Kūrėjo talentas – likimo dovana ar prakeiksmas?

Kūrėjo talentas – likimo dovana ar prakeiksmas? „Kurti – tai užmušti mirtį,“ teigia prancūzų rašytojas R. Rolland. Talentingam individui kūryba gali tapti ne tik egzistencijos tikslu ir priežastimi, bet ir padėti gyventi amžinai. Visgi drąsiai mąstantys visais laikais susidūrė su pasipriešinimu, todėl unikalumas – nebūtinai išsigelbėjimas nuo neišvengiamos būties pabaigos. Tais atvejais, kai novatoriškos idėjos panašėja į kraštutinumus, jomis „šventai tikintis“ menininkas gali būti atstumtas visuomenės ar netgi susinaikinti. Pirmiausia, perdėtas idealizmas gali turėti tragišką baigtį. Tai įrodo XX a. pradžios istorija: nacionalistiškai nusiteikusios Europos tautos neprieštaravo ir netgi pritarė būsimam kariniam konfliktui, laikė tai neišvengiama valstybinės pažangos ir ekonominės gerovės sąlyga. Panašiai prasidėjo ir Antrasis pasaulinis karas, vokiečiams susižavėjus kraštutines pažiūras propaguojančiu Hitleriu ir išrinkus jį į valdžią. Tikėjimo ydinga idealogija pasitaikė ir Lietuvoje: pavyzdžiui, 1940 m. poetė Salomėja Nėris su delegacija vyko į Maskvą „parvežti Stalino saulės,“ taip pritardama tėvynės okupacijai. Šią fatališką, visą tautą paveikusią klaidą analizuoja XX a. pab. – XXI a. pradž. dramaturgas Marius Ivaškevičius pjesėje „Madagaskaras“ (kuri pelnė premiją už meniškiausią 2004 m. knygą). Pagal S. Nėries prototipą sukurta jautri veikėja Salė įsitikinusi, kad moters pareiga ir gyvenimo prasmė – aistringai mylėti. Fantazuodama apie „jai skirtojo“ pasirodymą, ji nesugeba objektyviai ir kritiškai įvertinti svajonės, todėl elgiasi naiviai, daro klaidingus sprendimus, realybėje bandydama susikurti pavojingą alternatyvų pasaulį – ieškodama „antžmogio“ ir „giliausios kairės“ (socializmo). Taip veikėja ilgainiui praranda pagarbą (balsas iš šešėlių tyčiojasi ir prasivardžiuoja), toleruoja smurtą, o patyrusi neapykantą jaučia kaip dūsta – meilę kaip vertybę keičia aplinkinių abejingumo troškimas. Blėstant sąmonei, protagonistė apibendrina savo likimą: taip ir neįprasminusi gyvenimo, miršta nusivylusi ir prašanti supratimo bei užuojautos. Vadinasi, svajonė „mylėti taip, kad dar niekas <...> nemylėjo“ pasirodo buvusi pražūtinga. Liūdnas ir režisieriaus G. Varno neogotikinio spektaklio „Pagalvinis“ (laimėjusio „Fortūnos“ statulėlę) pagrindinio veikėjo likimas. Katurjanas, kūręs genialius, bet žiaurius ir „nepatogius“ apsakymus, apkaltinamas žmogžudyste, kai jo knygose aprašyti įvykiai nutinka realybėje. Atsisakius išsižadėti kūrinių (kurie protagonistui svarbesni už gyvybę) bei pasipriešinus jų sudeginimui, nusprendžiama, kad rašytojas yra moraliai atsakingas už nusikaltimus – jam įvykdoma mirties bausmė. Taigi atkaklus sekimas idealais gali baigtis tragiškai. Antra, menininkas – kitaip mąstantis individas – gali būti atstumtas bendruomenės. Talentingas asmuo, pateikdamas menišką, bet ne visada pozityvų ar lengvai suprantamą produktą, kurį nebūtinai priims vartotojiška visuomenė, gali susidurti su išgyvenimo iššūkiais ir būti priverstas atsisakyti kūrėjo kelio. Vis dėlto neretai ir pats menininkas suvokia privaląs atsisakyti patogaus gyvenimo, taip pasmerkdamas save kančiai – juk, kaip išsireiškia Kukutis, poeto M. Martinaičio eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“, „nelabai sekasi ir tiems, kurie daug valgo, kad gražesni būtų žodžiai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!