Kultūros istorijos pasiruošimas egzaminui

Graikija Šaknys Seniausios gyvenvietės graikijoje atsirado maždaug prieš 40000 metų. Bet tik m tūkst. Pr. Kr. Pabaigoje pasirodė pirmieji graikai. 3000-1700 pr. Kr.- . Seniausiąją Graikijos istoriją pažįstame iš archiologinių šaltinių. Mikėnų civilizacija Šią civilizaciją IT tūkst. pr. Kr. Išplėtojo achajai, o jos pavadinimas kilęs nuo Mikėnų miesto. Ten buvo aptikta jai būdingą liekanų: tvirtovė ir kapai su kupolais. Pavyko . iššifruoti rastas lenteles, parašytas linijniu raštu. Pagal jas bandyta nustatyti kokia buvo Mikėnų visuomenės struktūra. Tvirtovėje glaudėsi "karalius" su savo tarnais, tarp kutių buvo raštininkų. Aplinkinių kaimų valstiečius su tvirtove siejo ekonominiai ir religiniai ryšiai. XII a. pr. Kr. Pabaigoje ši civilizacija dėl nežinomų priežasčių, žlugo. Tamsieji amžiai Laikotarpis nuo Mikėnų epochos pabaigos iki VHI a. pr. Kr. Vadinamas "tamsiaisiais amžiais". Tuo metu gyventojų smarkiai sumažėja. Toje epochoje geležis pakeičia bronzą, sukuriamas graikų raidynas. Taip pat atsiranda nemažai dievams ir didvyriams skirtų kulto vietų. Archajika. Homeriškasis pasaulis Homerui priskiriamos poemos žodžiu buvo perduodamos iš kartos [ kartą, o užrašytos VHI a. pr. Kr. Homero minimi karaliai atrodo nebuvo galingi. Tais laikais žemė buvo pagrindinis turtas, keičiantis visuomenei, prireikė reformuoti visuomenės socialinę struktūrą. Įstatymų leidėjai ir tironai ėmėsi pirmųjų būtinų reformų. Visuomenę reikėjo sutelkti, nes jos nariai privalėjo kautis už savo valdovą. Klasikos laikotarpis Iš turimos informacijos geriausiai žinome Atėnų ir Spartos istoriją. Tačiau buvo ir kitų daugiau ar mažiau svarbių miestų valstybių, dažnai tarpusavyje besivaržančių. Nors šis laikotarpis buvo puikus, net ir tada tarp graikų miestų valstybių kildavo daug konfliktų. Didžiausias konfliktas, ilgam susilpninęs Atėnus, buvo Peleponeso karas (431-404 m. pr. Kr). Helnistinis laikotarpis IV a. pr. Kr. Nesugebėję iveikti priešiškumo ir susiskaldę, graikų poliai galiausiai turėjo paklusti Makedonijos karaliui. Nepaisant politinio Graikijos nuopolio , romėnai netrukus ėmė mokytis iš graikų, o Atėnai ilgai išlaikė savo intelektinį prestižą. Horacijus kalbėjo: " nugalėta Graikija pati nukariavo savo laukinį nugalėtoją ir atnešė civilizaciją į barbariškąjį Lacijtu Filosofija Ryškiausias Graikų kultūros fenomenas - filosofija.Tai žingsnis nuo religinio - mitologinio prie filosofinio pasaulio supratimo. Vienas pirmųjų, kuris siekė įtvirtinti antikinės dialektikos principus buvo Heraklitas. Jis teigė jog "priešybės susitaiko ir iš skirtybių atsiranda gražiausia harmonija. Mokymas apie harmoniją, kuri gimsta iš priešybių sudaro Heraklito estetikos esmę. IV a. pr. Kr. Graikų filosofija buvo pasiekusi aukščiausią klestėjimo pakopą. Joje susiformavo dvi kryptys: materialistinė, kurios atstovas buvo Demokritas ir idealistinė, kurios svarbiausias atstovas Platonas. Antikos filosofas Akademo giraitėje buvo įkūręs mokyklą (iš čia ir Akademijos pavadinimas). Platonas neigė pažintinę meno funkciją ir manė, kad menas ne tik neauklėja žmogaus, bet ir ugdo žemas aistras. Vienas iš Platono mokinių, Aristotelis. Nors jis ir buvo Platono mokinys, bet jis neigė pagrindinius savo mokytojo filosofijos principus. Pirmiausia neigė, kad yra du pasauliai, o tegė, kad tėra vienas materialusis pasaulis. Aristotelis daug nuveikė meno teorijos srityje. Jis apibendrino visą kas šioje srityje buvo pasiekta ligi jo ir savo pažiūras išdėstė traktate "Poetika". Siame traktate kelia grožio esmės klausimą. Teatras Teatriniai vaidinimai išaugo iš Dioniso kulto. Vyko masinės ir šventiškos apeigos. Teatriniai renginiai dideli, skirti kelioms dešimtims tūkstančių žmonių. Teatrą sudarę trys pagrindinės dalys :l 1. orchestra - chorui skirta vieta. Čia buvo ir Dionisui skirtas altorius. 2. žiūrovų vietos (teatras), pirmoje eilėje buvo suolas Dioniso žyniui. 3. scena (skena) - pastatas už orchestros, kuriame persirengdavo aktoriai. Pradžioje vaidino vienas aktorius, vėliau gausėjo iki trijų. Vaidindavo apsirengę gražiais drabužiais, padidindami savo ūgį koturnomis ( apavas su storais padais) ir aukštu galvos apdangalu. Aktoriai dirbtinai pastorindavo liemenį, o ant veido užsidėdavo kaukę (personą). Kaukės leido vienam aktoriui vaidinti kelis vaidmenis. Visus" moterų vaidmenis atlikdavo vyrai. Choras komentuodavo veikėjų poelgius ir juos apibendrindavo. Spektaklis prasidėdavo prologu, paskui į sceną giedoamas įeidavo choras. Tragedija baigdavosi choro išėjimo giesme. Tragedijai evoliusionuojant ėmė mažėti choro ir didėti aktoriaus vaidmuo. Pirmiausia teatre pradėtos vaidinti tragedijos. Tragedijos ištakos- religinės giesmės -ditirambos, Dioniso garbei. Ši šventė - tai pavasario pradžios šventė. Ji vykdavo 6 dienas. Pirmą dieną Dioniso statula nešama iš vienos šventyklos į kitą. Antrą ir trečią dieną dainuojami ditirambai. Likusias tris dienas vaidinimai. Tragedija yra originaliausias ir didžiausias senovės Graikijos literatūrinis laimėjimas. Ji atsirado tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir klasikinis menas, filosofija bei demokratija. Tragedijose keliamos tos pačios problemos - žmonių ir dievų santykiai, esama ar nesama pusiausvyra tarp jų, žmogaus laisvės ir atsakomybės ribos kitų žmonių ir dievų atžvilgiu. Čia supinamos dieviškosios ir žmogiškosios veiklos priežastys. Graikų tragedija yra likimo tragedija, atspindinti įvairialypį santyki su likimu. Vėliau atsirado vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo (komedijos). Juokamasi iš žmogaus silpnybių, tingumo, godumo Senovės graikų mokslas Religija ir medicina ^Religija buvo linkusi aiškinti, kad ligos kyla dėl žmonių nuodėmių, todėl jas gyditi būtina apvalimu, arba "inkubacija" (naktį reikia praleisti švantykloje, ten dievai sapne gydys ligonį, arba nurodys, kaip gydytis). Hipokrato medicina ieško tikrųjų ligos priežasčių. Pasak jo kiekviena liga turi tikrąją priežastį ir be jos nieko nebūna. Savo įgudimą gydytojas įrodo "prognoze", jis nusako ligos eigą ir numato, kaip ji klostysis ateityje. Hipokrato pateikti labai tikslūs aprašymai ir šiandien aktualūs: pavyzdžiui, "hipokratiškas veidas', t.y. mirštančiųių ir sunkiai sergančiųjų veido išraiška. Skysčių medicina Hipokrato medicinai visai nerūpi anatomija, ji pagrįsta skysčių ("sulčių,"" syvų") teorija: kūnas sudarytas iš skysčių, kurių pusiausvyra lemia žmogaus sveikatą, o nedarna sukelia ligą. Hipokratas mediciną laiko "menu", o ne mokslu. Matematika ir astronomija . Graikų mokslas ypač daug pasiekė dviejuose srytise: matematikoje ir astronomijoje. Graikai, pavyzdžiui, Platonas, matematiką laikė mokslo etalonu. Talis, Pitagoras buvo filosofai ir matematikai. Graikų matematikai pirmiausia mąstė apie erdvę ir bandė išmatuoti plotus ir tūrius, taip pat nagrinėjo skaičius (trupmenas, sveikų skaičių savybes). Sis mokslas, ypač geometrija, buvo savotiškas egiptiečių mokslo tęsinys, tai liudija ir pirmojo graikų matematiko bei filosofo Talio kelionė į Egiptą. Ten, išmatavęs piramidžių šešėlio ilgį ir savo šešėlio ilgį, Talisnustatė piramidžių aukštį. Tai, kad šis mokslas atėjo iš Egipto į Graikiją, buvo tarsi perėjimas nuo praktinės matematikos (egiptiečiams geometrija reiškė žemės matavimą ir buvo pasitelkiama šiam tikslui po Nilo potvynių) prie grynosios matematikos. Skaičių mokslas prasidėjo nuo Pitagoro ir jo pasekėjų VI a. pr. Kr.; jie nagrinėjo abstrakčias skaičių savybes ir sukūrė mistinę koncepciją, kad skaičiai yra visa ko pagrindas. - Ptolamėjas ir astronomija Kadangi graikams apskritimas buvo vienintelė tikrai tobula ir suprantama figūra, jų astronomija grindžiama įrodymu, kad matomi dangaus kūnų judėjimai yra apskritiminiai. Graikai itin žavėjosi dangaus pastovumu, vienintelė išvaizdą keičianti planeta - Mėnulis Graikų menas Būtina pažymėti, kad graikų menas suklestėjo tuo pačiu metu, kai radosi apsivaliusi nuo mitų racionalioji filosofija ir užgimė demokratija. Graikų menas tobulumo pasiekė dviejose srityse: architektūros ir dar ryškiau -skulptūros. Atrodo, ir tapybos būta nuostabios, bet jos pavyzdžių iki mūsų dienų beveik neišliko. Skulptura ir žmogus Žmogaus kūno atvaizdas tuo metu buvo laikomas geriausiu grožio pavyzdžiu. Gamta ir gyvūnai graikų mene menkai vaizduojami. Svarbiausia kūrybos tema - žmogus. Grožis turi būti tobulas, universalus ir amžinas. Šiuo požiūriu Graikija yra humanizmo modelis, prie jos vis grįžta Vakarų civilizacija. Žmogaus kūno etaloną nustatė skulptoriai, jie pasiūlė kanoną, kitaip sakant, geometrinį modelį, privalomas proporcijas. Graikų skulptūros centre - visas žmogaus kūnas. Galvos atvaizdui neteikiama pirmenybė, biustas graikijoje nežinomas. Grožį lemia ne veidas, bet visas kūnas. Kita vertus, atrodo, kad ypatingas dėmesys skinamas akims - graikų Kuras ir kora Kuras ir kora, atitinkamai jaunuolio ir merginos statulos, pasirodo tik apie 700 m. pr. Kk. Tai buvo pirmosios tikrai gyvybingos statulos, nes senosios, vaizdavusios žmones buvo sustingusios tarsi kolonos. Kuras - tai daug tikslesnis žmogaus kūno atvaizdas, nors vis dar lyg sustingęs ir frontalus. Jis iš sustingimo vaduojasi, iš pradžių į priekį pastatoma kairė koja, paskui svoris perkeliamas ant vienos kojos, dar vėliau, klasikiniame amžiuje, imta vaizduoti judesį. Koros skulptūrose pradėta puošti klostytais drabužiais. To laikotarpio kurui ir korai būdinga archajinė šypsena. Šios šypsenos , tai žmogiškumo ženklas -juk, anot Aristotelio, nei gyvūnai, nei dievai nesišypso. Helinistinė skulptūra Klasikinio laikotarpio statulos buvo universalios, jos vaizdavo tipus, o ne asmenybes. Emocijos reiškiamos santūriai, laidotuvių stelose skausmas perteikiamas tiesiog galvos palenkimu. Helinistinėje epochoje iškyla asmenybė, atsiranda portreto menas. Veidas vaizduojamas vis tiksliau. ' Helenistinę epochą žymi dvi labai garsios statulos: Samotrakės Nikė ir Milo Venera. Samotrakės Nikė - tradicinio Nikės "pergalės" žanro pavizdys; statula, regis buvusi pritvirtinta laivo priekyje jūrų pergaliai atminti. Trys didieji skulptoriai Fidijas (490-432 m. pr. Kr.)iš jo kūriniu mums išliko tik Partenono frizai ir romėnų kopijos. Du jo dingę kūriniai, tai monomentalios 12 m aukščio statulos Atėnė Promacha ("Karingoji"), kita –Atėnė Partenė ("Mergelė"),-Dzeuso statula Olimpijoje. Polikletas (470 -? M. pr. Kr.) domėjosi matematiniais modeliais, nustatė kanoną, idealios žmogaus figūros modelį: kūno aukštis - septynioss galvos. Šį kanoną helinistinėje epochoje pakeitė Liosipas aštuonios galvos. Polikletas įvedė kontrapostą. Tai stovinčios figūros vaizdavimas skulptūroje; kai viena žmogaus kūno pusė yra laikančioji, o kita slegenčioji. Tai simbolizavo laisvę, atsipalaidavimą. "Donoras". Praksitelis (390- 332 m. pr. Kr.)jo skulptūros ryškus svorio centro perkėlimas: vaizduojamasis į ką nors remiasi,. Praksitelio herojai natūralesni, žvelgia į aukštį, ir tolį. Praksitelis sukūrė "Knido Afroditės" skulptūrą, žymiausią savo kūrinį. Pirmą kartą moteris pavaizduota nuoga. Deivė deda savo drabužius ant amforos su vandeniu, ketindama praustis.jos keliai droviai suglausti. Ji nesigėdija savo nuogumo, jos žvilgsnis skrieja virš ją stebinčių mirtingųjų. Praksitelis sukūrė ir nuogų vyrų statulas. Tai jaunuoliai Hermis su moterišku grakštumu laiko ant rankų kūdikėlį Dionisą, plaukai palaidi, iškili kakta, bylojanti apie susimąstymą. Architektūra Architektūroje pagrindinis ir beveik vienintelis statinys buvo ne rūmai, o šventykla. Tai pirmiausia Dievo buveinė. Šventyklos iš pradžių buvo medinės ir tik klasikinėje epochoje pamažu pereinama prie akmens. Šventyklos buvo ir marmurinės, viršutinė jų dalis nudažyta ryškiomis spalvomis-raudona ir mėlyna. Trys orderiai Šventyklos architektūra buvo trijų tipų (orderių - tvarka). Dorėninis orderis pats santūriausias ir didingiausias. Kartais sakoma, kad jis vytiškas. Jonėninis orderis rafinuotesnis, elegantiškesnis. Jis labiau moteriškas. Korintinis orderis, ypač paplitęs romėnų valdymo laikais, yra kilęs iš jonėninio orderio. Jo kapiteliai aukštesni ir puošnesni. Tapyba ir keramika Vieninteliai iki mūsų laikų, išlikęs graikų tapybos pėdsakas - dekoratyviniai piešiniai ant vazų. apie VI a. pr. Kr. Korinte sukurtos vazos su juodomis figūromis baltame fone, o Atėnuose - raudoname fone. Apie 525 m. pr. Kr. Atėnuose atsiranda nauja tapybos kryptis - raudonfigūrė technika, kai juodame fone išryškinamos raudonos figūros. Graikų dievai Graikų religija politeistinė (daug dievų). Dievai turi daug žmogiškųjų bruožų, tad jų nereikia atskirti nuo žmonių. Svarbiausi dievai gyvena Olimpo kalne kartu su vyriausiuoju dievu Dziausu. Dievai reiklūs, juos mirtingieji turi garbinti maldomis ir aukomis. Taip žmonės pripažįsta esą menkesni už dievus. Didelė klaida žmogaus noras prilygti dievams. Si religija yra ir piliečių religija, kiekvieną polį saugo atskira dievybė. Žyniai atlieka tokias pat funkcijas kaip ir kiti valstybės tarnautojai. Jie vadinami orakulais, kurie praneša dievų valią. Moterys orakulės vadinamos Sibilėmis. Šiais dievais tikėta iki IV mūsų eros amžiaus. Olimpo dievai Olimpe gyvena 12 dievų. • Dzeusas - dangaus valdovas, "žmonių ir dievų karalius". • Hera - Dzeuso sesuo ir žmona. • Poseidonas - vandenų ir jūrų dievas. • Hestija - namų deivė. • Demetra - žemdirbystės deivė. • Apolonas - grožio ir menų dievas. Vadovavo Mūzų, jaunų gražių deivių chorui. • Artemidė - medžioklės ir mėnulio deivė. • Arėjas - karo dievas. • Hefaistas - kalvis, ugnies ir vulkanų dioevas. • Afroditė - (gimusi iš jūros putos) grožio ir meilės deivė. • Atėnė arba Paladė - Dziauso ir metidės dukra, karo (išmintinga ir gudri), menų ir taikos deivė. • Hermis - dievų pasiuntinys, kelionių sandėrių ir tarpininkavimo dievas. Kitos dievybės: Hadas - požemio valdovas. Dionisas - vynuogininkystės dievas. Ajolas (Eolas) - vėjų dievas, išleidžiantis juos įsakius Dziausui. Ninfos (jaunos moterys) - žemėje ir jūroje gyvenančios deivės. Atėnai. Miestas valstybė Polis - viena Viduržemių jūros baseine išplitusių polinės organizacijos formų. Tai visuomeninis vienetas, kurį sudarė miestas, kaimai ir dirbama žemė, bei žmogaus veiklos paliesti plotai. Polio piliečiai- tai žmonės, nusprendę gyventi kartu, ginti savo teritoriją ir laisvę nuo bet kokio kišimosi iš šalies. Poliai turėjo savo dievus, bet juos garbinti dažniausiai buvo leidžiama ir nepiliečiams. Dėl konfliktų poliai jungdavosi į tvirtas ir nelabai tvirtas koolicijas ir sąjungas. IV a. pr. Kr. Polius ištiko didelė krizė. Viena svarbiausių jos priežasčių buvo ta, kad sumažėjo socialinė grupė, atitinkanti vadinamąją vidurinę klasę. Si klasė būtent labiausiai vertino demokratinį gyvenimą ir politinį subtilumą. Atėnai Sis miesto vardas, labiau nei bet koks kitas susijęs su antikine Graikija. Kaip ir daugumai polių Atėnams davė pradžią kaimų ir miestų jungimasis. Polių valdė pradžioje karalius, vėliau turtingosios šeimos. Persitvarkė visuomeninės struktūra - suklestėjo demokratija. Visuomenė Klasikinę atėniečių visuomenę sudarė trys žmonių kategorijos. Pirmoji - piliečiai. Atėnų piliečiu galėjo tapti tas, kurio tėvas, o vėliau abu tėvai, buvo Atėnų piliečiai. Kad patektų į piliečių visuomenę, žmonės turėjo atlikti du formalumus. Pirmasis - religinio pobūdžio, tai įvesdinimas į fratnją. Antrasis - civilinis: sulaukęs aštuoniolikos metų, žmogus būdavo įtraukiamas į dėmo, kuriame gyvena, sąrašus. Antroji grupė - metoikai Tai laisvi Atikoje gyvenantys , bet svetur gimę žmonės. Jie negalėjo valdyti žemės. Kadangi negalėjo teisėtai susituokti su Atėnų piliete, jų vaikai negalėjo būti piliečiais. Teisme jie privalėdavo turėti teisėtą atstovą, veikiantįjų vardu. Tik nedaugelis metoikų tapo piliečiais. Trečioji grupė — vergai, be jų neįmanomas polio gyvenimas. Jie dirbo už piliečius, todėl šie turėjo pakankamai laiko dalyvauti politiniame gyvenime. Vergai negalėjo nei teisėtai susituokti, nei valdyti kokį nors turtą. Tapę atleistaisiais, ty. paleisti iš vergovės, jie naudodavosi tomis pačiomis teisėmis ir turėdavo tokių pat pareigų kaip metodikai. Piliečių gyvenimas Atėnai buvo iš tikrųjų demokratiškas polis. Valdžia priklausė visiems be išimties piliečiams. Liaudies valią ribojo tik įstatymas, saugantis . Sulaukęs pilnametystės, jaunasis pilietis prisiekdavo ginti savo tėvynę, paklustijos įstatymams ir gerbti jos dievus. Turtingieji turėjo didesnių prievolių negu vargšai. Bet šia demokratija naudojosi ne visi (moterys, vergai, metoikai neturėjo teisių). Visas teises turėjo tik tikrieji atėniečiai. ■- Į tautos susirinkimą galėjo ateiti visi piliečiai, bet kaimiečiai dalyvaudavo retai, nes buvo labiau užsiėmę. Maždaug 40 kartų permetus vykdavo eiliniai, o prireikus ir neeiliniai susirinkimai/Tautos susirinkimas aptardavo ir priimdavo įstatymus, rinkdavo pareigūnus, jis atliko juridines funkcijas. Tik jame buvo galima balsuoti dėl kieno nors tremties (ostrakizmas). Susirinkimas vykdė užsienio ir religinę politiką. Renkama taryba -500 narių. Į tarybą buvo galima patekti tik sulaukus 30 ir ne daugiai kaip du kartus gyvenime. Tarybos trukmė vieneri metai. Taryboje pirmininką rinkdavo kasdien. Juo galėjo tapti beveik visi piliečiai. Atėnuose buvo keli šimtai valdininkų. Tarp svarbiausių- dešimt strategų —visa svarbiausia vykdomoji valdžia. Dešimt žemesnio lygio agoranomų atsakė už turgus. Taigi labai daug piliečių buvo įtraukti į valstybės valdymą. Buvo mokamas atlyginimas už dalyvavimą tautos susirinkime tam, kad ir neturtingi piliečiai, turintys užsidirbti sau duoną, nebūtu išstumti iš politinio gyvenimo. Tai tolimas mūsų parlamentarų atlyginimas, garantuojantis parlamentaro nepriklausomybę. Sparta r Sparta labai dažnai priešpastatoma Atėnams. Sparta gyveno savotiškoje izoliacijoje. Ji buvo įgijusi neabejotinai milžinišką karinę galią. Sparta atrodė tarsi aristokratiško valstybės modelio pavizdys. ji buvo priešiškai nusiteikusi Atėnams ir buvo pasirengusi suteikti prieglopstį ir padėti visiems Atėnų demokratijos priešininkams. Per savo karingumą patyrė daug sunkumų. Galiausiai sparta prarado vadovaujantį vaidmenį ir išaugo makedonijos įtaka. Spartiečių visuomenė Tai buvo nepaprastai sustabarėjusi, į tris herarchines kategorijas pasidalijusi visuomenė. Pirmoji kategorija - piliečiai, vadinamieji "lygieji"; tik jie turėjo politinių teisių. Jie iš valstybės gaudavo gabalą žemės ir vergu jai dirbti. Po griežto fizinio parengimo, vyrai turėdavo gyventi kolektyvinį gyvenimą (pas žmonas ateidavo slapta, kai to norėdavo). Moterys taip pat privalėjo ištverti sunkų fizinį parengimą, be to kai vyrų nebūdavo, joms tekdavo tvarkyti namų ūkį. Be piliečių, dar buvo perioikai - laisvi žmonės, dirbę įvairius darbus Spartos valstybės pakraščiuose. Jie laisvai tvarkėsi savo gyvenamose vietose, bet neturėjo nė mažiausios galimybės kištis į Spartos politiką. Heilotai (vienam piliečiui jų tekdavo maždaug dešimt) buvo beteisiai valstybės vergai. Kad išgyventų, turėjo stengtis dirbdami piliečių žemę gauti kuo daugiau naudos, nes pilietis savo šeimos reikmėms pasiimdavo pusę užauginto derliaus. Heilotams grėsė daugybė pavojų, taip pat mirtis, nes jaunieji piliečiai pasibaigus ugdymui turėdavo nužudyti keletą heilotų. Spartiečiai gyveno nuolatos bijodami helotų sukilimų. Politinis gyvenimas Spartą valdė du karaliai, kilę iš skirtingų giminių, paveldinčių titulą iš kartos į kartą. Abu karaliai buvo kariuomenės vadai, bet prasidėjus karui tik vienas jų įsakinėdavo pulkams, jį lydėdavo du eforai (prižiūrėtojai). Karaliai vykdė svarbiausias religines funkcijas. Susirinkimas juos išrinkdavo vieneriems metams. Jie privalėjo prižiūrėti, kad būtų laikomasi įstatymų, rūpintis vaikų ugdymu ir užtikrinti visuomenės gerovę. Atsiskaityti turėjo tik juos pakeitusiems. "Lygiųjų " susirinkimas buvo kviečiamas kartą per mėnesį. Susirinkimų medžiagą parengdavo taryba, susidedanti iš dviejų karalių ir 28 gerontų, renkamų šūksniais iš vyresnių nei 60 metų senių visam gyvenimui. • " Lygiųjų vaišės" buvo privalomos vyrams. Kiekvienas turėjo dalyvauti saikingose vaišėse, kurių tikslas - stiprinti piliečių visuomenę ir aiškiai parodyti, kuo skiriasi poliaus pilietis nuo kitų polio gyventojų • Vaikas Spartoje. Jo gyvenimas nuo pat pradžių buvo sunkus: ką tik gimusįjį reikėjo parodyti genties seniams, o tie spręsdavo, leisti jam gyventi ar ne.jei nuspręsdavo neigiamai, jį palikdavo Taigeto duobėje. Iki aštuonerių metų auklėdavo ne valstybė, bet šeima, nuo 8 prasidėdavo griežtas ugdymas (agogė), kuris tęsdavosi nuosekliai trijose amžiaus grupėse. Romos kultūros laikotarpis 114 m.pr.Kr. Roma buvo pati didžiausia iš kada nors buvusių valstybių. Jos sienos nuo Škotijos iki Sacharos ir nuo Ispanijos iki Sirijos. Vakarų valstybės tebevartoja lotynišką raidyną, romėniškus skaitmenis ir mėnesių pavadinimus. Romėnai jau mokėjo daryti betoną, stiklo langus, rengti centrinį šildymą, statyti kupolus, daugiaaukščius namus, turėjo ligonines, viešąsias pirtis, paštą, ugnegesių tarnybą, buvo sukūrę sveikatos apsaugos sistemą. Roma vystydamasi vėliau nei Graikija, labai dažnai rėmėsi graikų kultūros paveldu. Roma beveik visą respubkilos periodą (400 m.) gyveno karu ir dėl karo. Piliečių visuomenėje susiformavo savita ideologija ir vertybių sistema. Visų pirmąją nulėmė patriotizmas - romėnai manė, jog dievo ir likimo lemta tarnauti Romai visomis išgalėmis,negailint jėgų ir gyvenimo. Romėnai, ypač kilmingieji, vertybėmis laikė tik politiką, karą, žemdirbystę, teisę, istoriografiją. Dalyvavimas visuomeniniame valstybiniame gyvenime (respublika) buvo svarbiausia Romos piliečio kokybinė charakteristika. Romėnai manė, kad jiems lemta valdyti kitas tautas. Roma ikurta 753 m.pr.Kr. miestas pastatytas ant 7 kalvų. Įpatingą reikšmę įgavo pelkėtas slėnis tarp kalvų. Pelkėje nebuvo galima apsigyventi, ji buvo niekieno, dėl toji buvo bendra. Si Žemės dalis nusausinus tapo aikšte, į kurią rinkosi gyventojai aptarti bendrus reikalus. Taip atsirado miesto aikštė - Forumas. Kiekvienas Romos miestas turėjo savo forumą. Forumą supo pastatai; teismas, kurija - senato posėdžių vieta, krautuvės, bei pinigų kalyklos. Buvo čia šventyklų. Svarbia deivės Vestos sergėjusios šeimos ir miesto bendruomenės židinį šventykla. Čia sueidavo romėnai pagarbinti amžinosios ugnies, degančios ant aukuro. Čia buvo turgavietė - agora. Stovėjo saulės laikrodis, dalijantis šviesųjį paros metą į 12 lygių "valandų". Valstybei vadovavo karalius renkamas tautos susirinkime, šalia karaliaus veikė seimas. Tačiau svarbiausius reikalus sprendė tautos susirinkimas. Romos imperijoje buvo dvi pagrindinės gyventojų grupės: piliečiai ir svetimtaučiai. Piliečiai buvo skirstomi į patricijus, plebėjus ir raitelius. Piliečiai vyrai naudojosi visomis teisėmis ir privilegijomis. Moterys ir Romos pravincijų gyventojai galėjo naudotis tik kai kuriomis teisėmis. . Gimus vaikui, jį padėdavo prie tėvo kojų, jis galėjo jį pakelti ar ne- tuo patvirtindavo priėmimą į šeimą ar ne. Po tėvo mirties šeimos galva galėjo tapti bet kuris iš sūnų. Berniukai suaugusiais būdavo pripažįstami tik sulaukę 14 metų. Romėno kasdienybė Beveik visi Romos gyventojai keldavosi auštant. Neturtingiesiems prasidėdavo monotoniška darbo diena. Kilmingas Romėnas rytais priimdavo svečius, skaitydavo arba rašydavo laiškus. Jis turėjo daug laisvo laiko. Žaidė lauliukais, mankštinosi, lankėsi teatruose, anfiteatruose ar pirtyse. Romos kultūros laikotarpiu vanduo buvo sakralus.Tikima kad vandenyje gyvena dievai ir jų tėkmės stabdyti negalima. Religija Romėnai, kaip ir kitos tautos, tikėjo, kad jų gyvenimas priklauso nuo dievų. Romėnų religija labai sudėtinga. Ji kilusi iš įvairių šaltinių. Senovės romėnai buvo pagonys. Jie garbino daugybę dievų ir dvasių, kuriuos laikė atsakingus už tam tikrą sritį. Plėsdami valdas, romėnai imdavo garbinti nukarioautų vietos gyventojų dievus. Vyriausiuoju dievu romėnai laikė Jupiteri, graikai - Dzeusą. Romėnai labai gerbė karo dievą Marsą, Užkariaujamųjų žygių metu romėnai sužinojo apie Mažosios Azijos, Persijos, Egipto dievus. Jie papildė romėnų dievų panteoną. Ypač didelė pagarba buvo rodoma Izidei ir Oziriui, kurie galėjo suteikti amžinąjį gyvenimą. Romėnai tikėjo, jog kitų dievų garbinimas sustiprins Romos galią. Ypač daug dėmesio skirta namų židinio deivei Vestai. Jos šventykloje degė amžinoji ugnis. I a. pr. Kr. Romoje iškilo didingas Panteonas - visų dievų šventykla. Duonos ir reginių Visi imperatoriai stengėsi įgyti liaudies palankumą, todėl rengdavo prabangias žaidynes ir šventes. Jų metu varguomenei nemokamai būdavo dalijama duona, vykdavo įvairiausi renginiai. Romėnai labiausiai mėgo teatrą, kovos vežimų lengrynes ir gladiatorių kautynes. Teatrą romėnai perėmė iš Graikijos. 55 m.pr.Kr. Pompėjus pastatė Romoje pirmą mūrinį teatrą, kuriame tilpo 27 000 žmonių. Bet nė vienas teatras neprilygo didžiajam amfiteatrui - Kolizėjui, kuriame galėjo susirinkti 50 000 žmonių. Rašto atsiradimas Archeologiniai tyrinėjimai, įrodo, kad seniausieji komunikacijos ženklai išplito kartu su Homo erectus (stačiu žmogumi ) prieš 2 -3 milijonus metų. • Seniausieji informacijos perdavimo raštai - krivūlės ir kipai. • Senieji piešiniai - tai susikalbėjimui skirti ženklai, kuriais žmonės norėjo perduoti žodžius, mintis, informaciją. Tai piktogramos (lot. Piktus, gr. „ pieštas". Gr. „ grapho" - rašau ). Kiekvienas piešinys atitiko konkretų daiktą ar reiškinį. Suprast buvo sunku, nes kiekvienas savaip nupiešdavo tapati ženklą. • Praktiškesnės pasirodė ideogramos (lot „idea"- mintis ). Jos irgi turėjo didelių trūkumų; tas pats ženklas reiškė skirtingas sąvokas. Vienose šalyse ideogramos virto skiemenimis, raidėmis, kitose -hieroglifais. • Jau žinome, jog dantiraštį išrado šumerai, gyvenę pietų Mesopotamijoje. Dantiraštis kilęs iš piktografijosT tobulėjo. Dantiraščio ženklai galėjo reikšti sąvokas, gramatines formas. Kaip ir Mesopotamijos dantiraštis, taip ir Egipto hieroglifai turėjo įtakos kitų tautų rašto atsiradimui. Ženklai galėjo atstoti balsių ir priebalsių jungini. Pavyzdžiui, ženklą, vaizduojantį „ištiestą ranką" galima skaityti kaip „ištiesta ranka" ir kaip žodį „imti". • Savitas Kinų raštas. Seniausieji kinų rašto ženklai atsirado iš ištisinių ir punktyrinių linijų kombinacijų. Kinų hieroglifai neturi garsinės išraiškos, o tik sąvokinę. Ženklams paaiškinti pridedama dar... 215 ženklų - nuorodų. Suprasti kinų hieroglifus nelengva: tas pats žodis gali būti daiktavardžiu, veiksmažodžiu, prielinksniu ar kita kalbos dalimi. Tai priklauso nuo vietos sakinyje ir nuo to, kaip ištartas žodis. Pavyzdžiui: vienas „medis „- tik „medis", du „medžiai"- miškas, dvi „ugnys" - miško gaisras. • Tobulėjant kalbai, keitėsi rašto ženklų sistemos. Atsirado raidės, skirtos kalbos garsams išreikšti: raidės nebuvo atskiri ženklai, o tik dalelės, iš kurių buvo sudaromas prasmims ženklas. Raidė buvo praktiškesnė informacijos perdavimo priemonė nei piktograma, ideograma ar dantiraštis. • Finikiečiai turėjo tobuliausią dantiraštį. Senovėje graikai patobulino finikiečių raštą. Tai nuostabiausias graikų kultūros palikimas. Tai reiškia, kad abėcėlė atėjo iš Rytų, iš finikiečių. Graikai savi abėcėlę vadini aifabetos Graikai, kaip ir finikiečiai rašė iš dešinės į kairę. Nuo IV a. pr. Kr. graikai pradėjo rašyti iš kairės į dešinę. Ilgus amžius pr. Kr. ir po Kr. ginimo graikai rašė tik didžiosiomis raidėmis, vėliau naudojo ir mažąsias raides. Senovės Egipto kultūra Ikidinastinis periodas - 4 tūkstantmetis pr. Kr. Senoji karalystė — apie 3100 — 2000 m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė — apie 2000 — 1570 m. pr. Kr. Naujoji karalystė - apie 1570 —525 m. pr. Kr. 525 m. pr Kr. Persų karalius Kambizas nugalėjo Egiptą ir pavertė jįPersijos provincija. Šiuo ivikiu baigėsi senovės Egipto kultūra. O 323 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą ir įkūrė Aleksandriją, kuri tapo helinizmo kultūros centru. 4 tūkst. pr. m. e. susiformuoja antropoliginis tipas, kuris išliko iki mūsų dienų. Juos jungė viena kalba - chamitų su daugybe dialektų. 4 tūkstpr.m.e. darbo įrankiai ir ginklai gaminami ne tik iš akmens, medžio ir kaulo, bet ir iš vario. Ėmus vartoti metalą, prasidėjo tikra gamybinių jėgų raidos revoliucija. Naujos pažangesnės ūkininkavimo formos išugdė naują socialinę organizaciją. Vietj klajoklių atsiranda teritorinė bendruomenė. Miestas t.y. centras su turgumi, amatininkais, su vado rezidencija, svarbiausio dievo šventykla, kuri buvo ir lobių saugykla. Kartu su aplinkinėmis gyvenvietėmis sudarydavo valstybę. Manoma, kad iki 4 tūkst. atsirado 20 tokių valstybių - šiaurėje ir 22 - pietuose. Šios valstybės ilgus metus kariavo, bet 4 tūkst.pr.m.e. susidarė dvi didelės karalystės. Žemutinis Egiptas - šiaurėje su sostine Butu. Raudona karūna. Simbolis bitė. Aukštutinis Egiptas - pietuose su sostine Nechenu. Balta karūna. Simbolis nendrelė. Laikas iki Egipto suvienijimo buvo vadinama jkidinastiniu periodu. Suvienijus valstybę, įkurta sostinė Memfis. Vietos žmonės Memfį vadino Chikupta. Iį šio vardo kilo graikiškas pavadinimas Agiptos t.y. Egiptas. Ikidinastinis periodas. Egiptas tampa centralizuota despotija, tačiau jame daug pirmykštės bendruomenės santvarkos bruožų (religija, įvairūs totemai, sudievintas valdovo kultas). Nilo slėnio suvienijimas davė pradžią naujam etapui. Valdžia priklauso vienam valdovui prilygintam dievui. Formavosi valstybinės institucijos. Atsirado rūmų diduomenės sluoksnis. Išryškėjo šalies dvilypumas. Faraonas turėjo dvigubą karūną: baltą ir raudoną ir buvo tituluojamas Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdovu. Po sėkmingų žygių parsivarydavo gyvulių ir būrius vergų. Grobis tekdavo faraonui ir jo artimiesiems. Senosios karalystės epocha Apima I-IV dinastijos valdymo laikotarpį. Ši epocha prasidėjo įžengus į sostą faraonui Džoseml. Jarn valdant, pastatyta pakopinė piramidė. Vietj kauptuko imta vartoti jaučius ir plūgus Faraonai pasidarė galingi kaio niekad anksčiau. Faraonas buvo vyriausias žinys, įstatymų leidėjas ir teisėjas, o visa šalis ir jos gyventojai jo nuosavybė. Vidurinioji karalystė Kai Egiptas vėl buvo suvienytas, prasidėjo Viduriniosios karalystės epocha. Šiuo laikotarpiu paplito bronza. Tobulėjo plūgas, ginklai, gyvulių veislės. Vidurinioji karalystė - Egipto kultūros klestėjimo epocha. To meto kalba buvo laikoma klasikine. Tada sukurti literatūros kūrimai (pasakos, pasakojimai, pamokymai). Vėliau buvo perašinėjami, skaitomi mokyklose. Ėmė rastis šiek tiek ir geležies dirbinių. Smarkiai paplito amatai pvz.,: audimas, kalvystė. Visur paplito stiklo gaminiai. Arkliais ir kovos vežimais aprūpinta kariuomenė irgi sustiprėjo. Kainos maras vis dažniau tampa auksas ir sidabras. Stiprėjo prieštaravimas tarp faraone ir diduomenės. Faraonas turėjo remtis kariuomenės vadais, žyniais, tačiau šie ribojo jo valdžią. Senoji religija pasidarė nebegera. Ji nebuvo pritaikyta naujiems poreikiams ir užkariautu šalių gyventojams. Reformą emė vykdyti Amenchotepas IV. Jaunasis faraonas, remdamasis viduriniaisiais valdininkais įvedė dievo Atono - saulės disko kultą. Jis paskelbiamas vieninteliu dievu. Pats Amenchotepas pasivadino Echnatonu (patinkančiu Atonui). g* Nė kiek nepasikeitė mirusiųjų kultas. Salyje didėjo nepasitenkinimas. Naujovėms priešinosi žyniai ir dižiūnai. Baigiantis septynioliktiems valdymo metams Echnatonas buvo nušalintas. Valdant jo įpėdiniui mažamečiui Tutanchamonui visos reformos buvo atšauktos, vėl atkurtas Amono ir kitų dievų kultas. Echnatonas prakeikiamas irjo vardas naikinamas. Tačiau jo reforma paliko ryškų pėdsaką Egipto kultūroje. Kaip tik tuomet buvo sukurti didingiausi dailės kūriniai ir toks šedevras, kaip "Himnas Atonui". Po XX dinastijos faraonai buvo vadinami Ramziais. Naujoji karalystė v Įsigalėjus XXI dinastijai prasidėjo nauja epocha. Šalis įžengia įvėlyvąjį. laikotarpį, kuris truko iki to meto, kada šalį užkariavo Aleksandras Makedonietis. Dievai Egiptiečiai turėjo daug dievų, kurie valdė gamtą ir nuo kurių priklausė žm gyvenimas. Agr deivas – RA. Taip pat labai paplites Kozirio ir jo žmonos Iridės garbinimas (derlingumo dievai). Egiptiečiai labai brangino vandenį, todėl upei meldėsi ir jos garbei giedojo himnus. Savo globėjams žm statydavo šventyklas, kiekviena šeima praktiškai turėjo atskirus dievus. Pomirtinio pasaulio samprata. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, norint patekti į laimingą pomirtinį gyvenimą, laukdavo daug išbandymų. Mumijos. Buvo tikima kad amžinam gyvenimui reikalingos trys sąlygos: išsaugoti kūną, turėti karstą, ir pasirūpinti mirusiojo dvasios maitinimu, žm mirusio dvasę vadino KA. Mirusiuosius balzamuodavo, paprastus žm laidodavo žemėje, o kilminguosius iš pradžių pastabose, po to piramidėse, ir galiausiai hipogėjose. Tos vietos vadinamos karalių slėniu. Egipto dailė. šventyklų sienos išmargintos spalvotais reljefais, kurios vaizduodavo faraonų ir vergų gyvenimą. Didelę reikšmę turėjo sfinksai. Vergai vaizduojami dirbantys darbus. Reljefams būdingos nat medžiagos.taip pat buvo vaizduojami ūkio darbai, medžioklė, žvejyba, amatininkai. Rodomos bausmės, šokėjai, judesiai, dažnai prie figūrų buvo prirašomi ir žodžiai. Buvo taikomas kūno vaizdavimo kanonas, per visą Egipto kultūros laikotarpį šis kanonas nebuvo pažeistas. Griežtos taisyklės netaikomos vaizduojant tik paprastus žm ir vergus. Senoji kultūra Ledlaikio (paliolito) ir akmens amžiaus (neolito) laikotarpio kultūra Visokia pradžia yra labai neapibrėžta. Tai vyksta ilgoje evoliucijoje. Ne tiktai gyvybės atsiradimas žemėje ir žmogaus giminės atsiradimas yra neįsivaizduojamas kaip vienkartinis "kūrybos" momentas. Žmogiškosios institucijos, tokios kaip šeima, nuosavybė, valstybė-taip pat ilgo proceso išdava, nenutrūkstamos proceso grandinės. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrą. Kada. kur ir kodėl šis procesas prasidėjo. Tikslaus ir paprasto atsakymo nėra. Kultūra neprasidėjo konkrečiu istoriniu momentu -ji laipsniškai išaugo iš "nekultūros". Ji tobulėjo ir keitėsi kartu su ją kuriančiu žmogumi. Maždaug prieš 200 tūkst metų Europoje, Afrikoje ir Azijoje Homo erecttis formas pradėjo išstumti aukščiausios homo sapiens formos, kurios vadinamos nendartaliečiais. Tačiau vieningos nuomonės apie žmogaus kilmę nėra. Aiškiausias vaizdas apie senąsias kultūras geriausiai susidaro stebint vaizduojamojo meno kūrinius, kurie iki mūsų dienų geriausiai išliko, ko negalima pasakyti apie kalbą, muziką, vaidybą. Apie šią žmogaus veiklą galima spręsti tik rementis šiuolaikiniais šaltiniais ir analogais (panašumais), kurie egzistuja ir dabar "primytiviose" tautose, kurios išlaikė pirmykštį gyvenimo būdą. Šie analogai santykiniai. Kokia bebūtų archajiška tauta vis tik laikas ir kitos tautos daro įtakąjų kultūrai. Laikas pats savaime judėjimas pirmyn. Ir šiuolaikinė australiečių aborigenų arba afrikiečių kultūra jau nėra tokia kokia buvo akmens amžiuje. Tai rodo išlikę archeloginiai radiniai. Maždaug XIX a. vid. suaktyvėja mokslinė arheologija; padariusi daugybę atradimų. Vos ne visuose žemės vietose buvo atrasti seniausių laikų materialinės kultūros pėdsakai. Urvinio žmogaus gyvenvietės, jų akmens, kaulo, titnago, medžiokles, darbo įrankiai: iečių antgaliai,skiltuvai, gremžtukai, afatos ir kt. ir daugelyje gyvenviečių randami daiktai kuriuos kitaip nepavadinsi, kaip meno kūriniai.žvėrių siluetai, ornamentai,paslaptingi ženklai išraižyti ir nupiešti ant urvo sienų, ant elnio ragų, mentės kaulų, akmens. Gyvulių, paukščių skulptūros (elnių, bizonų, šernų, laukinių arklių, o tarp jų ir tokių lįurių dabar ir nėra: mamutų, kardadančių tigrų ir kt). Ir tik labai retai randamas žmogaus atvaizdas, labai apibendrintas, simbolonis. Tik vėliau paleolito laikotarpyje atsiranda pirmykščio žmogaus gyvenimo scenos. Visi šie radiniai apibūdina pirmykščio žmogaus materialinę ir dvasinę kultūrą. Pagal juos galima spręsti, kur ir kaip žmogus gyveno, kokie sunkumai juos persekiojo, kaip juos stengėsi įveikti. Kaip stengėsi suprasti jį supančią gamtą, jos jėgas. Šie archeologiniai paminklai nesukoncentruoti vienoje vietoje, o išsisklaidę po visą mūsų planetą. Jų randama: Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Anglijos, Vokietijos, Sibiro teritorijose. Dabartinio mokslo duomenimis paleolito laikotarpyje jau buvo (homo sapiens) protingas žmogus, panašus į dabartinį. Jis kalbėjo, mokėjo pasigaminti medžioklės, darbo įrankius iš kaulo, akmens, medžio, rago. Šeima medžiojo žvėris. Vėliau šeimos jungėsi į bendruomenes. Kūrėsi materialinė sankloda. Atrodo, tokioje primytivioje bendruomenėje, kuri dar nemokėjo dirbti žemės, nebuvo prijaukinusi gyvulių, negalėjo^būti dvasinės kultūros. Ir vis dėl to buvo. Vadinasi, dvasinė kultūra - menas vienas saniausių žmogaus egzistavimo formų. Jis senesanis nei valstybė, nuosavybė, senesnė"nei nuosavybės jausmas, individualumas, kurie susiformavo vėliau sudėtingesniame kolektyve. Jis senesnis nei žemdirbystė, gyvulininkystė ir metalo apdirbimas, vadinasi, senesnė nei materialinė kultūra. Bet gal dvasinė veikla buvo labai primityvi? Nematydami jos, galime samprotauti, kad tai buvo beprasmiški "karakuliai", kaip 2 m. vaiko. Bet ar taip? Piešiniai "Elnias", "Bizonas". Jiems maždaug 200 000 metų. taupiais štrichais su didelėmis dėmėmis perteiktas monomentalus, galingas žvėries kūnas. Tiksli anatomija ir proporcijos. Vaizdas ne tik linijinis, bet ir apimtims. Piešiniai gyvibingi jaučiama raumenų forma ir jėga. Taip, kad vaikiškas primityvus vaizdavimas atmetamas. Šitaip pavaizduoti žvėrį gali tik toks kūrėjas, kuris buvo tikras meistras ir žinovas. Juk kaip kitaip jis galėjo išlikti žūt butinėje kovoje su gamta, palyginti silpnas, be nagų, ilčių ir fizinės jėgos, beveik beginklis. Tad turėjo būti išvystyti iki tobulybės tokie gebėjimai, kurie buvo reikalingi kad išliktų (žinojimas, protas). Žvėris - tai gyvybės šaltinis, dievybė ir auka. Apie daugybę daiktų žinomų ir prieinamų dabartiniam vaikui, žmogus neturėjo jokio supratimo. Daugybė gebėjimų dar neišvystyta, bet tie, kurie gyvybiškai buvo reikalingi, ištobulinti dau seriau negu dabartinio žmogaus: uoslė, akylumas, greitis, ištvermė, žvėrių pažinimas, jų įpročiai, gyvenimo būdas irtt. Žmogus vaizduoja tiktai paukščius, žvėris, ir tai tik tuos, kuriuos medžioja arba, kunejį patį medžioja. Tai yra tai nuo ko priklauso jo gyvenimas. Kaip jis vaizduja pati save17 Paleolito laikotarpyje žmogus vaizduojamas palyginti retai, bet vis tik pasitaiko. Įvairiose vietose randamos moterų statulėlės — "Paleolito Veneros". Primytivumas akivaizdus. Išryškintas moteriškumas. Nėra veido - tai neaktualu, nevertas dėmesio, už tai ušryškinto krūtys, pilvas. Vaisingumo simboliai. Tai požiūris į žmogų. Tuo tarpu žvėris - tai pagarba jam, jo jėgai, tai gimines globėjas, dievybė. Savo dvasinį pašaulįžmogus kūrė stebėdamas ir pažindamas gamtą ir jai skyrė daugiau dėmesio negu sau. Kodėl žmogus skyrė daug laiko tokiems kūriniams, kam jie buvo reikalingi. Akivaizdu, tai buvo būtina, norint pažinti ir užkariauti pasaulį. Medžioklė-pirmykščiam žmogui buvo šventas, magiškas aktas ir kartu kasdieniškas. Jie tikėjo, kad užmušęs molinį žvėrį ar jo pieštą atvaizdą, užvaldys ir jo gyvybę, taps jo antrininku. Tai dar nebuvo religija, bet buvo pirmapradė jos forma Bet kuri veikla ir žmonių bendravim,as davė pradžią kalbai, raštui ir kitoms bendravimo formoms. Dirbant, gaminant darbo ir medžioklės įrankius formavosi žmogaus intelektas, gilėjo žmuios, įgūdžiai. Neolite kuo toliau tuo tobulesni darbo įrankiai. Žmonija palaipsniui tampa sudėtingu kolektyvu. Žmogus — žemdirbys ir gyvulių augintojas. Kultūroje vyksta ryškios permainos. Žmogus galiausiai užima svarbiausią vietą. Tai galima pastebėti Neolito laikotarpio archeologiniuose radiniuose, piešiniuose. Vaizdujamas žmogus dinamiškas, ritmas sudėtingas, strėlės paleistos iš lankų nukauna bėgantį žvėrį. Daugiau schematizmo, simbolinių ženklų. Gal tai turėjo kitą paskirtį, informacijos perdavimą apie įvykį. Kad perduotum žinias nebūtina vaizduoti tiksliai ir realiai, užtenka tik užuominų, tik bendrų bruožų. Tai piktografijos, piešinių rašto ištakos. Schematizuodamas ir apibendrindamas vaizdus neolito žmogus žengė didelį žingsnį į priekį. Jis sužino apie stačiakampio, apskritimo formas, simetriją, pastebi vienodų formų, ritmo pasikartojimą gamtoje, ir kaip tai galima pritaikyti veikloje, pvelgia ryšį tarp daiktų. Visa tai jis panaudojo kurdamas naujus įrankius, buities reikmenis. Tikėjimas ir magija Rūpinimasis buitimi niekada neužgožė žmogaus domėjimosi pasaulio visuma, savo būties rJrasme, kilme ir visu tuo ką dabartinis žmogus vadina filosofija, tai yra pažinimo troškimu. Žmogus visada jautėsi susijęs ne tik su kitais, bet ir su aukštesnėmis jėgomis, valdančiomis pasaulį. Sunku atskleisti pradus, kurie nusidriekia į gilią praeitį. Tačiau gsloma pasakyti, kad pirmieji medžiotojai trurėjo savo tikėjimą, religinius vaizdinius ir apeigas. Tikėjimas - tai tam tikra būsena, kai žmogus jaučiasi susijęs su antgamtiniais reiškiniais ar būtybėmis ir visiškai priklauso nuo jų. Neteisinga būtų manyti, kad žmogus dievino tai ko nesuprato. Kiek leido jo patirtis, kaip tik stengėsi suprasti ir paaiškinti, ir jo tikėjimas buvo pagrįstas ir pateisintas. Tuo metu tai buvo gyvenimo dalis, organizuojanti žmonių visuomenę, įspraudžianti žmogų į tam tikrus būtinus rėmus, be kurių jis negalėjo išlikti nei kaip žmogus, nei kaip visuomenes dalis. Tiktai tikėjimas vertė žmones pripažinti tvarką, kaip pagrindinį bendravimo dėsnį. To meto tikėjimai visiškai sutapo su gyvenimo reikalavimais. Tik daug vėliau, jau artėjant į valstybės susudarym% Europoje pagoniškas tikėjimas ims nebeatitikti gyvenimo reikalavimų ir bus pakeistas pažangesne religija - krikščionybe. Žmogus, kaip protinga būtybė negalėjo tenkintis priklausymu, kad ir nuo labai gerbiamo Viešpaties. Priklausymas nebuvo grindžiamas vien baime. Suprato, kad jamdera turėti ryšį su antgamtinėmis būtybėmis. Ir kiek gebėjimai leido kūrė tariamąjį mokslą magiją, kuri atstojo filosifiįą. Kad prieš tai buvo atliktas ar neatliktas koks veiksmas. Įsigalėjo požiūris, jog sakykim, prieš medžioklę, kad ji pasisektų, reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Pagal šią galvoseną, šalia buvęs daiktas -drabužiai, plaukai, nagai, dantys - yra pats žvėris ar žmogus. Kaip bus elgiamasi su tais daiktais, taip bus ir pačiam jo savininkui. Taip pat ir atvaizdas, kad ir koks schematiškas būtų, bet panašus, per apeigas yra tas pats realus žvėris ar žmogus. Į jį mesta strėlė taip pat realiai sužeidžia tikrąjį, o pamaloninus atvaizdą, realus žvėris atsidėkos žmogui. Pirmykštis žmogus taip išgyvena tai, ką yra įtikėjas, kad pats tampajų auka. Magiška reikšmė buvo teikiama ir įvairiems ženklams, piešiniams ant daiktų ar akmenų. Magija nėra religija, bet ji susipynusi ir suaugusi su religija. Kiekvieno kulto esmė yra veiksmai, kuriais mėgdžiojamą dievybė ir taip žmogus susitapatina su ja. Medžiotojaiyisame pasaulyje garbino Žvėrių viešpatį (seniausia forma buvo moteriška). Būvi įsitikinę, kad jie kilę iš to Žvėrių žvėries - pramotės, kuri privalo rūpintis savo vaikais. Paleolito medžiotojų, atklydusių į Lietuvą pramotė turėjo būti šiaurės elnė. Tai patvirtina radiniai. Keičiantis klimatui ir medžiojamiems žvėrims, kito ir žvėrių žvėries įvaizdis. Atsirado Briedžių briedė (apeiginės lazdos su bnedės galva).pats seniausias "Grižulo ratų" žvaigždyno pavadinimas buvo "Briedė ir briedžiukas". Tas vardas dar labiau pabrėžia žmogaus priklausymą nuo Žvėrių viešpaties. Vėliau keitėsi į Lokės kultą, atėjusį iš šiaurės rytų. Nešiojami lokio ilčių, nagų amuletai. Salia Žvėrių žvėries savo vietą turėjo ir mažesni viešpačiai. Mezolite įsigalėjus žūklei, iškilo vandens svarba ir garbinimo apeigose atsirado vandens paukščių, žalčių,bei gyvačių; atvaizdai. Pats vanduo nevaizduojamas, bet šie gyviai simbolizuoja jį ir reiškia Vandenų viešpačius. Žvėrių ir paukščių pėdų atspaudai - "pėdelės puošė keraminius indus. Mezoolitui -) medžiotojų ir žvėrių laikotarpiui baigiantis, tvirtai įsigalėjo givulminkystė. Naujasis ūkis pakeitė ir žmogaus sąmonę. Pajuto, kad ne tik jis priklauso nuo gamtos, bet ir gamta gali nuo jo priklausyti. Nors apeiginės lazdos dar su briedžio galvutėmis, tačiau šalia jau egzistuja stulpai su žmogaus galva. Jau akmens amžiuje žmogus ėmė nešioti mažas žmogaus formos figūrėles - amuletus. Pasaulio sandara Žmogus protinga būtybė, tad jo mintys negalėjo suktis vien apie maisto gavybą ir paprastas gyvenimo reikmes. Visad domino supančio pasaulio sistema. Pasaulio sandara susidomėjo žemdirbiai. Medžiotojai, žvejai ir net gyvulių augintojai nebuvo priklausomi nuo gamtos išdaigų, o žemdirbiai pajuto tą priklausomumą. Žmonės jautėsi priklausomi nuo gamtos, bet stengėsi įvairiomis priemonėmis apsisaugoti. Atsiranda racionalių žinių apie žemės ūkį. Iš to kilo būtinas reikalas suprasti pasaulį. Žmonės įsivaidavo, kad pasaulis sudarytas iš dviejų pagrindimų susikryžiavusių ašių. Pagal pasaulio šalis uentavosi jau medžiotojai, tačiau grafinę išraišką randame tik Neolote. Tai iš kaulo ir gintaro pagaminti, taškučių kryžma papuošti skndiniai. Be jokios abejonės to meto žmogus dangaus skliautą įsivaizdavo kietą ir tvirtą. Pasak pradžios knygos, jau pirmą dieną buvo sukurta šviesa, vėliau - saulė, mėnulis, žvaigždės. Paprasčiausias saulės ženkJas - skrituliukas. Skrituliukas su tašku viduryje yra egiptiečių saulės dievo Ra ženklas. Neabejotina, kad saulė buvo gerbiama, tačiau akmens ir žalvario amžiaus Lietuvos gyventojams ji nebuvo dievybė. Ją gerbė, bet negarbino. Saulės ženklas tapo rato ženklu, pati saulė ratas ir galiausiai tie ratai veža saulę. Ją veža ne jaučiai, o žirgai. Ir žirgai tampa saulės simboliu - jos šventu gyvūnu. Tačiau saulė plaukia ir luotu. Įvairiose pasaulio šalyse matė kylančią ar besiledžiančią saulę į jūrą ar šiaip didelį vandenį. Žalvario amžiaus žmogus vaizdavosi pasaulį, apsuptąjūros, kuri virto vientisu pasaulio vandenynu. Tuo požemio vandeniu, saulė plaukia naktimis, kad ryte pasirodytų iš priešingos pusės. Toks įsivaizdavimas dar gyvavo viduramžiais. Saulė žemdirbiams buvo labai svarbi laikui skaičiuoti. Skaičiavo ne tik dienas, naktis, bet ir valandas. Metus skaičiavo pagal saulę, o mėnesius pagal mėnulį. Tai matyti iš keramikos ornamentų sistemos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!