Lietuvos neoficiali darbo rinka

ĮVADAS Lietuvos ekonomikos lygis gana žemas palyginti su centrinės Europos Sąjungos šalimis ir neužtikrina pakankamo gyventojų užimtumo, kliudo įgyvendinti stambias užimtumo problemas. Greta legalios, yra ir neoficiali darbo rinka. Neoficialios darbo rinkos problema egzistuoja visose šalyse ir yra opus klausimas jų vyriausybėms, todėl šios problemos sprendimui turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Dideli mokesčiai (pajamų, socialinio draudimo įmokos, taip pat mokesčiai, gaunami netiesiogiai per PVM ir akcizą) ne tik mažina norą dirbti, bet ir skatina nelegalią ekonominę veiklą, neoficialų užimtumą. Prastokos kokybės darbo vietos, maži atlyginimai, nepaisoma darbo įstatymų ir saugos darbe reikalavimų, todėl didelė neoficiali darbo rinka, šešėlinis užimtumas, nelegali darbo jėgos migracija. Užimtumo ir socialinės apsaugos plėtra yra nepaprastai svarbi siekiant bendrųjų ilgalaikių ekonominės plėtros tikslų. Siekiant sukurti vieningą bei nuoseklią neoficialios darbo rinkos mažinimo sistemą, svarbu atlikti mokslinę analizę ir pateikti galimą darbo rinkos santykių pasikeitimo prognozę. Problema – kaip išspręsti užslėptos darbo rinkos egzistavimo problemą Lietuvoje. Tyrimo objektas – Lietuvos neoficiali darbo rinka. Tyrimo tikslas – įvertinti Lietuvos šešėlinės darbo rinkos egzistavimo priežastis; remiantis Valstybinės darbo inspekcijos rezultatų palyginamosios analizės duomenimis bei atlikto tyrimo rezultatais sukurti vieningą bei nuoseklią neoficialios darbo rinkos Lietuvoje mažinimo sistemą. Numatytam tikslui pasiekti buvo iškelti žemiau išdėstyti uždaviniai: ● Apibrėžti neoficialios darbo rinkos sampratą; ● Įvertinti dabartinę situaciją Lietuvos darbo rinkoje; ● Nustatyti neoficialios darbo rinkos mastą Lietuvoje; ● Atlikti jau padarytų tyrimų palyginamąją analizę; ● Atlikti respondentų apklausą (interviu metodu) bei išanalizuoti gautus rezultatus; ● Pagal gautus rezultatus sukurti nuoseklią Lietuvos neoficialios darbo rinkos mažinimo sistemą; ● Remiantis sukurtu modeliu numatyti darbo rinkos pokyčių tendencijas. Tyrimo metodai: literatūros, įstatymų, statistinių duomenų analizė, sintezė bei abstrahavimas. Taip pat atlikta apklausa (interviu), kurios metu pagal proporcinį paskirstymą apklausti atskirų įmonių savininkai bei vadovai (darbdaviai). Tyrimą sudaro 3 dalys: metodologinė, analitinė ir rezultatų dalis. Metodologinės dalies išvados gautos literatūros analizės pagrindu. Pirmame darbo skyriuje analizuojami Lietuvos darbo rinkos pokyčiai, šešėlinės darbo rinkos sampratos atskirų autorių atžvilgiu. Taip pat išskiriama valstybės politika bei jos reikšmė darbo rinkoje. Analitinėje dalyje (antrame darbo skyriuje) atliekama mokslinė palyginamoji analizė remiantis jau atliktų tyrimų rezultatais. Taip pat atliekama respondentų apklausa, kurių rezultatais remiantis rezultatų dalyje (trečiame darbo skyriuje) bus kuriama neoficialios darbo rinkos Lietuvoje mažinimo sistema ir pritaikoma Lietuvos darbo rinkos galimybių numatymui. Darbo pabaigoje pateikiamos visą darbą apibendrinančios išvados bei pasiūlymai. 1. DARBO RINKOS TEORIJA Šiame darbo skyriuje analizuojami Lietuvos darbo rinkos pokyčiai, šešėlinės darbo rinkos sampratos atskirų autorių atžvilgiu. Išskiriama valstybės politika darbo rinkoje. 1.1. Darbo rinkos ypatumai Pagrindinė darbo ekonomikos problema yra ši: ar darbo rinka tiek smarkiai skiriasi nuo kitų rinkų, kad jai nepritaikomi pagrindiniai ekonominės analizės principai, metodai, teorijos. Pirmiausia darbo rinka skiriasi tuo, kad joje yra įvairių dalyvių, siekiančių skirtingų tikslų. Pagrindiniai darbo rinkos dalyviai yra darbuotojai, darbdaviai, vyriausybė, kurių kiekvienas savo ruožtu įeina į skirtingas grupes, turinčias savo specifinius grupinius tikslus. Pavyzdžiui, darbuotojų grupės viduje gali būti skiriami darbuotojai, priklausantys profsąjungoms ir joms nepriklausantys; tarp pirmųjų galima išskirti darbuotojus, priklausančius skirtingų tipų profsąjungoms (pavyzdžiui, šakinėms, profesinėms) (Česynienė, R., 1996, p.6). R. Česynienė (1996) išskiria šiuos darbo rinką (labiau nei kitas rinkas) ribojančius aspektus: sociologinį, institucinį, teisinį ir pan. Pavyzdžiui, sociologiniu aspektu: šeimyniniai ryšiai gali įtakoti darbuotojų mobilumą, moters vaidmenį darbo rinkoje ir namuose, jos karjerą ir išsimokslinimo galimybes. Kitas esminis bruožas, išskiriantis darbo rinką iš kitų, yra tas, kad darbo rinkos paslaugų kaina (darbo užmokestis) skiriasi nuo prekių/ paslaugų kainos. Tai pirmiausia kompleksinė kaina, kurią veikia įvairūs veiksniai: investicijos į išsimokslinimą, profesinį rengimą ar darbo išteklių mobilumą; kompensacijos už riziką darbe (už kenksmingas ir pavojingas darbo sąlygas); diskriminacijos įtaka pasiūlos ir paklausos santykiui darbo rinkoje ir pan. Be to, darbo užmokestis yra tik vienas atlyginimo už darbą elementų šalia kitų papildomų išmokų, kurių lyginamasis svoris nuolat didėja. Šalia to, darbo užmokestis atlieka daugybę funkcijų. Jis padeda išdėstyti darbo išteklius pagal vartotojų poreikius, t.y. pagal tam tikras profesijas, šakas ir regionus. T.p. skatina investicijas į žmogaus kapitalą, t.y. į išsimokslinimą, profesinį rengimą, darbo rinkos informaciją, darbo paiešką ir mobilumą. Darbo užmokesčio pagalba skatinamas darbo užduočių atlikimas, darbo pastangos ir produktyvumas. Galiausiai užtikrinamas tam tikras pragyvenimo lygio ir šeimos pajamų standartas. Nors darbo užmokestis – tai darbo paslaugų kaina, tačiau ši paslauga neatskiriama nuo darbuotojo. Tai, kaip darbuotojas save vertina, jo socialinė pozicija taip pat sietina su darbo užmokesčiu (Česynienė, R., 1996, p.8). Darbo rinka į technologinius bei kitus pasikeitimus reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka darbo vietų struktūros, nes vystantis technologijai, dažnai nekvalifikuoti asmenys netenka darbo, o darbui su naujomis technologijomis trūksta kvalifikuotos darbo jėgos (Matiušaitytė, R., 2003, p.120). Matyti, kad darbo rinka turi daug bruožų, skiriančių ją nuo kitų rinkų. Tačiau šie aukščiau išanalizuoti specifiniai darbo rinkos bruožai tam tikru laipsniu būdingi ir kitoms rinkoms. Būtent ekonominė analizė leidžia suprasti šiuos skirtumus ir jų poveikį darbo rinkai. 1.2. Lietuvos darbo rinkos pokyčiai Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms taip pat buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko. Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkiosios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip: teisininkai, politologai, ekonomistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Anksčiau tokių specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šitas darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti(Lietuvos darbo rinkos pokyčiai. Prieiga per internetą: www.sociumas.lt). Lietuvos darbo rinkos pokyčiai pasireiškė tuo, kad: 1. Nuo 1989 iki 1993m. statybose dirbančių žmonių skaičius sumažėjo 45% . 2. Nuo 1989 iki 1993m. pramonės dirbančiųjų skaičius sumažėjo 35% . 3. Nuo 1989 iki 1993m. transporto darbuotojų skaičius sumažėjo 40% . 4. Švietimo ir sveikatos apsaugos darbuotojų skaičius praktiškai nepakito. 5. Žmonių, užsiimančių komercine veikla, skaičius išaugo 60% . 6. Prekybininkų skaičius padidėjo 43% . 7. Jeigu 1989m. tik 10 % visų dirbančiųjų priklausė privačiam sektoriui, tai 1993m. šis skaičius išaugo iki 56% . 8. 1993m. pabaigoje tik 3% žemės ūkio darbininkų dirbo ne privačiame sektoriuje. Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai: 1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.) 2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys. Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas. Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Lietuvos respublikinės darbo biržos duomenimis vidutinis oficialus nedarbo lygis Lietuvoje atitinka normą ir sudaro 6.7 %. Tačiau tai neatspindi realios padėties, nes nėra vieningo susitarimo, koks asmuo turi būti laikomas bedarbiu. Darbo birža pateikia tokią bedarbio sampratą: bedarbiu laikomas darbingo amžiaus asmuo, neturintis darbo, užsiregistravęs darbo biržoje, vykdantis aktyvią darbo paiešką. Statistikos departamentas taip pat tiria bedarbystės paplitimą, tačiau naudoja ne bedarbio, o nedirbančio žmogaus sampratą. Į nedirbančiųjų skaičių patenka visi apklausos metu pasisakę esantys bedarbiais (neatsižvelgiant į tai, ar jis registruotas darbo biržoje, ar ne, ar aktyviai ieško darbo, ar ne). Todėl respublikinės darbo biržos ir statistikos departamento pateikiami duomenys apie bedarbystės lygį yra skirtingi (Lietuvos darbo rinkos pokyčiai. Prieiga per internetą: www.sociumas.lt). Prie viso to dar reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną – juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Šis aspektas bus nagrinėjamas smulkiau tolesniame poskyryje. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką. (Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.-V.:1995, p185) Lietuvos darbo rinkos struktūrą galima pavaizduoti taip (žr. 1 pav.): Šaltinis: sukurta autorės pagal www.sociumas.lt. 1 pav. Lietuvos darbo rinkos struktūra Bedarbystės plitimas sukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologinių problemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbo patiria daug stresų, nervinės įtampos, padažnėja alkoholizmo atvejų, žmonės emigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nes nedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų. Taigi bedarbystė yra labai opi šiandieninė Lietuvos visuomenės problema. 1.3. Neoficialios darbo rinkos samprata Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse šalyse, be pagrindinių darbo rinkos segmentų (oficialus užimtumas ir registruotas nedarbas), kurie ypač ryškūs Vakarų Europos šalyse, susiformavo dar du segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas, neatsispindintys oficialioje statistikoje. Užimtumo analizę apsunkina tai, kad Statistikos departamento ir Darbo biržos duomenys bei specialių darbo jėgos tyrimų rezultatai pateikia šiek tiek skirtingą informaciją apie padėtį darbo rinkoje. Juodosios darbo rinkos (neoficialaus darbo/šešėlinio užimtumo ir pan.) sąvoka apima platų apibūdinimą. Bendru atveju paslėptas užimtumas (angl. hidden employment) (Kanopinė, V.), kitaip neformalus užimtumas (angl. informal employment) (Pedersen, S.), šešėlinis užimtumas (angl. shadow employment) (Diamantopoulou, A.), nedeklaruojamas darbas (angl. undeclared work) (Jönsson, H.), nelegalus užimtumas (angl. underground employment) (Meldolesi, L.; Schneider, F.) – tai reiškia, kad nėra jokių raštiškų darbininko ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogus yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Ekonominėje literatūroje iki šiol nėra vieningos nuomonės, ar šie terminai reiškia tą patį. Juškienė G. bei Markelevičius J. jau be aukščiau analizuotų naudoja sinonimines sąvokas: nuslėpta (angl. hidden), paralelinė (angl. parallel), pogrindinė (angl. subterranian), juodoji ekonomika (angl. black economy). Jų manymu nacionalinėse sąskaitose vartojamas terminas neapskaitoma ekonomika (angl. non-observed economy) apima visus oficialiaisiais statistikos šaltiniais neaprėpiamus, bet į BVP įskaičiuojamus sandorius (Juškienė, G.; Markelevičius, J., 2003). Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. (2003) išskyrė tokią sąvoką: šešėlinis nedarbas (angl. shadow unemployment) – kai nedarbo lygis neteisėtai padidinamas. T.y. bedarbio statusas suteikiamas asmenims, kurie registruoti darbo biržose ir teigia, jog jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų. Lietuvos Respublikos darbo kodekse nelegaliu darbu laikomas darbas: 1) esant LR darbo kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties; 2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos. Nelegalus darbas dažniau ima reikštis kitomis formomis: darbuotojai verčiami dirbti poilsio, švenčių dienomis arba įdarbinti tik dalimi etato privalo dirbti visą darbo dieną, o kartais ir dvylika valandų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išskiria tokį neoficialios darbo rinkos apibrėžimą - nelegaliu darbu laikoma komercinė, ūkinė, finansinė, profesinė veikla, vykdoma neįsteigus įstatymų nustatyta tvarka įmonės ar neišpirkus atitinkamai veiklai reikalingo patento, kai dalis darbo užmokesčio mokama “vokeliais”, kai asmenys dirba legaliose įmonėse, bet su jais nesudarytos darbo sutartys, kai dirbama ilgesnį negu oficialiai darbo sutartyje sulygtą darbo laiką (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Nelegalus darbas. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!