Spaudos draudimo laikotarpio (1864-1904 metų) knygų platinimas

Spaudos draudimas užgavo lietuvių religinius, tautinius ir kultūrinius jausmus, nes be naujų knygų grėsė lietuviškosios sielos pražūtis. Spaudos draudimo metu atsiranda knygnešystės reiškinys, kuris tampa išskirtiniu lietuvių bruožu Europoje. Knygnešiai panaudoja žinomus takus ir gudrybes, kurias paprastai naudojo užsiiminėjusieji įvairia kontrabanda dėl pelno. Kokie buvo knygų platinimo centrai? Kokie buvo svarbiausi knygų gabenimo ir platinimo motyvai? Kokios organizacijos veikė Lietuvoje spaudos draudimo laikotarpiu ir kokia buvo jų veikla? Kur buvo slepiamos knygos ir kaip įvertinti knygnešių nuopelnai? Į šiuos klausimus atsakoma naudojantis D. Kauno „Lietuviškoji knyga“, V. Stonienės „Lietuvos knyga ir visuomenė: nuo spaudos draudimo iki nepriklausomybės atkūrimo“, R. Vėbros „Lietuviškos spaudos draudimas 1864-1904 metais: istorijos bruožai“ ir kita literatūra. Taip pat informacija panaudota ir iš dviejų internetinių svetainių puslapių, kurių adresai yra pateikti paskutiniajame puslapyje, naudotos literatūros sąraše.
Spaudos draudimo laikotarpiu buvo draudžiama spaustuvininkams ir knygų savininkams platinti anksčiau išleistas knygas. Pirmaisiais spaudos draudimo metais vien iš Zavadzkio knygyno buvo konfiskuota 90 000 lietuviškų knygų. To pasekoje, pastarieji ėmė skųstis caro administracijai dėl konfiskuojamųjų knygų, mat viena iš svarbiausių legalių to meto kovos formų buvo prašymų rašymas caro administracijos įstaigoms. Vidaus reikalų ministerija leido pardavinėti knygas, kurios buvo išleistos iki draudimo įsako paskelbimo, o taip pat ir mokslines bei religines knygas. Iš religinio turinio knygų didžiausi buvo maldaknygių tiražai, kurie siekė net iki 20-30 tūkst. egzempliorių, kai tuo tarpu grožinė literatūra tik 5-6 tūkst. egzempliorių. Taip net 20 metų legaliai buvo pardavinėjamos knygos išleistos ne tik Lietuvoje, bet ir Mažojoje Lietuvoje. Draudžiamos knygos iš Mažosios Lietuvos į Lietuvą patekdavo paštu ar jas per sieną su kitomis prekėmis pernešdavo kontrbandininkai. (D. Kaunas „Lietuviškoji knyga“ 146p.; V. Stonienė „Lietuvos knyga ir visuomenė: nuo spaudos draudimo iki nepriklausomybės atkūrimo“ 25, 29 p.; R. Vėbra „Lietuviškos spaudos draudimas 1864-1904 metais: istorijos bruožai“ 182, 213p.)
Nelegalios lietuviškos spaudos gabentojais ir platintojais laikomi knygnešiai. Knygnešiai, tai asmenys,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!