Lietuvos knygnešiai

Lietuvių tautinio atgimimo kontekste knygnešių laikai yra ryškiausi pasipriešinimo rusifikacijai puslapiai. Tačiau šis pasipriešinimas buvo ne vien tiesioginis atoveiksmis, ne vien tautinė savigyna, bet ir veiksnys, ugdęs tautos savimonę, brandinęs jos visuomenines politines ir kultūrines nuostatas.
Lietuvos rusifikacija prasidėjo tuoj po krašto prijungimo prie Rusijos imperijos, kai buvo kuriama rusiška administracija, įvedami Rusijos įstatymai ir stiprinama valstybės stačiatikių religijos ir Stačiatikių bažnyčios įtaka.
XIX a. viduryje pati lietuvių tautos sąvoka įgavo dvi prasmes. Iš seno lietuviai vadinosi tas visuomenės elitas, dvasininkų ir bajorų luomų žmonės, ant kurių, kaip piliečių, rėmėsi senoji Lietuvos valstybė. Jie negalėjo susitaikyti su Rusijos įsiviešpatavimu, kūrė slaptas organizacijas, kėlė sukilimus dėl unijinės valstybės atstatymo. Jie buvo dideli Lietuvos patriotine ar valstybinių tradicinių prasme. Tačiau savo kultūra, kalba ir, savaime suprantama, socialine ekonomine gyvensena jau buvo atplyše nuo lietuvių liaudies, visuomeniniame gyvenime vartojo lenkų kalbą, bet dalis smulkiųjų bajorų šeimų dar kalbėjo lietuviškai.
Lietuvių kalba už valstiečių bndruomenės ribų buvo sutinkama nepalankiai ir net prišiškai, imta mokyklose drausti kalbėtis lietuviškai, trugdyta leisti filologinę ir grožinę literatūrą.
Demografinės lietuvių tautos priešakyje stojo negausi tautinė inteligentija. Iš smulkiųjų bajorų bei valstiečių kilę rašytojai D. Poška, A. Strazdas, S.Stanevičius, M. Akelaitis, A. Baranauskas, A. Mackevičius smerkė baudžiavą, kėlė valstiečių vaidmenį visuomenėje, žadino lietuvių tautinę savimonę. Istorikas S. Daukantas tolimos praeities pavyzdžiais įrodinėjo, jog tautinis pavergimas priklauso nuo baudžiavinės priespaudos, skatino valstiečių pasitikėjimą savo jėgomis savarankiškam visuomeniniui – politiniam gyvenimui.
Rusijos imperijos pakraščiuose gyvenusios tautos, tarp jų ir lietuvių, kentė nuo valdžios didžiavalstybinio šovinizmo politikos. Ši priespauda ypač sustiprėjo nuslopinus 1863 m. sukilimą. Vietiniams gyventojams buvo apribotos socialinės – ekonominės, politinės, kultūrinės teisės, siekiama juos surusinti ir katalikus paversti stačiatikiais. Vilniaus ir Kauno gubernijų gyventojai, jeigu jie buvo ne stačiatikiai negalėjo užimti valstybinių pareigų. Generalgubernatoriaus, turėjusio ypatingus įgaliojimus, rankose buvo visa karinė ir civilinė krašto valdžia. Viena carizmo priemonių prieš lietuvių kultųros raidą buvo visiškas mokyklųn...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!