Lietuvos krikštas ir Vilniaus vyskupystės įkūrimas

 LIETUVOS KRIKŠTAS IR VILNIAUS VYSKUPYSTĖS ĮKŪRIMAS TURINYS Įvadas 3 I. Istorinės aplinkybės, skatinusios Lietuvą lietuvą krikštytis 4 II. Krikšto pasirinkimo galimybės: 1. vokiečių ordinas 6 2. lenkai 7 3. rusai 7 III. Jogaila ir krikštas 8 IV. Lietuvių krikštijimo etapai 10 V. Vilniaus vyskupystės įkūrimas 14 VI. Krikšto įtaka tolimesnei Lietuvos raidai 15 Išvados 18 Šaltiniai ir literatūra 19 Priedai 20 ĮVADAS 1387 m. Lietuvos krikšats yra, ko gero, vienas svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių. Apie šį įvykį yra rašę nemažai įvairių tautybių ir nuomonių istorikai, kurie ir šiandien vis dar svarsto apie Lietuvos pasirengimą krikštytis XIV a. antroje pusėje, apie krikšto priežastis, eigą, pasekmes lietuvių tautai ir kultūrai. Būtent autorių nuomonių įvairovė, kurie tyrinėjo šį įvykį ir paskatino pasidomėti Lietuvos krikšto tema, plačiau panagrinėti ir susipažinti su istorijkų darbais apie šį itin lietuvių tautai svarbų faktą. Darbe bandoma aiškintis ir rasti autorių nuomonių prieštaravimus ir ieškoti to priežasčių. Vokiečių archyvininkas K.Forsteris stebisi ir klausia, kaip Jogailai pavyko taikiai apkrikštyti Lietuvą. Apgailestauja, kad taip nepadarė vokiečiai. S.Smolska sako, kad Jogaila dėl motinos rusės Julijonos įtakos Lietuvą siekęs įvesti į stačiatikių pasaulį. A.Prochaska sako, kad Jogaila norėjęs įvesti katalikų tikėjimą.1 P.Rabikauskas turi savo teologinį požiūrį į Lietuvos krikštą. Jis teigia, kad yra „subrendęs Lietuvai laikas priimti krikštą“.2 ISTORINĖS APLINKYBĖS, SKATINUSIOS LIETUVĄ KRIKŠTYTIS Lietuviai turėjo keletą progų patys, be vokiečių tarpininkavimo priimti krikščionybę. Popiežiai ir Šventosios Romos imperatoriai, Čekijos ir vengrijos karaliai ne kartą teikė tokią galimybę Lietuvos valdovams Mindaugui, Gediminui, Kęstučiui ir Algirdui. Jiems buvo siūloma priimti krikštą, karaliaus karūną ir Šv.Sosto globą. 1387 metais, lietuvių tauta oficialiai įsijungė į krikščioniškų tautų šeimą. Tačiau P.Rabikauskas kelia klausimą: nuo kada reikia laikyti lietuvių tautą pakrikštyta?1 Tiesa, anksčiau šį klausimą kėlė ir apie tai išsamiai rašė profesorius Z.Ivinskas. Jeigu prisimintume XIII amžiaus Mindaugo apsikrikštijimą, pastebėsime, kad Mindaugas, spaudžiamas naminių priešų, buvo priverstas derėtis su Livonijos ordino magistru. Tuo metu ir iškilo jo paties bei jo valdinių krikšto klausimas. Kitaip patys krikščionys riteriai būtų atsidūrę didelėje bėdoje: visi juos būtų kaltinę susidorojimu su pagonimis, - samprotauja P.Rabikauskas savo knygoje „Krikščioniškoji Lietuva“ ir priduria, jog dėl tokių pat priežasčių ir Mindaugo pagrindinis varžovas, jo brolėnas Tautvilas, ieškodamas paramos pas Rygos arkivyskupą, pasikrikštijo Rygoje dar anksčiau už patį Mindaugą.2 Viduramžiais šalies valdovo, dažniausiai karaliaus ir jo palinkos, krikšto sakramento priėmimas buvo laikomas visos šalies krikštu. Yra žinoma, kad nepaisant Mindaugo ir jo šeimos krikšto 1251 metai, patys lietuviai ir toliau save laikė pagonimis. Be to vėliau Lietuvą (LDK) valdė valdovai, kurie buvo stipriai susiję su pagonybe. Lietuvos krikštas 1387 metais nebuvo kitų primestas, bet laisva valia pasirinktas. P.Rabikauskas sako, jog tai buvo pačių lietuvių, jų krašte ir tautoje pribrendęs reikalas.3 Lietuva, likusi Europoje savotiška ir vienintelė pagonybės vieta, apsupta vis labiau įsitvirtinančių krikščioniškų valstybių: iš pietų ir šiaurės – kryžiuočiai, iš pietryčių – katalikiškoji Lenkija, iš rytų – pravoslaviškoji Maskvos Didžioji kunigaikštystė, negalėjo atsispirti kaimynų spaudimui ir Europos opinijai.4 KRIKŠTO PASIRINKIMO GALIMYBĖS Lietuvos Didžioji kunigaikštystė sulaukė daugybės kvietimų ir pasiūlymų krikštytis: iš popiežių, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos karalių, kryžiuočių. Mūsų istorijai, ko gero, svarbiausios trys galimybės priimti krikštą: iš vokiečių, lenkų, rusų. Taip jau istorinės aplinkybės susiklostė, kad po Algirdo mirties jo sūnui Jogailai nebuvo lengva įsitvirtinti soste. Problemų kėlė jo vyresnieji broliai, Jogaila jautė Kęstučio galimą priešišką įtaką. Jogaila bandė tartis su Ordinu. Už tai, kad Ordinas padėjo Jogailai ir jo šalininkams ugrįžti į savo valdas, kryžiuočiai pareikalavo tam tikrų sąlygų vykdymo. 1382 metais Dubysos sutartis įpareigojo Jogailą padėti Ordinui prieš pastarojo priešus, be Ordino žinios nepradėti jokio karo. Taip pat Jogaila pažadėjo kryžiuočiams užleisti Žemaičių krašto vakarinė dalį iki Dubysos upės. Svarbiausia paminėti yra tai, kad Jogaila pasižadėjo epr ketverius metus jis pats ir visi Lietuvos gyventojai priimti krikštą. Kryžiuočiai tikėjosi tapti lietuvių krikštytojais ir tokiu būdu pajungti visą Lietuvą vienokiai ar kitokiai priklausomybei. Ordino pasiuntiniai 1382 metais atvyko galutinai patvirtinti sutartį, bet, kaip rašo P.Rabikauskas, vyriausias Ordino magistras su gausia palyda, kurioje buvo du vyskupai, pasiruošę apkrikštyti Lietuvos kunigaikščius, atplaukė Nemunu iki Skirnemunės. Toliau buvo per seklu, ir laivai nepajudėjo į priekį. Magistras kvietė Jogailą atvykti pas jį. Šis atsisakė.1 Istorikai mano, kad Jogaila, sužinojės apie galimybę tapti Lenkijos karaliumi, atsisakė krikštą priimti iš vokiečių rankų. Taip pat spėjama, kad Jogailos motina Julijona galėjusi paveikti sūnų nenusileisti kryžiuočiams, nes ji turėjo planą sūnų apvesdinti su maskvos kunigaikščio dukterimi Sofija ir tokiu būdu sulaikyti Lietuvą nuo rusams nepalankaus krikšto lotynų apeigomis.2 1383 metais Jogailos motina pti būdama karštai tikinti provoslavė ieškojo įmanomo Maskvos ir Lietuvos didesnio suartėjimo. Yra žinomos kelios sutartys. Svarbiausias sutarčių punktas buvo, kad Jogaila ves vyresniąją Maskvos kunigaikščio dukterį Sofiją, priims pravoslavų tikėjimą ir jį viešai išpažins. Rusų kalba ir kultūra pravoslaviško krikšto sėkmės atveju, būtų padariusi labai didelę įtaką mūsų krašto kultūrai, individualybei. LDK ir taip gyveno nemažai pravoslavų, rusų įtaka vlstybės reikaluose buvo nemenka. Jogailos tapimas pravslavu nebūtų krašto apginęs nuo vis įžūlesnių kryžiuočių puldinėjimų. Tuo metu kryžiuočiai suintensyvino puolimą. 1362 metais jie sugriovė Kauno tvirtovę, 1375 metais giliai įsiveržė į Lietuvos žemes. Priimti krikštą iš lenkų rankų atrodė vienintelė ir mažiausiai žalinga galimybė. Jogailai lenkų ponai pasiūlė vesti Lenkijos karalaitę Jadvygą, tapti karaliumi ir, žinoma, apsikrikštyti. Toliau svarbiam žygiui reikėjo pasiruošti. 1385 metais buvo pasirašyta Krėvos sutartis, pagal kurią Jogaila turėjo tam tikrų įsipareigojimų. 1386 metų sausio mėnesį Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. JOGAILA IR KRIKŠTAS Ksip rašo M.jučas savo knygoje „Krikščionybės kelias į Lietuvą“, Lietuvos krikštas buvo Lietuvos valdovo Jogailos valstybinės politikos rezultatas.1 Iš tikrųjų Lietuvos krikštas 1387 metais ne tik sustabdė (bent jau laikinai) vokiečių agresiją, bet ir po truputį leido Lietuvai įeiti į tarptautinės politikos vandenis. Neabejotinai didelę reikšmę žmogaus asmenybei turi jo pasaulėžiūra, kuri daro įtaką jo mastysenai, veiksmams. Svarbią veitą čia užima religija. Jogaila augo mišrioje religiniu požiūriu šeimoje. Jeigu Jogailos tėvas Algirdas jautėsi stipriai susijęs su lietuvių tauta, visai sąmoningai laikėsi lietuviškosios pagonybės, net kunigaikštaudamas gudų pravoslavų krašte. Apie Jogailos motinos tikėjimą žinoma, jog nėra abejonių, jog ji buvo krikščionė ir stengėsi įskiepyti vaikams krikščioniškąsias dogmas. Rašoma, kad Jogaila visą laiką liko svetimas pravoslavijai ir, tapęs kataliku, ne kartą parodė jau nedraugingumą.2 Tokiam pateiktam pastebėjimui prieštarauja B.Sruoga savo kūrinyje „Milžino paunksmė“, kurioje rašoma:“Globot rytų krikščionis reikia“.3 Šis ryškus prieštaravimas mokslinėje ir grožinėje literatūroje yra puikiai suprantamas. Rašytojas B.Sruoga psichologizuotą Jogailos paveikslą, suteikia jam tam tikrą atspalvį, įveda naujų bruožų. Tačiau apie Jogailos santykius su stačiatikšyste skirtingi autoriai pateikia skirtingą informaciją. Kaip jau buvo minėta I.Jonyno knygoje „Lietuvos didieji kunigaikščiai“, iš visų Algirdo sūnų savo polinkiais ir simpatijomis artimiausias tėvui buvo Jogaila.4 Kai 1386 metais Krokuvos katedroje buvo pakrikštytas Jogaila ir gavo Vladislovo vardą, o vėliau – 1387 metais – pakrikštijo Aukštaitiją, įvairūs itorikai skirtingai vertina tokį jo poelgį. M.Lasockis teigia, kad dievobaimingesnio ir maloningesnio valdovo jis niekuomet nėra regėjęs, nei ką nors panašaus skaitęs.5 Minima, kad Jogaila pats mokė lietuvius tikėjimo tiesų, vertė į lietuvių kalbą poterius.6 Tačiau randame istorikų tvirtinimų, kad Jogaila išsilavinimą labia nedidelį turėjo, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.1 J.Dlugošas apie Jogailą rašė:“ Lietuvių ir žemiačių tautas atvedė į krikščionių tikėjimą, todėl jį teisėtai galime vadinti tų tautų apaštalu. (...) Reikia tik stebėtis tokia jo pagarba žmogui, esant aplink laukiniškumui ir pagonybei“.2 Žinodami J.Dlugošo kronikoje pateiktus faktus, kaip nevisada objektyvius ar tikrovę atitinkančius, atsargiai reikėtų vertinti tokius šio lenkų istoriografo žodžius. Tuo tarpu kruyžiuočiai pasityčiojo iš Jogailos sakydami, kad jis „dėl karalystės ir gražios moters leido užpilti ant savo galvos truputį vandens“3 Šių laikų istorikas profesorius E.Gudavičius, kad visų pirma Jogailai buvo paiūlytas Lenkijos karaliaus vainiko jaukas. Jo teisė krikštytis buvo ne tik pripažinta, - už jos realizavimą buvo brangiai mokama. L.D.K. daug laimėjo, bet laimėjo būtent jis. Krikščionybės įvedimas Lietuvoje buvo laikomas jos apkrikštijimo, o ne apsikrikštijimo aktu, kai ne Lieuvos monarchas organizavo naujas vyskupijas, o šias vyskupijas Lenkijos karalius ir dvasininkai.4 A.Šapoka giria Jogailą ir Lietuvos krikštą sakydamas, jog christenizuodamas Lietuvą Jogaila statė parapines bažnyčias, joms ir įvairioms bažnytinėms įstaigoms davė gausių fundacijų, aprūpindavo Lietuvos bažnyčias brangiais rūbais, indais, varpais.5 Gan įdomų faktą pateikia M.Jučas sakydamas, jog Vytautas, pateikęs duomenis apie savo kilmę, pabrėžia, jog jis esąs katalikas ir pripažįstąs vyriausiąją bažnytinę popiežiaus valdžią, o Jogaila ir Skirgaila jį vertę priimti stačiatikių tikėjimą: Skirgailą iki šio esąs stačiatikių tikėjimo schizmatikas.6 Istorijoje gausu klausimų į kuriuos sunku rasti atsakymų apie jogailos tapimą tikru krikščionimi. Matoma, jog skirtingi autoriai abejoja jo tikrumu, nors, tiesa, yra ir priešingai manančių. KRIKŠTIJIMO LIETUVOJE ETAPAI 1386 metais Jogaila buvo pakrikštytas Krokuvos Vavelio katedroje ir gavo Vladislovo vardą. Jį krikštijo Gniezno arkivyskupas Bodzauta su Krokuvos vyskupu Radlica. Tuo metu buvo pakrikštyti ir Jogailos broliai – Švitrigaila Boleslovas ir Karigaila Kazimieras bei pusbrolis Vytautas Aleksandras. Ir tik po metų prasdėti krikštyti lietuviai Vilniuje. 1387 metų vasario 22 dienos Jogailos rašte dėl Lietuvos krikšto rašoma: „Didysis kunigaikštis Jogaila su visais dar nekrikštytais broliais, artimais giminaičiais, savo žemėse esančiais stambesniais ir menkesniais bajorais nori priimti šv.Romos bažnyčios katalikų tikėjimą. Visus abiejų lyčių lietuvius bet kurio luomo ir padėties mūsų valdžioje esančius Lietuvoje ir Rusijoje vesti, patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir šv.Romos bažnyčiai paklusnumą.“1 Apie Lietuvos krikštą, kai atsisakyta pagonybės ir pasukta į vakarų krikščionybę, neišliko žinių iš patikimų šaltinių. Kryžiuočių kronikos tyli, rusų kronikos šiuo faktu būtų domėjusiosios, jei lietuvia krikštą priimtų iš rytų krikščionių bažnyčios. Lenkų kronininkas J.Dlugošas tendencingai nušviečia Lietuvos krikštą. Tarkim, Jogailos krikštą, kuris įvyko 1386 metų vasario 14 dieną Krokuvos katedroje, J.Dlugošas savo 1386 metų žiniose neteisingai pavaizduoja. Jis išvardija visą virtinę Lietuvos kunigaikščių, kurie esą tada su Jogaila Krokuvoje apsikrikštijo. Tuo tarpu vadinamame Krokuvos kalendoriuje tų metų žiniose rašoma, kad tuo metu su Jogaila apsikrikštijo tik Vyguntas, gavęs Aleksandro vardą. Kiti kunigaikščiai (J.Dlugošo išvardinti kaip tuo metu priėmę krikštą) tame kalendoriuje tėra paminėti, kaip su Jogaila atvykę į Krokuvą.2 Arba dar vienas J.Dainausko knygoje „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ieji metai“ pateikiamas pavyzdys, bylojantis apie J.Dlugošo kronikos netikslumus. Rašoma, jog visos Europos, o ne vien tik lenkų istoriografijoje, pagal fantastišką J.Dlugošo pasakojimą, Lietuva buvo vienintelis kraštas Europoje, kuriame vienu metu (1387 matais) ir masiškai, esą, buvo „apkrikštyta visa tauta“. Jokios kitos tautos istorija nežino tokio masinio krikšto. Frankai, saksai, vengrai, čekai, skandinavai, rusai ir pagaliau patys lenkai apsikrikštijus krašto valdovui (su šeima, artimaisiais), kraštą krikščioninti paliko misionieriams, palaipsniui įvedamas savajai bažnytinei hierarchijai. J.Dlugošo pasakos apie tą tariamą masinį krikštą 1387 metais, kuris savo formos originalumu lenkus pakėlė į Lietuvos sukrikščionėjimo apaštalus, nors tai ir prieštaravo istorinei tikrovei.1 1386 metais jogaila su lenkų dvasininkais atvyko į Vilnių. Lietuvos krikštui vadovavo pats valdovas. Tarp krikštytojų nebuvo nei Gniezno arkivyskupo, nei Krokuvos, nei Poznanės vyskupų. Jogaila pakvietė į Vilnių savo brolius Skirgailą, Kaributą, Vladimirą, matyt, norėdamas parodyti lietuviams, kad jie pritaria krikštui. Jogail pats ragino žmones mesti netikrus dievus ir priimti tikrąjį Dievą ir vieną krikščionių tikėjimą. Tačiau lietuviai saugojo protėvių dievus ir tam priešinosi.2 P.Rabikauskas pastebi, kad į Vilnių buvo sukviestas Lietuvos bajorija. Jie nežinojo, kodėl buvo kviečiami, ir nėra jokių duomenų, kad būtų buvę kokių nors maištų ar pasipriešinimų. Autorius sako, kad tai dar kartą įrodo, jog krikščionybės priėmimas Lietuvai buvo jau iš vidaus pribrendęs, kad ją lietuviai priėmė savo noru.3 Kaip jau buvo minėta, dėl šaltinių trūkumo, informacijos negausumo, sunku atpasakoti lietuvių krikšto priėmimo vaizdą. J.Dlugošo žiniomis, 1387 metų vasarą Jogaila jau kaip Lenkijos karalius daugelio Lenkijos dvasininkų lydimas atvyko į Lietuvą įvesti krikščionybės. Kilmingieji bajorai buvo kviečiami į Vilnių su šeimomis ir krikštijami – kiekvienas atskirai apšlakstomas vandeniu. Su miestiečiais ir šiaip jau prastais žmonėmis buvo elgtasi kitaip. Jie buvo pamokomi tikėjimo dalykų ir karalius, kaip krikštatėvis dalijo jiems marškinius ir kitokius drabužius iš vilnonio audeklo, atvežto iš Lenkijos. Kai apie krikšto dovanas pasklido žinia, atsiradę nemaža tokių, kurie ėję krikštytis kelis kartus. Prisirinkę tiek daug krikštytis norinčių lietuvių vyrų ir moterų, kad juos reikėję pulkais vesti prie upės. Įbridusieji į vandenį buvo žegnojami, kalbama maldelė ir vietoj pagoniškų vardų buvo duodami krikščioniški: vienas pulkas žmonių vadinamas Petrais, kitas – Povilais ir t.t. Moterys iš vandens išbrisdfavo pavadintos Kotrynomis, Margaritomis.4 Tas pats istorikas J.Jurginis daro išvadą, jog anksčiau minėtas pasakojimas apie vilniečių krikštijimą upėje – J.Dlugošo sukurtas mitas. Jogailos aktai, kurių autentiškumu niekas neabejoja, paskelbti vasario 17 dieną jau po krikšto apeigų. Vadinasi, pats krikštas galėjo įvykti vasario viduryje arba dar anksčiau, kada Neris ir Vilnia (Vilnelė) jau būna užšalusios. Naujakrikščiai bristi į vandenį negalėjo, o krikštui kirsti ekečių tikriausiai nenorėjo.1 Tuo tarpu istorikas M.Jučas kalba, jog dauguma J.Dlugošo teiginių apie lietuvių krikštą paliudyti ir patvirtinti autentiškais dokumentais. Pirma, krikšto ceremonijos metu žmonės skirstyti į grupes irgrupėms duoti vardai mini 1416 metų Konstancos susirinkimo dokumentai. Antra, apie vilnonių marškinių dalijimą naujakrikščiams 1416 metais kalbėta Konstancoje. Trečia, J.Dlugošo teiginys apie masišką lietuvių krikštą taip pat paliudytas Konstancoje. Ketvirta, Konstancos susirinkimas patvirtino ir tai, kad krikštijamieji nebuvo nardinami į vandenį (to reikalaudavo tik rytų apeigos), bet buvo šlakstomi švęstu vandeniu.2 Matome, jog autorių nuomonės skirtingos, nes jie skiritngai interpretuoja J.Dlugošo teiginius, kurie, kaip žinia, yra vieni pagrindinių šaltinių apie Lietuvos krikštą. Apie Lietuvos krikštą (tiksliau Aukštaitijos), J.Dlugošas taip pat rašo:“(...)karalius Vladislavas (...) amžiną ugnį (...) liepęs užgesinti (...) šventyklą ir altorių (...) liepęs nugriauti (...) miškus (...) liepęs iškirsti“. Jokie šaltiniai, pasak J.Dainausko, tokių žinių nepatvirtina. Net ir lenkų istoriografija abejoja „šventosios ugnies naikinimu“.3 Profesorius E.Gudavičius sako, jog vis dėlto būtų klaidinga visą Lietvos krikšto akciją priskirti vien lenkų dvasininkijai. Negausus lenkų kunigų ir vienuolių būrys, atvykęs į Lietuvą, nieko nebūtų padaręs, jei lietuvių vietininkai ir tijūnai nebūtų parengę dirvos jiems veikti. Valstybinis Lietuvos mechanizmas veikė tyliai, bet tiksliai: suvarydavo žmones, statė bažnyčias, aprūpino dvasininkus žemėvalda ir renta iš jos. Tikėjimą skelbė žmonės, kalbantys panašia kalba, kaip ir gerai žinomi baltarusai (ne vokiečiai, kurie buvo siejami su agresija). Taigi reikia skirti Lietuvos apsikrikštijimą tarpusavyje veikiant jos valstybiniam mechanizmui ir lenkų dvasininkams – siūlo profesorius E.Gudavičius.1 Jis taip pat mano, jog tai, kad krikšto akciją vykdė lenkų dvasininkai – išsprendė pagonių pasipriešinimo problemą. Z.Ivinskis rašo, jog krikštas simbolizavo visos Lietuvos prisijungimą prie Romos tikėjimo. Lietuvos didieji kunigaikščiai XIV a. garsėjo savo tolerancija krikščionims. Viešas atsisakymas nuo pagonybės ir pasukimas į Vakarų krikščionybę llietuvių tautos gyvenime ir kultūriniu atžvilgiu reiškė nepaprastą posūkį. Jam tačiau > lenkai nesuteikė didelės svarbos. Nors iš jaunutės Jogailienės nuo seno buvo norima padaryti Lietuvos apaštalę, bet ir ji Lietuvos krikšto akte nedalyvavo. 2 Tas pats autorius pažymi, kad 1387 m. buvę pakrikštyta apie 30tūkstančių, nes krikšto teikimas neapsiribojo vien Vilniumi. Tada įkurtos ir pirmosios septynios parapijos: Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medninkuose, Kriave, Ainoje, Obolcuose. VILNIUS VYSKUPYSTĖS ĮKŪRIMAS Pirmieji Lietuvos vyskupai egzistavo jau XIII a. viduryje. Minadaugas, Lietuvos karalius, krikštydamasis ir vainikuodamasis, iš popiežiaus Inocento IV išsirūpinovyskupą savo kraštui. Reikėjo laukti daugiau nei 100 metų, iki Lietuva vėl priėmė krikščionių tikėjimą ir gavo savo vykupą. Tai atsitiko XIV a. pab. Po to, kai didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila 1386 m. priėmė krikštą bei Lenkijos karalystės karūną ir grįžęs į tėvynę kitais metais daugelį savo tautiečių atvedė į krikščionių tikėjimą. Jis paprašė Urbono VI teiktis paskirti šiems naujakrikštams jų vyskupą ir įkurti vyskupiją. Pritardamas karaliaus prašymams, Urbonas VI 1388 m. kovo 12 d. Davė apaštališkąjį laišką Romanus Pontifex, kuriuo Poznanės vyskupui Dobrogostui pavedė grįžus į Vilnių ten kanoniškai įsteigti vyskupiją. Vilniaus vyskupija užėmė centrinę LDK dalį. 8 vaivadijos įėjo į jos sudėtį: Vilniaus, Trakų, Naugardo, Brastos, Polocko, Vitebsko, Minsko ir Mstislavlio. Vilniaus vyskupijos įkūrimo dokumentuose neužsimenama apie jos juridinę priklausomybę. Laikytina, kad Vilniaus vyskupija nuo pat pradžių buvo Gniezno bažnytinės provincijos dalis. Katedros bažnyčios valdas, pakankamai dideles jau steigiant pačią vyskupiją, nuolat gausino kiti Lenkijos karalių, Lietuvos kunigaikščių ir bajorų dovanojimai.1 XVII a. vid. šioje vyskupijoje iš viso buvo 101 vienuolynas. 1582 m. prie Vilniaus universiteto buvo įsteigta Vilniaus vyskupijos seminarija. Po Lenkijos ir Lietuvos padalijimų (1772, 1793, 1795 m.) didžioji Vilniaus vyskupijos dalis atiteko Rusijos valdžiai. KRIKŠTO ĮTAKA TOLIMESNEI VALSTYBĖS RAIDAI 1387 metais LDK tapus krikščioniškojo pasaulio dalimi, šalyje įvyko keletas svarbių pokyčių. Svarbu paminėti 1387 metų vsario 20 dienos Jogailos privilegiją krikštytiems bajorams. Privilegija skelbė, kad bajoras, priėmęs katalikų tikėjimą, ir jo teisėti palikuonys turi teisę į žemės nuosavybę, t.y. tai, ką turi lenkų šlėkta, ir tai daroma tam, kad nebūtų teisių skirtumo vienoje karalystėje. Antra, apskrityje ar valsčiuje turi būti paskirtas vienas teisėjas kaip Lenkijos karalystėje. Bajorams suteikiama teisė išleisti dukteris už vyro pagal katalikų apeigas; našlės gali valdyti vyro turtus kol ištekės už kito vyro, o tuomet pirmojo vyro turtas atitenka jo vaikams ar giminėms. Bajorai taip pat atleidžiami nuo ūkio darbų, išskyrus pilių statybą ir remontą. Bajorui prievolė palikta ta pati – dalyvauti karo žygiuose. Nepriėmus katalikų tikėjimo, neteks visų auksčiau išvardytų teisių.1 M.Jučas sako, jog nėra abejonės, kad visos tos teisės lenkų šlėktai buvo suteiktos anksčiau jos fiksuojamos Kazimiero Didžiojo 1346 – 1347 m. Vislicos statutuose. Iš jų ir buvo Krokuvoje surašyta Jogailos privilegija Lietuvos bajorams. Krikšto proga Jogaila 1387 m. kovo 22 d. suteikė Vilniaus miestui magdeburgo teisę. Nepaisant oficialios 1387 m. Lietuvos krikšto datos, popiežius ir imperatorius ne iš karto panaikino Ordino privilegijas valdti Lietuvos ir Rusios žemes. Tik 1415 m. sausio 17 d. Konstancos susirinkime popiežius Jonas XXIII atšaukė visas popiežių ir imperatorių privilegijas Ordinui dėl Lietuvos užkariavimo. Tai jau anksčiau, 1403 m. rugsėjo 9 d. Skelbė Bonifacas IX. Jo bulėje, nepaisant magistro prašymo, buvo draudžiama Ordinui tęsti karą prieš Vytautą ir jo valdomą Lietuvą.2 P.Rabikauskas savo knygoje vienareikšmiškai giria Lietuvos krikštą ir jį iniciavusios to meto valdovus. Autorius gan subjektyviai reiškia savo simpatijas: „Lietuvos krikštas yra mūsų tautai suteikta dovana, už kurią turime jam dėkoti. Iš amžių perspektyvos dabar aiškiai matydami istorijos raidą, galime tvirtinti, jog Jogailos, Vytautoir kitų Lietuvos kunigaikščių ryžtas 1387 m. apkrikštyti Lietuvą buvo mūsų tautos likimu pats palankiausias pasirinkimas.1 Tas pats autorius priduria, jei Lietuva būtų sutikusi ketveriais metais anksčiau siūlyta kryžiuočių krikštu ir jo priėmimo sąlygomis, šiandien apie lietuvius būtų tik tiek kalbama, kiek apie prūsus ar jotvingius. Taip pat jei Jogaila būtų paklausęs savo motinos Julijonos įtaigojimų ir į Lietuvą būtų įvedęs pravoslaviją, būtume jau seniai nuskendę slavų jūroje.2 Taigi matome, kad lietuvių pasirinkimas būtent iš lenkų priimti krikštą geriausiai atsiliepė mūsų šaliai. Šiandien sunku svarstyti, galima tik nuspėti apie Lietuvos ateitį, jei ji būtų pasirinkusi Rytų Bažnyčią ar krikštą iš vokiečių ordino rankų. Krikštas Lietuvai suteikė mokslo šviesos. Vienuoliai atkeliavo į Lietuvą. Negalima sakyti, kad iki 1387 m. t.y. Lietuvos krikšto lietuviai, kas yra krikščionybė, nes čia nuo Mindaugo laikų ir anksčiau lankėsi misionieriai. Nauji pastatai – bažnyčoos, vienuolynai, jų pagausėjimas, nor, kaip teigia J.Dainauskas, vienuolynai, jų pagausėjimas buvo šimtmečiu prieš 1387 m.3 1387 m. vasario 17 d. Dokumentu Lietuvos krikšo klausimu Jogaila iš karto kūrė Lietuvos bažnytinę organizaciją. Būsimąją vyskupiją Jogaila aprūpino žemėmis: davė vyskupui kunigaikštišką Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanorą, Molėtus, o netrukus dar pridėjo Trebuną ir Klodną Brastos apskrityje. 1387 m. Vilniaus katedra buvo statoma toje vietoje, kur iki tol buvo kurstoma pagonių amžinoji ugnis. 1400 m. numatė Jogaila Krokuvos universitete rengti aukštus dvasininkus – Vilniaus kapitulos narius. Katalikų bažnyčios padėtis buvo priveligijuota, kad vadovai galėtų pasiteisinti dėl Ordino kaltinimų esą lietuviai lieką pagonys, o kunigaikščiai nerodą pastangų platinti krikščionybę. Parapijų bažnyčios iš karto buvo gausiai materialiai aprūpintos.4 Žmonės turėjo mokėti dešimtinę ir pusantro ilgojo (pinigo) keturis kartus pe metus. Taip pat statinaitę medaus kiekvienai bažnyčiai. Bažnytinės žemės iš karto buvo aprūpintos visišku imunitetu, t.y. visišku laisvumu nuo prievuolių. Lotyniškas krikštas apsaugojo etnografinį lietuvių elementą, užkirto kelią stačiatikių įtakai, bet jis atidarė vartus lenkų kultūrai. Krikštas buvo pirmoji stipri grandis, siejanti Lietuvą su krikščioniška vidurinių amžių bendruomene.5 Stiprindamas lotyniškąjį kryžių Lietuvoje, Algirdaitis trečiuoju dokumentu uždraudė naujakrikštams tikybiniu atžvilgiu mišrias moterystes. XIX a. Lietuvos istorijos mylėtojai romantiškai samprotavo, jog „prievrta“ įvesta krikščionybė sugriovusi aukštą senovės lietuvių kultūrą. Al.Bruckner, nerasdamas pas lietuvis pagonis vakarietiško blizgesio ir pasigaudami atsitiktinių šaltinių nuotrupų, pagonių kultūrą laikė gana žema. IŠVADOS 1. Pavėluotas krikštas atėmė Lietuvai galimybę tapti karalyste, kuriai viduramžių valdovo simbolis – aukso karūna užtikrino valstybinį suverenitetą, nepriklausomybę, teritorinį vientisumą. 2. Bažnytinės organizacijos požiūriu, Lietuva neteko teisės turėti savo bažnytinės provincijos arba metropolijos. Lietuvos katalikų bažnyčia buvo pajungta Gniezno bažnytinei metropolijai. 3. Su krikšto atėjimu, nors ir pavėluotai, į Lietuvą atėjo raštas, mokslo šviesa, kuri buvo platinama per vienuolynus ar bažnyčias. 4. Krikštas sustabdė Ordino agresiją. 5. Dėl šaltinių ir patikimos informacijos trūkumo, sunku rekonstruoti Lietuvos krikšto priėmimo vaizdą 6. Bajorai ir dvasininkai įgijo daugiau privilegijų ir teisių, imunitetą. Tuo pat metu prasidėjo valstiečių įbaudžiavinimas. 7. Krikščionybė į Lietuvą atėjo taikiai. 8. Lietuva tampa Europos pripažinta krikščioniška šalim. 9. Izoliacijos pašalinimas atėjo su krikštu, greičiau perėjo į brandųjį feodalizmą. 10. Negalima sakyti, jog XIV a. pab. Krikštas iš esmės pakeitė žmonių pasaulėžiūrą, pasaulėjautą. Lygiai taip pat daug abejonių dėl Jogailos religingumo. 11. Tuoj po krikšto Vilniaus miestas, vėliau ir kiti gavo magdeburgines teises. 12. Nepaisant Lietuvos krikšto 1387 m., tik XV a. pr. Popiežius ir imperatorius atšaukė Ordino karinius žygius dėl Lietuvos krikšto. 13. Vokiečių ordino agresijos Lietuvos krikštas nesustabdė, bent jau iki XV a. pirmos pusės. ŠALTINIAI 1. Jučas M. Lietuvos metraščiai. – V., 1968. 2. Jučas M. Lietuvos metraščiai ir kronikos. – V., 2002. LITERATŪRA 1. Dainauskas J. Lietuvo bei lietuvių krikštas ir 1387-ieji metai. – Čikaga, 1991. 2. Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais. – V., 2002. 3. Gudavičius E. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1795 metų. – V., 1999. 4. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Nuo seniausių iki Vytauto Didžiojo mirties. – V., 1991. 5. Jonynas I. Lietuvos didiejii kunigaikščiai. – V., 1996. 6. Jučas M. Krikščionybės kelias į Lietuvą. – V., 2000. 7. Jučas M. Žalgirio mūšis. – V., 1999. 8. Jučas M. Lietuvos ir Lenkijos unija. – V., 2000. 9. Jurginis J. Lietuvos krikštas. – V., 1987. 10. Ochmanskis J. Senoji Lietuva. – V., 1996. 11. Rabikauskas P. Krikščioniškoji Lietuva. – V., 2002. 12. Sruoga B. Milžino paunksmė. – V., 1999. 13. Šapoka A. Jogaila. – K., 1935. 14. Šapoka A., Ivinskis Z., Dėdina V., Vytautas Didysis. – V., 1988.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!