Kūno kultūros pamokos filosofijos ugdymo planas

KŪNO KULTŪROS UGDYMO FILOSOFINIS VEIKLOS PLANAS Daugelis ugdymo teoretikų bandė ir iki šiol bando atsakyti į klausimą, koks ugdymas tinkamiausias, kad nūdienos vaikai efektyviausiai ugdytųsi. Pastangas pateikti tinkamiausią metodiką parodo skirtinga ugdymo koncepcijų įvairovė. Mano sudaromą kūno kultūros ugdymo veiklos planą atspindi dvi filosofinės kryptys, arba požiūriai, t.y. progresyvizmas ir socialinis rekonstruktyvizmas, iš esmės vaizduojantys du ugdytinio mokymosi mechanizmus. Šios ugdymo filosofijos kryptys turėtų leisti permąstyti pačius ugdymo tikslus, uždavinius, metodus, man, kaip kūno kultūros pedagogui, suteikti galimybę permąstyti savo asmenines nuostatas, priimti ugdymo procesą kaip visumą bei filosofijos teorijas pritaikyti praktikoje. Šalia progresyvizmo ir socialinio rekonstruktyvizmo krypčių mano mokymo filosofiją ko gero geriausiai išreikštų 4P:  Pasiryžti. Neįmanoma išmokyti, galima tik išmokti (K.Stanislavskij). Tik tas, kuris nori, išmoks. Perprasti. Tikslinkite sąvokas ir jūs išgelbėsite pasaulį nuo klystkelių (R.Descartes). Teorija viso labo tėra tik apibendrinta praktika. Pabandyti. Darydami tai, kas įprasta, gauname tai, kas įprasta. Jei norime gauti ką nors daugiau, nei įprasta, tenka daryti daugiau nei įprasta. Pritaikyti (ir naudoti). Kažkas naujo dažniausiai bus nepatogu, ir nesvarbu, ar tai naujos praktikos, ar nauji batai. Nauji batai ir bus nauji, kol nebus praavėti. O kokia nauda iš naujų batų, jei jie spintoje? Taigi remdamasis mokymo filosofijos 4P ir progresyvizmo (ugdyti individą, atsižvelgus į jo interesus ir poreikius) bei socialinio rekonstrukcionizmo (ugdyti individą, gebantį pertvarkyti visuomenę bei kurti naują) kryptimis ugdysiu ikimokyklinio amžiaus vaikus (1-5 (6)m.), keldamas tikslą – puoselėti visas fizines ir dvasines vaiko galias, tenkinti jo poreikius ugdant vaiką kaip asmenybę per kūno kultūros užsiėmimus, sportines pramogas ir šventes. Anot Lillian M. Fawcett, Alison F. Garton (2005) ugdymas yra efektyvus, kai jo procese susitinka skirtingo išsivystymo ir kompetencijų lygio dalyviai (pvz., suaugęs ir vaikas). Itin atsakingas tampa ugdytojo, kaip ugdymo proceso organizatoriaus bei vaiko partnerio, vaidmuo. Individualus patyrimas – vienintelis ,,ugdytojas“, gebantis sudaryti naujas reakcijas ir ryšius organizme. Tas ryšys turi išliekamąją vertę, pasiektas individualios patirties keliu. Todėl asmeninis ugdytinio patyrimas tampa pagrindinis pedagogo akiratyje (Lillian M. Fawcett, Alison F. Garton, 2005, p.13). Aš, kaip ugdytojas, turiu būti ir ugdytinis, o kiekvienas ugdytinis – ir ugdytojas, nes tokiu būdu galima geriau suprasti ugdymo(si) sunkumus ir pasiekimus, pačiam išsiaiškinus savo mokymosi patirtį. Savo veikloje sieksiu, kad mokytumėmės vieni iš kitų draugiškai bendradarbiaudami. Ugdytiniai – individualybės. Jie skirtingi, todėl neįmanoma visų vienodai mokyti. Tokiu atveju sudaryčiau individualias užduotis ir stengčiausi integruoti idividualius ugdytinių poreikius su grupės poreikiais, pvz., individualus ugdytinis savo sugebėjimu grupei rodytų judriuosius žaidimus, pasakotų, kaip juos atlikti, arba grupė įvairiai skatintų silpnesnį individualųjį išmokti tai, ko jie pasiekė. Visuomet keisčiau programos (veiklos plano) pobūdį, žinių perdavimo strategiją, vertinimą ugdytiniams, matydamas, kad vaikams nesiseka siekti užsibrėžtų tikslų ir tokiu atveju tai nekokybiškai veikia mano ir ugdytinių darbą, bendravimą. Aišku, tai nereiškia, kad bendraudamas su ugdytiniais teiksiu prioritetus vyraujančiam, populiariam supratimui apie kūno kultūros užsiėmimus, ar kritiškai atsirinksiu tik tam tikrų ugdytinių vertybes atitinkantį požiūrį ir jo laikysiuosi, atvirkščiai - stengsiuosi perprasti ir suderintai pritaikyti atlikti, atsižvelgdamas į ugdytinių interesus ir poreikius, užsiėmimų veiklą naujai ir neįprastai, skirti dėmesį aktyviai veiklai, projektiniams darbo metodams, kritiniam mąstymui. Ugdydamas ikimokyklinukus sieksiu per pamoką aktyvinti pačių vaikų įvairiapusę veiklą. Derinsiu grupinį darbą su frontaliu ir ypač individualiu. Individualus mankštinimasis ir žinių įgijimas ugdys ikimokyklinio amžiaus vaikų darbo stilių. Aš tik padėsiu, paskatinsiu pratintis prie savikontrolės. Tokiu darbo būdu vaikai geriau save pažins, žinos gebėjimų galimybes, fizinio pajėgumo lygį. Įvairiose pamokos struktūrinėse dalyse praktikuosiu savarankišką ikimokyklinio amžiaus vaikų darbą. Jo turinį galės sudaryti ne tik jiems įprasti (ėjimo, bėgimo, pusiausvyros pratimai, šuoliai, metimai, laipiojimas, šliaužimas, pralindimas, judrieji žaidimai) ir mano, kaip mokytojo, nurodyti fiziniai pratimai, bet ypač kūrybinės užduotys. Tokiu būdu vaikai mankštinsis ugdydami valią, atsiras noras dirbti, didės motyvacija kūno kultūros pamokoms. Visuomet sieksiu įgyvendinti, anot Vincento Blauzdžio, šiuolaikinės kūno kultūros pamokos svarbiausius bruožus (Blauzdys V., 2009, p.8): 1. Fizinių pratimų technikos ir fizinių ypatybių lavinimo priemonės (medžiaga) turėtų būti prieinama, prasminga kiekvienam moksleiviui, kad jis galėtų perprasti, kas jose svarbiausia ir išmokti per pamokų ciklą. 2. Mokymąsi ir ypač fizinių ypatybių lavinimąsi organizuoti humaniškiau ir demokratiškiau, akcentuoti svarbiausius mokiniui perimamų žinių, gebėjimų dalykus. 3. Mokantis siekti, kad kiekvienas moksleivis pajaustų pažangą per pamoką, ypač pamokų ciklą. 4. Siekti, kad humanizuojamos ir demokratinamos žinios bei gebėjimai taptų ugdytinio savastimi, kūno kultūros kaip gyvenimo vertybės, pamatu. Prie šių keturių bruožų dar pridėčiau penktąjį, formuodamas jį pagal savo pasirinktas progresyvizmo (ugdyti individą, atsižvelgus į jo interesus ir poreikius) bei socialinio rekonstrukcionizmo (ugdyti individą, gebantį pertvarkyti visuomenę bei kurti naują) kryptis – ugdyti moksleivį pagal interesus ir poreikius, jiems patiems leidžiant kurti naują kūno kultūros pamokų veiklą ir integruojant ją visuomenėje. Kirsten, Kaufmann, Saifer teigimu, ,,net ikimokyklinio amžiaus vaikai geba mokytis savarankiškai, rasti jiems reikiamų žinių aplinkoje, sieti jas su turimomis ir tokiu būdu konstruoti naujas“ (Kirsten, Kaufmann, Saifer, 1997, p.10). Bendravimo svarbumas ugdant vaikus, sąlygų sudarymas kūrybinei vaiko veiklai artimiausioje vaiko raidos zonoje minimas Vygotskio teorijose. Pasak autoriaus, ,,mokymas geras tik tuomet, kai jis pralenkia raidą, o vaikas greičiau tobulėja, kai yra nuolat orientuojamas į vis sudėtingesnius dalykus. Ką vaikas moka daryti šiandien bendradarbiaudamas su suaugusiuoju, rytoj jis tai gebės atlikti pats savarankiškai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!