Lietuviškos spaudos draudimas

 Viniaus taikos pagr. m-klos 8C klasės mokinio Valerijaus I. LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMAS 1864-1904m. Mokytojas: Č.Sakalauskas Vilnius 2005m. SPAUDOS DRAUDIMAS LIETUVOJE Spaudos draudimas 1864 - 1904 metais Lietuvoje – rusinimo politikos ir lietuvių pasipriešinimo kovos laikotarpis, pažymėtas giliu konfliktu dėl RAIDĖS. Caro valdžia visomis priemonėmis mėgino įvesti rusiškuosius spaudmenis į lietuvių raštiją ir persekiojo tradicinio lotyniškojo raidyno vartojimą. Lietuviai griežtai atmetėspaudinius rusiškomis raidėmis, slaptai leido, gabeno ir platino draudžia - muosius raštus ir tokiu būdu sukūrė naują tautinę spaudą. Tai svarbus tautinės kultūros kovos laikotarpis, turėjęs didelės reikšmės lietuvių tautos sąmonėjimo vyksme, tautinių santykių raidoje ir apskritai kultūros istorijoje. Lietuviškų spaudmenų reforma rusinimo tikslais buvo sugalvota ankščiau, bet pradėta vykdyti 1863 - 1964 metų sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo iniciatyva. Dar 1864m. pavasarį Muravjovas paskyrė komisiją lietuviškiems spaudiniams rusiškuoju raidynu leisti. Ją sudarė lenkas Varšuvos lektorius St. Mikuckis, rusas J.Krečinskis ir du lietuviai: A.Petkevičius ir R.Ivinskis. Talkinami Kauno gimnazijos direktoriaus, M.Navikovo, J.Šulgino irmokytojo Koširino, jie parengė lietuviškiems spaudiniams pritaikytą rusų raidyną, kuris lietuviųbuvo vadinamas ,,graždanka’’ arba tiesiog ,,kirvukais’’. 1864m. gegužės 14d. Muravjovas kreipėsi į carą ir gavo jo pritarimą lietuviškai spaudai lotyniškomis raidėmis uždrausti. Tais pačiais metais išleista ir pirmoji lietuviška knyga rusų raidėmis (Abėcėlė žemaitiškai – lietuviška). Formaliu spaudos draudimo pagrindu, pasinaudodamas karo padėties galiomis, pasirūpino Muravjovo įpėdinis Vilniaus generalgubernatorius Kaufmannas. 1865m. rugpjūčio 25d. jis paskyrė lietuviškoms knygoms peržiūrėti komisiją, kuri nurodė, jog visa lietuviška raštija per pastaruosius 30 metų tarnavusi revoliucinei propagandai ,o jai vadovavęs vyskupas M. Valančius. Susitaręs su N.A. Miliutinu, Kaufmannas 1965m. spalio 6d. raštu įsakė Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliavo gubernatoriams prižiūrėti, kad būtų uždraustos lietuviškų spaudinių lotynų raidėmis spausdinimas, įvežimas, pardavinėjimas ir bet koks platinimas. Tuo pačiu jis įsakė Vilniaus cenzūros komitetui jo primtako Muravjovo žodinį paliepimą be išsisukinėjimų vykdyti, o Vilniaus mokslo apygardai pavedė rūpintis išleisti kiek galima daugiau liaudžiai knygų ir vadovėlių parašytų lietuviškai, bet ne rusų raidėmis. Kaufmanno prašymu rugsėjo 13-15d. vidaus reikalų ministras Valujevas slaptu aplinkraščiu draudimą išplėtė visai Rusijai, įsakydamas: 1. Visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų savininkams nespausdinti lietuviškų raštų lotyniškomis raidėmis; 2. Visose gubernijose neleisti draudžiamą spaudą įvežti, pardavinėti bei platinti; Draudimą paskelbti visiems spaustuvių, litografų ir chromolitografų savininkams, o išspausdintus raštus konfiskuoti. 3. Toks buvo oficialus spaudos draudimo pagrindas. 4. 1866m. Valujevas pasirūpino jį papildyti caro įsakymu, įpareigojančiu ir mokslo reikalams skiriamus lietuviškus testus spausdinti vien rusų raidėmis.Tačiau ir šis įstatymas, kaip nurodo N.Biržiška, įstatymu neskelbtas. 1871m. vasario 28d. panaikinus karo padėtį Lietuvoje, nustojo galioti visi to meto suvaržymai, kurių daugumas iš naujo paskelbti įstatymo forma. Spaudos draudimo įstatymas nebuvo paskelbtas. 1880m. balandžio 22d. buvo atšauktas ir caro įstatymas draudęs lotyniškų raidžių vartojimą mokslo leidiniuose. Teisiškos galios neturintį spaudos draudimą rusų administracija toliau griežtai vykdė.Liaudžiai atmetus naująjį raidyną, caro valdžia tiek nebesirūpino knygų spausdinimu, kiek draudžiamos spaudos persekiojimu. Spaudos draudimas virto akla priespaudos priemone. Per visą 40metų laikotarpį pasirodė 54 leidiniai rusų raidėmis, kurių didesnė pusė išleista pirmame spaudos draudimo dešimtmetyje. Lietuvoje atsirado knygnešiai, slapta periodinė spauda, steigėsi naujos slaptos spaudos platintojų draugijos,didėjo bylų skaičius.Stiprėjantis pasipriešinimas ir nesiliaujančios pastangos legaliu būdu panaikinti spaudos draudimą pagaliau įtikino įtakingus rusų šviesuomėnės sluoksnius, net pačią caro administracija tuo susirūpinti ir užbaigti užsitęsusią nenormalią padėtį, kurioje buvo laikoma tik viena lietuvių tauta. SPAUDA MOKYKLOSE Pagal I.Kornilovo veiklą ir Vilniaus švietimo apygardos mokyklų valdymo taisykles 1864m. buvo uždarytos visos katalikų parapinės ir kitokios nevalstybinės m-los, kuriose iki tol neretai mokyta ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba Vilniaus gub. m-lose buvo visiškai uždrausta, o Kauno gub. m-lose ji leista tik kaip pagalbinė pirmaisiais mokslo metais. Iš lietuviškos spaudos leista naudoti tik maldaknyges ir elementorius rusiškomis raidėmis (kirilica). Kirilicos įvedimo liet. raštui iniciatoriai buvo A.Hiferdingas ir S.Mikuckis. Muravjovo 1864m. birželio 17d. nuro- dymyu buvo uždrausta lot. Raidėmis spausdinti lietuviškus elementorius, nuo 1864m. lapkričio 23d visus pasaulietinio turinio leidinius. 1865m. vasario 15d.uždrausta platinti ankščiau cenzūros apribotas 6 liet. knygas (tarp jų M.Valančiaus ,,Žemaičių vyskupystę’’). PIRMOSIOS DRAUDŽIAMOS LIETUVIŠKOS KNYGOS (LEIDINIAI) Pirmosios draudžiamos lietuviškos knygos išėjo 1865m. Lietuvoje. Čia savo politines brošiūras spausdino ir M.Valančius; jose smerkė stačiatikybės brukimą ir prievartinę asimilia- ciją. Prūsijoje buvo išleista ir švietėjiška jo beletristika. Jis sukūrė pirmąją nelegalią liet. knyg- nešių organizaciją (veikė 1867-70). Iki 1883m. Lietuvoje buvo spausdinta daugiausia carizmo iš esmės nesmerkianti rel. Literatūra; vienas jos leidimo ir platinimo svarbiausių organizatorių buvo M.Sederavičius. Reikšmingiausi lietuviški leidiniai iki 1883m. : Kazanės universiteto iš- leistas Antano Juškos knygos ,,Lietuviškos dainos’’(1880-82) ir ,, Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių’’(1880). Leisti spausdinti lot. raidėmis lietuviškas knygas pirmieji prašė : Valančius, M.Miežinis, L.Ivinskis, taip pat Zavadskiai, P.Vileišis ir kt. Lietuvos inteligentai. Nuo 1881m. kolektyvinius prašymus ėmė rašyti valstiečiai. Jų iki 1904m. buvo parašyta ne mažiau kaip 93. Pirmieji per spaudos draudimo liberaliniai demokratiai period. leidiniai: ,,AUŠRA’’(1883-1886); ,,VARPAS’’(1889-1905); ,,LIETUVIŠKASIS BALSAS’’(1885-89); ,,GAZIETA LIETUVIŠKA’’(1879-80); ,,ŠVIESA’’(1887-88 IR 1890); ,,ŽEMAIČIŲ IR LIETUVOS APŽVALGA’’(1890-96); ,,TĖVYNĖS SARGAS’’(1896-1904); ,,APŠVIETA’’(1892-93); ,,NAUJA GADYNĖ’’(1894-96) IR KT. ,,AUŠRA’’ ,,Aušra’’, pirmasis visuomeninis politinis ir literatūrinis liet. žurnalas lotynišku raidy- nu . Ėjo 1883m. 03- 1886m.06 Ragainėje, Tilžėje. Leido – aušrininkai. Išėjo 40 numerių, su- jungtų į 29 sąsiuvinius (buvo dvilypių ir trilypių numerių; visas komplektas turi 1331 puslapį). Pirmojo numerio leidėju pasirašė Jonas Basanavičius. Redagavo Basanavičius, J.Mikšas, J.Šliūpas, M.Jankus ir J.A.Kalnėnas. Nelegaliai ,,Aušra’’ buvo platinama Lietuvoje, t.p. ir tuose Rusijos imperijos miestuose, kur gyveno lietuvių inteligentų ir studentų; plito negausiai (daugelis dvasininkų draudė knygnešiams ją gabenti ir platinti). ,,Aušra’’ buvo švietėjiškas, pasaulietinio pobūdžio buržuazinis liberalinis leidinys. Propa- gavo D. ir M. Lietuvos lietuvių tautinį bendrumą. Smerkė carinę ir kitokią prievartinės liet. asi- miliacijos politiką, reikalavo sulyginti liet. tautos teises su kitų Rusijos imperijos tautų teisė- mis. Propagavo lituvių nac. savimonę ir savigarbą, priešino ją feodalinei unijinei tautos sampratai , telkė liberalinę liet. inteligentiją, konsolidavo ją idėjiškai, siekė įtvirtinti jos hegemoniją liet. nac. judėjime, reiškė luomų panaikinimo, valstiečių piliet. teisių sulyginimo su kitais luomais idėją, propagavo prekybą ir amatus, smerkė feod. luomų sulenkėjimą, reikalavo panaikinti liet. spaudos draudimą ir kurti mokyklas, spausdino romantinius ir realistinius literatūros kūrinius, straipsnius liet. tautosakos ir liet. tautos istorijos klausimais. Žurnale bendradarbiavo ~70 žmonių: be jau paminėtųjų , Mikalojus Akelaitis, Petras Arminas, Stanislovas Dagilis, Aleksandras Fromas-Gužutis, Jonas Jablonskis, Jonas Juška, Vincas Kudirka, Jonas Mačys-Kėkštas, Maironis, Pranas Mašiotas, Stasys Matulaitis, Petras Vileišis ir daugelis kitų. KNYGNEŠIAI Visus leidinius gabendavo į Lietuvą ir čia platindavo knygnešiai. Juos persekiodavo valdžios pareigūnai. 1865-1904m. dėl lietuviškos spaudos įkliuvo 2854 asmenys, kai kurie iš jų po kelis kartus (iš viso užfiksuota 3090 įkliuvimų) . Spaudos draudimas ,,daugiausia išjudino žemutinius Lietuvos gyventojų sluoksnius, tuo prisidėdamas prie esminės lietuvių tautinio judėjimo demokratizacijos’’ . Knygnešių dėka draudžiama spauda pasklido ne tik po visą Lietuvą, jos kaimus ir miestus, bet pasiekdavo ir Latviją, Estiją, Peterburgą, Maskvą, Odesą, Mogiliovą ir kitas Rusijos imperijos vietoves, kuriose gyveno lietuvių. Steigėsi gausios draudžiamos spaudos gabentojų, platintojų ir skaitytojų organizacijos (M.Valančius, M.Sederavičius, S.Kušeliauskas; ,,Aušros’’ platintojų, Garšvių bendrovė, ,, Atgajos’’, ,,Sietyno’’ , ,,Artojų’’ ir kt. draugijos, slaptos moksleivių bei inteligentų draugijos). Įkliuvę dėl lietuvių spaudos 1866-1904m. buvo nubausti areštu valsčiaus daboklėje-219 asmenų; areštu policijos areštinėje-647; kalėjimu-37; atidavimu policijos priežiūrai- 73 ir kalėjimu-35; ištrėmimu už savo ir kaimyninių gubernijų-117 ir kalėjimu-50; ištrėmimu į europinės Rusijos šiaurės gubernijas –30 ir kalėjimu-6; ištrėmimu į Sibirą-10 ir kalėjimu-1; pinigine bauda-21; išteisinti-478; bylos, nutrauktos dėl caro manifestų-78; nežinoma, kaip baigėsi byla-1189. Taigi represuotas buvo 2991 knygnešys. Rusijos valdžios pareigūnai siekė, kad Prūsijos valdžia persekiotų kaip savo valstybinius kaip savo valsybinius nusikaltėlius. Prūsijos policija sulaikydavo lietuviškų knygų siuntas, areštuodavo knygnešius, juos pačius ir kaltinamąją medžiagą perduodavo Rusijos policijai. MOTIEJUS VALANČIUS Valančius Motiejus (1801m.02.28d. Nasrėnuose - 1875m.05.29d. Kaune ), rašytojas, švietėjas, katalikų bažnyčios veikėjas. Kilęs iš valstiečių. Baigė Žemaičių Kalvarijos mokyklą, 1822-24m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, 1828m. baigė Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją. 1828-34m. Mozyriaus apskrities mokyklos, 1834-42m. Kražių g-jos kapelionas. 1840-42m. Vilniaus, 1842-45m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. 1845-1850m. Varnių kunigų seminarijos rektorius. Nuo 1850m. Žemaičių vyskupas ( 1850 - 64m. Varniuose, nuo 1864 Kaune). Būdamas vyskupu, rūpinosi liaudies švietimu, organiza- vo parapines mokyklas, reikalavo, kad jose būtų mokoma liet. kalba. Ragino kunigus dirbti šviečiamąjį darbą, rašyti ir skelbti liet. knygas, rinkti tautosaką. Kovojo prieš girtavimą, organi- zavo blaivybės d-jas. Prijautė 1863m. sukilimui, bet, carinės administracijos verčiamas, paskelbė oficialų laišką, raginantį valstiečius jame nedalyvauti. Tačiau caro valdžia Valančiumi nepasitikėjo, įtarė slapta remiant sukilėlius ir todėl vyskupystės centrą perkėlė į Kauną. Uždraudus liet. spaudą, Valančius rūpinosi liet. knygų leidimu Prūsijoje ir platinimu Lietuvoje (sukūrė knygnešių ir spaudos rėmėjų katalikiškos krypties organizaciją, kuri veikė Kauno gub.). Už priešinimąsi caro valdžios politikai buvo baudžiamas piniginėmis baudomis, sekamas policijos. ETNINIŲ LIETUVIŲ TAUTINIS SĄJŪDIS IR MODERNIOSIOS LIRTUVIŲ TAUTOS FORMAVIMASIS

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!