Kristijonas Donelaitis. Epinė didaktinė poema „Metai”

Apšvieta (dėmesys protui, švietimui, literatūroje išryškėja sentimentalizmas) KRISTIJONAS DONELAITIS EPINĖ DIDAKTINĖ POEMA „METAI” • XVIII a. Mažosios Lietuvos poetas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas. • Istorinis kontekstas. Po XVIII a. maro į Mažąją Lietuvą apgyvendinami kolonistai - atsirado tautinė diskriminacija. Plito pietistų judėjimas, kuris aukštino natūralias dorybes: darbštumą, teisingumą, kuklumą, gyvenimą be ydų. Pietistai rūpinosi mokyklomis, švietimu. Jų požiūriu, literatūra turi mokyti žmogų. • Biografinis kontekstas. Baigė kunigystę, vėliau paskirtas Tolminkiemio parapijos pastoriumi. Donelaičio kūrybai didelę įtaką turėjo pietistų judėjimas – kaip kunigas jautė pareigą mokyti parapijiečius doros. Geriausas žanras – pasakėčios (parašė pirmąsias lietuviškas pasakėčias – 6 pasakėčios). Žmogus turi mokytis iš gamtos. Darbas. Hegzametru parašyta poema išleista L. Rėzos 1818 m. Tema: XVIII a. baudžiauninkų gyvenimas. 1. Gamta. Keturių metų laikų vaizdavimą lygina su žmogaus gyvenimu. Alegorinis žmogaus ir gamtos gretinimas nusako, kad ne tik Dievas , bet ir gamta yra valstiečio gyvenimo mokytoja („Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakint, / / Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto, / O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę. ”) Gandrų epizodas. Gandrai, grįžę po ilgos kelionės, pirma sutvarko lizdą (personifikuotas gandrų gyvenimas parodo jų šeimyniškumą), vėliau padėkoja Dievui ir pasisotina. Paukščių motyvu, žmonės skatinami netinginiauti, rūpintis savo namų tvarka. Iš „Pavasrio linksmybių“. Lakštingalos epizodas. Lakštingalos balsas kaip karalienės, o ji pati atrodo kukliai – pilka, neišvaizdi (lyginama su skurdžiu būrų apdaru). Lakštingala nenori ne tik poniškų skanėstų, bet ir būriškų riebių lašinių. Pasisotina „prastai” ir trokšta tik vandens. Moko gyventi kukliai (kukliu apdaru, maistu) ir garbinti Dievą (jos čiulbesys yra panašus į giesmę). 2. Darbas - visuomenės raidos variklis, todėl tingėjimas reiškė dieviškosios tvarkos pažeidimą. Darbo pakviečia ne dvaras, o gamta („Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia”). Darbas yra esminis šio pasaulio dėsnis, būro akimis – beveik religinis įstatymas: „Nės be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo”. Dirbdamas žmogus jaučiasi esąs prasminga pasaulio dalis. Iš „Vasaros darbų“. Mėšlavežio epizodas. Pričkus, kaip kaimo seniūnas, skatina vykdyti darbus, nes tai – būrų pareiga. Jis moko: nesvarbu, koks darbas, jie visi yra svarbūs ir garbingi. Būrai atsakingai ruošiasi darbui ir džiaugsmingai jį atlieka. „Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko. / Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę / Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.“ Iš „Vasaros darbų“. Šienapjūtės epizodas. Vaizdas hiperbolizuojamas: „Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susirinko”. Įvairių formų veiksmažodžiai suteikia dinamiškumo: „šok, kirsk, grėbk, krauk”. Pričus gėrisi darbsčiomis moterimis ir smerkia tingynes. Darbo prasmė – būrai padeda ponams: „Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų”, stiprinti sveikatą „Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos? / Kodėl jų taip daug pirm čėso Giltinė suka? / Todėl, kad jie būriškus išjuokdami darbus / Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis”. 3. Žmogus. Jie gyvena Vužlaikio valsčiuje (Mažoji Lietuva), skirstomi į būrus ir ponus, tautiniu pagrindu – lietuvius ir kitataučius. Moraliniu pagrindu būrai skirstomi į „viežlybuosius” ir „nenaudėlius”. „Viežlybai” – dori, darbšūs, pamaldūs, kuklūs (Lauras, Selmas, Krizas), o „nenaudėliai” – turintys ydų (Slunkius, Plaučiūnas, Dočys). Svarbiausias personažas – Pričkus – davro ir kaimo tarpininkas. Moka įtikti ponams, bet ir nenuskriaudžia būrų. Miršta sumuštas šykštuolio pono dėl šilingo. Slunkiaus filosofija: geriau neskubėti ir letai viską padaryti – taip jį mokė senelis. Pagrindžia paaiškinimais, kad skubėdamas ratas sulūžta, senas žirgas geriau viską padaro neskubėdamas, negu jaunas šuoliais viską sugadina, greit dirbs – nesulauks senatvės. Slunkius daro gėdą visai lietuvių tautai (namai netvarkyti, tvora sulūžus). 4. Dvaras vaizduojamas kaip ydų šaltinis. Dykaduoniai ponai dažniausiai vaizduojami kaip tautiškumo ardytojai, ydų puoselėtojai. Šių blogybių mokosi ir būrai. Vienintelis socialinis kriterijus, leidžiantis būrams būti prnašesniems u- ponus, yra moralė, „viežlybumas”. Iš „Rudenio gėrybių“. Vestuvių epizodas. Vyksta ponų vestuvės, kur linksmybės suviakamos per girtuokliavimą ir perivalgymą: „Juk ir ponai, poniškai daugsyk prisiriję”. Iš „Pavasrio linksmybių“. Lakštingalos epizodas. Ponas Diksas yra visiška priešingybė kukliai lakštingalai – išsipuošęs blizgančiais drabužiais, kvailas, niekinantis Dievą. Gerojo pono paveikslas. Baudžiauninkų prisiminamas gerasis ponas, po kurio mirties raudoja būrai. Jo gerumas buvo jų vertinamas. Jis mokė būrus dirbti, jog visi darbai yra garbingi, o darbas – pareiga.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!