Kristijonas Donelaitis „Metai“ žiemos rūpesčiai

Kristijonas Donelaitis  „Metai“ ŽIEMOS RŪPESČIAI Veikėjai • Pričkus Šaltyšius – tarpininkas tarp būrų ir ponų, kilęs iš būrų. Smerkia „bedievius ponus“ , neigiamai vertina greta lietuvių gyvenančių kolonistų įtaką. Išaukština darbo vertę, žmonių lygybę, mano, kad girtuokliavimas – esminė būrų skurdo priežastis. • Enskys – būras, kaip ir Pričkus palaiko žmonių lygybę, bet turi ir nuodėmių: vagia mišką, kad galėtų sumokėti mokesčius. • Selmas – „viežlybas“ būras, labai religingas, nusiteikęs prieš kolonistus, norėtų, kad lietuviai būtų pranašesni už svetimšalius. Nenori, kad lietuviai periimtų kitataučių papročius, o išsaugotų savo. Gėrisi, kai Lietuvą giria, piktinasi, kad ponai turėdami galios teisti nesielgia teisingai ir grasina jiems Dievo bausmėmis po mirties. • Dočys – „nenaudėlis“ būras, didelis savavalis ir neklaužada, dėl jo nukečia ir kaimynai. Drąsus, nebijo net ponams pareikšti savo nuomonės Karaliaučiaus teisme, už tai jį galima gerbti. • Lauras – „viežlybas“ būras, pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo kaltininkus. Mano, kad svetimšaliai daro didelę įtaką lietuvių tautiškumui. Piktinasi, kad svetimšaliai niekina lietuvius. • Krizas – „viežlybas“ būras, visų labai mylimas ir giriamas, rūpinasi ir myli savo šeimą. Yra dosnus ir vaišingas, dabar ūbagauja, nes Dočys jo namus supleškino. Siužetas 1.„Žiemos rūpesčiai“ prasideda gražiu žiemos peizažu: užšalę ežerai, girgždantis ledas, aplinkui sniego pusnys...Ir būrai, ir ponai džiaugiasi, kad baigėsi purvinasis ruduo. 2.Autorius reiškia užuojautą paukšteliams, nes šie per šalčius negali užsivilkti kailinių, o vasarą – visus drabužius nusimesti. Keikia vilkus, siunčia jiems šalčiausius vėjus, nes vasarą būrams daug bėdų padarė – skerdė gyvulius. 3.Pričkaus kalba. Ja Pričkus išreiškia savo nepasitenkinimą būrais,juo moko bei keikia už jų tinginystę, tuščius pletkus, vogimą, gobšumą, girtuoklystę, nepagarbą Dievui. Pamini ir svetimtaučius, bet vogimą laiko jų prigimtine savybe(„Tai nesidyvyju, nės jiems toks prigimė būdas“). 4.Enskio kalba. Jis gina būrus, pabrėžia, kad visi būrai vienodi ir visi turi nuodėmių, ne išimtis ir kitataučiai. Primena, kad ir pats Pričkus vogdavo. 5.Selmo kalba. Ja Selmas pabrėžia, kad Mažoji Lietuva yra labai mėgiama šalis ir tai galima spręsti iš to, kiek daug svetimšalių čia suvažiavę ir išmokę lietuvių kalbą, net drabužius jų pradėjo vilktis. Manė, kad vagystė nėra gerai, bet nesmerkia taip būrų kaip Pričkus. 6.Pričkaus kalba. Užbaigia ankstesnes kalbas apie vagystes ir svetimšalius ir pradeda kalbėti apie ugnies svarbą būrų gyvenime, jos būtinybę ir skatina už tai dėkoti Dievui. Tačiau užsimena ir apie tai, kad ugnis gali ne tik išgelbėti, bet ir sunaikinti. Primena, kaip Dočys berūkydamas pypkę supleškina Krizo namus. Pričkus moko būrus, kaip aprūpinti namus šiluma nesukeliant gaisro. 7.Taip Pričkui bekalbant, pasigirsta garsus šūvis, privertęs visus išsigąsti. Paaiškėja, kad šovė Durakas, nes Dočys varnienos užsimanęs davę jam šautuvą ir liepė keletą varnų nušauti. Tačiau Durakas taip durnai šovė, jog šaudamas uždegė skūnę ir kaimynų trobas. Už tai amstrots su tarnais Dočį surakina ir išssiveža 8.Dočio teismas. Dočys kaltinamas už tai, kad jo pusbernis, norėdamas maistui nušauti keletą varnų, padegė skūnę. Dočys save teisina ir kaltina būrus, jog šie visai būrus nustekeno ir jiems beliko tik varnas šaudyti ir valgyti. 9.Lauro ir Pričkaus dialogas. Lauras keikia poną Kasparą už jo pasipūtimą ir nepagarbą būrams, o Pričkus šiam atsako, kad geriau prikastų liežuvį ir patylėtų, nes „erelis žvirbliui prilygt negali“. 10.Pričkus išvažiuoja į Karaliaučių amstroto javelius iškultus iškeisti į pinigus. Belaukdamas grįžtant Pričkaus, amstrots negali naktimis miegoti, vis galvoja apie savo pinigus, nes yra be galo šykštus ir pinigus laikos svarbiausia vertybe. 11.Pričkus grįžta iš Karaliaučiaus ir parveža pinigus. Amstrots labai apsidžiaugia, bet netrukus susivokia, kad trūksta vieno šilingo ir taip primuša Pričkų, jog šis po trijų dienų miršta. Amtrots liepia ir kitus būrus mušti. 12.Selmo kalba. Selmas ragina mušamus būrus nenusiminti, jog gimė būdami būrais, juk baikystėje ir būrai, ir ponai buvo vienodi, tik vėliau išryškėjo luomų skirtumai. Selmas piktinasi ponais, jog šie turi galios kitus teisti, bet daro tai neteisingai ir grasina jiems Dievo bausmėmis po mirties 13.Lauro kalba. Pyksta ant svetimšalių, kad šie valgydami lietuvių duona, dešra, lašinius niekina lietuvius. 14.Selmo kalba. Gindamas lietuvių kalbą ir papročius išjuokia ir išbara tuos, kurie pasiduoda negiamai kolonistų įtakai. Susimąsto apie tai, kaip greitai bėga laikas, kaip viskas sukasi ratu ir koks šis gyvenimas yra trapus – lygina jį su pumpuru. Vis kalba apie Dievą, jo galią viską žinoti, dėkoja Dievui už gyvenimą ir laukia vasaros. Tematika • XVIII a. Lietuvių valstiečių gyvenimas, bandymas išgyventi sunkiu žiemos metu. • Aiškiai matoma socialinė nelygybė. • Įvairiais veikėjais atvaizduojamos įvairios nuodėmės.  • Didelė žiemos epizodo dalis skiriama Apmąstymams apie Dievo svarbą • Ugnies svarba • Žinot, kad ugnis, kurią mes skildami darom, Daug naudos ir daug iškadų gal padaryti. • Tas ugnies skaistums, kursai mums žibina stubą Ir, kad verdam ką, valgius iššutina puode Ar žiemos čėse, kad reik, mums kakalį šildo,  Ta liepsna, klausykit tikt, kad mes nedabojam, Daug, ak, daug iškadų gal ūmai padaryt • Ne tiktai mūsų būriškas sudegina šėtras, Bet ir poniškus butus supleškina greitai Problematika • Šykštumas: „Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties, Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį, Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo; O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,“ • Išnaudojimas: „Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“ • Smurtas:  „Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo. Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando,  Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo, O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų“ • Panieka: „Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi. Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt, Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekyt?“ • Pareigų neatlikimas: „O jūs jėgėrės mokyti, jūs liesininkai, Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šaudyt? Argi nežinot, kad nei viens malonings karalius Juos užmušt ir išgaišyt žmonėms nepavydi? Ar dykai jis jums kulkas bei paraką davė?“ • Apsirijimas: „Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams,  O ansai, iš viso jau po suolu nupuolęs Ir kone merdėdams, dar būrų giria vagystę.“ • Vagystė:  „O taip jam bekapanojant klastuodami vagys Liepas uždraustas, pušis ir drūtmedį vagia Ar, nusišovę su griekais, sav parveža briedį  Irgi namėj slapta mėsinėdami juokiasi šelmiai.“ TEMOS, KURIAS GALIMA PAREMTI ŠIUO KŪRINIU • Su amžiumi tampi išmintingesnis. • Tema : Žmogaus prigimtis ,,Ak, – tarė jam Enskys, pas kūmą Krizą sėdėdams, – 165 Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini būdą; O dėl ko tu taip lietuvninką nabagėlį Išdarkai, jo šelmystes visas pasakydams? Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi būrai? Švėds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro, 170 O ir vokietis, prancūzui „vui“ pasakydams, Taip kaip tikras koks prancūzas moka prigauti. Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastojęs, Su kitais draugais linksmai mokėdavai elgtis. Ei kieksyk, su mumis tamsoj į girę nučiuožęs, 175 Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius! Ale, beje, tu vis kytriai prisivogti mokėjai; Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė. O štai mus nabagus glūpus (tikt gėda sakyti) Jau tieksyk ir taip aštriai liesininks koravojo, 180 Kad, manding, klastuot ir vogt jau reiks pasiliauti.“ • Žmonės dažnai nusikalsta ne iš blogos valios, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių, kai nėra kito pasirinkimo. • Tema : Sprendimų priėmimas, žmogaus santykis su aplinka • Prieš kažką darant visą laiką reikia pagalvoti. • Tema : Sprendimų priėmimas, žmogaus vidiniai bruožai „Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit, Kad aš iš bėdos, gaivydams savo dūšelę, Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau. 355 Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“ • Godumas sugadina žmogų dvasiškai. • Tema : Žmogaus trūkumai ir jų žala, luomų skirtumai Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo, Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo. Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando, 455 Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo, O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų, Kad vos tris dienas sulaukęs numirė biedžius. Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties, Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį, Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo; O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė, 420 Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando. Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos, Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų; Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo 425 Ir tamsoj vis ik išauštant gandina biedžių.  • Visi šiame pasaulyje turime savo vietą.   • Tema : Socialinė tvarka • Nesvarbu koks luomas ar socialinė padėtis, visi žmonės turi sąžiningai ir tinkamai atlikti savo darbus ir bijoti dievo. • Tema : Žmogaus pareigos pasaulyje, žmonių panašumai ir skirtumai „Juk be Dievo sviete nieks negal nusiduoti. Ponai žemės šios negal be jo ponavoti, 470 O mes, būrai, vėl be jo negalime vargti. Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakyt. Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo, Mislyt tur, kad jį tenai miels Dievs pasodino; O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo, 475 Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo, Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo.“ • Stipresniems nevalia naudotis silpnesniu.  • Tema : Socialinė santvarka • Mes visi esame lygūs prieš Dievą ir visi mūsų negeri veiksmai atsisuks prieš mus. • Tema : Žmonių lygybė Tu, savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą, 480 Ar tu ne taip jau kaip biedžius toks prasidėjai, Ir moma taip tav, kaip jam, pasturgalį šluostė? Kas tav liepė vargdienį nuliūdusį spardyt Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams? Dievs ant sosto prakilnaus tav paliepė sėstis 485 Ir piktus koravot bei baust tav įdavė šoblę; Bet teisiuosius kirst ir durt tav nedavė valią. Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams, Kad n’įžeistumbei tav klausantį nabagėlį. Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs, 490 Vieryt jau bijais, kad Dievs visur tave mato Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą. Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tav pasirodys Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs, Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys. • Gyvenimo ratas. Nieko nėra amžino.  • Tema : Pasaulio santvarka • Kiekvieną savo gyvenimo etapą reikia gyventi pilnavertiškai. • Tema : Žmogaus dvasinis augimas, pilnavertis gyvenimas Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo, Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams. Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo, 600 Bet reik daug dienų, ik pumpurs jo prasilukštin Ir savo paslėptą grožybę visą parodo. O vei silpnas daikts vos vos žydėti pradėjo, Štai jau ir vargai tuojaus jį pradeda stumdyt. Žinom juk visi, kaip mums biedniems pasidarė, Kaip mes, vaikesčiais glūpais dar būdami, žaidėm. Ak, kur dingot, ak, jūs, jaunos mūsų dienelės! Meninės raiškos priemonės EPITETAI • Kytrai vartai; •  Liesa; • nutukusi kiaulė;  • nesvietiškai klastuot ir vogt; •  kruviną snukį; •  netikusį būdą; •  didelė šventė; •  šalta kuršolė;  • širdingai verkdams; •  greiti žingsniai;  • miels Dievs; •  paršingos kiaulės;  • išalkusios avys;  • surukę diedai; •  dangiškas geradėji; • šviežius valgius;  • miela vasara. DINAMIŠKI VEIKSMAŽODŽIAI • purvynai teškėt ir šliurpt pasiliauja; •  mėgina trenkt šokinėdami ratai;  • žemė padrebėjo; • graudendami barėm;  • kepurę nuvožė.  PALYGINIMAi • kelias, nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka; • o vėl kits ką vogt slaptoms į pašalį traukias kaip koks šuo smarkus pakavotus trapučius ėda; • rudenis, ans dramblys. METAFOROS • šiaurys pasišiaušęs;  • akis užsipylęs;  • gaivydamas dūšelę;  • debesių žingsniai; • varlės vasarą šventė;  • rudenis ir žiema pradeda rūstaut DEMINUTYVAI • kauliukas; • javelius; • dumčiuks;  • bilduks; broleliai; • dienelės;  • Veideliai; • grūdelius. ONOMATOPĖJOS • Onomatopėja – nekalbinių garsų pamėgdžiojimas; žodžių darymas mėgdžiojant gamtos ar žmonių veiklos garsus • šliurpt PARALELĖ • Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo, Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams. Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo, Bet reik daug dienų, ik pumpuras jo pasilukštin Ir savo paslėptą grožybę visą parodo. O vei silpnas daikts vos vos žydėti pradėjo,  Štai jau ir vargai tuojaus jį pradeda stumdyt. Sąsajos su šiais laikais • Benamių gausa arba kaip kūrinyje minima „eiti ubagauti“ • Gobšumas • Girtuokliavimas • Vagystės ir išnaudojimas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!