konstitucijoje išvardintų įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis. Todėl kitų Vyriausybei priskirtų įgaliojimų sąrašo reiktų ieškoti Vyriausybės įstatyme. Jame be jau aprašytų numatyti dar tokie įgaliojimai: 1) remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką; 2) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo; 3) steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas bei steigia įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms vykdyti visas ar dalį įstaigų prie ministerijų steigėjo funkcijų. Vyriausybė gali pavesti atitinkamai ministerijai vykdyti dalį Vyriausybės įstaigos steigėjo funkcijų; 4) tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus. Tvirtinti įstaigų prie ministerijų nuostatus Vyriausybė gali pavesti atitinkamam ministrui; 5) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose; 6) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje; 7) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 8) skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus, jų pavaduotojus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus, skiria jiems tarnybines nuobaudas; 9) sudaro komisijas bei komitetus; 10) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai. Vyriausybės įstatyme įgaliojimų sąrašas vėlgi nėra baigtinis, vadinasi Vyriausybei gali atsirasti bet kada naujų įgaliojimų, kuriuos įstatymu galėtų pavesti Seimas. Todėl ne veltui Konstitucijoje ir Vyriausybės įstatyme skelbiama, kad Vyriausybė vykdo ir kitas pareigas įtvirtintas kituose įstatymuose. Taip pat Vyriausybės įgaliojimai nustatyti ir kituose Konstitucijos straipsniuose, kaip pavyzdžiui 84, 89, 123, 124. Tokį konstitucinį Vyriausybės įgaliojimų reguliavimą lemia tai, kad valstybės valdymo sritys ir valdymo funkcijos yra labai įvairios, jos gali kisti. Vyriausybės veikla yra ne tik vykdomojo, bet ir tvarkomojo pobūdžio. Vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus, Vyriausybė pati leidžia norminius ir individualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą. Kita vertus, Vyriausybei vykdant Konstitucijos jai priskirtas funkcijas, jos įgaliojimai gali priklausyti nuo šalies ekonominės bei socialinės būklės, sprendžiamų problemų ir daugelio kitų aplinkybių, kurioms pasikeitus gali keistis ir Vyriausybės įgaliojimų turinys ir apimtis.34 Kaip matyti šiuo metu Vyriausybei vykdant „antikrizinius” planus, tenka galvoti ir apie Sodros reformą, į kurią įeina ir pensijų mažinimas, pensijinio amžiaus didinimas, motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimas, mokesčių didinimas ir kt. klausimai. Juos nulėmė pasaulinė bankų krizė ir šiandieninė bloga valstybės finansinė padėtis, kai valstybė turi mažinti valstybės administracinį aparatą, valstybės valdymo institucijų skaičių, didinti mokesčius ir imtis kitų priemonių siekiant subalansuoto valstybės biudžeto. Vyriausybės vykdomų reformų visuma palietė daugelį iš mūsų, taip pat ir verslo santykius. Daugelis Vyriausybės atliktų pakeitimų, ypač mokesčių didinimo, iš jų PVM, Sodros mokesčio, kurie turėjo padėti valstybei surinkti pakankamai pajamų valstybei valdyti, sukėlė atvirkštinį veiksmą. Tai nelegalaus darbo augimas, minimalaus darbuotojams mokamo atlyginimo išmokėjimas, įmonių bankrotai, kontrabanda ir kt. Tai nedidina valstybės gaunamų pajamų. Todėl Vyriausybės įgaliojimai valstybės tvarkymo reikalais yra aktualūs kiekvienam, jie nulemia kiekvieno iš mūsų likimą. Vadinasi, Vyriausybei priskirtų įgaliojimų vykdymas turi remtis protingumo, teisingumo, objektyvumo principais, kad priimami sprendimai stiprintų valstybę ir teigiamai veiktų žmogų ir kuo mažiau būtų juntama socialinė atskirtis. IŠVADOS 1. LR Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią, jos kompetenciją apibrėžia Konstitucija ir įstatymai. Konstitucijoje yra apibrėžti svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai, LR Vyriausybės įstatyme įgaliojimai išplėsti, tačiau abiejuose teisiniuose dokumentuose jų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad Vyriausybei gali atsirasti naujų įgaliojimų priklausomai nuo šalies ekonominės situacijos ir reikiamų priimti sprendimų. 2. LR Vyriausybės kompetencija yra aiškiai reglamentuota galiojančiuose teisės aktuose lyginant su tarpukario Konstitucijose išdėstyta. Tuo metu ir dabar galiojančiuose teisės aktuose panašumas toks, kad Vyriausybė visada atliko vykdomosios valdžios vaidmenį. Tiesa, prezidentas 1922 metų Konstitucijoje įėjo į Vyriausybės sudėtį. Tačiau jo ir Vyriausybės įgaliojimai buvo atskirti. Vyriausybė kompetencija tiek tuo metu galiojusiose Konstitucijose, tiek šiandieninėje iš esmės ta pati: ji vykdo Respublikos Konstituciją ir įstatymus, užsienio ir šalies vidaus politiką, saugo teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką, turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir t.t. Tik 1938 metų Konstitucijoje Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir kiti Ministrai. Tokia teisės norma atitinka šių dienų Konstituciją. 3. Tarpukario Konstitucijoje 1919 metais labai svarbi Vyriausybei tenkanti kompetencija buvo įstatymų leidybos srityje. Galiojančioje Konstitucijoje deleguojama įstatymų leidyba negalima, galioja valdžių padalijo principas. Tačiau įgyvendinant įstatymų leidybos funkciją Seimui tenka veikti kartu su vykdomąją valdžia. 4. Vyriausybės kompetencija neabejotinai reikšminga valstybės valdymui ir žmogui. Visų pirma, todėl kad didelę įstatymų projektų dalį, dažniausiai labai svarbiais klausimais pateikia Vyriausybė. Tai šiuo metu inicijuojami galiojančių įstatymų projektai dėl pensijų išmokų mažinimo, pensijinio amžiaus didinimo, motinystės (tėvystės) išmokų mažinimo, motinystės (tėvystės) atostogų termino mažinimo iki vienerių metų, kitų išmokų mokamų iš valstybės biudžeto klausimais. 5. Analizuojant teisės aktus reglamentuojančius Vyriausybės įgaliojimų vykdymą, susiduriama su įvairiomis problemomis, aiškinant sukėlusias neaiškumus teisės normas. Neretai į pagalbą pasitelkiami Konstitucinio Teismo išaiškinimai, taip pat nagrinėjamais klausimais pasisako ir žinomi teisininkai. 6. Vertinant Vyriausybę kaip vieną iš trijų valstybės valdžios institucijų, neabejotinai galima teigti, kad Vyriausybės kompetencija Konstitucijoje išvardintais klausimais yra labai svarbi. Ji kaip stipri institucija buvo traktuojama ir tarpukario Lietuvoje. Šiuo metu, nepaisant pasaulinės krizės, LR Vyriausybė išliko stabili, nepriklausoma, stipri ir sugebanti savarankiškai spręsti problemas, atsisakydama Tarptautinio valiutos fondo pagalbos. Nors ir Seimo priimti jos pasiūlymai buvo skaudūs daugeliui, tačiau dar drastiškesni būtų Vyriausybės žingsniai, jei Lietuvos valstybė būtų prašiusi Tarptautinio valiutos fondo paramos. Taip pat pastebimas ryškus jos vaidmens didėjimas tvarkant šalies reikalus, vykdant užsienio politiką ir jaučiamas siekis Lietuvą matyti kaip nepriklausomą ir savarankišką valstybę. THE REPUBLIC OF LITHUANIA GOVERNMENT COMPETENCE Evita Galdikaitė Keywords: government, competency, the law of the Republic of Lithuania on the Government, Constitution of the Republic of Lithuania. SUMMARY The Republic of Lithuania Government is the executive power. Only in 1919 years it has the legislative power. The main obligations of Government are declare in the Constitution 94 article. Institution has administer the affairs of the country, protect the inviolability of the territory of the Republic of Lithuania, and ensure State security and public order; implement laws and resolutions of the Seimas concerning the implementation of laws, as well as the decrees of the President; establish diplomatic relations and maintain relations with foreign countries and international organisations and etc. More obligations are written in The law of the Republic of Lithuania on the Government in 22 article. Also, the Government obligations you can find in other articles of Constitution, other laws, the list of obligation is not the final, because it has always react to country‘s situation and if it is necessary make important decisions. The scientific work is been made on the analysis of the Constitutions of 1918-1940 years and today valid laws about the the Republic of Lithuania on the Government competence. LITERATŪROS SĄRAŠAS Lietuvos Respublikos norminiai teisės aktai: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija// Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014. 2. Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr.4-47; aktuali redakcija. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas// Valstybės žinios. 1994, Nr. 43-772, aktuali redakcija nuo 2010-01-01. 4. Lietuvos Respublikos Valstybės departamento saugumo įstatymas// Valstybės žinios. 1994, Nr. 11-163; aktuali redakcija. 5. Lietuvos Respublikos Seimo Statutas// Valstybės žinios. 1994, Nr. 15-249; aktuali redakcija nuo 2010-04-04. 6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“//Valstybės žinios. 1994, Nr.63-1238; aktuali redakcija. Specialioji literatūra: 1. V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.02.18-1940.06.15).-Vilnius: 1996. P.1035. 2. T. Birmontienė ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda: kolektyvinė monografija.-Vilnius: Mykolo Romerio Universitetas, 2007. P. 523. 3. T. Birmontienė, E. Jarašiūnas ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė.-Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P. 919. 4. E. Jarašiūnas. Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis teismas.-Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003. P. 318. 5. M. Maksimaitis. Lietuvos teisės šaltiniai 1918-1940 metais:monografija.-Vilnius: Justitia, 2001. P.199. 6. E. Šileikis. Alternatyvi konstitucinė teisė.- Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005. P.603. Teisės normų aktų komentarai: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras.- Vilnius: Teisės institutas: K. Jovaišo PĮ, 2000-2002. P. 180. Teismų praktika: 1. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnio, Lietuvos Respublikos Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnių, Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 172 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai “. 2. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 3. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 8 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo,krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 daliai“. 4. Lietuvos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai “. 5. Lietuvos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai “.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!