Kooperacijos plėtra: reikšmė, problemos ir perspektyvos

 LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS Ekonomikos katedra Jurgita AIDUKEVIČIŪTĖ Žemės ūkio verslo vadybos programos dieninių studijų 3 kurso 3 grupės studentės Studijų knygelės Nr. 0428517 KOOPERACIJOS PLĖTRA: REIKŠMĖ, PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS Žemės ūkio ekonomikos ir politikos referatas Tikrino doc. dr. D. Makutėnienė Akademija, 2006 1. Kooperacijos plėtra bei jo reikšmė Kooperacija ( lotyniškai cooperatio - bendradarbiavimas) yra savitarpio pagalbos susivienijimas. Tokių bendrijų veikla egzistavo jau nuo senų laikų. Visų sluoksnių individai kooperuodavosi įvairiose veiklos srityse, norėdami atlikti tai, ką pavieniui ne taip gerai arba visiškai negalėjo įvykdyti. Į tokias kooperacija paremtas bendrijas žmonės burdavosi ne tam, kad galėtų apsukriai vienas kitą išnaudoti ir taip padidinti ūkio pelną, bet tam, kad vienas kitam galėtų padėti atlikti tam tikrus ūkinius reikalus. Kooperacija – dažniausiai vienintelė galimybė ūkininkui užimti vietą su savo produkcija rinkoje ar išsilaikyti joje. Pagrindinis kooperacijos bruožas – pastangų ir išteklių sutelkimas, pagrįstas sutartimi, nuostatais ar įstatymais, garantuojančiais ilgai trunkantį ( bent tol, kol leidžia ekonominės galimybės) jos dalyvių bendradarbiavimą [7]. Kooperacijos plėtra – tai sudėtingas ilgalaikis socialinis procesas, kuris jokioje šalyje nesusiformavo staiga, visur kooperacija kūrėsi dešimtmečius, taigi ir pas mus viskas vyksta panašiai [3]. Ūkininkui kooperacija dažnai tampa vienintele galimybe išsikovoti savo produkcijai vietą rinkoje ir joje išsilaikyti. Tik susikooperavę žemdirbiai gali nusipirkti brangiai kainuojančių žemės ūkių mašinų ir kitų įrenginių. Kooperacija sudaro sąlygas mažiau pasiturintiems žmonėms aktyviau dalyvauti šalies ekonominiame ir socialiniame gyvenime. Socialine prasme kooperatyvų reikšmė yra didžiulė. Jų veiklą sąlygoja stipri priklausomybė nuo savo narių, kaip fizinių asmenų, ir nuo vietos institucijų, todėl nuolat tenka galvoti, kaip tuos interesus suderinti. Kooperatyvai pirmieji susiduria su vietos gyventojų poreikiais, jie gerai išmano vietos sąlygas. Kooperatinėse organizacijose neleidžiama atsirasti išlaikytinių kategorijai. Ypač svarbi šviečiamoji kooperatyvų reikšmė, siekiant, kad žmogus atsisakytų minties, jog už jį kažkas kitas turi nuspręsti, kaip jam užsitikrinti pragyvenimą. Liberalioje demokratinėje visuomenėje pats žmogus turi ieškoti, kaip sukurti sąlygas savo ir šeimos pragyvenimui. Kooperatyvai padeda įtvirtinti visuomenėje demokratinius procesus, sušvelnina socialinę įtampą. Kooperacija – patikrintas kelias, padedantis išvengti socialinės įtampos peraugimo į socialinę krizę, o kartais net į socialinį sprogimą [8]. 2. Kooperacijos plėtros problemoS Siekiant plėsti žemės ūkio kooperatyvų veiklą reikia pasinaudoti tarpukario Lietuvos ir užsienio šalių patirtimi. Ikšiolinis Kooperacijos įstatymas, kuris smulkmeniškai reglamentavo kooperatyvų ūkinę veiklą, nebuvo palankus žemės ūkio kooperatyvų plėtrai. Skatinant kooperatyvų kūrimąsi būtina teikti daugiau informacijos žemdirbiams, liberalizuoti. Kooperacijos įstatymą, šalinti esamas biuriokratines kliūtis. Didžiausios problemos yra kompetentingų kooperatyvų vadovų ir pradinio kapitalo trūkumas. Todėl reikia artimiausiu metu parengti vadovus, efektyviai naudoti valstybinę paramą, sudaryti palankias kreditavimo sąlygas. Valstybės prioritetas turėtų būti parama steigiant paslaugų kooperatyvus bei dar viena didelė kooperatyvų problema, jog netinkamai tvarkoma apskaita, nes tai gana sudėtingas darbas [4, 5]. Kooperacijos žemės ir maisto ūkių sektoriuje plėtrai yra būtina svaresnė parama. Esant nepakankamai finansinei paramai, problematiška yra rengti ir vykdyti metodines, švietėjiškas bei kitas panašias problemas [2]. Kooperatyvams sunkiai prieinami ir ES struktūriniai fondai. Pradinėms investicijoms reikia savų lėšų, o palankios kredito sistemos nėra. Smulkiems ūkininkams ir kooperatyvams ES fondai praktiškai neprieinami dėl pagrindinės – užstato problemos. Buvo siūloma kurti kreditavimo sistemą kredito unijų pagrindu, tačiau šis pasiūlymas kol kas likęs be atgarsio [9]. Taip pat silpna kaimo gyventojų socialinė organizacija bei ne visada suderinami žemės ūkio produkcijos gamintojų ir perdirbėjų santykiai. Kooperacijos lyderių iškėlimo ir ugdymo sistemos stoka, jų vadybiniai sugebėjimai ir kt. [6]. 3. Kooperacijos plėtros perspektyvos Skeptišką požiūrį kooperacijos plėtros atžvilgiu ypač stiprina valstybės ribotos finansinės galimybės teikti paramą. Tik didelės ir kasmet didėjančios žemės ūkio produkcijos gamintojų ekonominės ir socialinės problemos bei viso kaimo ekonominis merdėjimas verčia ieškoti šių problemų sprendimo būdų, iš jų ir plėtojant kooperaciją. Pastaruoju metu žemės ūkio kooperacijai plėtoti buvo taikomos šios paramos priemonės: • vykdomos Kaimo rėmimo fondo investicinės paramos programos, nukreiptos į žemės ūkio kooperatyvų materialinės bazės suformavimą ir modernizavimą; • teikiamos valstybės garantijos kooperatyvams, imant paskolas iš komercinių bankų; • vykdomi valstybės apmokami kooperacijos lyderių tiksliniai mokymai; • prasideda ES parama pagal SAPARD programą, kuri padidins kooperatyvų galimybes vykdyti vidinius struktūrinius pokyčius ir didinti konkurencingumą. Šios labai ribotai finansuojamos priemonės yra nukreiptos tik į pavienių kooperacijos plėtros trikdžių eliminavimą arba jų nepalankaus poveikio sumažinimą. Esminės kooperacijos plėtros galima tikėtis tik tuo atveju, jeigu bus sistemiškai imtasi priemonių visiems trikdžiams eliminuoti arba jų nepalankiam poveikiui ženkliai sumažinti. Taigi pagrindinės žemės ūkio kooperacijos judėjimo plėtros sąlygos yra aiškių tikslų iškėlimas ir palankių sąlygų kooperatinių darinių veiklai sudarymas. Pagrindinis kooperacijos plėtros tikslas – suformuoti žemės ūkio subjektų kontroliuojamą gamybinę infrastruktūrą, sąlygojančią palankesnias apsirūpinimo reikiamais ištekliais bei paslaugomis sąlygas ir perdirbamąją pramonę, sąlygojančią palankesnes žemės ūkio produkcijos supirkimo sąlygas. Įgyvendinant šį tikslą siekiama žemės ūkio subjektų ir jų sukurtų produktų bei paslaugų konkurencingumo padidėjimo rinkose. Šis siekis kartu turi būti ir kooperacijos bendriausiu efektyvumo kriterijumi. Jeigu pradėjus veikti kooperacijos dariniui jį sukūrusių žemės ūkio subjektų konkurencinės jėgos nepadidėja, tai toks kooperacijos darinys laikytinas nepasisekusiu. Kooperacijos plėtros trikdžių, ypač ekonominių ir vadybinių, gausa lemia, kad pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu nepakanka vien klasikinių kooperacijos principų, juos reikia adaptuoti prie dabartinių iš esmės pakitusių žemės ūkio ir visos ekonomikos sąlygų. Autorių nuomone, kooperatyvų steigimuisi ir veiklai pagerinti dabartinėmis Lietuvos sąlygomis būtini šie nauji principai: 1. Lankstus kooperatyvo kapitalo formavimas. Didelės konkurencijos ir modernių technologijų sąlygomis neįmanoma per trumpą laiką iš narių stojamųjų mokesių ir pajų suformuoti kapitalą, pakankamą pažangioms technologijoms įsigyti, moderniai vadybai ir rinkodarai vykdyti, gautas komercinių bankų paskolas grąžinti bei jų gavimo išlaidas padengti. Lanksčioms kapitalo pasitelkimo formoms gali būti priskirtas komanditorių pasitelkimas, akcinio ir valstybinio kapitalo pritraukimas ir kiti. 2. Kooperatyvų narių valdymo teisių diferencijavimas pagal jų apyvartą su kooperatyvu. Kooperatyvuose taikomas valdymo principas (vienas narys – vienas balsas) dabartinėmis sąlygomis, kai labai didelė ūkininkų diferenciacija pagal ūkių dydį, nėra efektyvus, nes neužtikrina didesnių teisių tiems kooperatyvo nariams, kurie turi didesnę apyvartą su kooperatyvu, tai yra tiems nariams, kurie daugiau savo ūkinę veiklą yra susieję su kooperatyvu ir labiau priklauso nuo kooperatyvo veiklos rezultatų. Tokių kooperatyvo narių rizika sumažėja, kai jie gali labiau daryti įtaką valdymo sprendimams turėdami balsų skaičių, proporcingą vykdomai apyvartai. Užsienio šalyse plačiai paplitusios įvairios kooperuoto technikos tarpūkinio naudojimo formos: kaimyno pagalba kaimynui, mašinų rateliai, mašinų savininkų bendrijos ir kt. Tačiau Lietuvoje, nepaisant didelių jų privalumų, šios technikos naudojimo formos nėra plačiai paplitusios, daugelis jų neturi teisinio ir ekonominio pagrindimo. Lietuvoje dar nepradėjo funkcionuoti nauja kooperacijos forma – gamintojų organizacijos, tai organizacijos, jungiančios ūkininkus ir kitus žemės ūkio subjektus. Svarbiausias šių organizacijų tikslas yra organizuotų rinkų, sudarančių geras šalies prekybos ir tarptautinių mainų sąlygas, kūrimas. Tačiau Lietuvoje jos dar neveikia. Iki šiol šioje srityje nėra nei teisės dokumentų, nei praktinių pavyzdžių. Todėl vienijimasis į gamintojų organizacijas yra viena svarbiausių problemų, sprendžiant kooperacijos plėtrą, ypač vaisių, uogų ir daržovių sektoriuose. Didelę perspektyvą turi gana plačiai užsienio šalyse paplitusi horinzotaliosios kooperacijos forma – žemės ūkio produkcijos gamintojų (augintojų), turinčius tamprius technologinius ryšius, vienijimasis ilgalaikių sutarčių pagrindu ir vertikaliosios kooperacijos forma – žemės ūkio gamintojų vienijimasis su perdirbėjais ir prekybininkais, naudojant ilgalaikius integracinius ryšius taip pat sutarčių pagrindu. Abiem atvejais kooperuojamasi nesukuriant bendrosios įmonės. Tokių darinių atsiradimui ir gyvybingumui užtikrinti turi būti tikslinama teisinė bazė, taikomos finansinės paramos priemonės investiciniams procesams paspartinti ir administracinėms išlaidoms sumažinti, gamintojų grupėms vaisių, uogų, daržovių ir žuvininkystės sektoriuose remti; perdirbimo įmonėms (ypač linų, rapso, pieno, vaistažolių, sėklų) skatinti plėtoti lygios partnerystės ilgalaikius kontraktacinius ryšius su žemės ūkio subjektais. Įgyvendinus visas šias priemones, pavyktų pagerinti žemės ūkio produkcijos standartizavimą, centralizuotai vykdyti pardavimų rėmimą, formuoti stambias plataus asortimento parduodamos produkcijos partijas, pagerinti produkcijos pardavimo sąlygas, atsiskaitymus tarp gamintojų ir pirkėjų, padidinti mažesnio verslumo žemės ūkio subjektų ūkinės veiklos efektyvumą, sukurti naujas darbo vietas žemės ūkio produkcijos prekinio paruošimo, pateikimo ir perdirbimo srityse. Minėtos priemonės neįmanomos be aktyvaus kooperacijos lyderių, kooperatyvų administracijos darbuotojų mokymo, siekiant jų didesnio verslumo ir vadybinių įgūdžių. Būtina pabrėžti, kad ne visus kooperacijos plėtros trikdžius galima greitai eliminuoti. Pvz., vienas iš tokių trikdžių yra žemės ūkio infrastuktūroje ir perdirbamoje pramonėje įsigalėjęs akcinis kapitalas, kuris turi neigiamą poveikį žemės ūkio subjektams išteklių, paslaugų ir produktų rinkose. Šis veiksnys lems kooperacijos tempus ir sėkmę perspektyvoje [1]. Išvados • Kooperacijos plėtra yra ilgalaikis procesas, turintis didžiulę reikšmę ne tik ūkininkams, bet taip pat ir visuomenei socialine prasme. • Kalbant apie kooperacijos plėtrą, tai šiandien yra labai problematiškas dalykas. Tai yra dėl daugelio priežasčių, tokių kaip pradinio kapitalo trūkumas ar kompetetingų vadovų trūkumo bei taip pat netinkamas Kooperacijos įstatymas. Kooperatyvai negali tinkamai plėtotis dėl pradinių savo lėšų trūkumo, o be to jiems neprieinama ir ES parama, dėl egzistuojančios užstato problemos. • Kooperacijai plėtoti buvo taikomos paramos priemonės: Kaimo rėmimo fondo investicinės paramos programos ir kt., tačiau kooperacijos plėtros išjudinimo bus galima tikėtis tik tada, kai visi trikdžiai bus eliminuoti bei sumažinus jų nepalankų poveikį. • Teisiniai dokumentai turi būti tikslinami, norint užtikrinti kooperatinių darinių atsiradimą ir gyvybingumą, taikomos finansinės paramos priemonės ir administacinių vienetų sumažinimai gamintojų sektoriams remti bei skatinama plėtoti įmonių partnerystės ilgalaikių kontraktacinius ryšius su žemės ūkio subjektais, o įvertinus šias priemones pavyks padidinti produkcijos pardavimo sąlygas ir pan. Literatūros sąrašas 1. Čaplikas J., Ramanauskas J. Kooperacijos raida ir perspektyvos Lietuvos žemės ūkyje// Vagos: mokslo darbai// LŽŪU. – 2001. Nr. 49. 2. Pečiuliauskas G. Kooperacijos raida, skatinimo priemonės ir problemos// Kooperacija žemės ūkyje: plėtros galimybės. – Vilnius, 2000. 3. Pečiuliauskas G. Apie kooperaciją be pagražinimų// Mano ūkis. – 2005, Nr. 6. 4. Penkaitis N. Žemės ūkio kooperacijos plėtros prioritetai ir sąlygos// Žemės ūkio struktūrų pertvarka ir kooperacija// LŽŪU. – Akademija, 2002. 5. Sivickis K. Išsilaikyti rinkoje be kooperacijos bus sunku// Mano ūkis. – 2005, Nr. 8. 6. Stanikūnas D. Kooperacijos plėtros žemės ūkio šakose ir regionuose galimybės// Kooperacija žemės ūkyje: plėtros galimybės. – Vilnius, 2000. 7. Kooperacija žemės ūkyje : informacinė-metodinė medžiaga apie kooperatyvų veiklą žemės ūkyje / Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, Lietuvos žemės ūkio universitetas. – Kaunas, 2003. 8. Šiame puslapyje pateikiamas sraipsnis -

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!