Lietuvos reformacija

GARLIAVOS JONUČIŲ VID. MOKYKLOS LIETUVOS REFORMACIJA RAŠĖ: L. TVERSKYTĖ TIKRINO: L. LAŠKOVA GARLIAVA 2003 Religija ir kultūra XVI amžiuje Reformacijos pradžia Lietuvoje Keliai, kuriais reformacija veržėsi į Lietuvą Buvo gana daug dalykų, kurie padėjo reformacijai pamatą Lietuvoje: Viklefo ir Huso mokslai nebuvo dar užmiršti, humanizmas buvo plačiai pasklidęs po visą Lietuvą tarp turtingesnių bajorų, nuolatinis miesto gyventojų, pirklių ir amatininkų bendravimas su vokiečiais, italais atnešdavo Lietuvon naujas Vakarų Europos idėjas, dvasininkų ištvirkimas, jų teismai, jų plėšimai verste vertė žmones trokšti bažnyčios atnaujinimo. Reformacija Lietuvoje prasidėjo pirmiausiai miestuose. Mūsų miestai buvo pilni vokiečių, taip jog Vilniuje net viena gatvė buvo pavadinta Vokiečių gatve. Tarp Lietuvos vokiečių ir Vokietijos buvo glaudūs ryšiai, ir tai padėjo evangelijos mintims plėtotis mūsų krašte. Prie to prisidėjo dar įtaka arčios Kurzemės ir Lyvžemės, kur jau 1521 m. buvo evangelijos skelbėjų, o Rygos, Revelio ir Dorpato miestai susirašinėdavo su Liuteriu ir iš jo gaudavo patarimus ir pamokymus. 1527 m. per Kalėdas Dorpate sudaužė ir išmetė iš bažnyčių visus šventųjų paveikslus, ir šita žinia pasklido po visą Lietuvą. Prūsų įtaka Ir iš Prūsų sklido naujasis mokslas po Lietuvą. Pirmasis pasaulinis Prūsų valdovas kunigaikštis Albrechtas I, priėmęs liuteronų tikybą, įvedė reformaciją Prūsuose ir stengėsi ją išplatinti ir Lietuvoje. Jis rašinėjo laiškus Lietuvos didžiūnams, karalienei Bonai ir pačiam karaliui Žygimantui Augustui. Savo laiškuose Albrechtas perša Lietuvos didžiūnams protestantus mokytojus, užstoja tuos mokytojus prieš karalių, pataria bajorams siųsti vaikus į Prūsus mokytis etc. Jo įtaka tęsėsi ypač Žemaičiams ir Lietuvai. Albrechtas, matydamas, kad lietuviai dar visai stabmeldžiai, stengėsi juos apšviesti. Dėl to jau nuo 1545 m. paliepė įvairius protestantų veikalus ir raštus versti į lietuvių kalbą, spausdinti ir platinti juos po Lietuvą. Savo įkurtame Karaliaučiaus universitete jis įsteigė konviktą 8 lietuviams, kurie rengėsi į kunigus arba mokytojus. Iš Prūsų reformacija greitai perėjo į Žemaičius. Friese (antrosios XVII a. pusės istorikas) sako: „Lietuvoje prasidėjo evangelikų mokslas jau 1525 m. Vienas pranciškonų vienuolis, vyras gilaus proto, viešai skelbė Liuterio mokslą. Apie 1535 m. reformacijos mokslas išplito visoje Lietuvoje, ir, be abejo, tai buvo atnešta iš Prūsų, Kurzemės ir Lyvžemės“. Ir tikrai apie šitą laiką Žemaičiuose skelbė protestantizmą kažkoks kunigas Tortilavičius, Šilalės klebonas, išsižadėjęs katalikų tikybos ir įsitikinęs Liuterio mokslo pasekėjas. Bet katalikų kunigų persekiojamas turėjo bėgti į Prūsus, į Tilžę. Paskui jis gavo kunigo vietą Insterburge. Paskesni evangelijos skelbėjai buvo: Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis, Stanislovas Rapolionis ir Jurgis Haustinzas. Abraomas Kulvietis – reformacijos idėjų skleidėjas Lietuvoje Abraomas Kulva (Kulvietis) kilęs iš senos turtingos lietuvių bajorų šeimos. Jo tėvas Žiemio apylinkėje turėjo didelį dvarą Kulvą. Savo vienintelį sūnų tėvas su motina labai rūpestingai auklėjo namie. Kuomet jau buvo tiek išmokslintas, kad galėjo studijuoti, jaunas Abraomas buvo išsiųstas į Krokuvos universitetą, kuris anais laikais buvo viena garsiausių ir užvis labiau lankomų aukštųjų mokyklų Europoje. Krokuvoje Kulva išgirdo apie plačiai po pasaulį pagarsėjusį humanistą Erazmą ir jo gilias klasikinių kalbų studijas. Jo susidomėjimas mokslu patraukė jį į Luveno universitetą Belgijoje. Čia humanizmo vado priežiūroje jis tęsė savo studijas. Su ypatingu darbštumu pasišventė graikų ir hebrajų kalbų nagrinėjimui. Be to, gilino ir lotynų kalbos žinias. Ir šiaip visa senovės kultūra domino jaunuolį. Sugrįžus Abraomui į Lietuvą, tėvas didžiavosi sūnaus dideliu mokslingumu; visų akys buvo atkreiptos į jaunąjį Kulvą, o Vilniaus vaivada Albertas Goštautas sudarė jam galimybes įvykdyti jo širdies troškimą – vykti į Italiją ir ten baigti mokslus eiti. 1536 metų pavasarį vykdamas per Prūsiją, jis sustojo Karaliaučiuje, kad įteiktų savo globėjo Goštauto laišką kunigaikščiui Albrechtui. Iš pastarojo gavo patarimą važiuojant užsukti į Vitenbergą. Erazmo įtakoje visai atsidavusiam humanistinėms studijoms jaunam Kulvai iki tol nerūpėjo religinis ginčas, kuris buvo išjudinęs ir ant kojų pastatęs beveik visą Europą. Dabar jis nusprendė vykti pas tuos vyrus, apie kuriuos visi kalbėjo, ir tiesiai iš jų susipažinti su naujai skelbiamojo mokslo charakteriu. Kelionė iš Karaliaučiaus į Vitenbergą buvo pavojinga. Kelyje jis buvo užpultas ir apiplėštas. 1536 m. gegužės 14 d. jis buvo imatrikuliuotas kaip Vitenbergo universiteto studentas, lietuvis. Greitai jį pagavo ir parėmė ta šilta religinė dvasia, kuri spinduliavo iš reformatorių Liuterio ir Melanchtono. Jo gyvenimas ir siekimai tapo susidujinti ir pagilinti; prie humanistinių studijų prasidėjo naujai užgimęs religinis tikėjimas. Liuterio įtakoje senovės rašytojai turėjo užleisti pirmą vietą Šventajam Raštui. Savaime suprantama, kad Kulvai studijuojant Vitenberge didesnės negu Liuteris įtakos jam turėjo humanistas tarp reformatorių Filypas Melanchtonas, pas kurį klausė teologinių ir klasikinių paskaitų. Bet Kulvos studijos Vitenberge buvo sukliudytos. Mat Lenkijos karalius Zigmuntas (Žygimantas Senasis), griežtas katalikas, būdamas Vilniuje, 1536 metų vasario 4 d. išleido įsakymą, kuriuo uždraudė savo pavaldiniams eiti mokslus „atskalūnų mieste“. Šis nelemtas įsakymas vertė visus studentus iš Lenkijos ir Lietuvos, tarp jų Kulva, išbraukti iš Vitenbergo universiteto. Trumpą laiką Kulva buvo Leipcigo universiteto studentu. Bet ir šito trumpo laiko užteko susipažinti ir susidraugauti su vyru, su kuriuo vėliau susitiko Karaliaučiuje; tai buvo Jonas Sekliucijanas iš Poznanės. Jei studijuojant Vitenberge pas Liuterį ir Melanchtoną klasikinių studijų tėvynės išsiilgimas buvo gerokai apsilpęs, tai Leipcige vėl atgijo ir sustiprėjo. Todėl iš Vokietijos Kulva išvyko į Italiją. Sienos mieste jis įgijo teisių, o gal ir teologijos daktaro laipsnį. Sugrįžus iš Italijos 1537 – 1538 žiemą ir pradėjus tęsti pertrauktas Švento rašto studijas, atėjo iš Lietuvos žinia, kad Kulvos tėvas ir motina kalinami už tai, kad leido savo sūnui vykti į Vitenbergą mokytis. Ši nemaloni žinia paragino skubotai grįžti į tėvynę. Bet jau nebuvo reikalo rūpintis, kad galingasis vyskupas tėvą ir motiną išlaisvintų iš kalėjimo. Tai buvo jau padarę jų draugai. Dar Italijoje būdamas, Kulva neteko savo globėjo mecenato Goštauto, bet toliau jį globojo ir palaikė aukštesnė ir galingesnė ranka. Lietuvos sostinėje Vilniuje jam pasitaikė proga pažinti karalienę Boną. Švelnus jo išsilavinimas, plačios ir gausios žinios padėjo jam įgyti visišką karalienės palankumą. Ji dažnai kviesdavo Abraomą į savo rūmus. Savo užtarimu, pagalba ir įtaka ji padėjo įsteigti aukštesniąją mokyklą Vilniuje. Lietuvos didžiūnų bajorų šeimos atiduodavo savo vaikus Kulvai auklėti ir mokslinti. Tokių mokinių pas jį prisirinko daugiau kaip 60. Savo auklėtinius jis mokė senovės kalbų, bet teikė jiems ir geresnį krikščioniškos tiesos pažinimą, kokį pats buvo įgijęs Vitenberge. Kulva nežinojo, kas yra žmonių baimė. Drąsiai ir laisvai skelbė evangeliškąją tiesą, nurodydamas bažnyčios nukrypimus nuo Šventojo rašto. Itin negailestingai jis plakė palaidą kunigų ir vienuolių gyvenimą. Karalienė veltui graudeno Kulvą savo pamoksluose vartoti švelnesnę kalbą: mat, nepaisant to, kad ji stipriai laikėsi senosios bažnyčios, visgi buvo tvirtai įsitikinusi, kad jaunas humanistas dėl jo didelio išsimokslinimo būtinai reikalingas Lietuvai. Bet Kulva buvo nesukalbamas, jis nesiliovė rodyti didelį Romos bažnyčios mokslo ir Švento Rašto priešingumą. Dvasiškąja numatė pavojų, grėsusį jai ir jos atstovaujamai bažnyčiai. Ji dėjo daug pastangų iš Vilniaus pašalinti šitą pavojingą humanistą, skelbiantį atskalūnų mokslą. Bet karalienė Bona laikė jį savo globoje ir neleido, kad kas nors paliestų Kulva. 1542 m. gegužės mėn. karalienė išvyko iš Lietuvos sostinės į Krokuvą, į savo sūnaus ir Elžbietos sutuoktuvių iškilmes. Kulvos priešai tuojau tuo pasinaudojo. Vilniaus vyskupas Povilas Algimantas kreipėsi į karalių Zigmantą, griežtą kataliką, ir gavo iš jo ediktą, kuriame karalius įsakė Kulvai stoti prieš dvasiškąjį teismą pasiteisinti ir pasiduoti kanoninėms baudoms, jei tokios būtų jam uždėtos. Jei jis gera ir laisva valia nepaklausytų, tai pasaulietinė valdžia turėjo jį suimti ir atiduoti į vyskupo rankas; jei jis pabėgtų, tai būtų išskirtas iš įstatymų globos, o turtas nusavintas bažnyčios ir valstybės naudai. Matydama, kad ant jos globojamojo renkasi tamsūs debesys ir kad jį gali ištikti labai nelaukti ir netikėti dalykai, karalienė patarė jam gelbėti save ir savo įsitikinimus ir vykti į Prūsiją. Labai nuliūdęs Kulva išvyko 1542 metų vasarą iš Lietuvos, lydimas savo studijų draugų ir vienminčių. Tarp jų buvo Jurgis Zablockas, kuris paskutiniu metu mokytojavo jo mokykloje. Turtingą biblioteką ir šiek tiek namų turto Kulvai pavyko išsivežti. Kulva nebuvo pirmasis lietuvis, dėl savo įsitikinimų išguitas iš tėvynės ir Prūsijoje radęs prieglaudą ir naują veikimo vietą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!