Lietuvių kalba savo istorijoje daug kartų yra patyrusi kitos kalbos poveikį. Kurios kalbos ir kaip veikė lietuvių kalbą anksčiau ir dabar?

Lietuvių kalba savo istorijoje daug kartų yra patyrusi kitos kalbos poveikį. Remdamiesi pavyzdžiais, paaiškinkite, kurios kalbos ir kaip veikė lietuvių kalbą anksčiau ir dabar.

,,Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.” – šiuos žodžius mums jau nuo seno byloja renesanso epochos lietuvių rašytojo Mikalojaus Daukšos ,,Postilė”, kuri moko tikėti savo gimtosios kalbos galia ir tvirtumu. Tačiau lietuvių bendrinė kalba susiformavo palyginti vėlai – tik XIX ir XX amžių sandūroje. Tokį susiformavimo laikotarpį lėmė ne kas kitas, o būtent dominuojančių kalbų intervencija, jų įtaka bei sąmoningas bandymas „ištrinti“ lietuvių kalbą. Norėdami suprasti kuo mums yra svarbi lietuvių kalba ir kokią vertę ji turi šiandieną, reikėtų pažvelgti į praeitį bei nepamiršti šių laikų. Todėl savo kalboje pateiksiu pavyzdžius kalbų, kurios stipriai paveikė lietuvių kalbą anksčiau ir kaip jos veikia mūsų gimtąją kalbą XXI-jame amžiuje.

Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės, dar kitaip vadinamos Abiejų Tautų Respublikos, kuri susikūrė po 1569 m. Liublino unijos ir gyvavo iki 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos paskutinio padalijimo. Istorikas Adolfas Šapoka savo leistoje „Lietuvos istorijoje“ pabrėžia, kad lenkų kultūros ir kalbos įtakai lietuvių gyvenime platų kelią išgrindė Jonas Sobieskis – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius nuo kurio ir prasidėjo Lietuvos polonizavimas. Paprasti lietuviai, Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pradžioje ir toliau bendravo savo tarmėmis, tačiau bajorai sparčiai lenkėjo. Nuolaidžiaujant bajorijai lenkų kalba būdavo vedamos bažnytinės apeigos, lietuvių asmens dokumentuose krikšto metu pavardės būdavo rašomos lenkiškai, buvo skatinamas lenkų ponų ir bajorų susigiminiavimas, dvaruose buvo leidžiama kalbėti tik lenkiškai, lenkų dvasininkai katekizmo vaikus mokydavo tik lenkų kalba. Pradėjo slavėti arba lenkėti ir kai kurie arti slavų Lietuvos pietryčiuose gyvenantys paprasti lietuviai. Oficialioji rašytinė valstybinio bendravimo kalba tuo metu, kaip ir visoje Europoje, buvo lotynų, o vėliau – vis labiau lenkų kalba. Lotyniškai buvo dėstoma 1579 metais įsteigtame Vilniaus universitete, ir tik nuo XVIII a. ten sparčiau imta pereiti prie lenkų kalbos. Istoriją tyrinėjęs Stasys Bartulis rašė, kad po Liublino unijos prasidėjo liūdniausias Lietuvos istorijoje laikotarpis. Nors iki pat XVIII a. pabaigos formaliai Lietuva buvo savarankiška, tačiau jos polonizavimas įgijo neribotų mastų. Visiško polonizavimo kryptimi stipriai pasukta 1697 m., kai buvo priimtas vadinamas „teisių sulyginimo“ įstatymas, sankcionavęs, be kita ko, lenkų kalbos įvedimą Lietuvos teismuose. Jis visai išstūmė gudų kalbą, kurioje buvo daug ir lietuviškų žodžių. Nuo tada visi oficialūs raštai buvo rašomi tik lenkiškai. Pavyzdžiui, net ir šiais laikais iš senų žmonių išgirstame tokią sąvoka kaip „šlėkta“, kuris reiškia – bajorą, dažniausiai lenkų kilmės, tačiau tai ir yra skolinys iš pačios lenkų kalbos. Todėl galime teigti, jog po Liublino unijos kartu su smulkiąja bajorija į Lietuvą atkeliavusi lenkų kalba sparčiausiai plito aukštuomenės, bajorų, valdovų ir dvasininkijos sluoksniuose. Tai turėjo didžiulę įtaką lietuvių socialiniam, kultūriniam, meniniam vystymuisi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!