Konstitucinė teisė (išsamus)

1 tema. KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA 1. Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Konstitucinės teisės sąvoka. Konstitucinės teisės sąvoka teisinėje literatūroje vartojama keliais aspektais. Ji gali būti suprantama kaip asmens subjektinė teisė, įtvirtinta Konstitucijoje, kaip objektinė teisė, ty nacionalinės teisės sritis, kaip vienas iš teisės mokslų ir kaip studijų disciplina. Taigi konstitucinė teisė pirmu atveju vartojama Konstitucijoje įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisės apibūdinti, turimas galvoje teisinio santykio dalyvio galimas elgesys. Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės : galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos, galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad šios apgintų subjektinę teisę. KT objektyviąja prasme suprantama per teisės normas. KT kaip objektyviosios teisės sritis – tai normų ir principų sistema, nustatanti asmens teisinio statuso pagrindus, valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo pagrindus. KT kaip teisės mokslas – tai visuma mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų. KT mokslas tiria ir KT normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį. KT kaip studijų disciplina reiškia specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. KT šiuo atveju glaudžiai susijusi su KT mokslu, remiasi jo pasiekimais. Supažindinama ne su visomis, o su pagrindinėmis KT mokslo problemomis. Kai kuriose valstybėse ( Vokietijoje ) vartojama sąvoka valstybinė teisė, kitose ( Prancūzijoje, JAV) – konstitucinė teisė. Pirmu atveju akcentuojama valstybė, valstybės valdžios organizacija, valstybės valdžios institucijų veiklos reguliavimo svarba, o asmens teisės, laisvės, valstybės valdžios ribojimas atsiduria lyg antroje vietoje. KT sąvoka vartojama pabrėžti Konstitucijos – valdžią ribojančio aukščiausios teisinės galios dokumento – reikšmę. šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Tarpukario Lietuvoje buvo svyruojama tarp valstybinės ir konstitucinės teisės sąvokų. Pirmosios pasirinkimą lėmė vokiškos teisės mokyklos įtaka, tačiau dėl Riomerio įtakos vis labiau įsitvirtino konstitucinės teisės sąvoka. Jis teigė, kad valstybinės teisės sąvoka vartotina visai valstybės teisei, kuri yra valstybės valdžios nustatoma, apibrėžti,taigi ir administracinei, baudžiamajai, civilinei teisei. Konstitucinė teisė apima daugiau nei Konstitucijos teisės reguliavimo dalykus(savivaldos, rinkimų). Jos šaltiniai – ne tik Konstitucija ir LRKT nutarimai. Konstitucijos teisė apsiriboja Konstitucija ir jos aiškinimu. Konstitucinė teisė apima ne tik Konstitucijos teisę. Kitaip tariant konstitucinė teisė siaurąja prasme yra Konstitucijos teisė. Konstitucinėje teisėje Konstitucijos normas papildo įstatymai, poįstatyminiai aktai. Konstitucijos teisė – konstitucinės teisės centras. Viešosios valdžios samprata platesnė nei valstybinės, nes ji kalba ir apie savivaldos institucijas. Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Teisės šaka – tai teisės sistemos dalis, kurią sudaro teisės normos, reguliuojančios tam tikrą visuomeninių santykių sritį. Teisės skirstymo į teisės šakas pagrindai yra teisinio reguliavimo objektas ir metodas. Teisinio reguliavimo objektas yra šios teisės normų reguliuojami visuomenės santykiai. Įvairių teisės mokyklų ar pakraipų atstovai nevienodai apibrėžia konstitucinės teisės reguliavimo objektą, tačiau dominuoja samprata, jog nacionalinė konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių sritis. Pirma sritis – valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykiai ( konstitucinės teisės normos apibrėžia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų teisinę padėtį, jų sudarymo tvarką, kompetenciją, tarpusavio santykius. KT svarbiausia problema – valdžios ribos. Valdžios ribojimo doktrina tiesiogiai atsispindi ir Konstitucijoje. Ši nuostata – svarbiausias imperatyvas, lakoniškiausiai išreiškiantis konstitucionalizmo esmę). Antra sritis – asmens ir valstybės santykiai( Šios santykių srities svarba pabrėžiama atkuriančiose demokratinę santvarką ar tik pradėjusioms žengti demokratijos keliu šalims. Kitaip sakant, yra nustatomi asmens teisinio statuso pagrindai – principai, teisės, laisvės, pareigos. Valstybės valdžios institucijų paskirtis – tarnauti žmonėms. Demokratinės konstitucinės valstybės svarbiausia pareiga – saugoti žmogaus teises ir laisves. Derindama asmens ir visuomenės interesus, valstybės nustato teisių ir laisvių ribojimo pagrindus. Teisinio reguliavimo metodas – papildomas kriterijus teisės skirstymo į šakas. Jį atskleidžia toje srityje naudojami reguliavimo būdai. Galima kalbėti apie įvairių teisinio reguliavimo būdų ( įgaliojimo, įpareigojimo, leidimo, draudimo ) santykį šioje teisės srityje. Konstitucinės teisės normos įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai. Taip pat kalbama apie įpareigojimus ( pvz, kad Seimas privalo svarstyti 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių pateiktą įstatymo projektą. ). KT taikomas ir draudimas( pvz draudžiama žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, nustatyti tokias bausmes). Numatomas ir leidimas, kai teisinių santykių dalyviams leidžiama atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius, yra išskiriami du teisinio reguliavimo metodai : imperatyvinis ( būdingas griežtas privalomumas, teisinio santykio subjektų tarpusavio santykiai grindžiami subordinacija, jei neturi pasirinkimo laisvės, privalo elgtis taip, kaip nustato teisės normos) ir dispozityvinis ( būdinga teisinių santykių subjektų lygybės pripažinimas, savarankiškumas, galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, leidžiama normomis naudotis arba nepasinaudoti ). KT vyrauja imperatyvinio pobūdžio reguliavimas, nes būtina tiksliai apibrėžti valstybės galių ribas, nustatyti asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo mechanizmą. 2. Konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normų funkcijos. Konstitucinės teisės normų klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai. Konstitucinės teisės normų įgyvendinimas. Nagrinėjant KT teisės struktūrą dažnai teigiama, kad ją sudaro normos, institutai ir principai. Teisės norma – tai visiems privaloma formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų. KT normoms būdingi tam tikri ypatumai : Išsiskiria savo teisine galia ( ypač Konstitucijos teisės normos), teisės subjektų pobūdžiu, turiniu(reguliuoja ypatingus teisinius santykius), susiję su suvereniteto apsauga, būdingas imperatyvumas, stabilumas, pagrindinis šaltinis – Konstitucija. Funkcija. KT normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį : nustato valstybės organizacijos, valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius. Struktūra. Teisės normą sudaro: a) Hipotezė – teisės normos dalis, nurodanti aplinkybes. b) Dispozicija – teisės normos dalis, formuluojanti pačią elgesio taisyklę. c) Sankcija – teisės normos dalis, nurodanti poveikio priemones, kurios taikomos, kai nesilaikoma teisės normos reikalavimų. KT normų, kuriuose yra visi trys struktūriniai elementai, nėra daug. Paprastai jas sudaro vien dispozicija. Sankcijos yra politinio pobūdžio. Klasifikavimas,rūšys. Atsižvelgę į KT sampratą siaurąja ir plačiąja prasme, galime išskirti dvi normų grupes: a)KT siaurąja prasme normos b)KT plačiąja prasme normos Galima skirstyti ir pagal teisės šaltinius, kuriuose jos išdėstytos : a)įtvirtintos Konstitucijoje b)įtvirtintos įstatymais c)įtvirtintos poįstatyminiais aktais d)įtvirtintos kitais KT šaltiniais Pagal galiojimo trukmę jos gali būti skirstomos į pastovias (galioja iki oficialaus panaikinimo) ir laikinas (galiojimo trukmė nustatyta),gali būti išskirtinės KT normos, kuriomis, įvedus nepastoviąją ar karo padėtį, laikinai ribojamos teisės ir laisvės. Pagal normų privalomumą skiriamos dispozityvios ir imperatyvios. Pagal paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme į materialiąsias ir procesines. Pagal vaidmenį reguliuojant teisinius santykius – reguliacinės(nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas) ir apsauginės(saugančios reguliacinės normos). Pagal jose išdėstytų taisyklių pobūdį – įpareigojamosios, draudžiamosios ir įgalinančios. Gali dar būti skiriamos į bendrąsias(formuluoja principus, uždavinius,tikslus) ir konkrečiąsias(tiesiogiai numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas). Dar galima skirti į pirmines ir antrines taisykles, į kompetencijos ir elgesio normas ir pan. Pagal įtvirtinimo pobūdį galima skirti : statutines, precedentines, papročių, įtvirtintas tarptautinėse sutartyse. Aiškinimas. Pagrindiniai aiškinimo būdai : istorinis, sisteminis, lingvistinis, loginis. Dar yra ir kitų : taleologinis, precedentinis, įstatymų leidėjo ketinimų, analoginis, lyginamasis. Įgyvendinimas. KT normos įgyvendinamos ne izoliuotai, bet kartu su konstitucinį reguliavimą detalizuojančiomis normomis. Užtikrinant įgyvendinimą, svarbu teisinė apsauga, t.y. tam tikrų valstybės poveikio priemonių taikymas. 3. Konstitucinės teisės principai. Konstitucinių principų klasifikavimas. KT principai – Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas visas teisinis reguliavimas. Principai ir normos yra glaudžiai susiję, kartais vienas nuostatas galima laikyti ir principais, ir normomis. Visgi principai išsiskiria labai apibendrinamu formulavimu, visą teisinę sistemą nukreipiančiu pobūdžiu. Pagrindiniai : prigimtinių teisių, Konstitucijos viršenybės, teisinės valstybės. 4. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai. KT institutas – tai KT normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Normos į institutus jungiamos pagal reguliavimo objektą. KT galima skirti šiuos institutus: Žmogaus teisių ir laisvių, Pilietybės, Valstybės vadovo, Parlamento, Vyriausybės, Savivaldos, Rinkimų teisės ir k.t. institutus. KT institutai kartais skirstomi į paprastus(neskiriami į atskirus junginius) ir sudėtingus arba kompleksinius, generalinius(sudaro poinstitučiai arba subinstitutai) 5. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka. Konstitucinių teisinių santykių struktūra. Konstitucinės teisės subjektai. Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai. Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Sąvoka.Konstituciniai teisiniai santykiai – tai KT nomų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir pareigas. KT santykiams būdingi ir bendri visiems teisiniams santykiams požymiai: atsiranda teisės normų pagrindu, tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų, įgyvendinimas garantuotas valstybės prievarta ir pan. Struktūra. Konstitucinius teisinius santykius sudaro objektas, subjektas ir turinys. Subjektai.Teisinių santykių subjektai yra asmenys, kurie yra teisnūs(geba turėti teises ir pareigas) ir veiksnūs(geba savo veiksmais įgyvendinti teises ir pareigas). Privatinėje teisėje civilinių santykių subjektai skirstomi į fizinius ir juridinius asmenis. KT sudėtingiau. Konstitucinių teisinių santykių subjektai yra: a)Fiziniai asmenys(LR piliečiai, užsienio valstybių piliečiai, asmenys be pilietybės, asmenys su dviguba pilietybe. Gali būti ir fizinių asmenų grupės. b)socialinės bendrijos(pvz tauta, administracinių teritorinių vienetų gyventojai. c)Lietuvos valstybė d)Valstybės valdžios institucijos e)vietos savivaldos institucijos f)visuomenės organizacijos ir susivienijimai g)atstovaujamųjų institucijų deputatai KT santykių objektas – socialinės vertybės ( žmogaus teisės ir laisvės, suverenitetas, demokratija). Teisinių santykių turinį atskleidžia teisinių santykių subjektų subjektinės teisės ir pareigos. Subjektinė teisė – tai galimybė atlikti tam tikrus veiksmus ir reikalauti, kad juos atliktų ar neatliktų kiti. Teisinė pareiga – teisinio santykio dalyvio privalomas elgesys, kuriuo užtikrinama kito teisinio santykio dalyvio subjektinė teisė. KT normos sureguliuodamos tam tikrus santykius dar nesukuria konkretaus konstitucinio teisinio santykio. Tam reikia juridinio fakto – konkretaus gyvenimo faktai, su kurių buvimu teisės normos sieja konkrečių teisinių santykių sukūrimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Klasifikavimo pagrindai. Galima klasifikuoti atsižvelgiant į KT normas. Taigi santykiai gali būti materialieji ir procesiniai, koordinaciniai(iš dispozityvių normų) ir subordinaciniai(iš imperatyvių normų), reguliaciniai ir apsauginiai, bendrieji ir konkretieji. Pagal teisių ir pareigų pasisikirstymą gali būti paprastieji ( kai vienas subjektas turi teisę, kitas – pareigą) ir sudėtingieji(kai abu turi teises ir pareigas). Pagal subjektų teises ir pareigas gali būti aktyvieji( dalyviai turi atlikti tam tikrus veiksmus) ir pasyvieji ( privalo neatlikti tam tikrų veiksmų). Daugelis konstitucinių teisinių santykių susiję su šalies politinės sistemos funkcionavimo pagrindais. 6. Konstitucinės teisės vieta nacionalinėje teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika. Teis4s konstitucionalizacijos problema. Konstitucinė teisė formuluoja teisinio reguliavimo pagrindus kitoms teisės šakoms, jai būdingas kompleksinio teisinio reguliavimo pobūdis, reguliuojamų santykių svarbą nulemia tai, kad jos pagrindinis šaltinis – Konstitucija, turinti aukščiausią teisinę galią. Ši teisės sritis svarbi, nes formuluoja pagrindinius žmogaus teisės principus, tai svarbiausia viešosios teisės dalis. Riomeris žiūrėjo į teisę materialiąja ir formaliąja prasme. Materialiąja prasme KT turi visos valstybės, formaliąja – tik tos, kurios turi rašytinę Konstituciją. Konstitucija suprantama kaip idealioji teisė. KT nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sritims. Todėl vKT tenka visą teisę integruojantis vaidmuo. Tai neleidžia KT įvardyti kaip teisės šakos, turinčios apibrėžtą objektą. KT – tai teisės sistemos branduolys. Tai lemia: KT reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime. Svarbiausias šaltinis – Konstitucija – aukščiausią teisinę galią turintis įstatymas. KT normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, valdymo formą ir pan. KT normos įtvirtina pagrindines žmogaus teises ir laisves. KT normos apibrėžia teisėkūros pagrindus. KT nustato svarbiausius visų teisės šakų principus. Teisės konstitucionalizacija – tai konstitucinės teisės skverbimasis į kitas teisės sritis ir įtaka joms. Konstitucija – vertybių sistema ir šios vertybės diktuoja normas kitoms sritims. Vyksta įvairiose šalyse nevienodu greičiu, greičiau šalyse, kurioms teko išgyventi autoritarinį ar totalitarinį režimą. Nevienodai konstitucionalizacija vyksta ir įvairiose teisės disciplinose, labiausiai – viešosios teisės srityje, mažiau – prvatinės. Tai Konstitucijos stiprėjimo procesas. Konstitucija – teisinių vertybių išraiška. Konstitucijos įtaka jaučiama ir teisėkūroje, ir teisės praktikoje. 7. Konstitucinės teisės santykis su tarptautine teise bei supranacionaline teise. KT santykis su tarptautine teise. Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo: „Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!