Kūrybos kontekstas - Jonas Aistis

09-08 KŪRYBOS KONTEKSTAS PERSKAITYKITE TEKSTĄ IR ATSAKYKITE Į PATEIKTUS KLAUSIMUS: 1. Kas būdinga aistiškajam graudumui? 2. Kaip apibūdinama realybė? 3. Koks paties Jono Aisčio ir jo poezijos subjekto santykis su Dievu? Iš ko taip sprendžiate? 4. Iš kur kyla kūrybos pesimizmas? 5. Kaip manote, kas lemia tokią laikyseną? 6. Kodėl religija nebepaguodžia? 7. Kaip psichofizinis asmenybės tipas susijęs su kūryba? • Aisčio tėvynė noksta skaudžioje tyloje, krūtinėje, kurią maudė ir tuomet, ir dabar; skirtumas tėra tas, kad dabar šitas maudulys yra sunkiai paaiškinamas. Tačiau svarbiausia, kad jis yra tikras iki tikriausiojo širdies tvinksnio. Jisai, nežinia iš kur atplūstantis, kartu yra apčiuopiamas kaip artimiausio žmogaus netekimas. Štai čia glūdi aistiškojo sielvarto ypatingumas: šis sielvartas nėra kosminis, kokį buvo pamėgę simbolistai, ir kartu jis nėra socialinis, kokio reikalavo socialinį aktyvizmą garbinanti literatūros kritika. Graudžioji Aisčio melodija kyla iš gilios žmogiškosios dramos; šitoji drama, žmogaus krūtinėje nusėdusi, yra ne kas kita, kaip konfliktas tarp to, kas žmogui yra Malonės duodama, ir to, kas pačios Malonės yra iš jo atimama <...>. Viskas duodama ir atimama, lieka vien nepaaiškinamas graudumas, kuris yra kaip realybė, – joje tvinksi žmogaus pastanga, gyvenimas. Vaidotas Daunys. Pastoviųjų vertybių versmė. Sud. Elvyra Usačiovaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 106-107 • Jonas Aistis yra pasakęs, kad „niekas negali gyventi be tikėjimo“. Tiesa, kad jis šį žodį vartoja plačia prasme; tačiau jo poezija liudija, kad mūsų poetas tiki Dievą. Tik ar visada jis tą žodį vartoja sąmoningai ir prasmingai? Ar jis Dievo žo­džio netaria savo poezijoje iš įpročio ir papročio? Juk net sovietiniai ateistai, kurie dažnai atrodo kaip formalistinės davatkos, neiškenčia kartais nepavar­toję Dievo žodžio iš papročio. Šitokie atvejai Aisčio poezijoje kritiką mažiau­siai domina. Jam svarbu, kada Viešpaties žodis reiškia ne kokį nors paprotinį šūkį, bet krikščionių Dievą, Visatos Viešpatį, pasaulio Išganytoją Kristų, kuris gali atsiliepti į esminius žmogaus reikalus. Ir šitokį Dievą Aistis tiki, nors Jo vardą kartais ištaria iš įpročio, nesgi mūsų poetas yra augęs ir subrendęs krikščioniškoje kultūroje. Net kartais šaukdamas, kad jam gyveni­mas per daug sunkus ir beprasmis, Aistis nedrįso neigti gyvenimo vertės apskritai ir nekaltino Dievo dėl savo skausmingų sunkenybių. Abejojimai, skausmai ir sielvartai, kiek jie atsispindi jo poezijoje, nebuvo nuvedę mūsų poeto nei į ateizmą, nei į nihilizmą. Jonas Aistis Dievą tiki ir tai rodo per visą savo poetinę kūrybą. Jonas Grinius, fonas Aistis - nuskriausto žmogaus dainius. Interneto prieiga: Klaida! Neleistina nuoroda į hipersaitą.Grinius-Veidai-k-problemos/JONAS-GRINIUS-Jonas-Aistis%E2%80 [žiūrėta 2019-07-11] • Apie Joną Aistį kaip lyriką labai gražiai ir tiksliai yra kalbėjęs Antanas Vai­čiulaitis. Va, tie jo žodžiai: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!