Konspektai
Krikščioniškoji sociologija
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS KATALIKŲ TEOLOGIJOS FAKULTETAS TEOLOGIJOS KATEDRA Gimnazijos g. 7 LT-3000, Kaunas STUDIJŲ MEDŽIAGA Parengė: Doc. dr. kun. Artūras Jagelavičius Patvirtino katedros vedėjas: Kan. doc. dr. Algimantas Kajackas Kaunas, 2004 NAMŲ DARBO TITULINIO LAPO PAVYZDYS VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS C GRUPĖS DALYKAS KRIKŠČIONIŠKOJI SOCIOLOGIJA TEO 512 NAMŲ DARBAS NR. 1: /Temos pavadinimas/ /Namų darbo pristatymo data/ Atliko: Fakultetas, programa, kursas, studento vardas, pavardė Tikrino: Doc. Dr. A.Jagelavičius KAUNAS, 2005 KRIKŠČIONIŠKOJI SOCIOLOGIJA TEO 515 Bendroji studijų charakteristika Studijų apimtis: 2 kreditai Paskaitos: 12 val. Konsultacijos 9 val. Savarankiškas darbas: 57 val. Žinių patikrinimas: 2 val. Viso: 80 val. STUDIJŲ TIKSLAS Išanalizuoti socialinio teisingumo idėjas šv. Rašte ir Bažnyčios rėvų raštuose ir apžvelgti katalikiškojo socialinio mokymo evoliuciją.. Išsamiai išnagrinėti popiežių socialines enciklikas; Analizuoti bažnyčios socialinį ir teologinį požiūrį į individą, šeimą, visuomenę, valstybę, darbą, verslą ir ekonomiką. ĮGYJAMOS ŽINIOS IR GEBĖJIMAI Kurso metu studentai: • Gaunami krikščioniškojo socialinio mokymo esme ir pagrindai; • Susipažįstama su socialinio mokymo metodais ir principais; • Įgyjami gebėjimai analizuoti bažnyčios socialinį ir teologinį požiūrį į individą, šeimą, visuomenę, valstybę, darbą, verslą ir ekonomiką. STUDIJŲ KRŪVIO PASISKIRSTYMAS Dalyko kodas Kreditų skaičius Paskaitos val. Praktika, Konsultacijos, atsiskaitymai Visas auditorinis krūvis val. Savarankiškas darbas val. Namų darbų užduotis TEO 515 2 12 9 21 57 1 STUDIJŲ KRŪVIS Tema Savarankiškas darbas Kontaktinės valandos 1. Bažnyčios karitatyvinė dimensija ir Bažnyčios socialinės doktrinos šaltiniai; 2. Krikščioniškajai socialinei doktrinai 150 metų; 3. Žmogaus asmuo; 4. Šeima; 5. Visuomenė 6. Valstybė 7. Ekonomika ir verslas; 8. Darbas 9. Socialinė padėtis 10. Aplinka 11. Tarptautinė bendruomenė 7 7 5 7 4 4 6 4 5 4 4 2 2 1 2 2 2 2 2 2 2 2 Viso val.: 57 21 KRIKŠČIONIŠKOSIOS SOCIOLOGIJOS TEO 515 STUDENTŲ ŽINIŲ VERTINIMAS KAUPIAMOJO BALO SISTEMOJE Namų darbas (20 %) pristatyti iki 200… m. …… d. Koliokviumas (30%) Po 200… m. ………. d. namų darbas neberegistruojamas ir įvertinamas “0”. Studentui, kuris už tarpinius atsiskaitymus semestro metu nesurinko dvieų balų galutiniame pažymyje, neleidžiama laikyti egzamino, įrašant į egzaminų žiniaraštį galutinį pažymį “2”. Egzaminas (50%) Neatvykus į egzaminą, į žiniaraštį įrašomas galutinis pažymys “1”. NAMŲ DARBAS Studentas pasirenka aktualią darbo temą krikščioniškojo socialinio mokymo srityje iš dėstomos medžiagos, popiežių enciklikų, enciklikų komentarų ir literatūros, suderinęs namų darbo pavadinimą bei turinį su dėstytoju. Galimas bendravimas su dėstytoju tiek asmeniškai, tiek elektoriniu paštu. Apimtis: 15 puslapių Metodologija: namų užduotis turi atitikti fakulteto moksliniam darbui keliamus reikalavimui: (Aiškus temos pavadinimas; Turinys; Bibliografija – panaudota literatūra; Įvadas – apimantis darbo tikslą ir uždavinius; dėstymas; Išvados;) LITERATŪRA SAVARANKIŠKOMS STUDIJOMS: Pagrindinė: 1. II Vatikano susirinkimo nutarimai. Kaunas “Fortūna” 1994. 2. Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje./ ‘Ordo socialis’ rinktinė. Vilnius Aidai 1996. 3. Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996. 4. Bernard de Castéra. Atverkite duris! Ivadas į socialinę Bažnyčios doktriną. Vilnius ‘Logos Knyga’ Lumen fondo leidykla 1994. 5. Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir P.Pijaus XII kalbų rinkinys. Svarbesniaisiais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais. Tübingen Lux 1949. 6. Mykolas Krupavičius. Visuomeniniai klausimai. Chicago Popiežiaus Leono XIII Fondas 1983. 7. Józef Majka. Socialinė problema ir bandymai ją išspręsti: Nuo “Rerum novarum” iki “Sollicitudo rei socialis”/ LOGOS 1991/3 Balandis-Rugpjūtis p. 83- 91. 8. Józef Majka. La dimensiose teologica della doctrina sociale christiana (Krikščioniškosios socialinės doktrinos teologinė dimensija) / LOGOS 1991-1992/4 Rugsėjis-Birželis p. 99-103. 9. Józef Majka. Jono Pauliaus II enciklikos “Sollicitudo rei socialis” komentaras /LOGOS 1990/1 Liepa-Rugsėjis p. 81-91. 10. Jonas Juodelis. Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika “Centesimus annus” komentaras / Logos 1991-1992/4 Rugsėjis-Birželis p. 105-107. 11. Jonas Juodelis. Enciklikai “Rerum novarum”- šimtas metų / LOGOS 1991/3 Balandis-Rugpjūtis p. 93-95. Papildoma: 1. Leonas XIII Diuturnum illud, apie politinę valdžią, 1881 birželio 29 (LOGOS 11, 1996 birželis–1997 sausis); 2. Leonas XIII Rerum novarum, darbininkų klausimu, 1891 gegužės 15 (LOGOS 1991/3 balandis–rugpjūtis); 3. Pijus XI Quadragesimo anno, apie visuomenės tvarkos atnaujinimą ir apie jos pagal Evangelijos mokslą patobulinimą, 1931 gegužės 15 (LOGOS 1992–1993/5 liepa–gegužė); 4. Paulius VI Populorum progressio, apie tautų pažangą, 1967 kovo 26 (LOGOS 12, 1997 vasaris–liepa); 5. Jonas Paulius II Laborem exercens / Katalikų kalendorius žinynas, 1989; 6. Jonas Paulius II Sollicitudo rei socialis, rūpestis socialinėmis problemomis, 1987 gruodžio 30 (LOGOS 1990/1 Liepa–rugsėjis); 7. Jonas Paulius II Familiaris consortio, Apaštališkasis paraginimas apie krikščioniškos šeimos uždavinius šiuolaikiniame pasaulyje, 1981 lapkričio 22 (Lumen fondo leidykla, 1994) 8. Jonas Paulius II Centesimus annus, 1991 gegužės 1 (LOGOS 1991–1992/4 Rugsėjis–birželis); 9. I documenti sociali della Chiesa, Da Leone XII a Giovanni Paolo II. Citta del Vaticano, 1991; 10. Biffi Franco. Il Magistero sociale della Chiesa, Roma, 1991; Šaltiniai: iš Kauno kunigų seminarijos bibliotekos arba iš www.lcn.lt Pastaba: Savarankiškam darbui: 1. Skaitymai: kurso eigoje savarankiškai skaitoma dėstytojo pateikta medžiaga, bei straipsniai ir knygų skyriai iš pateikiamo pagrindinės ir papildomo literatūros sąrašo. 2. Pasiruošimas koliokviumui ir egzaminui. STUDIJŲ VERTINIMO KRITERIJAI Studentas per semestrą turi perskaityti kiekvienai temai nurodytą literatūrą, pasiruošti semestro vidurio koliokviumui, atlikti namų darbą ir pasiruošti baigiamajam egzaminui. Koliokviumas 20% Namų darbas 30% Baigiamasis egzaminas 50% Viso: 100% Namų darbų vertinimas: • Loginis mąstymas ir darbo struktūriškumas • Sugebėjimas analizuoti • Teorijos integravimas • Darbo pristatymas laiku DALYKO TURINYS 1 tema. Bažnyčios socialinės doktrinos šaltiniai ir Bažnyčios karitatyvinė dimensija • Varguolių meilė ir karitatyvinė Bažnyčios veikla; • Karitatyvinės veiklos istorija pasaulyje ir Lietuvoje; • Bažnyčios socialinio mokymo šaltiniai; • Krikščioniškojo socialinio mokymo esmė, samprata ir metodai; Literatūra: ◦ Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996. p. 18-29; ◦ Bernard de Castéra. Atverkite duris! Ivadas į socialinę Bažnyčios doktriną. Vilnius ‘Logos Knyga’ Lumen fondo leidykla 1994. p. 13-45; ◦ Dėstytojo pateikta medžiaga; 2 tema. Krikščioniškajai socialinei doktrinai 150 metų • Chronologinė apžvalga; • Popiežių socialinio mokymo apžvalga ir enciklikų komentarai; Literatūra: ◦ Bernard de Castéra. Atverkite duris! Ivadas į socialinę Bažnyčios doktriną. Vilnius ‘Logos Knyga’ Lumen fondo leidykla 1994. p. 45-74; ◦ Mykolas Krupavičius. Visuomeniniai klausimai. Chicago Popiežiaus Leono XIII Fondas 1983. ◦ Józef Majka. Socialinė problema ir bandymai ją išspręsti: Nuo “Rerum novarum” iki “Sollicitudo rei socialis”/ LOGOS 1991/3 Balandis-Rugpjūtis p. 83- 91. ◦ Józef Majka. La dimensiose teologica della doctrina sociale christiana (Krikščioniškosios socialinės doktrinos teologinė dimensija) / LOGOS 1991-1992/4 Rugsėjis-Birželis p. 99-103. ◦ Józef Majka. Jono Pauliaus II enciklikos “Sollicitudo rei socialis” komentaras /LOGOS 1990/1 Liepa-Rugsėjis p. 81-91. ◦ Jonas Juodelis. Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika “Centesimus annus” komentaras / Logos 1991-1992/4 Rugsėjis-Birželis p. 105-107. ◦ Jonas Juodelis. Enciklikai “Rerum novarum”- šimtas metų / LOGOS 1991/3 Balandis-Rugpjūtis p. 93-95. ◦ Dėstytojo pateikta medžiaga; 3 tema. Žmogaus asmuo ◦ Žmogaus asmens orumas ◦ Socialinė žmogaus prigimtis ◦ Žmogaus teisės ◦ Religijos laisvė Literatūra: ◦ Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996. p. 29-34; ◦ Bernard de Castéra. Atverkite duris! Ivadas į socialinę Bažnyčios doktriną. Vilnius ‘Logos Knyga’ Lumen fondo leidykla 1994. p. 96-103; ◦ Dėstytojo pateikta medžiaga; 4 tema. Šeima ▪ Šeimos institucija ▪ Santuoka ▪ Vaikai ir tėvai ▪ Šeima, auklėjimas ir kultūra ▪ Žmogaus gyvybės sakralumas ▪ Moters orumas Literatūra: ◦ Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996. p. 78-122; ◦ Bernard de Castéra. Atverkite duris! Ivadas į socialinę Bažnyčios doktriną. Vilnius ‘Logos Knyga’ Lumen fondo leidykla 1994. p. 104-106; ◦ Jonas Paulius II Familiaris consortio, Apaštališkasis paraginimas apie krikščioniškos šeimos uždavinius šiuolaikiniame pasaulyje, 1981 lapkričio 22 (Lumen fondo leidykla, 1994); ◦ Dėstytojo pateikta medžiaga; 5 tema. Visuomenė • Visuomenė pagrįsta vertybėmis • Solidarumo principas • Subsidiarumo principas • Dalyvavimas socialiniame gyvenime ir visuomenės organizavimas • Socialinė laisvė • Socialinis teisingumas • Kultūra • Asmens vystymasis • Bendras gėris • “Socialinės nuodėmės” Literatūra: ◦ Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996. p. 36-78; ◦ Bernard de Castéra. Atverkite duris! Ivadas į socialinę Bažnyčios doktriną. Vilnius ‘Logos Knyga’ Lumen fondo leidykla 1994. p.109-124; ◦ Dėstytojo medžiaga 6 tema. Valstybė ▪ Valdžios laikinumas; ▪ Įstatymas ir Teisinė valstybė; ▪ Valdžia ir Valdžios formos; ▪ Bažnyčia ir Valstybė; ▪ Demokratija; Literatūra: ◦ Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996 p. 214-253; ◦ Jonas Paulius II Centesimus annus, 44-52 sk. 1991 gegužės 1 (LOGOS 1991–1992/4 Rugsėjis–birželis); ◦ Dėstytojo medžiaga 7 tema. Ekonomika ir verslas • Visuotinių/bendrų gėrių paskirtis; • Privatinė nuosavybė; • Ekonominė demokratija; • Ekonomikos moralumas, teisingumas ir santvarka; • Valstybės ir ekonomikos inervencija; • Verslas; • Įmonė/ranga; Literatūra: • Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje./ ‘Ordo socialis’ rinktinė. Vilnius Aidai 1996. p. • Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996 p. 148-214. • Jonas Paulius II Centesimus annus, 30-43 sk. 1991 gegužės 1 (LOGOS 1991–1992/4 Rugsėjis–birželis); • Dėstytojo medžiaga 8 tema. Darbas ◦ Darbo prigimtis ◦ Teisingas užmokestis ir kompensacijos ◦ Darbo vieta ◦ Nedarbas ◦ Asociacijos/profsąjungos ◦ Streikai Literatūra: ▪ Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996 p. 122-148; ▪ Bernard de Castéra. Atverkite duris! Ivadas į socialinę Bažnyčios doktriną. Vilnius ‘Logos Knyga’ Lumen fondo leidykla 1994. p. 106-109; ▪ Leonas XIII Rerum novarum, darbininkų klausimu, 1891 gegužės 15 (LOGOS 1991/3 balandis–rugpjūtis); ▪ Jonas Paulius II Laborem exercens / Katalikų kalendorius žinynas, 1989; arba www.lcn.lt; ▪ II Vatikano susirinkimo nutarimai/ “Gaudium et spes” III sk. Kaunas “Fortūna” 1994. p. 176-178; ▪ Dėstytojo medžiaga 9 tema. Socialinė padėtis • Neturtas/vargingumas • Socialinis teisingumas • Socialinė padėtis Literatūra: ◦ Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996 p. 73-78; ◦ Dėstytojo medžiaga 10 tema. Aplinka • Gamtos grožis ir ekologija • Aplinkos problemos ir naudojimasis Literatūra: • Dėstytojo medžiaga 11 tema. Tarptautinė bendruomenė ◦ Pasaulio žmonių šeima ◦ Laisvoji rinka ◦ Taika ◦ Visuotinis bendras gėris ◦ Tarptautinės organizacijos ◦ Immigracija ◦ Tarptautinės skolos ◦ Nacionalizmas ir etinės įtampos ◦ Globalizacija Literatūra: • Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996 p. 256-273; • Paulius VI Populorum progressio, apie tautų pažangą, 1967 kovo 26 (LOGOS 12, 1997 vasaris–liepa); • II Vatikano susirinkimo nutarimai/ “Gaudium et spes” V sk. Kaunas “Fortūna” 1994. p. 187-198 ◦ Dėstytojo medžiaga Dėstytojo medžiaga (Tai kas būtina žinoti, šalia nurodytos literatūros!) 1. tema. Bažnyčios socialinės doktrinos šaltiniai ir Bažnyčios karitatyvinė dimensija • Varguolių meilė ir karitatyvinė Bažnyčios veikla; • Karitatyvinės veiklos istorija pasaulyje ir Lietuvoje; • Bažnyčios socialinio mokymo šaltiniai; • Krikščioniškojo socialinio mokymo esmė, samprata ir metodai; Literatūra: ◦ Joseph Höffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius ’Ordo socialis’. Aidai 1996. p. 18-29; ◦ Bernard de Castéra. Atverkite duris! Ivadas į socialinę Bažnyčios doktriną. Vilnius ‘Logos Knyga’ Lumen fondo leidykla 1994. p. 13-45; ◦ Dėstytojo pateikta medžiaga; ◦ Dėstytojo pateikta medžiaga; Įvadas Bažnyčios socialinio mokymo koncepcija. Kaip mokslinė disciplina, katalikiškais socialinis mokymas, visų pirma yra šventraščio disciplina, kadangi apeliuoja ne tik į racionalų pažinimą ir gyvenimo patirtį, bet ir į Viešpaties Apreiškimą, kuris yra viso Bažnyčios mokymo pamatas. Tai vienu metu ir teorinis ir praktinis mokymas, nes apima gilinimąsi Apreiškimu pagilintą ir praturtiną pažinimą apie žmogų ir visuomeninį gyvenimą, tuos formalius pagrindus apimančius žmonijos išganymo racionalumą, tai yra pasiūlymą tokios visuomenės koncepcijos ir jos sukūrimo būdų, kad visuomenė taptų vis labiau humaniška. Šventraščiu paremtas socialinis-etinis mokymas apima sekančias disciplinas: a) Viešpaties Apreiškimą, atskleidžiantį žmogaus koncepciją ir jo santykių su Dievu, pasauliu, žmonėmis ir jų visuomenėmis, o taip pat žmogaus pašaukimą ir kelius bei būdus pašaukimui įgyvendinti. b) Filosofiją, pristatančią tą pačią problematiką proto ir patirties šviesoje; pagrindinę reikšmę čia turi žmogaus prigimties koncepcija, asmenybė ir jos vieta bei rolė visuomenėje, o taip pat filosofinė visuomenės koncepcija ir visa prigimtinės teisės teorija. c) Empirinį pažinimą, pristatantį mokslinių tyrimų rezultatus iš humanitarinių mokslų (sociologijos, ekonomiką, psichologiją ir k.t.) ir iš gamtos-techninių mokslų, iš atžvilgio į šių mokslų vystymąsi ir pasiekimų įtaką ekonominiam ir socialiniam gyvenimui. d) Istoriją – kame istoriniai tyrinėjimai padeda suprasti visuomeninių-ekonominių procesų esmę praeityje, dabartyje ir kokie socialiniai dariniai, institucijos ir procesai įvairiose istorinėse epochose padeda geriau tai suparasti ir įvertinti. Tokiu būdu katalikiškasis socialinis mokymas kreipiasi į įvairius šaltinius ir panaudoja įvairių pažinimo sričių žinias, tai kas praktiniams mokslams yra pagrįsta ir būtina, griežtai laikantis šių atskirų mokslų dėsnių ir išsireiškimų specifiškumo, o taip pat atsižvelgiant į metodologinius principus, kuriais turi vadovautis praktinio charakterio mokslai. Popiežius Jonas XXIII enciklikoje “Mater et Magistra” rašo: “Socialinių principų ir direktyvų pritaikymas praktikai paprastai vyksta trimis tarpsniais: a) įsižiūrėjimu į esamą padėtį, b) jos įvertinimu šių principų bei direktyvų šviesoje ir c) pasiryžimu, kas galima ir privaloma padaryti tų tradicinių normų pritaikymui, kiek leis vietos ir laiko aplinkybės. Šie trys etapai išreiškimai trimis žodžiais: stebėti, spręsti, veikti. Čia mes matome, jog katalikiškojo socialinio mokymo uždavinys yra atskleisti Bažnyčios socialinio mokymo sistemos vystymąsi istorijos bėgyje, išskirti iš viso to, ką Bažnyčia skelbė įvairiuose istoriniuose etapuose, visuomeninį turinį ir suteikti tiems dalykams tam tikrą klasifikaciją ir interpretaciją, kad būtų įvardinti nesikeičiantys, pastovūs principai esantys viso Bažnyčios socialinio mokymo pagrindu, taip pat ir įvairios šių principų išraiškos, keičiantis kultūrinei ir visuomeninei situacijoms. Problemos sunkumas slepiasi tame, kad Bažnyčios skelbiami socialiniai požiūriai visada turėjo ir turi proginį (pagal reikalą) charakterį ir jeigu kada nors šie požiūriai ir buvo apibendrinami į kokias nors sistemas, tai toks sisteminimas visada buvo apspręstas istorinių aplinkybių. Bet kuris proginis (sąlygotas istorinių aplinkybių) mokymas vienaip ar kitaip išreiškia pagrindinius principus. Juos reikia mokėti pamatyti konkrečiose aplinkybėse ir konkrečiose formuluotėse. Kiekviena Bažnyčios socialinė koncepcija turi savo kalbinę išraišką; tai tam tikrų požiūrių sistemos kalba ir savojo laikmečio kalba. Ir todėl labai svarbu atskirti turinį nuo kalbinio apvalkalo, kad tai būtų pilnai ir nuosekliai išreikšta šiandienine kalba, prieinama ir suprantama kiekvienam skaitytojui. Tuo pat metu reikia pristatyti ir palengvinti skaitytojui supratimą tos epochos, kurioje Bažnyčia skelbė savo mokymą. Todėl, kad ignoravimas istorinio konteksto, Bažnyčios mokymą padarytų bereikšmį. 1. Visų pirmiausia mums būtina išanalizuoti pagrindinius socialinio Bažnyčios mokymo šaltinius: Šv. Raštą ir Tradiciją, nes mes jais naudojamės ir iš jų sužinome, kokie buvo tuo metu Sinagogos, o vėliau Bažnyčios požiūriai į socialines problemas. Mes analizuojame ir interpretuojame šiuos požiūrius kultūriniame ir istoriniame kontekste, kad suprati Bažnyčios mokymo prasmę ir esmę ir pamatyti tame loginę seką. Bažnyčiai, skelbiančiai savo tikėjimą, Šv. Raštas ir Tradicija ankstyvajai Bažnyčiai visada buvo ir lieka mokymo šaltiniu,ir studijuojant jį, analizuojant atskirus dokumentus, kuriuose šis mokymas pristatytas, mes privalome pastoviai sulyginti su Šv. Raštu ir Tradicija ir matyti, kaip vis naujai jis aiškinamas įvairiuose istoriniuose perioduose ir skirtinguose kultūrinio vystymosi etapuose. Neatsižvelgiant į Bažnyčios socialinio mokymo ryšį su Apreiškimu ir istorija bei kultūra, Bažnyčios socialinio mokymo interpretacija būtų nepilna. Ypač tai susiję su Bažnyčios Tėvų ir Mokytojų kūriniais, kurie yra Bažnyčios kūrimosi epochos gyventojai ir kūrėjai. 2. Bažnyčios socialinio mokymo šaltiniais, šalia Šv. Rašto ir Tradicijos, įvairiuose istorijos perioduose yra Bažnyčios susirinkimų ir sinodų nutarimai ir dokumentai. Nes šie susirinkimai formavo Bažnyčios savęs supratimą tam tikru laiko periodu, ir jų dokumentai – autoritetingas to liudijimas. Be to šie susirinkimai ir sinodai turėjo didelę įtaką tolimesniam Bažnyčios mokymui ir vidiniam gyvenimui. Susirinkimų ir sinodų įtakoje gimė Kanonų teisės Kodekas. Todėl šalia susirinkimų ir sinodų nutarimų analizės, būtina išnagrinėti teisinius ir liturginius dokumentus, net maldas, o taip pat vienuolynų ordinų regulas bei religinių organizacijų įstatus. 3. Trečiąją dokumentų grupę būtų galima pavadinti: ganytojiškieji, kadangi jie yra betarpišku evangelizacijos instrumentu. Visų pirma turime mintyje Popiežių ir Vyskupų laiškus. Čia ir atskirų popiežių enciklikos bei Vatikano II Susirinkimo nutarimai, dogmatinės konstitucijos, popiežių kalbos. Paskutiniu laiku didelę reikšmę įgyja ir Vyskupų Sinodų dokumentai. 4. Galiausiai, paskutinė grupė medžiagų apie Bažnyčios socialinį mokymą, į kurią privalome būtinai atsižvelgti, tai katalikų mokslininkų, teologų, filosofų, sociologų ir ekonomistų darbai, kurių indėlio reikšmę į katalikiškos visuomenės minties vystymąsi pabrėžė popiežius Pijus XI. Žinoma, jų mokslinio palikimo prestižas yra kitoks, nei Bažnyčios mokymo, tačiau, neabejotinai, tai ratas tokių asmenybių, kurie dėka savo indėlio, yra Bažnyčios ypatingai vertinami. Krikščioniškasis apreiškimas padeda giliau suvokti visuomenės gyvenimo dėsnius. Evangelija apreiškia Bažnyčiai visą tiesą apie žmogų. Vykdydama savo pasiuntinybę skelbti Evangeliją, Bažnyčia Kristaus vardu primena žmogui jo paties orumą ir jo pašaukimą bendrauti su kitais asmenimis; moko laikytis dieviškąją išmintį atitinkančių teisingumo ir tiesos reikalavimų. Ekonominėje ir socialinėje srityje Bažnyčia daro moralinius sprendimus, kai to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas. Jos užduotis dorinėje srityje yra kitokia negu politinės valdžios: Bažnyčiai rūpi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu, suderinta šio pasaulio gerovė. Bažnyčia stengiasi daryti įtaką teisingam žemiškųjų gėrybių vertinimui ir teisingiems visuomeniniams - ūkiniams santykiams. Socialinis Bažnyčios mokymas apima tiesų visumą, kurią Bažnyčia nuolat papildo, aiškindama istorinius įvykius viso Jėzaus Kristaus apreiškimo šviesoje, Šventosios Dvasios globoje. Tas mokymas tampa jį priimantiems geros valios žmonėms, juo gražiau elgiasi jo įkvėpti tikintieji. Socialinis Bažnyčios mokymas pateikia apmąstyti pagrindinius teiginius; parengia kriterijus būsimiems sprendimams; nurodo veikimo kryptį. Bažnyčios socialinio mokymo šaltiniai Bibliniai karitatyvinės veiklos pagrindai Šv. Raštas kaip krikščioniškojo socialinio mokymo šaltinis yra imamas kaip visuma, ir nei vieno šio mokymo aspekto negalima analizuoti, neatsižvelgiant į Šv. Raštą visumoje, t.y. ir į S. Testamentą. Ypač tai susiję su socialine problematika. Šv. Raštas nėra socialinis kodeksas, bet visų prima religinio-moralinio turinio knyga, nors joje, o ypač S. Testamente, randami gausūs tekstai, betarpiškai skirti visuomenės problemoms ir netgi ekonominei ir politinei visuomenės problematikai. Tačiau mūsų domėjimosi ir analizavimo objektu yra ne tik šie tekstai, bet ir pagrindiniai religinio-moralinio mokymo teiginiai Š.Rašte, nes socialinė-ekonominė gyvenimo sritis neatsiejama nuo moralės. Dar vienas specifinis šios problemos aspektas, kurį reikia turėti omenyje analizuojant S. Testamentą, tai, kad S. Testamentas nors kaip religinė knyga pagrindu turi religinį-moralinį charakterį, tačiau tai kartu yra ir religinė-politinė knyga, nes politinė Izraelio istorija buvo neatsiejama nuo jo religinės misijos, jo ištikimybės monoteizmui, t.y. vienam Dievui ir mesijiniams pažadams. Todėl Izraelio politinė istorija su jo įvairiomis teokratinio valdymo formomis ir būdais – yra Dievo minties įgyvendinimas, Dievo planų įkūnijimas, Dievo, kuris valdė savo tautą ir ruošė ją būsimam išganymui. Todėl analizuojant S. Testamentą reikia aiškiai atskirti, tai kas sudaro Izraelio specifiką, nuo bendražmogiškų tiesų, principų ir normų. Ne viskas, pvz., požiūriai ir vertinimai išreikšti S. Testamente, gali ir privalo būti aklai perimti į krikščionybę. Tai susiję su žydų, kaip Dievo Tautos išrinkimu ir jų atsiribojimu nuo kitų tautų, kaip tų laikų aplinkybių produktu, ypač religine-istorine Izraelio misija. Pati nuostabiausia ir kartu revoliucinė idėja, kurią mes randame pirmuosiuose Senojo testamento puslapiuose, tai kaip Dievas sukuria žmogų pagal savo paveikslą: “Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos” (Pr 1,27) Nesunku pastebėti jog čia slepiasi krikščioniškojo mokymo pradžia apie didžią žmogaus savigarbą. Žmogaus kaip Dievo paveikslo tezė suteikia visiškai naują charakterį S. Testamento religijai, mokymui apie tai kaip Dievas žmogų veda link savęs ir jį atperka. Kai tuo metu antikinė mitologija pristato dievus, priklausomus nuo gamtos jėgų ir likimo, dievus, kuri turi žmogiškas silpnybes ir ydas. S. Testamento Dievas, kaip pasaulio Kūrėjas yra virš žmogaus ir žmogui Jis įsako: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.” (Pr 1, 28) Todėl šis Dievo paveikslas .t.y. žmogus tampa atsakingu už žemę ir už viską kas gyva joje, žemę naudodamas ir puoselėdamas. Žmogus tam naudoja Dievo jam suteiktą protą ir laisvę. ***************************************************** Jau Senajame Testamente įvairios teisinės normos (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: "Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: «Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte»" (Įst 15, 11). Žemės turtas: “Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių, nei rinksi savo derliaus likusias varpas. Savo vynuogyno plikai nenuskinsi ir savo vynuogyne nukritusių vynuogių nerankiosi, paliksi jas vargšui ir ateiviui: aš esu Viešpats, jūsų Dievas” (Kun 19, 9-10); “Kai, pjaudamas savo lauke, javus užmirši pėdą lauke, negrįši jo paimti. Jis bus ateiviui, našlaičiui ir našlei – idant Viešpats, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius. Kai nupurtysi savo alyvmedžius, neisi antrąkart per jų šakas. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.” (Įst 24,19-20); Atlyginimas: “Neužlaikysi darbininko atlygio pas save lig ryto. Neužgausi nebylio, nepadėsi kliūties neregiui.” (Kun 19,13-14); “Kas atima iš artimo pragyvenimą, padaro žmogžudystę; kas neišmoka samdiniui jo algos, išlieja kraują” (Sir 34,22); Santykiai su vergais: “Jei aks nors iš tavo išlaikytinių taip nusigyventų, kad jis tau parsiduotų, nepadaryk jo savo vergu. Tebūna jis pas tave kaip samdinys ar įnamis. Jis dirbs pas tave tik iki jubiliejaus metų. Tada jis paliks tave – jis ir jo vaikai – ir sugrįš į savo šeimą ir atgaus savo protėvių nuosavybę, nes jie mano tarnai, kuriuos išvedžiau iš Egipto žemės. Jie nebus parduodami, kaip yra parduodami vergai. Nejosi jam šiurkščiai ant sprando, bet bijosi savo Dievo. Vergą ar vergę gali laikyti, tik jei vergaus nusipirksi iš kaimyninių tautų” (Kun 25,39-44); “Jei turi tik vieną vergą, elkis su juo kaip su pačiu savimi, nes jį krauju nusipirkai. Jeigu turi tik vieną vergą, elkis su juo kaip su broliu, nes tau jo reikės, kaip reikia gyvasties.” (Sir 33,31); Poilsis: “Per šešias dienas dirbsi savo darbus, bet septintą dieną turėsi ilsėtis,inadt tavo jautis bei asilas turėtų poilsio ir tavo vergas bei ateivis galėtų atsigauti.” (Iš 23,12); Išmalda-labdara: “Dalykis savo maistu su išalkusiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Išdalyk savo perteklių kaip išmaldą ir neleisk savo akiai šykštauti, kai duodi išmaldą.” (Tob 4,16); “ Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje. Neskriauskite našlės ar našlaičio. Jei tu juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą..[…]..Kai skolinsi mano žmonėms, savo vargšams, nesielgsi su jais kaip skolintojas, nereikalausi iš jų palūkanų. Jei paimtumei savo kaimyno apdarą kaip užstatą, turi jį sugrąžinti jam prieš saulei nusileidžiant, mes šis apdaras yra jo vienintelė antklodė apsikloti. Kuo gi jis užsiklos eidamas miegoti? Todėl kai jis manęs šauksis, išgirsiu, nes aš gailestingas”. (Iš 22, 20-21; 24-26); “Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir taptų tavo išlaikytiniu, turėsi jį paremti. Tegyvena jis su tavimi kaip ateivis ar įnamis. Nereikalauk iš jo iš anksto palūkanų už paskolą ir neišnaudok, bet bijok savo Dievo. Leisk jam gyventi savo namuose kaip broliui. Neskolinsi jam pinigų už palūkanas, neimsi iš jo brangiau už maistą” (Kun 25,35-37); Vengimas nesąžiningo lengvo pasipelnymo: “Nelaikysi savo maiše dviejų skirtingų svarsčių – didesnių ir mažesnių. Nelaikysi savo namuose dviejų skirtingų saikų – didesnių ir mažesnių. Turėsi tik pilną ir teisų svarstį; turėsi tik pilną ir teisų saiką.” (Įst 25,13-15); “Vargas tam, kuris stato sau namus neteisumu, menes – neteisingumu, kuris verčia savo bičiulį jam dirbti be atlygio, neatiduoda jam jo algos!” (Jer 22,13); “Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą; nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai.” (Kun 19,15); Jubiliejaus metai – “Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą..[…]..Parduodami nuosavybę artimui ar pirkdami ką iš artimo, nedarykite vienas kitam skriaudos..[…]..Nedarykite vienas kitam skriaudos, bet bijosi savo Dievo.” (Kun 25,10;13-17) Senojo Testamento judaizmas plačiai praktikavo karitatyvinę veiklą skirtą skurstančiam artimui. Buvo rūpinamasi našlaičiais, našlėmis, maldininkais, svetimšaliais. Prisiminkime Abraomo svetingumą trims svečiams iš Mamrės. Artimo meilės centriniu objektu buvo ne tik vargšai, bet ir svetimšaliai. Išmalda buvo viena trijų pagrindinių judaizmo praktikų, kartu su malda ir pasininku. Pranašai laikė teisingumą ir caritą – gailestingumą auka patinkančia Dievui. Naujajame Testamente gailestingumo – carito praktika tampa skelbiamos Dievo karalystės ženklu: Jėzus pats praktikuoja išmaldą ir jos moko mokinius. (Jn 13, 29; “Išparduokite savo turtą ir išdalinkite jį išmaldai”- Lk 12, 33). Kaip elgesio normą Jėzus pristato gailestingojo samariečio pavyzdį – Lk 10, 25-37); Kartu su pranašu Jėzus pakartoja: “Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos.” – Mt 9,13); Reikalauja iš mokinių neturto dvasios – “Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė”-Mt 5,3); Jėzus skelbia, jog galutinis mūsų nuosprendis bus iš gailestingumo darbų skirtų mažutėliams – vargšams Mt 25, 31-46; “Sekmadieniais ir kitomis įsakytų švenčių dienomis tikintieji privalo susilaikyti nuo darbų ir užsiėmimų, trukdančių garbinti Dievą, kaip privalu, džiaugtis, kaip dera Viešpaties dieną, daryti gailestingumo darbus ir gauti reikalingą atokvėpį dvasiai ir kūnui.” Katalikų Bažnyčios Katekizmas 2185) Pagrindinis Naujojo Testamento reikalavimas yra mylėti artimą. Toks įsakymas, savaime suprantama, buvo ir Senajame Testamente. Kunigų knygoje, pavyzdžiui, sakoma: "Mylėsi savo artimą kaip save patį" (Kun 19, 18). Tačiau Naujajame Testamente artimo meilės įsakymas buvo labai artimai susietas su Dievo meilės įsakymu. Kai vienas Įstatymo mokytojas paklausė Jėzaus, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, šis atsakė: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai" (Mt 22, 37–40). Vieningą įsakymą mylėti Dievą ir artimą galima pavadinti pagrindiniu krikščioniškosios Caritas įstatymu. Iš to išplaukia, kad kiekviena karitatyvinė veikla turėtų būti meilės veikla. Čia galėtume paklausti, kaip artimo meilės įsakymas paverčiamas darbais. Konkrečių pavyzdžių randame jau Naujajame Testamente. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į gerai žinomą gailestingojo samariečio palyginimą. Kunigas ir levitas palieka plėšikų užpultąjį gulėti pakelėje, nors abu yra religijos ir kulto atstovai. Vargstančiajam padeda vadinamasis pagonis samarietis (Lk 10, 29–37). Jo poelgis mums parodo, kad čia kalbama ne apie abstrakčią bei teorinę viso pasaulio ar toli esančiųjų meilę, bet apie "su situacija susijusią tiesioginę pagalbą". Be to, gailestingojo samariečio palyginimu atskleidžiama, kaip reikėtų suprasti žodį artimas. Artimas yra kiekvienas žmogus, ypač tas, kuriam tam tikru momentu reikia pagalbos. Visiškai nesvarbu, kas jis – mano giminaitis, pažįstamas ar man visiškai svetimas asmuo. Svarbu, kad jis yra žmogus – Dievo atvaizdas. Tikroji artimo meilė taikoma visiems be išimties, nes pats Dievas myli visus be išimties. Tad krikščioniškoji artimo meilė yra "atsakas ne tik į žmogiškąjį vargą, bet ir į Dievo meilę". Iš tiesų tai reiškia, kad tarnavimas vargstantiems yra sykiu tarnavimas pačiam Kristui. Vaizduodamas Paskutinįjį teismą, Matas išryškina šią mintį. Jėzus sako: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte" (Mt 25, 40). Toje pačioje kalboje apie teismą tiksliau parodoma, kaip reikėtų tarnauti per artimus Kristui: pavalgydinti alkstantį, pagirdyti trokštantį, priglausti keleivį, aprengti nuogąjį, aplankyti ligonius ir kalinius (plg. Mt 25, 31–46). Iš Dievo kylantis artimo meilės įsakymas tapo pirmosios krikščionių bendruomenės Jeruzalėje gyvenimo įstatymu. Pasak Naujojo Testamento, pirmieji krikščionys buvo tikėjimo, tarnybos Dievui ir meilės bendruomenė. Vadinamajai stalo tarnybai bei materialiai vargšams aprūpinti būdavo skiriami už tai atsakingi diakonai (plg. Apd 6, 2–7). Juos galima vadinti vargšų globotojais, nes jiems buvo pavesta "rūpintis kasdieniu valgymu, kurio metu būdavo aptarnaujamos našlės bei apskritai vargšai, gaudavę, matyt, maisto ir kitai dienai". Galima teigti, kad tuo metu Caritas buvo "pirmą kartą instituciškai diferencijuotas". Remiantis Naujojo Testamento liudijimu, reikia suvokti, kad tikėjimas be meilės darbų yra bergždžias. Jokūbo laiške tai aiškiai pasakoma: "Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs" (Jok 2, 14–17). Galiausiai nėra "nei Caritas be tikėjimo, nei tikėjimo be Caritas". Tokie yra – glaustai – bibliniai impulsai, iš kurių taip pavyzdingai išsiplėtojo visa veiklios artimo meilės istorija. Jos istorinėje raidoje galima įžvelgti elementų, kurie yra esminiai ir šiandienos Caritas tapatybei. Karitatyvinės veiklos istorija krikščioniškajame pasaulyje Visada krikščionys patarnavo vargšams žmonės. Nors laiko tėkmėje pasikeitė vargšo samprata ir kategorijos, tačiau karitatyvinė veikla visada pastoviai pasilieka krikščioniškų tautų istorijoje.Bažnyčios istorijoje mes galime prisiminti, jog pirmosios bendruomenės, pagal evangelinį paliepimą, rūpinosi našlaičiais ir našlėmis, kaip tipišku to meto visuomenei vargšo įvaizdžiu. Caritas istorijos impulsai pasaulyje Caritas - ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu karitatyvinė veikla buvo greitai institucionalizuota. Tai liudija jau minėtasis diakonų paskyrimas pirmojoje krikščionių bendruomenėje. Šiai ankstyvajai bendruomeniškai organizuotosios Caritas formai buvo būdingi šie bruožai: tiesioginis stalo bendruomenės ryšys su Viešpačiu bei dalijimusi elementariomis gėrybėmis su vargšais, liturgijos vadovo atsakomybė ir už socialinį, karitatyvinį bendruomenės matmenį (tai buvo dviguba episkopalinė - diakonalinė tarnyba: vyskupas kaip pater pauperum) ir aiški bažnytinio turto kaip vargšų paveldo (vad. patrimonium pauperum) paskirtis. Tad karitatyvinė krikščionių veikla buvo nuo pat pradžios artimai susijusi su Eucharistija. Tai visiškai suprantama, nes galiausiai ten, kur švenčiama Eucharistija, vienas greta kito stovi ir tie, kuriems reikia pagalbos, ir tie, kurie pagelbsti, – tiek vieni, tiek kiti, anot vyskupo Paul Nordhues, susivieniję Kristuje šlovina ir savo prašymus kreipia į savo gailestingumą visiems dalijantį Tėvą. Pirmųjų amžių krikščionys: Apaštalų mokiniai ir apologetai Po paskutinio apaštalo mirties, prieš jauną Bažnyčią iškilo dvi problemų grupės. Pirmoji grupė apėmė vidines Bažnyčios ir atskirų krikščioniškų bendruomenių problemas, tam tikro gyvenimo būdo formavimą ir tarpusavio santykius persekiojimų metu. Kitas problemų ratas buvo susijęs su krikščionių ir antikinės kultūros santykiais. Su pirmąja problemų grupe mes susitinkame studijuodami apaštalų mokinių raštus. Jie buvo tiesioginiai apaštalų įpėdiniai ir mokiniai, todėl jie spręsdami problemas vadovaujasi apaštalų autoritetu kuomet reikia organizuoti krikščionių gyvenimą bendruomenėse. Didelės reikšmės veikalas, liudijantis apie apaštalų mokinių krikščioniškojo mokymo ir gyvenimo formavimąsi yra “Didachė’ – “Dvylikos apaštalų mokymas”. Ankstyvosios krikščionybės pamokymų, liturgijos taisyklių ir priesakų rinkinys. Parašytas apie 85 – 120 metus Sirijoje ( o pagal kitus autorius gal net ir Palestinos krikščionių). Autorius nežinomas. “Didachė” skirta krikščionių bendruomenėms. Nuo IV a. laikytas dingęs ir tik 1882 m. prof. Krawutzcky rekonstruotas iš išlikusių nuotrupų ir kitų autorių kartojamų citatų. Tačiau 1883 m. Nikomedijos metropolito Filoteo Reyenniaus rastas 1056 m. nuorašas Konstantinopolyje ir 1883 m. išspausdintas. Šis veikalas laikomas seniausiuoju, po N. Testamento knygų, krikščionių literatūros žinomųjų palikimų. Joje kalbama apie krikščionių priedermes, sakramentų apeigas, maldą, komuniją, Bažnyčios santvarką, atskirų bendruomenių vidaus gyvenimą, šventes ir t.t. Daug dėmesio skiriama privatinės ir bendrosios nuosavybės klausimui. Čia atkreipiamas dėmesys į pareigą rūpintis vargšais, tačiau ir perspėjama, kad beatodairiška labdara nepaskatintų veltėdystės. Didachės knygoje aprašoma, jog maldininkas-keliauninkas svečiavimosi trijų dienų laikotarpyje privalo padirbėti. Savo turtus turtingesnieji neduodavo tiesiogiai vargšams, bet įkurdavo bažnytinius fondus arba bendras kasas, iš kurių lėšos, tiesiogiai prižiūrint vyskupui, būdavo išdalinamos stokojantiems. Caritas-gailestingumas nebuvo sutapatinamas su pinigine pagalba” visų pirma buvo pabrėžiamas svetingumas, kuris net tapdavo mirtinai pavojingu, kuomet krikščionių persekiojimo metu krikščionys vieni kitus slėpė. Kito aspekto viena pirmųjų problemų buvo vergų ir jų savininkų santykiai. Ją aktyviai sprendžia apaštalas Paulius. “Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!”-(Gal 3, 28); Ef 6, 5-7; Daug broliškumo ir savitarpio pagalbos pavyzdžių mes randame apaštalų darbų knygoje. Atsivertę vergų šeimininkai turėjo pagarbiai elgtis su vergais ir nedalyvauti pagoniškų dievų garbinimo kulte. Toks elgesys iškarto sukėlė iš imperatorių pusės žiaurius krikščionių persekiojimus. Krikščionių atnešta broliškumo dvasia sukūrė sąlygas jog vergas galėjo tapti popiežiumi, kaip kad atsitiko šv. Kaliksto atveju. Krikščionių išmaldos dalinimo entuziazmas turėjo ir religinį aspektą: Dievo akivaizdoje, tai buvo gailesčio už nuodėmes išraiška. Tertulianas iš Kartaginos bendruomenės (+ 220 m.), kalba apie mėnesinę rinkliavą ir bendrą kasą skirtą vargų paramai. Tertulianas atremdamas kaltinimus, jog krikščionys neva yra asocialūs, vengią ūkinės veikos. Tertulianas teigia, jog krikščionys visapusiškai dalyvauja visuomeniniame-ekonominiame gyvenime, įneša indėlį į žmonijos kultūrą, supranta darbą ir žino jo vertę. Tuo pačiu krikščionys sukuria naują, krikščionišką vertybių hierarchiją ir atskleisdami jų tikrąją vertę, dalyvavimą materialinę-ekonominę gerovę nelaiko aukščiausia vertybe. Krikščionys nedalyvauja pagoniškojo kulto daiktų kūrime ir pagonybe laiko prabangos daiktų kūrimą. Tačiau Tertulianas nelaiko prabangos dalyku meną. Jis supranta meno vertę ir pabrėžia estetinę jo reikšmę kasdieniniame gyvenime. Prabangos dalykais jis supranta tai, kas tarnauja madai, tuščiam blizgesiui, pvz.: brangūs papuošalai, kvepalai ir t.t. Tertulianas pirmasis pateikia visapusišką žmogaus darbo moralinį vertinimą, kaip dalyvavimą Viešpaties kūryboje. Jis nemato esminio skirtumo moraline prasme tarp fizinio ir protinio darbo, vertindamas juos abu vienodai reikšmingus. Ypatingą dėmesį jis skiria pareigai dirbti, pagrįsdamas tuo, pvz.: jog Dievas davė žmogui rankas kad šis dirbtų ir atneštų vaisius. Pagal Tertulianą darbo prasmėje glūdi ir pagalba artimui. Apologetai savo kūrinuose ne tik stengiasi atremti pagonių kalinimus bet ir spręsti socialinius klausimus. Čia pasireiškia didelis indėlis Tertuliano ir šv. Klemenso Aleksandriečio, nors jau šv. Ireniejus (+ 202 m.), primindamas apie pareigą darbuotis ir darbo naudą bet kuriai visuomenei, atremia kaltinimus kuriais sakoma, jog krikščionys nusišalina nuo visuomeninių problemų sprendimo ir skatina krikščionis aktyviai dalyvauti visuomeniniame-socialiniame gyvenime. Nemažai dėmesio darbo problemai skiria ir šv. Klemensas Aleksandrietis (+215 m.). Apie pareigą dirbti jis visų pirma primena turtuoliams, nes kaip tik turtuolių tarpe įsigalėjo nuomonė, jog darbas žemina turtingus ir mokytus žmonės. Darbas tai vargšų dalia. Toks požiūris į darbą buvo paveldėtas iš pagonių, ir Klemensas stengiasi išnaikinti tokią nuomonę, kartais griebdamasis įdomių ir originalių argumentų. Jis atkreipia dėmesį, jog darbas yra svarbus palaikant žmogaus sveikatą ir skatinant fizinį vystymąsi; darbas šiuo atžvilgiu yra panašus į sportą. Moterim jis taip pat rekomendavo užsiimti darbu, idant jos negalėtų kultivuoti tam tikrų sporto šakų. Turtingiems darbas gali suteikti dvasios paprastumą ir pasitenkinimą. Be to, darbas – švento gyvenimo garantas, svarbus visuomeninių sugebėjimų pasireiškimui ir asmenybės vystymuisi. Materialinė-dvasinė žmogaus prigimtis reikalauja iš jo ne tik protinio bet ir fizinio darbo. Argumentus apie darbo naudą dvasinei ir fizinei sveikatai, šv. Klemensas sustiprina etiniais ir religiniais argumentais. Jis ieško kaip Kristaus mokymu paremti būtinybę dirbti. Analizuoja darbo tematiką S. Testamente. Galiausiai jis griebiasi socialinių argumentų, pabrėždamas, jog darbas sudaro galimybę padėti artimui ir atlikti daug kitų gerų darbų. Jis akcentuoja, jog žmogus negali būti vertinamas pagal turtingumą. Evangelija, pagal jį, kviečia ne atsikratyti materialinių turtų, bet teisingai ir dorai jais naudotis. Nelaikyti turto gyvenimo tikslu, bet kaip priemone tikslui pasiekti. Materialinės gėrybės yra Dievo dovana. Turintis turto privalo atsiminti, jog materialinės gėrybės, kurias jis turi, privalo tarnauti ne jam vienam, bet visiems tiems kuriems jų trūksta, todėl pats turtuolis privalo rūpintis, kaip sėkmingiau įvykdyti šia antrąją funkciją. Caritatyviniai darbai, anot Klemenso Aleksandriečio, yra gryniausia meilė ir vienintelis kelias į amžinąją palaimą. Panašiam mintis mes randame ir pas šv. Kiprijoną (+ 258 m.), kuriam greičiausiai turėjo įtakos tiek Klemensas, tiek Tertulianas. Kiprijonas mato pavojų tiek turtų kaupime, tiek ir išlaidavime. Katedralinėje bažnyčioje jis stengiasi įvesti paprotį gėrybių perteklių atnešti prie altoriaus kaip auką: turtingieji sudeda ant altoriaus savo turtų perteklių, o neturtingieji nuo altoriaus pasiima. Tos gėrybės pereina per liturgijoje dalyvaujančio vyskupo, simbolizuojančio Kristų, rankas. Jis nori, kad turtų perteklius būtų perduotas bendruomenei ir griežtai kontroliuojamas. Tai jis laiko visuomenės tarpusavio sugyvenimo faktoriumi, kuomet yra rūpinamasi artimu Kristayus dvasioje. Lučijanas iš Samosatos (Mažoji Azija) kalba apie veltėdžius, kurie iš krikščionių norėdavo gauti išmaldos. Bažnyčios Tėvai po imperatoriaus Konstantino valdymo: IV a. krikščionių padėties ir Bažnyčios permainos atsispindi visuomenės problematikoje ir įvairiuose krikščioniškųjų rašytojų pasisakymuose. Bažnyčios įtaka sąryšyje su jos laisva padėtimi įtakojo socialinį-ekonominį ir politinį gyvenimą, o tai reikėjo kaip nors teoriškai pagrįsti. Nors imperatoriai Dioklecianas ir Konstantinas reorganizavo ir suvienodino administracinį imperijos valdymą, tačiau tai jau negalėjo išgelbėti imperiją nuo žlugimo ir sukėlė naujas problemas, su kuriomis krikščionybei reikėjo apsispręsti. Išaugo imperatoriškosios administracijos aparato korupcija, teismų priklausomumas nuo biurokratinės sistemos. Visa tai dar labiau gilino socialinį netisingumą kasdieniame gyvenime, socialiai išsluoksniavo gyventojus, nuosavybė dar labiau koncentravosi turtuolių rankose. Bažnyčia, dėka imperatoriaus Konstantino I paskelbto Milano edikto 313 m. suteikusio krikščionims laisvą savo religijos išpažinimą ir Bažnyčiai privilegijas, įgavo ne tik didelę veikimo laisvę bet ir galimybę įtakoti krikščioniškąją imperatoriaus politiką, drauge sprendžiant kai kurias visuomenines-socialines problemas. Pvz.: vyskupų jurisdikcijai buvo perduotas trečiųjų teismas – renkamas tarp šalių kilusiam ginčui spręsti. Tas padėjo labiau išaugti teismų autoritetui visuomenėje, nes valstybiniai teismai buvo praradę savo autoritetą gyventojų tarpe dėl kyšininkavimo. Tačiau imperatoriai pradedant Konstantinu, labai kišosi į Bažnyčios vidaus reikalus ir sukėlė jai didelę problematiką, reikalaujančia gilaus teorinio sprendimo. Pvz.: Imperatorius Konstantinas, imperijos vienybę siedamas su vieninga Bažnyčia, kišosi į krikščionių dogmatinius ginčus. Bažnyčiai tapo būtina sukurti ne tik krikščioniškos valstybės koncepciją bet ir nustatyti valstybės santykius su Bažnyčia. Savo įvertinimo reikalavo tokie visuomeniniai institutai - reiškiniai, kaip: darbas, kreditas, įvairių formų vergovė ir daugelis kitų dalykų. Tuometinių Bažnyčios Tėvų raštuose problemų vertinimais labiau kyla spontaniškai ir atsispindi jų pamoksluose, todėl būtina atlaidžiau vertinti griežtus Bažnyčios Tėvų žodžius vertinant tuometines problemas. Tik Šv. Augustinas stengėsi atsitraukti nuo konkrečių socialinių problemų ir reiškinių ir pažiūrėti į dalykus kur kas plačiau. Pirmieji mąstymai apie krikščionišką valstybės santvarką randami pas šv. Afanasijų (+365 m.) Jis lygina gerą valstybės santvarką su dieviškąja harmonija. Šv. Afanasijus daug ką skolinasi iš šv. apaštalo Pauliaus minčių, formuluodamas organinę valstybės koncepciją, kurioje visi luomai ir visų profesijų atstovai sudaro vieną socialinį organizmą. Mažosios Azijos centre esančios Kapadokijos Bažnyčios Tėvai, matydami gilų visuomenės išsisluoksniavimą, visų pirma imasi spręsti problematinius santykius tarp neturtingų ir turčių. Greitas krikščionybės plitimas galėjo pavirsti į tai, jog pasikrikštijimas ir krikščioniškas auklėjimas taptų paviršutiniškas ir tai kas ankstyvoje Bažnyčioje buvo savaime suprantamas reiškinys, dabar virsta į sunkią problemą, kurią savo pamokluose bando spręsti Bažnyčios Tėvai. Pirmasis iš kapadokiečių šv. Grigalius Teologas Nazianzietis (+374 m.) puikiai žinodamas savo laikmečio socialinę padėtį nepaliaujamai kviečia aukštesniųjų klasių-sluoksnių atstovus išpildyti savo socialinę pareigą neturtingiems. Ypač žinomas jo 14 –liktas pamokslas “Apie meilę vargšams”. Jis primena apie pareigą dirbti ir darbą laiko Dievo palaima, nes pats darbo džiaugsmas, jau yra atlygis už jį ir tik “turgaus dvasios” nesugeba suvokti darbo džiaugsmą. Analogiškas mintis išsako šv. Grigalius iš Nysos (+394). Tačiau didžiausios reikšmės čia turi šv. Bazilijaus Didžiojo ir Jono Chrizostomo (Auksaburnio) kūriniai. Šv. Bazilijus Didysis iš Cezarėjos (+ 379 m.) Jis savo pamoksluose kovojo su skurdo šaknimis ir smerkė socialinį neteisingumą, primindamas, jog žmogus tik nuomoja materialines gėrybes, kurios yra Dievo nuosavybė. Tačiau jis pabrėžia, jog teisė naudotis nuosavybe yra suteikta žmogui, kaip žemiškam savininkui ir aštriai smerkia neteisingą materialinių gėrybių panaudojimą ir godumą. Šv. Bazilijus laiko pareiga, kad turtuoliai teiktų neturtingiems išmaldą. Jis smerkia tuos, kurie vietoj to, kad savo pelną skirtų vargšams, naudoja jį dar didesniems turtams susikrauti, duodami paskolas su dideliais procentais. Smerkia tuos, kurie naudojasi vargana asmenų padėtimi, kad juos dar labiau nuskurdinti, verčia juos sunkiai dirbti, tačiau vilkina atlyginimo mokėjimą. Pagrindiniu darbo motyvu šv. Bazilijus laiko Dievo ir artimo meilę. Dirbti reikia ne tik dėl savo poreikių patenkinimo, bet ir dėl to, kad būtų galima padėti artimui. Pats šv. Bazilijus buvo dideliu krikščioniškosios karitatyvinės veiklos organizatoriumi. Jis steigė ligonines, vargšų namus, keliautojų prieglaudas. Įkūrė miestelį vargšams ir ligoniams Basileide, kur buvo didelis ligoninių skyrių ir medikų bei seselių skaičius. Šventieji Jonas Chrizostomas (+ 407 m.) ir Ambroziejus smerkė imperijos despotizmą, kaip instrumentą gyventojų priespaudai ir korupcijai. Šalia šv. Jeronimo, pačiu radikaliausiu iš Bažnyčios Tėvų buvo Šv. Jonas Chrizostomas. Jo radikalumas buvo iššauktas geru visuomeninių santykiu žinojimu Rytuose, kur jis iš pradžių darbavosi kaip pamokslininkas savo gimtojoje Antiochijoje, o vėliau buvo Konstantinopolio vyskupu. Užtenka prisiminti, kad iš jo du kartus buvo atimtas vyskupo sostas ir jis pats mirė tremtyje. Savo pamoksluose jis konstatuoja, jog imperijoje socialinis nelygumas ir turtingųjų atitrūkimas nuo vargšų tokie dideli, jog iš tikro sudaro du atskirus pasaulius, lyg dvi atskiras valstybes. Jis kovojo prieš didžiulį turtinį nelygumą ir karštai gynė vargšų ir engiamųjų teises. Jeigu ne vargšų darbas, iš kurio gyvena turtingieji, tai neužtektų būtinų išteklių pragyvenimui. Jis aprašė sunkų valstiečių ir kalnų kirtėjų darbą, atkreipdamas dėmesį jų nepakeliamai sunkias darbo sąlygas ir varganą materialinę padėtį. Neaišku, rašė jis, “kada jų darbo sąlygos yra sunkesnės – vasarą, kada jie dirba virš savo jėgų, ar žiemą – kada jie paliekami likimo valiai. Jis pastebi, jog šeimininkai su valstiečiai blogiau elgiasi už barbarus. Jis pabrėžia, jog dirbti privalo visi ir niekas neturi teisės gyventi iš kitų darbo. Šv. Jonas Chrizostomas Auksaburnis įsakmiai primena: "Su vargšais nesidalyti savo gėrybėmis reiškia iš jų vogti ir jiems atimti gyvybę. Mūsų turimi turtai - ne mūsų, o jų." "Pirmiausia reikia atiduoti, ko reikalauja teisingumas, kad nebūtų dovanojama iš meilės, kas priklauso pagal teisingumą". Jo pamokslų tonas didino jo priešų skaičių aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose ir imperatoriaus dvare, todėl kai kurie istorikai net vadino Šv. J. Chrizostomą demagogu ir liaudies tribūnu, lygindami jį su broliais Grakchais. (Tiberijus ir Gajus Grakchai liaudies išrinkti tribūnai 133 m. pr. Kr. Darė svarbias dem. reformas ypač pažymėtinas agrar. įstatymas, kad negalima turėti daugiau žemės nei 330 ha) Šv. Jonas Chrizostomas teigia jog Dievas žemės gėrybes atidavė visiems žmonėms ir visi turi teisę jomis naudotis. Visuotinę nuosavybę jis laiko idealia. Nes kai tik ištariami žodžiai “mano – tavo”, prasideda tarp žmonių nesantaika. Tačiau jis buvo realistas ir gerai suprato jos neįmanoma įgyvendinti šių idealų. Jis neginčija ir neatmeta teisės turėti savo privačią nuosavybę. Su didele meile jis skatina vergvaldžius elgtis su savo vergais rūpinantis jų fizine ir dvasine gerove. Jis ragino vergvaldžius, kad šie apmokytų vergus amato ir paleistų į laisvę. Toks pasiūlymas buvo racionaliu krikščionišku vergų problemos sprendimu, išvengiant socialinių sukrėtimų, būtų galima vergą padaryti pilnaverčiu visuomenės nariu. Tačiau tokios programos įgyvendinimas reikalavo iš turtingų žmonių gilių krikščioniškų įsitikinimų. Deja, socialinė-moralinė imperijos padėtis buvo labai sunki. Vargšų padėtis blogėjo ir dėl vis augančių mokesčių ir nebuvimo jokios juridinės apsaugos nuo turtuolių ir valdininkų savivalės, vis labiau kerojo korupcija. Skurdas didėjo dėl epidemijų ir barbarų antpuolių. Didėjant krikščionių skaičiui, kurių tikėjimas buvo labai paviršutiniškas ir formalus, jie negalėjo atsispirti to meto vartotojiškam gyvenimo būdui. Todėl Bažnyčia, kovodama su laikmečio sunkumais ir amoraliu gyvenimo būdu, kentė pralaimėjimą po pralaimėjimo. Tai buvo netgi baisiau už to metu plintančias tikėjimo erezijas. Šiek tiek švelnesnė padėtis buvo Vakarinėje imperijos dalyje, tačiau ir čia šv. Ambroziejus (+397 m.) ir šv. Jeronimas (+419 m.), kovojo prieš per didelį turtų kaupimą ir piktnaudžiavimą jais ir įsigijimą turtų nesąžiningais keliais. Anot šv. Jeronimo, turtai kyla iš neteisingumo, turtuolis arba pats yra nesąžiningas, arba yra nesąžiningo asmens įpėdinis. Skaitant to meto Bažnyčios Tėvų pasisakymus socialiniais klausimais, mes tampame Bažnyčios dramatiškos kovos už vergų bedalių statutą visuomenėje liudininkais. Kova buvo sunki ir kartais visiškai beviltiška. Beveik visos socialinės idėjos, kuriomis gyveno viduramžiai, mes randame ankstyvosios krikščionybės periode. Kaip matome, tos idėjos yra kilusios iš Šv. Rašto ir Apaštalų mokymo, tačiau daugelyje atvejų siekia antikinės visuomenės mintis. Didelis B. Tėvų indėlis tame, kad jie didelę reikšmę ir svarbą suteikė darbui ir jo orumui. Stebina argumentų gausa, susiejant darbą su nauda sveikatai, ekonominiais, materialiniais, socialiniais, etiniais ir dvasiniais akcentais.Taip pat svarbus B. Tėvų mokymas apie per didelį visuomenės susiskaldymą turtiniu atžvilgiu, sukeliančiu klasinę neapykantą. Jie skaito, jog permainos visuomenėje turi prasidėti nuo visuotinės meilės. Ji būtinai atves prie tarpusavio materialinės pagalbos ir tarnavimo vieni kitiems. Vergovės panaikinimas taip pat turi vykti savanoriško atsisakymo keliu, krikščioniškos meilės dvasioje, remiantis visų žmonių lygybe. Ankstyvosios krikščionybės epochoje formavosi Bažnyčios mokymas apie šeimą ir valstybę, o taip pat apie Bažnyčios ir valstybės santykius. Ankstyvosios krikščionybės B. Tėvai nesukūrė kokios tai principiniai naujos pasaulėžiūros. Jų mokymas, buvo sintezė filosofų iki krikščioniškų socialinių idėjų ir krikščionybės moralinių normų. Senovės pasaulyje kuriame kūrėsi Bažnyčia egzistavo trys problematiški faktoriai tarp turto ir skurdo: • Neproporcingas nuosavybės ir turtų pasidalinimas, todėl tik tas kas turėjo galią galėjo turėti turtų. • Ypač turtingas, nežinantis ribų, išlaidus gyvenimo būdas. • Trūkumas arba nepakankamumas Valstybinių struktūrų besirūpinančių socialiai silpnais gyventojais. Imperatoriui Konstantinui suteikus krikščionybei valstybinės religijos statusą, pamažu pradeda tiek politinės struktūros įsijungti į socialinę veiklą, tiek vyskupų bei vienuolių iniciatyva pradedama savanorystės veikla. Nuo imperinės Bažnyčios laikotarpio vargšai buvo laikomi tokia asmenų kategorija kuriais Bažnyčios sukauptomis lėšomis rūpinosi vyskupai. Trūkstant imperijoje viešų socialines paslaugas teikiančių struktūrų jos ėmė merdėti. Tuo metu Bažnyčia išplito tiek miestuose, tiek kaimuose; Ji ėmė pakeisti Valstybės socialinę veiklą ten, kur Valstybei nepavykdavo palaikyti socialinį teisingumą. Po vadinamosios Konstantino pervartos, taigi pakitus Bažnyčios padėčiai imperijoje Bažnyčia tapo oficialiuoju valstybės pageidaujamos bei skatinamos socialinės pagalbos subjektu. Tuo metu ji turėjo labai geras galimybes plėtoti savąją pagalbos veiklą. Tačiau, kita vertus, įgijo privilegijų ir vis dažniau gindavo turtingųjų interesus. Su tuo siejosi ir laipsniškas atsakomybės už Caritas perkėlimas nuo bendruomenės vyskupui. Tad vyskupai steigdavo tokias socialines įstaigas kaip nakvynės namai bei prieglaudos pakeleiviams, ligoniams ir vargšams. Svečių namai ir ligoninės buvo steigiami tiek vyskupų, tiek privačia turtingesnių gyventojų iniciatyva. Bažnyčios Tėvai pastoviai mokė, jog ekonominiai resursai privalo tarnauti visiems, bet ne tapti mažos dalies gyventojų gerbūviu. Neturtingasis turi teisę turėti tai kas reikalinga jo pragyvenimui. Turtingasis gali naudotis savo turtais, bet nepiktnaudoti jais. Dideli turtai, kartojo Bažnyčios Tėvai, atsiranda ne iš kur kitur kaip iš vargšų išnaudojimo. Todėl tai kas iš vargšų buvo atimta, vargšams privalo ir būti sugražinta” – Šv. Bazilijus. Ligoninės: Pirmosios ligoninės (gydyklos), kaip ligonių izoliavimo vietos, atsirado Kinijoje, Babilonijoje, Egipte (V a. pr. m. e.). Šen. Graikijoje jos būdavo įrengiamos atskirose patalpose arba gydymo dievo Asklepijo šventyklose. Viena pirmųjų didelių ligoninių buvo įkurta IV amžiuje Romos imperijos rytuose (M. Azijoje, Cezarėjos mieste) prie vienuolyno. Tai buvo Europos ir Rytų šalių bažnytinių ligoninių prototipas. Pirmoji bažnytinė ligoninė Europoje įkurta 529 Italijoje; Prancūzijoje jas imta kurti VI—VII amžiuje. Kryžiaus karų metu Šv. Lozoriaus vienuolių ordinas Art. Rytų šalyse steigė lazaretus (raupsuotųjų prieglaudas). Vid. amžiais ligonines Europoje kūrė ir išlaikė bažnyčia. Jos išaugo iš prieglaudos namų maldininkams, luošiams, nepagydomiems ligoniams, ligotiems seneliams, vargšams, kambarių susirgusiems keliautojams, lazaretų. Ligoninių tinklą plėsti skatino maro, choleros, raupsų epidemijos (jos kildavo dėl ilgų karų, bado), tarpt, ryšių ir prekybos plėtra. IX—XIII a. Art. ir Vid. Rytuose ligoninės jau turėjo spec. skyrius, moksl. bibliotekas. XVII a. pab.—XVIII a. pr. V. Europoje atsirado pirmosios klinikos. 1788 Prancūzijos MA komisija sukūrė ligoninių statybos principus. XIX a. II pusėje ligoninės tapo ne tik gydymo, bet ir moksl. tyrimo įstaiga. Tada prasidėjo ligoninių specializacija, sparčiai tobulėjo gydymas ir diagnostika. Kijevo Rusioje (Perejaslavlyje, Novgorode) jos atsirado XI a. prie cerkvių ir vienuolynų; joms išlaikyti iš gyventojų buvo renkamas tam tikras mokestis. LIETUVOJE gydymo tipo įstaigų buvo XVI a. I pusėje. Jos buvo vadinamos špitolėmis. Čia būdavo globojami ir gydomi paliegę beturčiai (už buvimą mokėti nereikėjo). Špitolėms vadovavo dvasininkai. XVII—XVIII a. jos tapo daugiau elgetynais, negu gydymo įstaigomis. Po reformų didesnės špitolės XVIII a. pab.—XIX a. pr. tapo med. įstaigomis (ligoninėmis), o mažos, veikusios prie bažnyčių, rūpinosi tik beturčių ir paliegėlių globa. 1860—61 Lietuvoje veikė 19 ligoninių miestiečiams ir bajorams, 2 — valst. dvarų baudžiauninkams, 3 — priv. dvarų baudžiauninkams, 11 karo ligoninių, 14 kalėjimo ligoninių. Krikščioniškojo gailestingumo struktūros istorijos bėgyje: Nuo spontaniškojo gailestingumo į organizuotą patarnavimą. Nuo VI amžiaus remiantis Bažnyčios susirinkimų nutarimais, palaikant ir padedant civiliniams įstatymams, pradeda suteikti asignacijas grynai vargšų palaikymui. Romoje, pvz., ėmė kurtis karitatyviniai centrai, vadinami diakonijomis, kurie funkcionavo senuose maisto teikimo namuose. Jose buvo patarnaujama 10 000 neturtingųjų. VIII a. vien Romoje egzistavo 18 centrų, kuriuos prižiūrėjo Bažnyčia. Tie kuriems reikėjo pagalbos buvo surašomi į sąrašą kuris vadinosi Matricola ir gaudavo, nustatytomis savaitės dienomis, paramą arba natūra arba pinigais. Jeigu Matricola siekė humanitarinio tikslo betarpiškai padedant stokojantiems, tai kartu atsirado labai vertingas socialinis tikslas: priskirti vargšus prie savitarpio pagalbos kaimų, tuo sutrukdant jiems klajoti ir įtraukiant vargšus į visuomenę suteikiant jiems pastovią gyvenamąją vietą ir darbą. Įvairūs vietiniai Bažnyčios susirinkimai, ypač Galijoje V-VIII amžiais, kovojo už Bažnyčios teisę ginti neturtinguosius nuo feodalų piktnaudžiavimo, įpareigodavo vyskupus priimti visus, net ir nepažįstamus, maldininkus; draudė dvasininkams, ne vienuoliams, pervesti lėšas skirtas neturtingiems savo giminių naudai. Žlugus Vakarinei Romos imperijai, Bažnyčia suvaidino didžiausią vaidmenį visuomenės santykių atstatyme ir socialinių, ekonominių ir politinių institucijų sukūrime, o ypač suvaidino neįkainuojamą integracinį vaidmenį viduramžių kūrimuisi. Ji suteikė Europai, kuriančiai savo civilizaciją ir kultūrą, ištisą vertybių sistemą, suteikiančią galimybę susikalbėti, suprasti vieniem kitus. To dėka, Europa galėjo kalbėti bendra ir artima visiems kalba. Kalba eina ne tik lingvistinį lotynų kalbos naudojimą, bet visų pirma apie bendrų krikščioniškų vertybių ir sampratų kalbą, ko pagrindu galėjo atsirasti, nežiūrint visų skirtumų, naujas Europos veidas ir naujos žmonių ir sociumų bendravimo formos. Kad įvykdyti šią rolę, Bažnyčia turėjo pati viduje susivienyti ir pagalvoti apie atstatymą ir vystymą savo struktūrą, o taip pat išdirbti taktiką prie besikeičiančių ir nestabilių sąlygų, kuriose atsidūrė Europa. Tai buvo sunkus uždavinys ne tik atkuriant Bažnyčią, bet ir kuriant kultūrinius socialinius Europos pagrindus ant Romos imperijos griuvėsių. Čia didelę reikšmę suvaidino šv. Augustino kūriniai. Be to Bažnyčia stengėsi išsaugoti antikinės kultūros likučius. Čia negalima nepaminėti šv. Benedikto ir Grigaliaus Didžiojo įtakos. Nuo kenčiančio neturtą į savanorišką neturtą Pasibaigus persekiojimams, pamažu išnyko ir kankinystės idealas, kaip krikščioniškojo gyvenimo viršūnė. Į krikščioniškąją visuomenę ėmė skverbtis kitokio heroizmo troškimas, kaip kad gyventi tobulesnį krikščioniškąjį gyvenimą atsiskiriant nuo pasaulio ir išeinant gyveni į dykumas ( pvz., į Egiptą, į mažąją Aziją). Imta atsisakyti savo turto ir pasirenkamas neturtas kaip nauja vertybė ir naujas gyvenimo būdas. Tokios idėjos gimė nuo IV amžiaus, pirmieji vienuoliškieji judėjimai vystėsi Rytuose šventųjų Pahomijaus ir Bazilijaus, Vakaruose – šv. Benedikto įtakoje. Pagal vienuolynų įkūrėjų parašytas regulas, tie kurie pajunta įkvėpimą gyventi evangeliniais patarimais, neturtas tampa savanoriškai pasirinktu gyvenimo stiliumi, asketine norma. Tačiau tai netrukdė, net gi skatino, vienuolius rūpintis “nevalingais vargšais” ir piligrimais, kurie bet kuriuo paros metu pasibelsdavo į vienuolynų vartus. Čia jie susilaukdavo svetingumo, medicininės slaugos, maisto ir drabužių. Šalia vienuolynų kilo viešbučiai, senelių namai, kur, “vardan Kristaus” buvo priimami visi ateinantys. Maro ir bado laikotarpiais, iš šiaurės vikingų iš pietų saracėnų invazijų metu, palei maldininkų kelius į Šv. Žemę ar į Santiago di Compostela, vienuolynai sudarė vientisą sistemą kuria pasitikėjo ir civilinės struktūros. Viduramžių istorikas Leo Moulin galėjo patvirtinti, jog šiame periode Bažnyčia skyrė vargšams trečdalį savo ekonominių lėšų. šv. Benediktas (+547), popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas Europos globėju, buvo vienuoliškojo gyvenimo pradininkas Vakarų Bažnyčioje. Jo sukurti Įstatai remiasi puikiu žmogiškosios prigimties, žmonių tarpusavio poveikio principų ir socialinių pagrindų žinojimu. Įstatai tapo įvairių benediktinų vienuolynų konstitucijų pagrindu ir dėka šv. Benedikto sukurto principo Ora et labora – Melskis ir dirbk, benediktinų ordinas ir kiti vienuolynai, kilę iš jo, suvaidino labai didelę reikšmę kuriant krikščioniškąją kultūrą ir net bendrai visos Europos kultūros pagrindus. Nes Įstatų pagrinduose yra ne tik dvasinių vertybių prioritetas, bet ir didelis žmogaus darbo ir dėka jo kuriamos kultūros, tiek materialinės, tiek dvasinės, supratimas. Luomiškoje viduramžių Europos struktūroje vienuoliškieji ordinai, kurie vėliau reformavosi ir augo skaičiumi, sudarė ypatingą luomą. Šis vienuolių luomas suvaidino didelę rolę ne tik socialiniam-kultūriniam, bet ir ekonominiame gyvenime, nežiūrint religinės ir pastoracinės rolės. Ankstyvųjų viduramžių epochoje svarbią rolę Bažnyčios vidinio gyvenimo organizavime suvaidino Grigalius Didysis (+604 m.). Jis buvo puikus rašytojas ir Bažnyčios Tėvas, o kaip popiežius – puikus bažnytinio gyvenimo organizatorius, ir beveik kiekvienoje srityje, pradedant religinėmis apeigomis (sakramentai, antifinos, gregorinis giedojimas) ir baigiant visuomeniniais ir ūkiškais klausimais. Grigalius praveda iš pagrindų dvasininkijos, vienuolynų ir kitų bažnytinių institucijų reformą. Jis išleidžia eilę nutarimų, susijusių su bažnytine nuosavybe, kur gana smulkmeniški nurodymai eina ranka rankon su giliu teisingumo jausmu ir rūpesčiu plėsti krikščioniškąjį gailestingumą - caritą. Kantrus kitatikiams, besirūpinantis žydais, jis su dideliu dėmesiu gina neturtėlių teises. Jis išpirkinėja iš vergovės vergus, padeda apmokėti jiems skolas, kartais net parduoda bažnytinį tuyrtą, kad sušelpti vargšus. Galiausiai jis įkuria ir išlaiko labdaros įstaigas. Šv. Grigalius Didysis, Past. 3, 21 - “Kai duodame vargšams, kas jiems būtina, mes anaiptol ne savo dosnumą parodome, o grąžiname, kas jiems priklauso; veikiau atliekame teisingumo pareigą, o ne gailestingumo darbus.”. Grigalius Didysis laikė, jog kiekvienas žmogus nuo gimimo yra laisvas, todėl visi vergai privalo būti išlaisvinti. Būtent Grigalius, visomis jėgomis kovojo su vergove ir Romos sinode 597 m. išleido sprendimą, pagal kurį, kiekvienas vergas tapęs dvasininku ar vienuoliu, tuo pačiu gauna laisvę. Be to, kiekvienas vyskupas gauna teisę išlaisvinti vergą, dirbantį bažnyčios ūkyje. Nežiūrint to, kad viduramžiuose Bažnyčia buvo ganėtinai pasiruošusi socialinės, politinės ir kultūrinės rolės vaidmeniui, tačiau ji nebuvo vienintele turinčia poveikį socialinei-ekonominei viduramžių sistemai. Nes feodalizmas – visų pirma yra ne socialinis-ekonominis, bet socialinis-politinis reiškinys. Jis formavosi iš to, kad tiek atskiri žmonės tiek visa visuomenė pastoviai buvo pavojuje, kilusiame dėl tautų kraustymosi ir imperijos subyrėjimo. Tai buvo primityvios socialinės-ekonominės struktūros rezultatas, ypač iš atžvilgio į visuomenės sandarą. Čia reikia atkreipti dėmesį į tam tikrą skirtumą tarp viduramžių miestų ir kaimų. Nors kai kurie miestai buvo įjungti į feodalinę struktūrą kaip savarankiški dariniai, miestuose išliko ir net formavosi ypatingi dariniai (komunalinė miestų sistema, cechai, gildijos), kai tuo visi metu feodaliniai santykiai laikėsi ant asmeninės priklausomybės, kurios pagrindu buvo nuosavybė – iš vienos pusės ir gynybinė funkcija iš kitos pusės. Vienuolynai viduramžiuose buvo ne tik religiniu judėjimu, bet ir tuo pat metu sprendė visą eilę visuomeninių-ekonominių problemų ir suvaidino žymią rolę politiniame gyvenime. Ypač pagrindžiant darbo būtinumą. Religinis darbo motyvavimas atnešė viduramžių vienuolynams didžiulį ekonominį efektą, kuriuo naudojosi visa tuometinė visuomenė. Tiesa, negalima nepasakyti, jog šis pelnas slėpė savyje pavojų ir pačiam vienuoliškam gyvenimui. Prisiminkime pvz.: Kliuni reformą – Katalikų Bažnyčios pertvarkymai X-XI a. Judėjimo už bažn. reformą centras buvo benediktinų vienuolynas Kliuni (Prancūzijoje, Burgundijoje). Šia reforma siekta feodalinio suskaldymo sąlygomis padidinti Katalikų Bažnyčios ekonominę ir visuomeninę galią, sustiprinti bažnytinę bei pasaulietinę popiežiaus valdžią. Vykdant Kliuni reformą, sukurta Kliuni vienuolynui pavaldi kongregacija, kuriai priklausė šimtai vienuolynų Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Š. Italijoje, Ispanijoje. Jie buvo pavaldūs ne vyskupams, o popiežiui. Sugriežtinta, asketizuota vienuolių gyvensena (nuosavybės atsisakymas, celibato laikymasis) uždrausta simonija. Nors pasaulietiniai feodalai priešinosi, Kliuni reforma sustiprino Katalikų Bažnyčią, ypač popiežiaus valdžią. Be to vienuolynai, dėka celibato, tam tikra prasme sprendė demografinę problemą ir saugojo feodalinę sistemą nuo visiško ir greito subyrėjimo, turint mintyje po feodalo mirties vystančius pagal palikimą turto padalinimus ir išgraibstymus. Vienuolynai šalia religinės, vykdė didžiulę švietėjišką ir caritatyvinę veiklą. Savo egzistavimu ir veikla jie priminė visiems apie evangelinę vertybių hierarchiją ir praktinę jų reikšmę. Viduramžiais vis labiau Bažnyčios karitatyvinę veiklą perėmė vienuolynai. Tačiau šiuo laikotarpiu bažnytinės gėrybės buvo feodalizuotos, vienuolynų globa tapo rutina, o kai kurių vyskupų elgesys – net nevertas šios tarnybos vardo. Atsirado pasauliečių inicijuotų bei jų vadovaujamų dvasinių sąjūdžių, vadinamųjų skurdo judėjimų, norėjusių atnaujinti bažnytinį tarnavimą vargstantiems. Dalyvaujant pasauliečiams buvo išplėtotos įvairios paslaugos, pavyzdžiui, ligoninės miestuose, viešbučiai kaimuose, prieglaudos valkatoms bei piligrimams pakelėse, taip pat labdaringa brolijų veikla. Vis dėlto derėtų pabrėžti, jog nė vienas skurdo judėjimas nebūtų buvęs sėkmingas be vyskupų sutikimo ir nuolankumo. Visą šį atsinaujinimą pirmiausia skatino noras priartėti prie evangelinio neturto ištakų. Tai aiškiai liudija, kad bet kuri Bažnyčios karitatyvinė praktika turi būti stipriai sąlygojama religingumo. Priešingu atveju jai gresia sukalkėti arba visiškai nukrypti nuo savo krikščioniškųjų principų. Viduramžių vienuoliai savo prieglaudose suteikdavo svetingumą maldininkams ir pabėgėliams; pasaulietiškos brolijos per ligonines ir kredito įstaigas padėdavo skurde esantiems; pradedant naujaisiais amžiais įvairios kongregacijos ėmėsi švietėjiškos mokomosios veiklos kurdamos liaudies mokyklas kovai su analfabetizmu; visa eilė caritatyvinių organizacijų 18 a. teikė pagalbą naujų laikų vargšams: proletariatui ir jų šeimoms; mūsų šimtmetyje skurdo problema ir badas tampa visos planetos rūpesčiu. Krikščionys, kartu su kitų religijų atstovais ir net su netikinčiais privalo būti pirmoje kovos su skurdu, vargu, kančia eilėje. XI-XIII a. V. Europos katalikų vienuolynai labai praturtėjo, virto žemvaldžiais. Jie prisidėjo prie žemdirbystės kėlimo, amatų, prekybos plėtojimo. Vid. amžių pradžioje, kai švietimas priklausė bažnyčiai, turėjo mokyklų, saugojo ir perrašinėjo rankraštines knygas. Kai kurie vienuolynai yra pasitarnavę moksli. Per kryžiaus karus prie vienuolynų įsteigta ligoninių sužeistiems riteriams slaugyti, belaisvių išpirkimo ir keitimo punktų. Vienuolyno mokykla, veikianti prie vienuolyno. Labiausiai paplito vid. amžiais krikščioniškose šalyse (VI—VIII a. pradėtos kurti Bizantijoje ir V. Europoje). Buvo 2 tipų: uždaros (vad. vidinės) — būsimiems vienuoliams mokyti, viešos (vad. išorinės) — būsimiems dvasininkams ir pasauliečiams mokyti. Mokymo lygis nevienodas. Mokyklas lankantys berniukai gaudavo pradinį arba vidurinį išsimokslinimą. Rusijoje iki XVII a. buvo pradinių mokyklų lygio (vėliau — dalis vid. mokyklų tipo) mokyklos. Lietuvoje pirmoji mokykla įkurta XV a. prie Vilniaus pranciškonų vienuolyno. XVI—XVIII a. nemaža mokyklų (dažniausiai vid. mokslo lygio) turėjo jėzuitai, pijorai, dominikonai. Kai kurios tų mokyklų buvo vadinamos kolegijomis ir tik sąlygiškai priskirtinos vienuolynų kategorijai. Tarpukario Lietuvoje veikė kelios vienuolynų išlaikomos gimnazijos. Nuo gailestingumo darbų į vargšų reabilitaciją Po tautų kraustymosi, gana tamsus ir baisus pasaulis, visiškai nesiliovė būti tokiu net ir po tūkstančio metų, tik su tuo skirtumu, kad XII ir XIII amžiuose, šis pasaulis pradėjo vis labiau aiškiai suvokti savo siaubingą padėtį ir stengtis iš jos ištrūkti. Tai įtakojo ne tik filosofijos ir teologijos vystymąsi, bet ir kai kuriuos socialinius judėjimus, ypač dabar egzistuojančius vienuolynų ordinus, visų pirma pranciškonų judėjimą. Niekada Europoje nebuvo tokio paradokso, kaip XII amžiuje. Nes tame amžiuje Europa buvo ypač vieninga ir tuo pat metu labai susiskaldžiusi. Pagrindiniu vienybės pagrindu buvo krikščionybė su visa jos kultūra ir lotynų kalba. Tai pasireiškė ir politinėje sferoje kviečiant išvaduoti Šv. Žemę nuo islamo – Kryžiaus Karai. Čia vienijosi krikščioniškų tautų brolybės idėja ir įvairios politinio misionieriavimo formos. Vienijantį vaidmenį vaidino feodalinė sistema ir prekyba, kuri tam tikrų prekių rūšimis apėmė visą Europą ir net peržengė jos ribas. Tačiau tuo metu Europa buvo ir siaubingai susiskaldžiusi. Sacrum imperium idėja svyravo tarp cezaropapizmo ir papocezarizmo ir to įtakoje pavirto į pagoniškų šalių užkariavimo ideologiją, o ne į krikščioniškų šalių vienybės pagrindą. Bažnyčia ne tik nesugebėjo išsaugoti taikos pasaulyje, bet ir pati ėmė kariauti už teisę į savą reformą ir organizuoti Kryžiaus žygius, kurie buvo tam tikru apsauginiu vožtuvu, būtinu tam, kad sumažinti vidinę krikščionybės įtampą. Popiežius dalina karaliams karūnas ir tuo pat metu yra privestas kovoti už teisę skirti vyskupus. Tačiau įvyko paradoksas: pradžioje, savanoriškai pasirinktas vienuolių neturtas, apaugo dotacijomis, dovanomis, žemėmis ir kitokiais įvairių rūšių turtais. Vienuolynai, vykdydami pasitraukimo iš pasaulio idėją ir reikalaudami iš savo narių paklusnumo, skaistumo ir neturto įžadų, tuo pačiu tampa didžiule ekonomine ir politine jėga, kurios negali paveikti net vienuolynų reformos. Vienuolynai, kaip svetingumo ir kultūros centrai, tapo ir galios centrais. Vienuolynų vyresnieji – abatai turėjo vyskupų teises, kai kurie iš jų siekė tapti popiečiais ir kovoti su imperatoriais. Štai kodėl tarp XI ir XII amžių, ėmė vystytis įvairūs dvasiniai judėjimai sugrąžinantys evangeliškąjį neturtą kaip gyvenimo taisyklę, šventieji Pranciškus ir Domininkas, pasirenka gyveni vargšais tarp vargšų. Tokių elgetaujančių vienuolynų atsiradimas naujojoje europinėje visuomenėje paskatino ir politinę reakciją prieš socialinį neteisingumą, prieš lupikavimą ir kitus negatyvius ekonominius veiksnius, prieš feodališkus šeimininko ir vergo santykius. Tas skatina naujų, vienuolišką gyvenimą atnaujinančių vienuolynų atsiradimą. Vėl auga skaičius asmenų kurie savanoriškai pasirenką neturto gyvenimą, prieš tai pažinę turtų skonį. Ypatingą reikšmę socialinio gyvenimo formavimuisi ir krikščioniškai mąstysenai vėlyvuose viduramžiuose turėjo šv. Pranciškaus iš Asyžiaus (+1226) protestas, greitai išaugęs į didelį pranciškonišką judėjimą, apėmusį savo įtaka visą Bažnyčią. Tai buvo savotiška vienuoliško gyvenimo reforma, kuri buvo laukiama ir to dėka pranciškoniškas protestas buvo amžininkų suprastas ir iššaukė didžiulį susidomėjimą ir net entuziazmą. Tai buvo grynai evangeliškas protestas, labai artimas viduramžių žmogui, kuris visada prieš akis turėjo turtais pertekusių feodalų ir prasižengiančių neturtui vienuolynų gyvenimą ir skurdžią liaudies padėtį. Tačiau pranciškoniškas judėjimas neturėjo savyje nei luomų hierarchijos atmetimo, nei materialinių vertybių pasmerkimo. Tai buvo ne atmetimas, bet aukštų dvasinių vertybių įtvirtinimas, į pirmą vietą iškeliami evangeliniai principai, kaip meilė, susilaikymas ir turtų atsisakymas. Net gi pranciškoniškas asketizmas buvo ne atmetimas to kas žmogaus prigimčiai natūralu, bet siekimas absoliuto, mistiško susijungimo su Dievu. Štai kodėl pas šv. Pranciškų rado pastogę visi tie, kurie pajuto krikščioniškojo tikėjimo išpažinime išstumtais iš nors iš krikščioniško viduramžių pasaulio, kuriame egzistavo turtų kaupimo aistra ir didžiulis socialinis susiskaldymas. Šv. Pranciškus labai bijojo, kad jo judėjimas pavirtęs vienuolynu, apaugs įtakingais ryšiais ir turtais ir nugrims į buities problemas. Krikščioniškaisiais viduramžiais sužibo gailestingumo darbai, susidedantys iš dviejų sektorių: gailestingi darbai kūnui ir sielai – kilę iš Mt.25. Šie du gailestingumo darbų sektoriai buvo akcentuojami, ypač XII a., per šv. Mišių homilijas, kaip būtina ikonografinė sąlyga paveiksluose, viražuose ar skulptūrose. Per parapijinę ir besiruošiančių sakramentams katechezę. Atsirado karitatyviniai vienuolynai: 1190m. Vokiečių kunigų Teutonų ordinas – gailestingumo darbai ligoniams ir vargšams; 1373 m. Gerolamini – gailestingumo darbai; Ordo B. Mariae Virginis de Mercede – 1218 m. darbas su kaliniais ir t.t. Sužydėjo įvairios pasauliečių brolijos, labdaros institutai, ligoninės, maldininkų namai. XII-XIV amžiais ėmė keistis požiūris į vargšą: vargšas jau nebebuvo gailesčio ir labdaros teikimo objektas, bet buvo visų pirma pripažintas kaip žmogiškasis asmuo, turintis savo teises, kurias privalėjo gerbti turtingieji ir galingieji. Nuo 1230 (vos po šv. Pranciškaus ir Asyžiaus mirties) kai kurie teologai ir kanonistai suformulavo “Vargšo teisių chartiją”, kuri buvo grindžiama teisingumo ir gailestingumo principais. Bernardas iš Sienos ( kuris per kredito ir lombardo įstaigas kovojo su piktnaudžiavimais) ir Savonarola griežtais žodžiais kovojo su turtuolių bejausmiškumu vargšams. Florencijos arkivyskupas, šv. Antoninas, mokė jog perteklius prasideda tik tada, kai vargšų poreikiai yra patenkinti. Savojos grafas Amadėjus VI ir Castiglijos karalius Alfonsas XI įsteigė specialią pareigybę – vargšų advokatas. Ėmė įsigalėti principas: teisingumas yra pirmesnis už išmaldą. Neturtas tapo juridine o ne tik ekonomine problema. Nuo XIV a. vargšas tapo jau ne tik Kristaus atvaizdu, kuriam suteikiant išmaldą atsilyginama už savo nuodėmes, bet asmeniu kuris auklėjamas darbu, pamokymais ir katecheze. Naujieji amžiai išaukština žmogų Reformacija - XVI a. platus visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas didesnėje Europos dalyje prieš viešpataujančią katalikybę ir feodalinę santvarką. Reformacijos svarbiausios priežastys: feodalizmo irimas, kapitalistinių santykių ir naujų visuomenės klasių formavimasis, socialinių prieštaravimų paaštrėjimas. Laikui bėgant 1521-22 m. Liuterio judėjimo radikalumas ėmė silpnėti. Nutraukusi ryšois su liaudies judėjimu, Liuterio pradėta reformacija pasidarė kunigaikščių atrama. Šv. Tomas Moras (+1535), Anglijos valstybės veikėjas, filosofas, rašytojas. Humanistas. Būdamas reformacijos priešininkas, nepripažino karaliaus Henriko VIII Anglijos bažnyčios vadovu, dėl to buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir nubaustas mirtimi. Savo svarbiausiame veikale “Utopija” pavaizdavo fantastinę salą ir joje gyvuojančią idealią visuomenę. Joje nėra privatinės, net asmeninės nuosavybės, suvisuomeninta gamyba ir buitis, produktai skirstomi pagal poreikius. Darbas privalomas visiems, trunka 6 val. Sunkiausius darbus dirba vergai (belaisviai r nusikaltėliai). Laisvalaikiu vaikai ir suaugusieji mokosi. Tikėjimas laikomas ugdančiu moralę. Valdžia renkama. Pagrindinė visuomenės ląstelė yra šeima, siejama daugiau gamybinių negu gimininių ryšių. Išėjimas į utopiją, tai be abejonės buvo krizės išraiška. Katalikų teologija užėmė iš vienos pusės gynybines pozicijas, o iš kitos pusės buvo nepajėgi savo analize atskleisti tikrąsias reformacijos šaltinių. Teologija vis labiau tolo nuo realybės. Juk aišku, kad reformacija nors ir buvo religiniu ir net teologiniu judėjimu, tačiau reformacija turėjo ir socialinę – politinę dirvą. Katalikų Bažnyčios atsakas į reformaciją apsiribojo tik teologiniais aspektais, visiškai nematant socialinių politinių. Tuo budu Reformacija, greitai ėmė atitraukti katalikus nuo socialinių ) ekonominių ir visuomeninių – dorninių problemų, o tai nepalankiai atsiliepė pačiai teologijai ir smukdė katalikiškosios visuomenės mintį. Priežastis ne tik gynybinėje katalikų pozicijoje, bet ir teologiniai socialinės padėties teologinė analizė buvo nepakankama. Tuo metu socialiniai ekonominiai procesai ir ideologinės permainos, parsidėjusios viduramžiais, ėmė darytis dar labiau ryžtingos ir ideologijos bei visuomeniniai dariniai palaipsniui ėmė tolti nuo teologijos ir kartu nuo katalikybės. Prasidėjus Naujiesiems laikams, atsakomybė už socialinę pagalbą vis labiau ėmė atitekti pilietinei bei valstybinei vyresnybei. Miesto ir valstybės valdžios įstaigos mėgino spręsti socialines problemas savo priemonėmis. Tokiomis aplinkybėmis mėginta atnaujinti ir bažnytinę Caritas. Impulsų šia kryptimi tuo metu davė ne bažnytiniai pareiškimai, bet charizminės asmenybės. Tiesa, Tridento Susirinkimas akcentavo pareigą rūpintis vargstančiais ir vyskupų priežiūros teisę karitatyvinės veiklos srityje. Tačiau reikšmingiausia buvo tokių asmenybių kaip Carlo Boromeo, Jono Ciudadiečio (Dievo Jono) ir ypač Vincento Pauliečio veikla. Carlo Boromeo suorganizavo atvirą socialinę pagalbą bado ir maro metais, Jonas Ciudadietis įsteigė ordiną, labai prisidėjusį prie ligonių slaugos atnaujinimo, o Vincentas Paulietis – bendruomenes, padariusias didelę įtaką karitatyviniam darbui. Nors valstybė aprėpdavo vis daugiau labdaringos veiklos sričių, Bažnyčia bei jos karitatyvinė diakonija liko svarbus pagalbos teikėjas ir Naujaisiais laikais. Nuo pirmųjų XV a. dešimtmečių labdara sekuliarizuojasi: civilinės institucijos pažangiai žengia žingsnį socialiniuose patarnavimuose link toje sferoje pirmaujančios Bažnyčios. Ispanų humanistas ir filosofas Giovanni L. Vives (1492 –15) vienas iš pirmųjų skelbė socialinių aspektų ir turto panaudojimo prioritetus (darbas ir taika civilinėje visuomenėje), antroje vietoje palikdamas religinius aspektus ( gailestingumo darbus). Savo moksliniame veikale De subventione pauperum (1525) kalba apie socialinį neteisingumą ir tvirtina, jog “visi daiktai kuriuos Dievas sutvėrė pragyvenimui yra visiems žmonėms bendri”. Bažnyčia šiuo laikotarpiu neatsisako savo tradicinės karitatyvinės veiklos, tik labiau specializuojasi įvairiuose sektoriuose, kaip mokyklos, misijos ir t.t. Tridento susirinkimas įsako dvasininkams ir vyskupams rūpintis vargšais.. Rūpintis ligoniais atsirado specializuotos vienuolių kongregacijos: 1537 m. – Fate Bene Frateli; Šv. Kamilijus Lelietis, šv. Vincentas Paulietis. Neturtingos liaudies švietimui Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje kūrėsi tam tikslui kongregacijos: pvz., uršulietės. Vos tik atrastose žemėse plito misijos kurios ne tik skelbė Evangeliją ir atvertinėjo į krikščionybę, bet ir teikė socialines paslaugas: stengėsi humanizuoti ir civilizuoti vietinius gyventojus. Domininkonas Bartolomeo de las Casas 1474 dirbo šalia indėnų Meksikoje ir kovojo su kolonijine Ispanijos konkistadorų vergovine santvarka, kurie norėjo pagonis prievarta pakrikštyti. Paragvajuje vienuoliai jėzuitai bandė sukurti demokratinę, ekonominę indėnų kultūrą, tačiau šios vienuolių pastangos buvo europiečių kolonizatorių žiauriai numalšintos. Nuo XVI – XVII amžiaus Europoje vargšus imta laikyti socialiai pavojingais visuomenei asmenimis. Į elgetas ir klajoklius vis labiau pradėta žiūrėti įtartiniau. Pradėta skirstyti į “tikrus vargšus” ir “netikrus vargšus”- valkatas, apsimetėlius, veltėdžius. Tikriems vargšams buvo ir toliau teikiami patarnavimai o “netikrieji” buvo laikomi kriminaliniais nusikaltėliais, todėl arba įkalinami, ištremiami, siunčiami priverstiniams darbams. Net imta drausti privačiai šelpti duoneliautojus: aukos pirmiausia privalėjo būti atiduotos vietos valdžiai, kuri pramatydavo kuriems tikriems skurdžiams sušelpti. Anglijoje valstybės iždas pramatė imti išgyventojų mokesčius vargšų naudai. Kituose Europos kraštuose atsirado analogiškos sistemos. Valstybės siekė kontroliuoti labiausiai pavojingus socialinius sluoksnius. Švietėjiškas periodas pasižymėjo augančiu pasaulietiškumu. Volteras norėjo panaikinti skurdą, kaip visuomenę žeminantį ir negražų reiškinį. Tačiau tai liko tik utopija. Socialinės nelygybės panaikinti nepavyko. Buvo dedamos pastangos pagrįsti patarnavimus vargšams ne religinėmis prielaidomis remiantis, bet žmonių solidarumo ir principais. Prasidėjo vargšo desakralizacijos procesas. Su Prancūzų revoliucija Bažnyčia praranda savo kultūrines ir karitatyvines priemones (konfiskuoti turtai, išblaškyta dvasininkija, sugriautos vienuolynų struktūros). Todėl kaip tik šiuo sunkiu metu labiausiai varganoms socialinėms klasėms ima talkinti don. Bosco, Cottolengo ir kt. Darbas tampa pagrindine vargšų socialinio išlaisvinimo priemone, tuo įgalindamas vargšus įsijungti į pasaulietišką visuomenę kai atlyginimą gaunantys darbininkai. Bažnyčia tapo sąmoningesnė, supratusi, jog kovojant prieš skurdo priežastis reikia spręsti ir politinės bei socialinės prigimties dalykus. XIX ir XX amžiai. XIX amžiuje atsirado daug labdaros organizacijų, kurios, padėdamos vargstantiems, nesivadovavo krikščioniškaisiais motyvais. Tačiau Bažnyčios erdvėje irgi veikė daugybė karitatyvinių institucijų. "Krikščioniškajam socialiniam darbui gerinti bei koordinuoti" 1897 m. buvo įsteigta Katalikiškosios Vokietijos Caritas sąjunga. Derėtų priminti, jog, įsteigus Vokietijos Caritas sąjungą, prie Caritas būstinės Freiburge buvo pastatyta koplyčia, kur darbuotojai galėtų švęsti Eucharistiją ir melstis. Taip buvo akcentuotas tikrasis "gailestingosios Caritas šaltinis, galia ir tikslas". Nuo šios datos Caritas toliau vystėsi kaip labdaringa Katalikų Bažnyčios organizacija. Caritas sąjungos susikūrė Šveicarijoje (1901 m.), Austrijoje (1903), Jungtinėse Valstijose (1910) ir kitose Europos šalyse. 1929 m. Poznanėje atsirado Caritas Institutas, centrinė Lenkijos Caritas būstinė. 1924 m. Amsterdame buvo įsteigtas tarptautinis susivienijimas Caritas Catholica, o po Antrojo pasaulinio karo – Caritas Internationalis (1951 m. prie Šventojo Sosto). Taip įspūdingai plėtojantis institucinei Caritas, nebuvo išvengta ir tam tikrų neigiamų tendencijų: pavyzdžiui, Vokietijoje ir Austrijoje Caritas buvo pernelyg integruota į socialinę valstybę. Nyderlanduose ši organizacija net atsisakė savo grynai konfesinio pobūdžio ir susivienijo su kitomis visuomeninėmis grupėmis. Nepaisant to, kai kurių esminių impulsų apibrėžiant Caritas taptybę galima rasti ne tik tolimoje, bet ir nesenoje praeityje. Aštriai iškyla darbininkų klausimas: kalba eina apie sureguliavimą socioekonominių santykių tarp darbininkų ir buržuazijos klasių bei darbo priemonių nuosavybės sutvarkymą (kapitalizmas ir darbo jėga). Popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum noravum pateikia aiškią Bažnyčios poziciją darbo problemos darbininku išnaudojimo, socialinio neteisingumo klausimu. Ši enciklika buvo labai stipriu impulsu darbininkams, jų judėjimams ir krikščioniškiems socialiniams tyrimams. Evoliucionavo demokratijos link krikščionių pasaulio mentalitetas: nuo XVII – XVIII a. švietėjiško laikotarpio Bažnyčia buvo palikta nuošalyje nuo asmenų socialinės nelygybės klausimo, tai dabar plačiai ėmė vystytis Bažnyčios socialinė doktrina, kunigų pamoksluose per visą XIX a. padėjo darbininkams suprasti jos tikros darbininkų skurdo priežastys slypi industrializacijoje. Reikia pažvelgti į antrąją XX a. pusę, II Vatikano Susirinkimą bei paskutinių Popiežių mokymą, idant pamatytume, jog Katalikų Bažnyčia ( lygiai taip pat ir Protestantiškos Bažnyčios) tapo žmogaus teisių gynėja. Po antrojo pasaulinio karo iškilo idėja evangelizuoti darbininkus, tapti vargšais idant evangelizuoti vargšus. “Kunigai darbininkai” siekė gyventi tarp darbininkų klasės pažindami sunkias darbininkų sąlygas ir mažą atlyginimą. Netrūko krikščionių kurie gynė teik politiškai tiek per profsąjungas silpnai socialiai besilaikančius asmenis. Išsivystė naujos pagalbos bei solidarumo “naujiems vargšams” formos (Caritas, socialiniai savanoriai) Kilęs XVIII a. (kolonializmas) ir besitęsiantis dar ir dabar Šiaurinio ir Pietinio pasaulio konfliktas atskleidžia iš vienos pusės ekonomiškai išvystytą gerbūvį turinčią visuomenę ir iš kitos pusės Trečiojo Pasaulio šalių dramą, kuomet neturėdami pragyvenimo šaltinių, sparčiai augant gyventojų skaičiui, milijonai žmonių kenčia skurdą ir badą. Atsiskleidžia absoliuti būtinybė “naujos ekonominės pasaulio tvarkos”. Trečiojo Pasaulio kraštuose privalo gimti aiški reakcija į į skurdą ir priespaudą. Štai kodėl Trečiojo Pasaulio bažnyčiose Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Filipinuose kilo ypatingas dėmesys vargšams. Šį požiūrį palaikė II Vatikano Susirinkimas o Jonas Paulius II užtvirtino. Vatikano II Susirinkimo ištarmės apie Caritas Vatikano II Susirinkimas įvairiai vartoja Caritas sąvoką, tačiau apie karitatyvinį Bažnyčios darbą kalba aiškiai ir įpareigojančiai. Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą nurodoma, jog Bažnyčia ypač brangina gailestingumą vargšams ir ligoniams. Todėl ji labai vertina visus karitatyvinius darbus. Karitatyvinė tarnyba ir toliau lieka visos Bažnyčios pareiga ir neatimama teisė. Šios tarnybos uždavinys yra perduoti iš Kristaus gautąją Dievo meilę visiems žmonėms ir savo karitatyvinę veiklą padaryti jo ženklu. Todėl karitatyvinė krikščionių tarnyba turi apimti visus žmones ir visus šiandienos vargus. Vykdant šią tarnybą, būtina gerbti žmogaus, kuriam reikalinga pagalba, orumą bei laisvę. Tačiau pirmiausia privalu patenkinti teisingumo reikalavimus; nevalia siūlyti kaip meilės dovanos to, kas jau priklauso pagal teisingumą. Reikia šalinti blogio priežastis, o ne tik padarinius. Pagalbą būtina organizuoti kaip pagalbą savipagalbai. Tai reiškia, kad reikalingų pagalbos žmonių nevalia traktuoti kaip bejėgių ir nesavarankiškų objektų. Taigi kalbama ne apie globėjišką, bet apie partneriškąją pagalbą. Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes aiškiai sakoma, jog Bažnyčia rūpinasi kiekvienu žmogumi kaip individu ir kaip visuma. Jai rūpi išgelbėti žmogiškąjį asmenį ir atnaujinti visuomenę. Vadinasi, kalbant apie šiandienos krikščionių karitatyvines pastangas, nevalia apsiriboti vien materialia pagalba. Vargstantys yra ne tik tie, kurie neturi kasdienės duonos, bet ir tie, kurie jaučiasi išstumti iš vadinamosios šiuolaikinės visuomenės. Susirinkimas apie veiklią artimo meilę kalba kaip apie pagrindinę visos Bažnyčios funkciją. Teisingai veikliai mylėti artimą – tai teigiamai veikti pasaulį siekiant daryti žmonių gyvenimą žmogiškesnį. Būtent po Susirinkimo ir jo metu buvo išplėtota vargšų pasirinkimo samprata, reikalaujanti artimo meilę įgyvendinti pirmenybę teikiant vargšams, kaip tai enciklikoje Sollicitudo rei socialis suformulavo dabartinis popiežius Jonas Paulius II. Taigi galima konstatuoti, kad Vatikano II Susirinkimas davė esminių postūmių karitatyvinei veiklai atnaujinti. Pagalbinis Caritas mokslo vaidmuo Karitatyvinio darbo sritis taip išsiplėtė, kad, norint vis geriau įgyvendinti artimo meilę, ją reikia nuolatos teoriškai apmąstyti. "Tyrinėdamas ir mokydamas Caritas mokslas remiasi moksliniais biblinės, istorinės bei sisteminės teologijos duomenimis, taip pat įvairių humanitarinių mokslų (medicinos, psichologijos, sociologijos, socialinės pedagogikos ir kt.) žiniomis. Kenčiantis žmogus yra jo pirmasis praktinių - teologinių tyrimų dokumentas, padedantis žmogus – antrasis, o Bažnyčia su jos nurodymais dėl socialinės - karitatyvinės tarnystės – trečiasis". Caritas mokslas, kaip savarankiška sritis, priklauso praktinei teologijai ir yra labai artimai susijęs su krikščioniškaisiais socialiniais mokslais. Anksčiau jis buvo pastoracinės teologijos dalis; pirmą kartą institucionalizuotas 1925 metais, įsteigus Caritas mokslo ir krikščioniškojo socialinio darbo institutą Freiburgo (i. Br.) Alberto Ludwigo universitete. Šis institutas, mano nuomone, yra svarbus centras, kuriame atsižvelgiama į tvirtą teologijos ir karitatyvinio darbo sąsają. Ieškant Caritas tapatybės, Caritas mokslui, kaip karitatyvinei teologijai – jeigu jį taip galima pavadinti,– gali tekti gana didelis vaidmuo. 1995 m. buvo įsteigtos Caritas studijos Varšuvos Katalikų teologijos akademijoje. Studentams čia ne tik perteikiamos praktinės žinios, bet ir akcentuojami teologiniai karitatyvinio darbo bei jo tapatybės pagrindai. Tokios studijos rekomenduotinos visiems Caritas darbuotojams. Ypatingi iššūkiai šiandienos Caritas Karitatyviniam darbui nuo pat pradžių buvo būdinga įtampa tarp Evangelijos reikalavimų ir adekvačių atsakymų į individualius bei socialinius sunkumus paieškos. Kiekviena visuomenė šiandien kinta labai greitai, o drauge su ja keičiasi ir žmonių poreikiai bei jų patenkinimo galimybės. Kalbant apie karitatyvinį darbą, tai reiškia būtinybę vis iš naujo apibrėžti jo tapatybę bei svarbą. Kokie iššūkiai šiandien iškilę artimo meilei? Čia ypač turimi galvoje pokomunistiniai kraštai. Karitatyvinė veikla neišvengiamai turėtų profesionalėti. Tai, savaime suprantama, nereiškia, kad turėtų dirbti tiktai etatiniai darbuotojai. Kalbama apie itin profesionalų pagalbos teikimą. Ir etatiniai darbuotojai, ir savanoriai turėtų būti kuo geriau pasirengę savo veiklai. Todėl visiems Caritas darbuotojams reikia sudaryti galimybes lavintis ir kelti kvalifikaciją. Lenkijoje mėginame tai daryti minėtomis Caritas studijomis. Nors socialinėje srityje veikia nemažai pagalbą teikiančių institucijų, tebėra daug darbų, kurių būtina imtis. Tad kyla klausimas, ką Bažnyčiai per savo Caritas organizacijas reikėtų daryti pirmiausia, nes ji, savaime suprantama, nepajėgi aprėpti visko. Pirmiausia Caritas negali atsisakyti pagalbos fiziškai ir dvasiškai neįgaliems ar nukentėjusiems žmonėms. Be to, ši organizacija turėtų skirti dėmesį žmonėms, kurie jaučiasi vieniši savo socialinių sunkumų akivaizdoje ir nepajėgūs jų savo jėgomis pakelti. Juk Caritas privalo visada padėti žmogui ne tik tenkinti materialinius poreikius, bet ir giliai atsakyti į dvasines viltis. Ji turėtų padėti tiems, kuriais niekas nebesirūpina ir nenorėtų rūpintis. Padėti materialiai palyginti lengva, tuo tarpu Caritas turėtų duoti daug daugiau. Be to, Caritas reikėtų imtis kai kurių globalinių problemų. Viena jų – pabėgėliai ir emigrantai. Tai taip svarbu todėl, kad Europoje bei jos kaimyninėse srityse yra turtingų ir skurstančių šalių, ir vargšai, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, traukia į vadinamuosius turtinguosius kraštus. Keista, kad pabėgėlių tikslu tampa ir kai kurios buvusios komunistinės šalys. Emigrantai ir pabėgėliai irgi turi teisę į pagalbą, ir Caritas gali padaryti jiems daug gero. Jau minėta, kad Caritas nepajėgus aprėpti visų uždavinių socialinėje srityje. Apskritai ji ir neturi pretenduoti į labdaringos veiklos monopolį. Taigi šiai organizacijai būtina bendradarbiauti su kitomis pagalbą teikiančiomis institucijomis ir ypač viešąja socialine pagalba. Sykiu derėtų neužmiršti, kad karitatyvinį darbą labai dažnai – žinoma, tik iš dalies – finansuoja valstybė. Taip yra, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur Darbo ir socialinių reikalų ministerija remia įvairius Caritas projektus. Būtina siekti bendradarbiauti su visomis pagalbą teikiančiomis institucijomis ir vengti beprasmiško varžymosi. Juk darbo socialinėje srityje pakanka visiems. Vykdant Caritas tarnybą, itin privalu rūpintis, kad ji netaptų pernelyg biurokratizuota ir formalizuota. Organizuotasis pagalbos teikimas neturėtų virsti vadinamuoju aparatu, o žmonės – atveju ar dalyku. Tai reiškia, jog pagalbos organizacijai niekada nevalia prarasti savojo tarnystės pobūdžio, ir pirmiausia tai pasakytina apie Caritas. 1998 12 31 Vaticano duomenimis katalikų skaičius pirmą kartą istorijoje viršijo milijardą: šiuo metu katalikų visame pasaulyje yra milijardas ir 5 milijonai ir jie sudaro 17,3 procento visų pasaulio gyventojų. Šiandien pasaulyje vienuolių vyrų ir moterų yra 1 milijonas 100.000 tūkstančių. Tai sudaro 0,12 % visų Katalikų Bažnyčiai priklausančių žmonių. Moterų vienuolių 72,5% visų vienuolių. Jos kartu su broliukais “pasauliečiais” sudaro 82,2% Vienuolių kunigų ir diakonų - 17,8% Aktualiai egzistuoja: Popiežiškųjų teisių 1.423 moterų vienuolynai. Diecezinių teisių - 1.550 moterų vienuolynų. Popiežiškųjų teisių vyrų vienuolynų - 250. Diecezinių teisių vyrų vienuolynų 242. Azijos kontinente gyvena 2/3 visos žmonijos t.y. 60% gyventojų. 3 milijardai 354 milijonai gyventojų. Iš jų 90 milijonų katalikai - 2,8%: 50 milijonų Filipinuose, 15 milijonų Indijoje, 5 milijonai ir 600 tūkstančių Vietname ir 5 milijonai Pietų Korėjoje. Japonijoje katalikų 0,35%; Mongolijoje 0,01% Vyskupų Azijoje (1993m) turime 592. Parapijų, misijų stočių, kapelionų stočių 60 445: parapijų - 17.134; misijų stočių - 33.338; Diecezinių kunigų - 22.102; kunigų vienuolių - 15.787; pastovių diakonų - 104 ir katechetų - 89.717. Kunigų vienuolių 15.787: Indijoje - 6.800; Filipinuose - 2.190; Indonezijoje 1.683; Japonijoje 1.355. Vienuolių broliukų 7.323: Indijoje - 2.798; Indonezijoje - 1.106; Filipinuose 774. Moterų vienuolių 120.972: Indijoje 70.947; Filipinuose - 9.318; Japonijoje - 6.804; Pietų Korėjoje - 6.711. Tačiau katalikai atlieka didžiulį socialinį darbą. Katalikai Azijoje išlaiko: 8.621 vaikų darželį; 13.216 pradinių mokyklų 7.681 vidurinę mokyklą Katalikiškus universitetus Azijoje lanko - 320 tūkstančių studentų: Filipinuose - 91.276 Indijoje - 69.220 Indonezijoje - 50.495 Japonijoje - 40.055 Azijos kontinente katalikai administruoja 17.337 pagalbos ir labdaros institucijas: 1.156 ligoninės 3.063 ambulatorijos 417 leprozoriumų 1.026 pagalbos centrus seniems ir invalidams 2.343 našlaičių prieglaudos 1.847 pagalbos kūdikiams centrai 950 moterų konsultacijų 2.065 bendruomenės teikiančios pagalbą narkomanams ir apleistiesiems. Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje išlaiko apie 13 200 prieglaudų, iš jų 3 500 Amerikos žemyne. Kai kurios vienuolijos atliekančios socialinį darbą: 1. Vokiečių kunigų teutonų ordinas 1190 m.: gailestingumo darbai ligoniams ir vargšams 2. Gerolamini - 1373 m.: gailestingumo darbai 3. Monaci studiti ucraini -1965m.: gailestingumo darbai 4. Ordine di S. Agostino IV amžius -1588m.: gailestingumo darbai 5. Ordo B. Mariae Virginis de Mercede 1218 darbas su kaliniais 6. FATE BENE FRATELLI - 1537 m. rūpestis ligoniais 7. Betlemiti 1653 - gailestingumo darbai 8. Kunigai regolari di Somasha 1534 jaunimo auklėjimas ypač našlaičių 9. Camilliani - 1582 ligoniai-mirštantieji 10. ordo cliericorum regularum pauperum montes dei scholarum -piarum 1617 darbas su jaunimu. 11. congreg. piorum catechistarum ruralium 1600 soc. pagalba žemdirbiams ir jaunimui 12. benediktinai confederatai 1893 studijos menai 13. congregatio scholarum charitatis 1802 jaunimo auklėjimas per mokyklas 14. gailestingumo kunigai - 1808 kaimo vargšai 15. Kongreg. marijos nekalt. sūnų 1821 vargšų vaikų profesinis rengimas, soc. pagalba jauniems darbininkams. 16. šv. petro grandinėse kongreg. 1839 m. darbas su ištvirkusiu jaunimu 17. Šv. kryžiaus kongreg. 1837 soc darb. 18. Assunzionistai 1845 caritas ir soc veikla 19. Societas mariae pro educatione surdorum et mutorum 1830 m. kurčnebyliai 20. saleziečiai 1859 m. darbas su jaunimu. 21. Vincento pauliečio 1845 - vargšai 22. Mision. kongreg, nekalt,prasid. Liurdo vargšai ir jaunimas 23. Misionier. M. Marijos la Salette 1852 soc darbai 24. Švč. Jėzaus širdies kunigai - soc veikla 25. Scalabrianai - 1887 emigrantai 26. Šv.šeimos mision. 1835 šeimos 27. carito tarnai 1908 - seneliai, invalidai, psichiniai ligoniai, vieniši žmonės. 28. Mažoji kurčniabylių misija 1903 29. Carito sūnūs 1918 vargšai 30. darbininkų misionieriai 1894 techninės ir proftechninės mokyklos 31. Šv. Pauliaus draugija - spauda, kinas, televizija, radijas. 32. Don orione -D. Apvaizdos mažieji darbai 1903 vargšai, darbininkai. 33. Kongerg. nazareto šv. šeimos 1900 vargšai, menas, amatai 34. Kongreg. šv. šeimos iš bergamo 1868 kaimo vargšai 35. vargšai D. Apvaizdos tarnai 1907 - palikti vaikai, ligoniai ir seneliai 36. carito sūnūs canossiani 1949 menas, amatai, vargšų jaunimas 37. Jėzaus širdies ragacionistai - 1926 pagalba vargšų kūdikiams, neturtingiems 38. Mision. vargšų tarnai - vargšo kąsnis 1887 vargšai, invalidai, valkatos, ligoninės, žemės ūkis. 39. Kristaus legionieriai teisingumas ir gailestingumas tarp inteligentų, profesionalių darbininkų- soc. veikla. 40. Šv. Mykolo arkangelo kongreg. 1921 vargšų jaunimo aukl. 41. Gailestingosios meilės sūnūs 1951 carito veikla. 42. Šv. sakramento misionieriai - 1933 gailest. darb. 43. marijos gailesting broliai 1830 jaunimas 44. Marijos mažieji broliai mokyklose 1817 jaunimas-invalidai. 45. Nek. prasid. sūnūs 1857 invalidai 46. Celliti arba Alessiani XIVa. 1854 aquisgrana - ligoninės, poilsio namai, seneliai, vargšai, kapinių administravimas 47. Gailest. broliai di Gent 1807 vieniši seneliai, silpni vaikai, akli ir kurti 48. gailestingumo broliai 1856 ligoniai 49. Liurdo Marijos broliai 1830 vargšai ir ligoniai 50. marijos gailest. pagalb. broliai 1850 gailest. darb ir vargšai. 51. Šv. kryžiaus broliai pranciškonai 1862 gailest, darb. ligoniai, žemdirbystės mokyklos. 52. krikščioniško mokymo šv. gabrieliaus broliai 1910 kurčnebyliai ir akli 53. Šv. Pranciškaus Serafino vargšai broliai 1857 vieniši berniukai 54. Mar. nekalt. broliai - 1885 darbininkai, žemdirbiai ir amatininkai 55. Sopuling. D. Motinos sūnūs - Doloristai 1880 darbo jaunimas, soc. veikla. 56. Mažieji Jėzaus broliai 1968 rankų darbai, soc. darbas si vargšais. 57. mažieji gerojo ganytojo broliai - labdara, kunigai. Žmonijos istorija turi apsčiai pavyzdžių, kada žmonės bandė padėti visuomenės reikmėms. New York Vargšų Sąlygų Gerinimo Asociacija buvo įkurta 1843 m. ir Labdaringų (Caritas) Organizacijų Draugija (1877m.). Pirmoji JAV socialinio darbo programa buvo sukurta 1898 New York Carito organizacijos. 1919 m Profesinio Socialinio Darbo Mokyklų Asociacija apjungė 17 mokyklų, kur socialiniai darbuotojai dirbo medicinos, psichiatrijos, vaikų auklėjimo, mokyklų ir šeimų sferose. Amerikos Socialinių Darbuotojų Asociacija buvo įkurta 1921 m. Per 600.000 socialinių darbuotojų turinčios JAV 40% socialinių darbuotojų aprūpinami valstybės, apygardų arba savivaldybių agentūrų. Tačiau pats didžiausias skaičius 60% dirbančiųjų socialiniame darbe JAV sudaro privatus savanorių sektorius. Socialiniai darbuotojai gali pasididžiuoti Jane Addams, 1931 m. Nobelio Taikos Premijos laureate. Ji buvo išrinktas JAV Nacionalinės Carito Konferencijos prezidente. Lietuvoje Globos reikalingų žmonių buvo ir yra visais amžiais ir visuose kraštuose. Žmogaus globos reikalo supratimas artimai susijęs su vyraujančiomis pažiūromis į žmogų ir jo vertę. net aukštokai kultūroje pakilusiose graikų tautose, kaip žinome, būdavo praktikuojamas net žudymas silpnų ir paliegėlių, kad sveikieji būtų laisvi nuo negalinčių dirbti ir kariauti naštos. taip elgėsi ir klajoklinės gentys. Europos tautų gyvenime radikalių pasikeitimų žmogaus ir jo gyvenimo gyvybės vertės supratime atnešė krikščionybė. Kristaus moksle žmogaus asmenybė labai aukštai iškeliama ir žmogaus meilės dėsnis padaromas pagrindiniu naujojo mokslo dėsniu. Žmonės skiriasi ne tik savo sugebėjimais, bet ir turtine padėtimi. Krikščioniškasis socialinis mokymas neliepia atiduoti kitiems tai, kas reikalinga pačiam deramai pagal luomą gyventi. Tačiau, patenkinus tai, kas sau pačiam būtina ir derama, likusiais turtais yra pareiga pagelbėti stokojantiems. (plg. Leonas XIII Rerum novarum). Visais laikais, visuose kraštuose buvo karitatyvinių darbų, kurie aiškiai rodo, kad pagalbos reikalaujamų žmonių visada buvo ir bus.*Net ir teisingiausia socialinė santvarka nepakirs skurdo šaknų- teigia A. Maceina. Krikščioniškoji labdarybė ir globa paprastai vadinama Caritas - meilė. artimo meilė, gailestingumas; carus - brangus. Karolis Didysis caritą buvo padaręs pusiau valstybinių reikalu, organizuodamas savo valstybėje neturtingų ir ligonių globą ir pavesdamas ją vykdyti vyskupams ir klebonams. Viduriniųjų amžių pabaigoje ir Naujųjų pradžioje tuo reikalu vis daugiau rūpinosi išaugę miestai ir jų institucijos. *Už visos šiuolaikinės filantropijos - darbo vaikų, ligonių, kalinių labui - stovi šv. Vincentas Paulietis (1580-1660). Kurio veiklos įtakoje ir Lietuvoje nuo 1920 - 40 veikė to paties vardo labdarybės organizacija, steigusi senelių, invalidų, vaikų prieglaudas, darželius, nemokamas valgyklas beturčiams. 1939 m. turėjo 160 skyrių, 75 senelių prieglaudas (3000 vietų), 5 vaikų prieglaudas (217 vietų), 45 vaikų darželius (2000 vietų), 3 sveikatos centrus. Gailestingosios seserys: pagalbinio medicinos personalo narės, kurios rūpinasi ligonių slaugymu. G.S. pradžia Europoje siekia pirmuosius krikščionybės laikus, kada besikuriančios krikščioniškos brolijos ir seserijos ėmė rūpintis ligonių slaugymu, jų lankymu namuose ir pagalbos teikimu našlaičiams bei beturčiams. Šv. Vincentas Paulietis , bedirbdamas pavargusiųjų šelpimo darbą, 1617 suorganizavo jam jo darbe padedančias moteris į Gailestingumo Bendruomenę; 1629 Paryžiuje buvo įsteigtas tos draugijos skyrius. 1633 jau buvo būrys jaunų mergaičių, dirbančių gailestingąjį darbą, ir besivadinančių Gailestingosios Dukterys. Jos slaugė ligonius ligoninėse, namuose, dirbo vaikų ir senelių prieglaudose, ypač rūpinosi pamestinukų globa, kuriems įsteigė pirmąją prieglaudą. Jų vidaus gyvenimo drausmė buvo tokia pat, kaip vienuolynuose, tik iš jų nebuvo reikalaujama vienuoliškų įžadų; jos kasmet tepasižadėdavo tą darbą tęsti. (Nepriklausomoje Lietuvoje G.S. buvo ruošiamos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus kursuose.) *Be to, vargstančiųjų būviui pagerinti Bažnyčia rūpinasi burti ir plėsti įstaigas, kurios žino galėsiant jiems padėti (plg. Rerum novarum).Organizuota globa ir socialinė apsauga yra būtina. Tačiau jokios žmonių priemonės negali pakeisti krikščioniškos meilės, kuri pasireiškia visišku atsidavimu artimui. Popiežius Leonas XIII sako, kad reikalingos ir būtinos savitarpio pagalbos draugijos įkurtos privačių asmenų ir apimančios įvairius dalykus, pav.: darbininkų apsaugą, našlių ir našlaičių globą, pagalbą netikėtos nelaimės, ligos ir mirties atveju. Seniausieji pėdsakai organizuotos labdaros Lietuvoje yra atsekami bažnytinėse brolijose. jau 1430 10 04, prieš pat Vytauto Didžiojo mirtį, prie Vilniaus šv. Jono parapijinės bažnyčios buvo pritvirtinta brolija, kurioje, šalia numatytų religinių praktikų, buvo suteikiama pagalba laidojant brolijos narį, duodama auka. Brolijų skaičiui Lietuvoje didėjant galima tiksliai nustatyti kaip atsirado brolijos artimo meilės ir labdaros tikslams. Čia pradžią gavo šv. Juozapo ir šv. Nikodemo brolijos, kurių uždavinys buvo rūpintis krikščioniškai palaidoti neturtinguosius. Lietuvoje XVI a. Vilniaus, XVII a. ir Žemaičių vyskupijose prie parapijų imta kurti beturčių, elgetų, paliegėlių prieglaudas. XVI-XVII a. Vilniuje veikė 13 įvairių prieglaudų. Psichikos ligoniais rūpinosi vienuliai bonifratrai. Nuo XVII a. vargšais rūpinosi vienuolės šaritės. XVI-XVII a., kaip matyti iš Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų sinodų nutarimų, parapijose yra buvę nemaža jų išlaikomų prieglaudų. Kuriose gyveno beturčiai, elgetos, paliegėliai. Nuo seno špitolėmis rūpintis pareiga buvo uždėta klebonams. Pirmosios bažnyčios špitolės yra žinomos Vilniuje. Vilniuje įvairiais vardais veikė 13 prieglaudų - špitolių. Špitolės nuo žodžio Hospitalis tada ėjo ligoninių paskirtį.. Tokių prieglaudų reikalingumą vyskupai XVIII a. primindavo savo ganytojiškuose laiškuose. “Špitolių” skaičius tolydžio didėjo, nors jos ir tegalėjo priglausti labai mažą vargšų skaičių. Juose būdavo pav. išlaikomi seneliai ir senutės, kurie dar galėdavo atlikti ir patarnavimus bažnyčiai - iššluoti, ką nors patvarkyti...Seniausios jų žinomos jau XVI a. buvo Jobo ir Marijos Magdalenos, šv. Juozapo ir šv. Nikodemo, Šv. Trejybės, vienuolių Rokitų...1799m. vyskupas Jonas Kasauskas įkūrė Vilniuje šv. Jokūbo ligoninę. Atskirai reikia paminėti ligonines, špitoles išlaikančius ir gailestingumo bei labdaros darbus dirbančius vienuolynus. Vilniuje 1635 m. vyskupas Abraomas Vaina įkurdino Gailestingumo brolius Bonifratrus (kurie pasaulyje jau veikė nuo 1540 m. ) pavesdamas jiems šv. Kryžiaus bažnyčią. Bažnyčią Bonifratrai pavertė vienuolynu, prie jo įsteigė ligoninę įvairiomis ligomis sergantiems o vėliau vien tik psichiniams ligoniams. Bonifratrų paskirtis slaugyti ligonius,ypač psichinius. Vyskupas Jurgis Matulaitis 1924-1925 rodė daug palankumo Bonifratrams. Kovai prieš marą Vilniaus vyskupas K. Brzostovskis 1713 m. įkūrė šv. Roko vienuolius. Šie vienuoliai specializavosi slaugydami tokius pavojingus užkrečiamus ligonius, kaip maru sergančius, tačiau ilgainiui patys vienuoliai užsikrėtė ir išmirė. Kaune Rokitai turėjo ligoninę prie šv. Gertrūdos baž. Prasidėjus vienuolynų naikinimui, 1843 m. Rokitų namai buvo pavesti kunigams invalidams. Labdaros ir artimo meilės darbais rūpinosi ir kt. vienuoliai. Čia paminėtinos per Lenkiją Lietuvon patekusios XVII a. Gailestingumo seserys - šaritės. 1604 m. įkurta šv. Martyno užsienio katalikų bendruomenė išlaikiusi prieglaudą. Vieni seniausių yra Vilniaus “Vaikelio Jėzaus” auklėjimo namai, kurių dokumentus 1790 m. patvirtino lenkų karalius Stanislovas Augustas ir prižiūrėtojais paskyrė misionierius. Pirmosiomis auklėtojomis buvo katalikės seserys vienuolės. Čia buvo prižiūrimi pirmiausia pamestinukai, po to mažamečiai elgetos, gatvės vaikai, vargšai, kareivių ir areštuotųjų, kalinių vaikai. Amerikos katalikai lietuviai 1900 m. įkūrė “Motinėlės” draugiją. Pagrindiniai kūrėjai buvo kunigai. Šios draugijos tikslas buvo “iškariauti Lietuvai ir lietuviams žodžio liuosybę, tikėjimo liuosybę, neprigulmybę, gaivinti tautos supratimą per mokslą, todėl
Šį darbą sudaro 59127 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Sociologijos konspektas
- 55 psl., (59127 ž.)
- Word failas 1 MB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
