Konstitucijos teorijos pagrindai

Konstitucijos teorijos pagrindai. 1.1. Rašytinės konstitucijos atsiradimas ir raida 1.2. Konstitucijos sąvoka 1. 3. Konstitucijos savybės 1.4. Žvilgsnis į konstituciją socialiniu aspektu 1.5. Socialinės konstitucijos funkcijos. Konstitucija kaip teisinis, politinis ir filosofinis (ideologinis) dokumentas 1.6. Konstitucijos turinys. Konstitucinio reguliavimo raidos tendencijos 1.7. Konstitucijos normų galiojimas. Konstitucijos tiesioginio taikymo problema 1.8. Konstitucijos forma 1.9. Konstitucijos struktūra 1.10. Konstitucijų klasifikacija 1.11. Konstitucijos priėmimo ir keitimo tvarka 1.1. Rašytinės konstitucijos atsiradimas ir raida   Terminas „konstitucija“ (lot. constitutio – nustatymas, įtvirtinimas), žinomas nuo antikos laikų. Romėnų teisėje konstitucijomis vadinta viena imperatoriaus išleistų dekretų rūšis. Viduramžiais šiuo terminu buvo vadinamos įvairios privilegijos, kurias karališkoji valdžia suteikdavo feodalams, taip pat tam tikri teisės aktai, reguliavę santykius tarp miestų ir karališkosios valdžios. Tokia sąvokos genezė. Tačiau teisės mokslui ir doktrinai kur kas svarbesnis klausimas: konstitucijos, kaip svarbiausio šalies įstatymo, ribojančio valdžią ir ginančio žmonių teises ir laisves, atsiradimas. Vieniems autoriams tokio konstitucinio reguliavimo ištakos – antikos mintis ir pirmųjų demokratijų praktika, kiti naują ribą žymi 1215 metais, kai buvo priimta Didžioji laisvių chartija[1] (Magna Charta Libertatum). Tačiau tai tik užuomazgos, ne daugiau. Nei antikos demokratijos vadovavosi sąmoningai priimta Konstitucija, nei anglų karaliaus Jono Bežemio susitarimu su baronais, nors ir ribojusiu karaliaus valdžią ir gan konkrečiai apibrėžusiu kai kurias teises ir laisves, nesiekta nustatyti valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, apibrėžti asmens ir valstybės santykius. Sąmoningam konstitucijos reguliavimui atsirasti reikia tam tikro civilizacijos raidos lygio. Nuo atskirų minčių iki vieningos sistemos, nuo minties iki praktikos – pakankamai ilgas kelias. Vėlesnes konstitucijos idėjos apraiškas galima įžvelgti XVII a. Anglijoje. Tai Cromwell’io laikų kariuomenės karininkų tarybos 1653 m. gruodžio 13 d. paskelbtas aktas "Anglijos, Škotijos ir Airijos valstybių ir joms priklausančių valdų valdymo forma" (teisinėje literatūroje vadinama "Valdymo Įrankiu"), kuris laikytinas mėginimu Anglijai pasiūlyti rašytinę konstituciją. Svarbūs žingsniai konstitucionalizmo istorijoje – 1679 m. Anglijos parlamento priimtas "Geresnio valdinių laisvės užtikrinimo ir nuo įkalinimo už jūrų apsaugojimo aktas" (dažniau įvardijamas lotynišku "Habeas corpus act" pavadinimu), 1689 m. "Teisių bilis" bei 1701 m. "Santvarkos aktas". Amerikoje britų kolonijų kai kurie aktai (pavyzdžiui, 1641 m. ir 1648 m. vadinamoji Masačiusetso laisvių chartija) buvo reikšmingi ne tik JAV, bet ir konstitucionalizmo apskritai raidai. Konstitucionalizmo raidai ypač reikšmingas yra prigimtinės teisės mokyklos indėlis. Pagrindinės idėjos, išreiškiančios natūralistinį požiūrį apie žmogaus prigimtines ir neatimamas teises, ir šio požiūrio pripažinimas vertė atitinkamai traktuoti ir valstybės valdžią: tokia valdžia turi būti įgyvendinama valdančiųjų ir valdomųjų susitarimu. Kitaip sakant, valdžia prasminga tik tada, jeigu valdomieji sutinka būti valdomi. Naujas žingsnis – J.J. Rousseau visuomenės sutarties teorija. Reikalingas socialinis paktas (visuomeninė sutartis), kuriuo įkuriama politinė visuomenė. J.J. Rouseau teigė: “Prieš imantis tirti aktą, kuriuo liaudis išrenka karalių, iš pradžių reikėtų ištirti aktą, pagal kurį liaudis yra liaudis. Nes šis aktas, būtinai būdamas ankstesnis už kitą aktą, yra tikrasis visuomenės pagrindas”[2]. Visuomenės valia įkuriama valdžia. Valdžios statusą lemia suverenios tautos valia. Jeigu pirminiam susitarimui, t. y. visuomenes sutarčiai reikia visų susitarimo, tai įstatymams priimti pakanka daugumos pritarimo. Logiška, kad tokiu atveju Konstitucija – “valdžios statutas, laisva valia parengtas. Ir šis statutas yra keičiamas”[3]. Ne mažesnė reikšmė konstitucijų atsiradimo prieigose tenka J. Locke, Ch. Montesquieu idėjoms apie valdžios padalijimą, griovusioms absoliutinės valdžios idėjinius pamatus ir formavusioms įsitikinimą, kad būtina valstybės valdžios įgyvendinimui nustatyti tikslias ribas, siekiant apsaugoti žmogų nuo valdžios savivalės. Konstitucija, kaip rašytinis pagrindinis įstatymas, atsirado naujaisiais laikais. Tai svarbiausias demokratijos įtvirtinimo institutas, subrandintas kovos prieš absoliutizmą, prieš atgyvenusią feodalinę santvarką epochoje. Pirmoji rašytinė konstitucija, galiojanti iki šiol, yra JAV Konstitucija, priimta 1787 metais. Pirmosios konstitucijos Europoje – 1791 m. Prancūzijos ir Žečpospolitos (jungtinės Lenkijos-Lietuvos valstybės) konstitucijos. Tiek JAV 1787 m., tiek Prancūzijos 1791 m. konstitucijų įtaka tolesnei konstitucionalizmo raidai milžiniška. Tai kone idealūs (kiek teisiniai dokumentai apskritai tokiais gali būti) demokratinių konstitucijų pavyzdžiai. Beje, pirmoji Konstitucija, kaip minėta, su pataisomis tebegalioja iki šiol, o Prancūzijos 1791 m. Konstitucija neteko galios kartu su monarchijos žlugimu. Vidurio ir Rytų Europoje panašus vaidmuo tenka 1791 m. gegužės 3 d. Žečpospolitos Konstitucijai, kuri buvo paruošta Prancūzijos Didžiosios revoliucijos bei Amerikos konstitucionalizmo įtakoje. Ji turėjo stiprinti Respublikos nepriklausomybę, įtvirtinti kai kuriuos demokratinius pradus visuomenės gyvenime (Tiesa, be kitų priemonių, joje buvo numatyta visiškai sujungti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę su Lenkija į unitarinę valstybę). Istorinės aplinkybės lėmė, kad ši Konstitucija praktikoje nebuvo įgyvendinta. Pirmosios rašytinės Konstitucijos išreiškė visuomenės demokratinių jėgų kovos prieš feodalizmą ir absoliutizmą siekius, įtvirtino tautos suvereniteto, valdžios padalijimo ir apribojimo, piliečių teisių ir laisvių konstitucinio įtvirtinimo ir apsaugos idėjas. Galima kalbėti apie keletą konstitucijų raidos pasaulyje etapų. ·        Pirmasis iš jų apimtų laikotarpį nuo pirmųjų konstitucijų  pasirodymo iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiam etapui būdinga tai, kad konstitucinis procesas iš esmės palietė tik Europą ir Šiaurės Ameriką. Konstitucinio reguliavimo centre – valstybės valdžios organizacijos klausimai. Asmens ir valstybės santykių sferoje konstitucijoje įtvirtintos tik asmeninės ir kai kurios politinės teisės ir laisvės. Šio laikotarpio konstitucijų pavyzdžiais, be minėtų JAV 1787 m. Konstitucijos, 1791 m. Prancūzijos ir Žečpospolitos Konstitucijų, būtų 1814 m. Norvegijos, 1831 m. Belgijos, 1868 m. Liuksemburgo, 1874 m. Šveicarijos, 1887 m. Olandijos, 1871 m. Vokietijos, 1889 m. Japonijos, 1911 m. Portugalijos Konstitucijos. ·        Antrasis konstitucijų raidos etapas apima laikotarpį nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo („tarpukario" konstitucijos). Konstitucijas priima naujai atsiradusios ar atkurtos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, keletas Afrikos ir Azijos šalių („kolonijų konstitucijos“). Išaugus valstybės ekonominiam ir socialiniam vaidmeniui, konstitucijose reguliuojamos naujos socialinių santykių sritys. Šiuo laikotarpiu buvo priimtos 1919 m. Vokietijos (taip vadinamoji Veimaro) Konstitucija, 1920 m. Austrijos ir Čekoslovakijos Konstitucijos, taip pat kitų šalių konstitucijos. Tarpukario demokratinių konstitucijų grupei priskirtinos ir 1920 m. liepos 15 d. priimta Estijos Respublikos Konstitucija, 1922 m. vasario 15 d. priimta Latvijos Respublikos Konstitucija, taip pat 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šiose konstitucijose buvo skelbiama, kad šios šalys yra demokratinės respublikos, kuriose aukščiausioji valdžia priklauso tautai. Konstitucijoje buvo įtvirtintos gana plačios piliečių teisės: lygybė įstatymui, asmens ir būsto neliečiamybė, susivienijimų, susirinkimų, sąžinės, žodžio laisvė, teisė į privačią nuosavybę ir kt. Gaila, kad demokratijos raida šiame Europos regione nebuvo reikšminga – demokratinį konstitucinį reguliavimą gana greitai pakeitė autoritarinis reguliavimas ar praktika. Politiniai įvykiai tarpukario Europoje parodė ir demokratinių tradicijų trapumą. Ne vienoje šalyje įsitvirtino nedemokratiniai politiniai režimai, Europa patyrė ir nacistinių bei fašistinių režimų siaubą. SSRS patirtis irgi pamokanti: demokratiškai skambančiais konstituciniais tekstais buvo dangstomas komunistinis totalitarizmas. ·        Trečiasis konstitucijų raidos etapas žymi laikotarpį po Antrojo Pasaulinio karo iki 80-90-jų XX amžiaus metų. Konstitucinis procesas įgauna globalinį mąstą. Sugriuvus kolonijinei sistemai pasaulyje atsiranda virš 100 naujų valstybių. Demokratinių valstybių konstitucijose vis didesnę reikšmę įgauna žmogaus teisių ir laisvių apsaugos institutas, platėja konstitucinio reguliavimo objektas (konstitucijose įtvirtinamos socialinės-ekonominės teisės, net literatūroje imta vartoti sąvoką „socialinė konstitucija“ ir t. t.). Šio laikotarpio tipiškų konstitucijų pavyzdžiais galima laikyti 1947 m. Italijos Konstituciją, 1947 m. Japonijos Konstituciją, 1949 m. VFR Pagrindinį įstatymą, 1946 ir 1958 m. Prancūzijos, 1975 m. Graikijos, 1976 m. Portugalijos, 1978 m. Ispanijos Konstitucijos. Konstitucija, kaip pripažinta demokratijos įtvirtinimo išraiška, nevengė dangstytis ir autoritariniai bei totalitariniai režimai. Tačiau pastarųjų praktika tik iškreipė konstitucionalizmo esmę. ·        Ketvirtasis konstituciju raidos etapas. Socializmo stovyklos šalyse įtvirtintų totalitarinio pobūdžio režimų  žlugimas, autoritarinės praktikos atsiradimas ne vienoje pasaulio šalyje XX a. pabaigoje žymi naujo – ketvirtojo – konstitucijų raidos etapo pradžią. Pažymėtina, kad per palyginti trumpą laikotarpį buvo priimta beveik 100 naujų konstitucijų, kurios atspindi įvykusius kiekybinius ir kokybinius pokyčius visuomenėje bei valstybėje, naujus prioritetus visuomenės gyvenime, išaugusią bendražmogiškųjų vertybių reikšmę. XX a. pabaigoje žymi konstitucionalizmo pergalę. 1991 m. Bulgarijos ir Rumunijos, 1992 m. Lietuvos, Estijos, Čekijos, Slovakijos Konstitucijos, 1997 m. Lenkijos Konstitucijos atspindi šio laikotarpio konstitucinio reguliavimo savitumus. Šiais laikais turbūt nerasime pasaulio valstybės, neturinčios rašytinės konstitucijos. Išimtis – Didžioji Britanija, kurioje konstituciją sudaro grupė parlamento aktų (bilių ir statutų), taip pat – teismų precedentai, teisės doktrina ir konstituciniai papročiai (konstitucinės konvencijos). Būtent ši aplinkybė, kad dalis konstitucinių teisinių santykių Didžiojoje Britanijoje yra reguliuojama ne rašytinės teisės šaltiniais, o konstituciniais papročiais, nulemia tai, kad ši valstybė laikoma neturinčia rašytinės (konsoliduotosios) konstitucijos. 1.2. Konstitucijos sąvoka Konstitucinės teisės moksle terminas „konstitucija“ dažniausiai vartojamas dviem prasmėmis: skiriamos konstitucijos formaliąja prasme (tai formalioji ar juridinė konstitucija) ir konstitucijos materialiąja prasme (materialioji, faktinė konstitucija). Konstitucija formaliąja prasme (t. y. juridinė ar formalioji Konstitucija) paprastai suvokiama kaip pagrindinis šalies įstatymas (ar keli įstatymai). Jis turi aukščiausią teisinę galią, yra priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka. Šis įstatymas nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Šiuos juridinės konstitucijos požymius, įvertinęs pasaulio valstybių dviejų šimtmečių konstitucinės raidos patirtį, pabrėžia L. Garlicki. Jis teigia, kad galima tvirtinti, jog konstitucija yra: „ – rašytinės teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią valstybės teisinėje sistemoje, – aktas, nustatantis pagrindinius valstybės santvarkos principus, reguliuojantis aukščiausiąją valstybės valdžios institucijų sistemą, jų kompetencijos apimtį ir tarpusavio santykius (o sudėtinėse valstybėse – federacijose – taip pat federacijos ir jos sudėtinių dalių – valstijų, kraštų, respublikų, kantonų – kompetencijos apimtis ir tarpusavio santykius), bei įtvirtinantis individo pagrindines teises, laisves ir pareigas, – aktas, priimamas ir keičiamas pagal specialias procedūras, „sunkesnes" nei paprastų įstatymų priėmimo ir keitimo procedūras"[1]. Taigi juridinė (ar formalioji) konstitucija yra suprantama kaip įstatymų įstatymas, teisinio reguliavimo sistemos branduolys. Ji negali būti keičiama, kaip kiti įstatymai. Dar daugiau, paprastai po konstitucijos pataisų yra neišvengiamos šalies teisės aktų sistemos pataisos. Įstatymai ir poįstatyminiai aktai, kurie buvo pagrįsti anksčiau galiojusiomis konstitucijos normomis, turi būti suderinti su nauju konstituciniu reguliavimu. Konstitucija formaliąja prasme gali būti apibrėžiama kaip pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausios teisinės galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis svarbiausius asmens ir valstybės santykius, kuris yra priimamas ir keičiamas sudėtingesne tvarka nei paprasti įstatymai. Konstitucija materialine prasme traktuojama dviem požiūriais. Vieniems materialinė konstitucija – tai reali valstybės valdžios organizacija, realus asmens statusas valstybėje, kuris gali sutapti ar nesutapti su juridine ar formaliąja konstitucija. Kitaip sakant, kalbama apie faktinę konstituciją. Jeigu formalioji ar juridinė konstitucija – aukščiausios galios teisės normų, reguliuojančių atitinkamus teisinius santykius sistema, tai faktinė arba materialinė konstitucija – patys santykiai. Juridinės ir faktinės konstitucijų skirtumus lemia įvairūs socialiniai procesai ir visuomenės bei valstybės raida. Konkrečiu laiku priimta konstitucija dėl įvairių socialinių, politinių ar ekonominių pokyčių gali nebeatspindėti pasikeitusios tikrosios padėties. Todėl tenka juridinę konstituciją suderinti su faktine, t.y. užtikrinti, kad konstitucijos normos atitiktų realiems santykiams. Kitaip,jei nesuderintume juridines konstitucijos su faktine, susidurtume su konstitucijos fiktyvumo problema. Demokratinėse valstybėse faktinės ir juridinės konstitucijos prieštaravimus neretai padeda įveikti konstitucinės kontrolės institucijų jurisprudencija. Kitas kelias - konstitucijos pataisos ar naujos konstitucijos priėmimas. Pažymėtina, kad fiktyvios konstitucijos būdingos autoritariniams ir totalitariniams režimams. Šiose konstitucijose skelbiamos demokratinės nuostatos paneigiamos valstybės valdžios institucijų praktika. Dažnai tokios konstitucijos – tik fasadas, mažai ką bendro turintis su realiu valstybės funkcionavimu ir tikrąja žmogaus padėtimi tokioje visuomenėje. Tokiose santvarkose konstitucija yra ne tiek teisinis, kiek politinis ideologinis dokumentas. Tiesa, ne visi autoriai visiškai sutapatina faktinės ir materialinės konstitucijų sąvokas. Kartais teigiama, kad materialinė konstitucija – sistema teisės normų, nustatančių valstybės valdžios organizaciją, asmens santykius su valstybe. Ir visai nesvarbu – ar šios normos išdėstytos viename akte, keliuose ar keliolikoje, ar nerašytinės teisės normose. Svarbiau yra šių normų turinys, jų reguliavimo dalykas. Šiuo požiūriu konstitucija yra ne vien rašytinis dokumentas. Tokia konstitucija laikomos „...visos taisyklės, nežiūrint jų kilmės, kurios nustato viešosios valdžios statusą. Konstitucija – valdžios organizacijos sinonimas. Todėl net ir nesant rašytinio dokumento, valstybė turi konstituciją, o jei toks dokumentas yra, konstitucija yra ne vien jo nuostatos“[2]. Taip plačiai suprantant konstituciją, turėtume pripažinti, kad visos valstybės, tiek praeityje, tiek dabar, kad ir kokia jų buvo ar yra kokia dabar yra valstybės santvarka, turi konstituciją. Sąvoką „konstitucija“ toliau vartosime juridine ar formaliąja jos prasme. Kitaip sakant, bus kalbama apie konstituciją – pagrindinį, aukščiausiosios teisinės galios įstatymą, nustatantį valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo, asmens teisinės padėties pagrindus. 1. 3. Konstitucijos savybės   Kaip matyti iš konstitucijos apibrėžimo, konstitucija – ypatingas teisės aktas. Tai visos teisinės sistemos esmė, branduolys, svarbiausias teisės šaltinis, garantuojantis teisės kryptingumą, jos normų suderinamumą, o prireikus ir subordinaciją. Analizuojant konstituciją, kaip svarbiausią teisinį dokumentą, nurodomos svarbiausios jo savybės. Visų pirma, pažymima, kad konstitucija – svarbiausias, pagrindinis šalies įstatymas, kuriam tenka aukščiausia vieta teisės aktų hierarchijoje, o jos normoms būdinga aukščiausioji teisinė galia. Konstitucijos viršenybę sąlygoja jos ypatingas poveikis visai teisės sistemai. Konstitucijos normos turi aukščiausią juridinę galią. Joms negali prieštarauti joks teisės aktas. Teisės sistema – vieningas ir darnus teisės normų kūrinys, kuriame ne visų normų reikšmė yra vienoda. Jos yra skirtingų lygmenų. Normos sistemoje saistomos koordinacijos (to paties lygio normų tarpe) ir subordinacijos (aukštesnio ir žemesnio lygmens normų santykis) santykių. Pavyzdžiui, savivaldybės taryba negali nustatyti kitokios darbo trukmės savo teritorijoje, nei nustato įstatymas. Negaliotų įstatymas, numatantis, sakykime visuomenės informavimo priemonių cenzūrą, kaip pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalies nuostatą: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama“. Teisės normoms būdinga hierarchija. Prisiminkime H. Kelseno pasiūlytą teisės normų piramidės koncepciją. Teisė, pasak Kelzeno, nėra vieno rango teisės normų sistema, bet statinys[1], piramidė, sudaryta iš tam tikro skaičiaus nevienodo lygmens teisės normų sluoksnių. Teisės normų piramidės viršūnėje – „pagrindinė norma“, kuriai tiesiogiai ar netiesiogiai subordinuotos kitos normos. Žemiau – įstatymų normos. Dar vienu aukštu žemiau – poįstatyminiai aktai. Kuo labiau į apačią - normų skaičius didėja, plečiasi teisinės piramidės pagrindas. Kuo norma užima aukštesnę padėtį piramidėje – tuo ji bendresnė, abstraktesnė. Vargu ar mums tiktų diskutuoti dėl „pagrindinės normos“ prigimties. Konstitucijos mokslo požiūriu, matyt, galėtume paprasčiausiai konstatuoti, kad jeigu teisės sistema – hierarchinė sistema, tai jos viršūnėje – konstitucija – pagrindinis įstatymas, kurio normos sąlygoja visas kitas. Konstitucijos viršenybė įtvirtinta joje pačioje. Kaip skelbiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje „Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai“. Taip fiksuojama ypatinga konstitucijos vieta teisės sistemoje, ypatingas jos normų, kurios yra ne vien konstitucinės teisės, bet tuo pačiu ir kitų teisės šakų svarbiausios normos, pobūdis, lemiantis kitų normų turinį. Kita konstitucijos savybė būtų ta, kad konstitucija yra steigiamojo pobūdžio aktas. Konstituciją priima tauta ar tautos įgalioti atstovai, joje nustatomos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos pagrindai, asmens santykiai su valstybe. Tai svarbiausi santykiai, lemiantys visus kitus visuomeninius santykius. Taigi, konstitucija yra nustatoma, kokia bus valstybė ir jos valdžia, kaip ta valdžia funkcionuos, kokie bus jos santykiai su žmonėmis, t. y. akivaizdus konstitucijos steigiamasis pobūdis. Konstitucija yra suverenios tautos kūrinys, joje nustatytos svarbiausios taisyklės, kurios,  be jokios abejonės, yra pirminio pobūdžio. Nurodyta Konstitucijos savybė tiesiogiai susijusi su kita jos savybe: konstitucija yra teisėkūros pagrindas. Konstitucijoje įvardinti teisėkūros subjektai, nurodytos jų priimamų aktų rūšys, nustatoma, kokių procedūrų laikantis priimamos teisės normos. Be to, konstitucija nustato ne tik teisėkūros subjektus bei teisėkūros įgyvendinimo tvarkos pagrindus, bet neretai ir tiesiogiai nurodo, kaip turėtų būti sureguliuotos atitinkamos visuomenės gyvenimo sritys. Analizuojant konstituciją nepamirštama nurodyti, kad šis aktas yra priimamas, keičiamas ir pripažįstamas netekus galios ypatinga tvarka. Ši tvarka žymiai sudėtingesnė (L. Garlicki vartoja sąvoką „sunkesnė"), negu priimant, keičiant ar naikinant paprastus įstatymus. Ne viena konstitucija yra priimta tautos referendumu, steigiamojo ar konstitucinio susirinkimo, arba ją yra priėmęs parlamentas kvalifikuota balsų dauguma, laikydamasis specialių procedūrų. Jeigu palygintume konstitucijos ir poįstatyminių aktų priėmimą, tai reikėtų konstatuoti dar didesnį aktų priėmimo, keitimo, pripažinimo netekus galios skirtingumą. Ypatinga Konstitucijos priėmimo, keitimo ir pripažinimo netekus galios tvarka tik patvirtina, kad Konstitucijos negalima laikyti vienu iš įstatymų, kad jai teisės sistemoje tenka ypatinga, svarbiausioji vieta. Konstitucijos viršenybė, aukščiausioji juridinė galia lemia tokią šio akto savybę, kaip konstitucijos privalomumą visiems teisės subjektams visose teisinio reguliavimo srityse. Valstybės valdžios institucijos, pareigūnai, savivaldos institucijos, visi fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis konstitucijos reikalavimų. Ypatingas šio akto pobūdis lemia ir specialų jo įgyvendinimo mechanizmą bei apsaugą. Konstitucija yra "veikiantis" aktas, ir jos normos yra užtikrinamos specifinėmis apsaugos priemonėmis. Ypatinga reikšmė čia tenka konstitucinei justicijai. Konstitucijos, svarbiausio šalies įstatymo, išskirtinį pobūdį parodo taip pat tokie jos bruožai, kaip konstitucijos teisėtumas, stabilumas ir realumas. Įstatymų, kitų teisės aktų  teisėtumo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į jų atitikimą konstitucijai. Konstitucijos nėra su kuo lyginti. Jai pačiai a priori teikiama akto, atitinkančio teisę, prasmė. Todėl konstitucijos teisėtumo klausimas sudėtingesnis. Atrodytų, kad paprasčiausias šios problemos sprendimas būtų toks: konstitucija teisėta, jei ji priimtų tą tvarką, kurią numatė anksčiau galiojusi Konstitucija. Todėl kitaip priimtos konstitucijos būtų neteisėtos. Tačiau konstitucijos teisėtumo klausimo taip tiesmukai spręsti negalima, ypač jei šalis iš viso neturėjo konstitucijos ar konstitucija buvo vadinamas įstatymas, kuris buvo jėga primestas. Todėl Konstitucija bus teisėta, jei ji išreiškia tautos valią, yra tautos ar jos įgaliotų atstovų priimta ir tautos akceptuota. Konstitucijos stabilumas – svarbi šio akto savybė. Ją lemia šio teisės akto esmė ir paskirtis. Konstitucijos stabilumas reiškia, kad jos nuostatos yra priimtos ilgesniam visuomenės ir valstybės raidos etapui. Tai viena iš teisėtumo šalyje užtikrinimo sąlygų. Konstitucijos stabilumas nereiškia jos nekintamumo. Tačiau pataisas ar senų normų interpretavimo pokyčius turi lemti esminiai pokyčiai socialinėje tikrovėje. Konstitucija yra reali, jeigu jos nuostatos įgyvendinamos, jeigu jos užtikrintos ekonominėmis, socialinėmis ir teisinėmis garantijomis. Kitaip reikėtų kalbėti ne apie konstituciją – pagrindinį įstatymą, bet konstituciją – deklaraciją. Realia konstitucija laiduojamas tautos suverenitetas. Žmogaus teisės ir laisvės, demokratiniai valdžios įgyvendinimo principai turi būti ne vien skelbiami, bet turi būti ir sudarytos sąlygos veiksmingai apginti šias vertybes. 1.4. Žvilgsnis į konstituciją socialiniu aspektu   „Aukščiausias konstitucijos principas ir reikšmė yra tai, kad ji ne valdžios, o tautos aktas. Šie Tomo Pein žodžiai ne tik nusako demokratijos ir konstitucionalizmo esmę, bet ir primena, kad tai turi tapti realybe“[1]. Taigi, į konstituciją reikėtų žvelgti kaip į tautos aktą, kurį tiesiogiai priima tauta arba jos įgalioti atstovai. Neatsitiktinai įvairių valstybių konstitucijų preambulėse nurodoma: „Mes, Jungtinių Valstijų Tauta, siekdami sukurti tobulesnę sąjungą, stiprinti teisėtumą, saugoti vidaus rimtį, organizuoti kolektyvinę gynybą, prisidėti prie bendros mūsų ir palikuonių gerovės bei aprūpinimo, nustatome ir priimame Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją...“, „Prancūzų tauta iškilmingai skelbia savo ištikimybę žmogaus teisėms ir nacionalinio suvereniteto principams, kaip juos nustatė 1789 m. deklaracija, patvirtino ir papildė 1946 m. Konstitucijos preambulė“ (Prancūzijos Respublikos 1958 m. Konstitucijos preambulė)... ar „Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė). Kodėl tauta priima konstituciją? Kokia šio akto prasmė socialinėje realybėje? Norint tai suprasti neužtenka analizuoti Konstituciją kaip aukščiausios galios teisės normų aktą, tačiau būtina į ją pažvelgti kaip į socialinės tikrovės reiškinį. Taip nuo Konstitucijos juridinės analizės tenka pereiti prie jos tyrimo socialiniu aspektu, t. y. tenka bandyti aiškintis Konstitucijos socialinę esmę, paskirtį, reikšmingumą. Literatūroje rasime įvairiausių aiškinimų. Regis, tikslingiausia būtų prisiminti visuomenės sutarties teoriją[2], pagal kurią valstybės organizacijos pagrindu gali būti tik tautos sutarimas įsteigti valstybės valdžią ir jai paklusti, siekiant užtikrinti santarvę tarp žmonių, laiduoti jų gerovę. Būtent, tokios idėjos ir inspiravo pirmųjų konstitucijų kūrėjus. Taigi, į konstituciją galima žvelgti kaip į tam tikrą visuomenės sutartį. Žinoma, tai ne sutartis tiesiogine juridine prasme. Konstitucija – socialinis susitarimas, kuriame suderinti įvairių visuomenės elementų, įvairių socialinių sluoksnių ar grupių interesai. Tam, kad užtikrinti visuomenės santarvę, kad vykstantiems socialiniams politiniams procesams visuomenėje suteikti aiškius teisinius rėmus. Visuomenės santarvė daugelyje nūdienos konstitucijų deklaruojama kaip vienas iš konstitucinės santvarkos tikslų. Jau pati konstitucijos priėmimo ar keitimo procedūra yra tiek sudėtinga, kad nauja konstitucija, tiek jos pataisos priimamos tik susitarus pagrindinėms šalies politinėms jėgoms. O susitarti gali ne antagonistinės[veikiantis priesinga kryptimi,varzovai], bet pasiruošusios tartis pusės. Analizuojant konkrečios šalies konstitucijos rengimo procesą, galime pastebėti įvairių tikslų, motyvų ir interesų susidūrimą. Pasak Jono Elsterio, konstitucinį procesą sąlygoja tiek racionalūs, tiek emociniai, tiek betarpiškai susiję su interesu, motyvai. Racionalūs motyvai – tai siekimas užtikrinti asmens teises ir bendrą gerovę, emociniai – tiek pastovūs jausmai, tiek emocijų protrūkiai, pagaliau tai gali būti tiek asmeniniai, tiek grupiniai interesai[3]. Tačiau viena yra siekimai, o kita – susitarimas. Žinoma, negalima tvirtinti, kad Konstitucijoje yra vienodai atsižvelgta į visų interesus. Visuomenėje, dėl vienokių ar kitokių priežasčių įtakingesnės grupės ar sluoksnio poveikis didesnis, o kartais net lemiantis. Bet konstitucija – jei tik viena pusė savo valią primestų – nebūtų visuomenės santarvės išraiška. Ji turi formuluoti tokias „žaidimo taisykles“ visuomenėje, nustatyti tokią valstybės ir valdžios santvarką, kurią dauguma visuomenės narių pripažintų teisinga. Žodžiu, konstitucija – tikras socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimas. Kiekvienu atveju – Konstitucija privalo būti kompromiso, interesų pusiausvyros išraiškos teisinis aktas, kurio nustatytas taisykles didžioji tautos dalis pripažįsta kaip teisingas, neabejotinai vertingas socialiniame gyvenime. Taigi konstitucija reiškia ne santarvę apskritai, bet santarvę laikantis tam tikrų Konstitucijoje nustatytų taisyklių. Kitaip sakant, Konstitucija yra ir antimažoritarinis aktas. Demokratinėje visuomenėje sprendimai priimami laikantis daugumos principo, tačiau tokiais sprendimais negalima pažeisti mažumos teisių. Žodžiu, Konstitucija yra ir nuo daugumos savivalės apsaugantis dokumentas. Dokumentas, užtikrinantis visų visuomenės narių saugumą. Žinoma, tvarką galima pasiekti ir kitais metodais, kad ir „tvirta ranka“ įvedant „geležinę“ ar kitokią tvarką. Kitur tvarką visuomenėje gali padėti užtikrinti ir tradicijos, religijos normos. Konstitucinė santvarka – ne bet kokia visuomenės santvarka. Konstitucinė santvarka ir „absoliuti monarchija“, „autoritarizmas“, “totalitarizmas” - nesuderinami dalykai. Tokiose šalyse negalima kalbėti apie konstitucijų santvarką. Visuomeninė santarvė, kurią siūlo konstitucionalizmo doktrina, kitokios prigimties. Konstitucija pripažįsta neatimamas žmogaus teises: teisę į gyvybę, laisvę, nuosavybę. Šias teises turi gerbti valstybė, valstybės valdžios funkcionavimas yra grindžiamas šalies piliečių (tautos) sutikimu. Tautos sutikimas gyventi taip, o ne kitaip, turi būti reguliariai patikrinamas ir patvirtinamas rinkimais, referendumais, nepriklausoma teisingumo sistema ir kitais būdais. „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis). Štai pagrindinė sąlyga socialinei santarvei. Tai pilietinė santarvė, tai sąmoninga visuomenės santarvė, kurios nariai realiai naudojasi pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis. Valstybės institucijų pareiga – garantuoti šias teises ir laisves, jas saugoti ir ginti nuo bet kokių pažeidimų. Taigi, socialinis kompromisas bei žmogaus teisių ir laisvių apsauga – du konstitucinės santvarkos pagrindai. Jeigu jų nėra – apskritai negalima kalbėti apie konstituciją. Tai būtų tik pseudokonstitucija. Ar visos visuomenės gyvena pagal konstitucijos taisykles? Tai demokratiškos Vakarų civilizacijos šalys? Autoritarinės ar totalitarinės valstybės, nors turi konstitucijas, apie konstitucinę santvarką, grindžiamą socialiniu kompromisu ir pagarba žmogaus teisėms gali tik svajoti. Pastebėtina, kad yra žinomi ir kitokių visuomeninės santarvės užtikrinimo būdų – islamiškoji santarvė, konfucianizmas (santarvė tarp tėvo-valdytojo ir vaikų-pavaldinių), Tibeto pančajata ar pan. Tačiau konstitucijos idėjos ekspansija yra akivaizdi, tai globalinė tendencija. Net šalyse, kuriose iš tikrųjų valdžia nėra teisės ribojama, bent formaliai siekiama dangstytis konstitucijos vardu. Todėl kalbant apie konstitucijos socialinę esmę būtina pažymėti: konstitucija teisine forma įtvirtina pilietinę santarvę, visuomenės sutarimą gyventi vadovaujantis socialiniu kompromisu ir gerbiant žmogaus pagrindines teises bei laisves. Būtent tai ir skatina tautas pasirinkti konstitucinę santvarkos formą. Žinoma, Konstitucijos priėmimas nereiškia, kad visuomenėje negalimi konfliktai, kad nebus pažeistos konkretaus asmens teises ir laisves. Realus gyvenimas prieštaringas. Tačiau konstitucija numato konfliktų sprendimo būdus, procedūras, laiduoja, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos teisės ar laisvės yra pažeistos, gynybos mechanizmą. 1.5. Socialinės konstitucijos funkcijos.  Konstitucija kaip teisinis, politinis ir filosofinis (ideologinis) dokumentas Suvokdami konstitucijos reikšmę teisės sistemoje, neturėtume pamiršti, kad Konstitucija – ne tik pagrindinis ir aukščiausios galios teisinis dokumentas, bet taip pat ir svarbus politinis bei filosofinis (ideologinis) dokumentas. Kaip teisinis dokumentas, Konstitucija yra teisės normų sistema, reguliuojanti svarbiausius visuomeninius santykius. Kaip politinis dokumentas, ji atspindi tam tikrą šalies politinių jėgų susitarimą, kompromisą, nustatantį kokiomis formomis vyks politinis procesas, kokiomis priemonėmis politinės jėgos galės ginti savo interesus. Kaip filosofinis (ideologinis) dokumentas, Konstitucija išreiškia tam tikrą pasaulėžiūrą. Konstitucijoje įkūnytos tam tikros vertybės ir idealai. Šiuos Konstitucijos, kaip dokumento aspektus, atitinka ir socialinės Konstitucijos funkcijos. Pasak B. Banaszako ir A. Preisnerio, „ konstitucijos funkcija tai ne kas kita, kaip vaidmuo, kurį konstitucija gali atlikti tam tikros valstybės socialinėje politinėje tikrovėje"[1]. Teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad konstitucija vykdo teisinę, politinę ir ideologinę funkcijas. Ypač pabrėžiama pirmoji funkcija. Antai, L. Garlicki rašo: "Nepamirštant konstitucijos politinės, ideologinės ar simbolinės funkcijų ir pabrėžiant aplinkybę, kad šių laikų konstituciją reikėtų traktuoti kaip tam tikros vertybių – svarbiausių visos valstybės ir visuomenės funkcionavimui – sistemos objektyvizuotą išraišką, reikia didžiausią dėmesį skirti teisinei konstitucijos funkcijai"[2].  Pasistengsime bent trumpai aptarti Konstitucijos poveikio pagrindines kryptis, atskleidžiančias šio svarbiausio šalies teisinio akto socialinę paskirtį. Pirmiausia – teisinė Konstitucijos funkcija. Konstitucija – visų pirma yra pagrindinis, aukščiausios galios įstatymas, teisės sistemos centras, kuriame įtvirtinti normos ir principai lemia teisinio reguliavimo kryptis. Kaip pažymi M. Cappelletti „...konstitucijos ir konstitucinių teisių paskelbimas egzistavo dar gerokai iki „modernaus konstitucionalizmo“. „Bet tai, kas iš tikro šioje valdymo formoje nauja, yra rimtos pastangos suvokti konstituciją ne vien kaip paprastą moralinio, politinio ar filosofinio pobūdžio vadovą, bet ir kaip tikrą įstatymą, kuris yra pozityvus ir privalomas, nors ir aukščiausiosios galios, pastovesnis nei bendrieji įstatymai.“[3] Pažymėtina, kad ilgą laiką vyravusį požiūrį, jog konstitucija – tai politinis ar filosofinio pobūdžio aktas, tik bendriausia tautos nusistatymo gyventi vienaip ar kitaip išraiška, bet ne konkrečios, kategoriškos, aiškiai apibrėžtos teisės normos, pakeitė daugelyje šalių įsitvirtinęs ir sustiprėjęs konstitucinės kontrolės institutas. Būtent, teisės aktų atitikimo konstitucijai tikrinimas, konstitucinių ginčų nagrinėjimas atskleidė ir išryškino šį pagrindinį konstitucijos aspektą, parodė, kad konstitucija visų pirma yra teisės normų aktas. Dar daugiau – konstitucija sudaro aukščiausiosios galios teisės normos, reguliuojančios svarbiausius visuomenės gyvenimo klausimus. Normos, kurias galima taikyti tiesiogiai, normos, esančios viso teisinio reguliavimo pagrindu. Antroji konstitucijos funkcija – politinė. Analizuojant šiuolaikinės konstitucijos reikšmę, neretai pabrėžiama, kad konstitucija yra „tobuliausias modernios politikos instrumentas “[4]. Konstitucija nustato valstybės valdžios organizaciją, valdžios įgyvendinimo svarbiausias taisykles, valstybės valdžios santykius su atskirais žmonėmis, jų grupėmis. Visos politinės jėgos – politinės partijos ir organizacijos konkuruoja, siekia valdžios, dalyvauja jos įgyvendinime laikydamosi konstitucijos nustatytų taisyklių. Šios taisyklės paprastai dar detalizuojamos įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Tačiau pačios svarbiausios, reikšmingiausios taisyklės yra fiksuojamos konstitucijoje. Vienais atvejais konstitucija pirma nustato politinio gyvenimo taisykles ir tik po to jos yra įgyvendinamos politinio proceso dalyvių veikloje. Sakykim, jei konstitucijoje įtvirtinta rinkimų sistema – jos reikės laikytis politinio proceso dalyviams. Tarkime, naujojoje šalies konstitucijoje yra įtvirtinta proporcinė parlamento rinkimų sistema. Atsižvelgiant į tai bus reguliuojami parlamento rinkimų santykiai ir bus renkami tautos atstovai. Kitais atvejais į konstituciją jau įrašomos realiai politinio gyvenimo praktikoje susiklosčiusios taisyklės. Trečioji konstitucijos funkcija – filosofinė (ideologinė). Konstitucijoje, kaip svarbiausiame, pačiame autoritetingiausiame įstatyme įtvirtinta atitinkama valstybės valdžios organizacijos, asmens ir valstybės santykių doktrina. Šių dienų demokratinė visuomenė ypatingą reikšmę teikia žmogaus teisių ir laisvių prioritetui, atviros pilietinės visuomenės, teisinės valstybės idėjoms. Demokratinėms vertybėms priskiriamas ir tautos suverenitetas, atstovaujamoji demokratija, valdžių padalijimas, parlamentarizmas, politinis ir ideologinis pliuralizmas, pagarba privačiai nuosavybei ir t. t. Tuo pačiu konstitucija auklėja žmones, formuoja vertybinę orientaciją. Formuojamas požiūris, kad brangias konstitucines vertybes reikia ginti. Reikia laikytis konstitucijos. Pagaliau Konstitucija – tai tam tikras bendro gyvenimo orientyras. Pasirinkę analizei ką tik išdėstytą konstitucijos funkcijų tipologiją, negalime nepriminti, kad ši tipologija nėra vienintelė. Antai, jau minėti B. Banaszakas ir A. Preisneris skiria teisinę, integracinę, organizacinę, programinę bei auklėjamąją konstitucijos funkcijas[5]. 1.6. Konstitucijos turinys.  Konstitucinio reguliavimo raidos tendencijos   Kokius santykius reguliuoja konstitucijos? Jeigu bandytume analizuoti įvairių šalių konstitucijų normas, turėtume konstatuoti didžiausią įvairovę. Tai suprantama, nes viską lemia tautos-suvereno laisva valia. Vargu ar galima įsivaizduoti kokias nors vienas visiems privalomas taisykles ar principus. Konstitucija išreiškia tautos dvasią, tautos susitarimą gyventi vienaip ar kitaip. Ir šis susitarimas yra toks, koks buvo pasiektas konstitucijos kūrimo procese. Ir vis dėlto, kuo panašus įvairių konstitucijų turinys? Atsakymas būtų toks. „Visų jų tas pats objektas: jos nustato valdžios organizaciją ir funkcionavimą, taip pat valdančiųjų ir valdomųjų santykius"[1]. Taigi, turime sutikti su tokiu tvirtinimu: „Iš tiesų, ji nustato, kaip įgyjama, įgyvendinama ar prarandama valdžia; ji įtvirtina viešųjų valdžių struktūrą ir funkcionavimą; ji apibrėžia ir garantuoja teises ir laisves“[2]. Taigi kiekvienos konstitucijos normos reguliuoja bent dvi dideles visuomeninių santykių grupes. Pirmoji grupė – asmens teisinis statusas, žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių sritis. Prisiminkime, kad asmens teisinio statuso įtvirtinimas, jo apsauga prieš valstybės valdžios savivalę yra laikoma viena iš konstitucijos atsiradimo priežasčių. Aukščiausios teisinės galios normos laiduoja, kad jau įtvirtintas teisinis asmens statusas nebus varžomas, kad valstybės įstaigos ir pareigūnai gerbs jį. Dar daugiau – žmogaus teisei į gyvybę, žmogaus laisvei, asmens neliečiamybei, orumui, privačiam gyvenimui, nuosavybės teisei ir kitoms pagrindinėms teisėms ir laisvėms užtikrinama konstitucinė gynyba. Pagal konstituciją įstatymui, teismui, kitoms valstybėms institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Antroji santykių grupė – viešosios (iš esmės – valstybės) valdžios organizacijos ir funkcionavimo santykiai. Valstybės valdžios organizacija grindžiama tautos suvereniteto bei valdžių padalijimo principu. Ji turi užtikrinti atstovaujamąjį valdymo pobūdį. Atstovaujamasis valdymas reiškia, kad valdžia, bent jau įstatymų leidžiamoji, yra renkama tautos, išreiškia ir formuoja jos valią. Valdžios padalijimo principas nustato, kad įstatymo leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios įgyvendinamos skirtingų valstybės valdžios institucijų, kurios yra savarankiškos ir viena kitą atsveria. Taip išvengiama valdžių savivalės. Konstitucija nustato pagrindinius valstybės valdžios formavimo principus, valdžios institucijų kompetenciją ir tarpusavio sąveiką. Šiai santykių grupei taip pat priklauso teritorinė valstybės sandara, esminiai valstybės valdžios ir savivaldos santykių pagrindai ir t. t. Be to, Konstitucijoje išdėstomos normos, nustatančios ekonominių-socialinių santykių teisinio reguliavimo pagrindus, užsienio politikos orientyrus ir panašiai. Šios dvi visuomeninių santykių sritys – neginčijamas konstitucinio reguliavimo objektas. Tiesa, jei paanalizuosime įvairių šiuolaikinių konstitucijų tekstus, juose rasime normų, reguliuojančių kokius nors specifinius santykius, ne visiškai telpančius į minėtą dviejų santykių sričių rėmus. Vienu atveju tai gali būti kokie nors finansiniai santykiai, kitu – genų inžinerijos ar dirbtinio apvaisinimo problemos – dėl savo aktualumo Konstitucijos rengimo metu įtrauktos į pagrindinį įstatymą. Tokie santykiai – fakultatyvinė[nebutina] konstitucinė reguliavimo sritis. Šiuo atveju – kiekvienas konstitucinis reguliavimas yra labai individualus. Visuomenės atitinkamų materialinio ir dvasinio gyvenimo sričių raida lemia ir konstitucijos turinio pokyčius. Vienos nuostatos tampa nebeaktualios, naujų konstitucijų tekstuose joms nelieka vietos, kitos nuostatos įgauna didžiulę reikšmę ir įtvirtinamos pagrindiniame įstatyme. Galima pastebėti keletą Konstitucijos turinio raidos tendencijų. Pagrindinių teisių ir laisvių srityje tą akivaizdžiai patvirtina konstitucijoje įtvirtinamos naujos teisės ir laisvės. Moderniose konstitucijose įtvirtinta teisė į aplinkos apsaugą, informacijos laisvė, mokslinės kūrybos laisvė, teisė į motinystės apsaugą ir t. t. Einama ir kitu keliu – teisės ir laisvės detalizuojamos, tikslinamos. Tai lyg kodifikacija konstitucijos lygmenyje. Be to, didelė tikimybė, kad jeigu vienos kurios nors išsivysčiusios ir demokratinio gyvenimo patirtį turinčios šalies konstitucija fiksuoja tam tikras teises ir laisves, tai anksčiau ar vėliau jos bus įtvirtintos ir kitų šalių konstitucijose. Šis procesas nepalieka šalikelėje ir „senųjų“ konstitucijų, jos prisitaiko prie naujų teisinio gyvenimo pokyčių. Kartu pažymėtina, kad kai kurios teisės ir laisvės išnyksta iš konstitucinių tekstų. Antai moderniose konstitucijose nerasime nei teisės į sukilimą, ar pasipriešinimą priespaudai. Kitaip sakant, šie klausimai ne vienai šiuolaikinei visuomenei atrodo nebeaktualūs ir todėl neverti konstitucinio įtvirtinimo. Keičiasi ir aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų santykių konstitucinis reguliavimas. Teisinėje literatūroje, analizuojančioje nūdienos konstitucinio reguliavimo tendencijas, pabrėžiama vykdomosios valdžios stiprinimo tendencija. Žinoma, tai paprastai daroma ne tiesmukai (neretai vykdomųjų institucijų galių stiprinimas išreiškiamas subtiliomis formomis), bet akivaizdus siekimas konstitucijose plėsti vyriausybės įgaliojimus ar bent itin detaliai ir tiksliai sureguliuoti vyriausybės ir parlamento santykius. Konstitucijoje neretai įtvirtinamos normos, kurios stiprina vyriausybės stabilumą (taip vadinamas konstruktyvusis nepatikėjimo votumas[sprendimas], sudėtingesnės nepasitikėjimo pareiškimo procedūros nustatymas ir pan.), detaliai fiksuojami vyriausybės atsakomybės klausimai. Kai kurių šalių konstitucijose šią tendenciją atspindi konstitucijos normos, nustatančios deleguotą įstatymų leidybą ir vyriausybės veiklą ypatingosios ar nepaprastosios padėties metu ir t. t. Po II pasaulinio karo priimtoje ne vienoje naujoje konstitucijoje rasime normų, nustatančių valstybės ekonominių ir socialinių institucijų (ekonominių tarybų, ekonominių ir socialinių tarybų ir pan.) statusą, jų ekonominę ir socialinę veiklą. Valstybės vaidmens augimas socialinėje – ekonominėje srityje – dar viena konstitucinio reguliavimo raidos tendencija, būdinga XX - XXl amžių sandūrai. Todėl konstitucijoje įtvirtinamos normos, atspindinčios valstybės reguliacinio vaidmens stiprėjimą, taip pat normos, kuriomis siekiama teisiškai užkirsti kelią ekonominėms krizėms, socialiniams sukrėtimams. Konstitucijose fiksuojami valstybės įsipareigojimai visuomenei ekonominėje ir socialinėje srityse. XX amžiaus pabaigoje prasideda informacijos bumo epocha, kuri, kaip spėjama, galbūt, sumažins valstybės socialinę reikšmę. Tai turėtų atsispindėti ir pasaulio šalių naujųjų konstitucijų normose. Tiesa, išsivysčiusios šalys kol kas apsieina be didesnių konstitucinių reformų. Todėl galima tik prognozuoti apie konstitucijų raidos kryptį. Visuotinė tendencija: daugelio demokratinių šalių konstitucijose, ypač po II pasaulinio karo, įtvirtinamas konstitucinės kontrolės institutas. Dauguma Europos valstybių pasirinko europinį konstitucinės justicijos modelį, kuris skiriasi nuo amerikinio konstitucinės kontrolės modelio. Jei amerikiniam konstitucinės justicijos modeliui būdinga tai, kad teisės aktų atitikimą konstitucijai vykdo bendrųjų teismų sistema, tai Europos šalyse funkcionuoja speciali teisės aktų konstitucingumo kontrolės institucija – konstitucinis teismas, konstitucinė taryba ar konstitucinis tribunolas. Seniai pastebima tendencija konstitucijoje įtvirtinti valstybės funkcijas tarptautinių santykių srityje. Taip konstitucijose atsiranda nuostatos apie valstybės užsienio politikos principus, tarptautinių konfliktų, karo ir taikos klausimų sprendimą, nacionalinės ir tarptautinės teisės normų santykį, valstybės valdžios institucijų įgaliojimus sudarant, ratifikuojant ir denonsuojant tarptautines sutartis ir t. t. Po II pasaulinio karo priimtų konstitucijų normose neretai deklaruojamas taikus užsienio politikos kursas. Tą lėmė masinio naikinimo ginklo panaudojimo pavojus, tarptautinio bendradarbiavimo išaugimas, tarptautinė integracija. Šie reiškiniai daro įtaką ir konstituciniams procesams. Be to, valstybės neretai dalyvauja įvairiose tarptautinėse organizacijose, tampa regioninės integracijos proceso dalyvėmis. Taip Europos Sąjungos šalių konstitucijose atsiranda nuostatų, nacionalinėms institucijoms suteikiančių galimybę kai kuriuos įgaliojimus perleisti viršnacionalinėms organizacijoms ir t. t. 1.7. Konstitucijos normų galiojimas. Konstitucijos tiesioginio taikymo problema   Konstitucija – teisės normų, tegul ir ypatingo turinio, aktas. Šios teisės normos, suformuluotos gana abstrakčiai, reguliuoja svarbiausius asmens ir valstybės, taip pat valdžios valstybėje organizavimo ir jos įgyvendinimo santykius. Todėl šių normų galiojimo klausimą reikėtų aptarti keliais aspektais. Pirmasis aspektas – konstitucijos normų galiojimas laiko atžvilgiu. Paprastai konstitucija pradeda galioti nuo to momento, kuris nurodytas pačioje konstitucijoje. Konstitucijos galiojimo pradžia nustatoma jos baigiamosiose nuostatose arba įstatyme dėl konstitucijos įsigaliojimo. Dažnai nustatomos pereinamosios nuostatos (jų paskirtis – numatyti sklandų perėjimą iš vienos į kitą konstitucinę santvarką). Antrasis aspektas – konstitucijos normų galiojimas teritorijos atžvilgiu. Paprastai konstitucija įsigalioja iškart visoje valstybės teritorijoje. Tačiau būna atvejų, kai dalis valstybės teritorijos yra okupuota ar dėl kitų priežasčių laikinai nėra šalies sudėtyje. Antai 1949 m. gegužės 23 d. VFR Pagrindinio įstatymo 23 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis Pagrindinis įstatymas visų pirma  galioja Badeno, Bavarijos, Didžiojo Berlyno, Hamburgo, Heseno, Žemutinės Saksonijos, Šiaurės Reino-Vestfalijos, Reinlando-Pfalco, Šlezvigo-Holšteino, Viurtenbergo-Badeno ir Viurtenbergo-Hohencolerno žemėse, o kitose Vokietijos dalyse jis įsigalios po jų prisijungimo. 1990 m. rugpjūčio 31 d. VFR ir VDR sutartimi dėl Vokietijos vienybės atkūrimo ši nuostata, kaip įgyvendinta, buvo panaikinta. 1992 m. gruodžio 21 d. įstatymu šis Pagrindinio įstatymo straipsnis buvo išdėstytas nauja redakcija. Trečiasis aspektas – normų galiojimas teisinių santykių subjektų atžvilgiu. Konstitucijos normos privalomos visoms valstybės valdžios institucijoms, valstybės įstaigoms ir piliečiams. Visi fiziniai asmenys bei organizacijos šalies teritorijoje turi jos laikytis. Ji taip pat privaloma tos šalies piliečiams, joje įsteigtiems ir veikiantiems juridiniams asmenims, organizacijoms ir įstaigoms užsienyje. Užsienio valstybės ir tarptautinės organizacijos privalo gerbti kiekvienos šalies konstituciją, išskyrus normas, prieštaraujančias tarptautiniams teisės principams (pažeidžiančias žmogaus teises, keliančias agresyvius karus ir t. t.). Ypač svarbią reikšmę turi konstitucijos normų tiesioginio taikymo klausimas. Socialistinės stovyklos šalyse konstitucija neretai buvo traktuojama kaip politinis teisinis dokumentas, t.y. praktiškai kaip principų deklaracija, kuri tiesiogiai neįpareigoja nei valdžios institucijų, nei pareigūnų. Neatsitiktinai buvusioje SSRS buvo beprasmiška kreiptis į teismą remiantis vien Konstitucija. Jeigu nebuvo kokio nors įstatymo ir poįstatyminio akto, reguliuojančio šį klausimą, teismas bylos nenagrinėjo. Teismo sprendimų pagrįstų Konstitucija iš viso nebuvo priimta. Šiuolaikinė demokratinė konstitucija traktuojama visų pirma kaip teisės normų aktas, kurio normos taikomos tiesiogiai valstybės valdžios institucijų ir įstaigų veikloje. Asmenys, kurių pagrindinės teisės ir laisvės yra įtvirtintos konstitucijoje, yra taip pat suinteresuoti konstitucijos normų tiesioginiu taikymu. Visų pirma, yra konstitucijos normos, kurių tiesioginis taikymas abejonių nekelia. Antai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 81 straipsnio 1 dalyje, reguliuojančioje Respublikos Prezidento rinkimų santykius, nustatyta: „Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.“ Jokia konkretizacija šiai normai nebūtina, ją galima taikyti tiesiogiai. Respublikos Prezidento rinkimų tvarką nustatančiame įstatyme ši norma paprasčiausiai pakartojama. Tačiau kitaip reikėtų vertinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies normą: „Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas“. Ši norma yra nukreipiančiojo pobūdžio, ji pati nenustato, kokia tvarka renkami tautos atstovai. Ar ši norma veikia tiesiogiai? Jeigu kalbėsime apie rinkėjų ir kandidatų į Seimo narius santykius, žinoma, ne. Bet jei suvoksime, kad šia norma įstatymų leidėjas yra tiesiogiai įpareigotas priimti atitinkamą įstatymą – taip. Tiesa, galima susidurti ir su sudėtingesnėmis konstitucijos tiesioginio taikymo problemomis. Sakykim, šalies Konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata, kad piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimą nustato įstatymas. Kaip reikėtų vertinti situaciją, kai įstatymų leidėjas neskuba įvykdyti konstitucinio pavedimo? Kaip pavyzdį galime paminėti Lietuvoje 7 metus trūkusį teisinio reguliavimo vakuumą, kai Seimas nevykdė konstitucinės pareigos priimti peticijų įstatymą. Ši legislatyvinė omisija buvo pašalinta tik 1999 m. spalio 1 d. įsigaliojus peticijų įstatymui, po 7 metų nuo konstitucijos įsigaliojimo sukūrusiam peticijos teisės realizavimo mechanizmą[1]. 1.8. Konstitucijos forma   Sąvoka „Konstitucijos forma“ vartojama norint atskleisti konstitucijos normų įtvirtinimo būdą. Teisinėje literatūroje skiriamos dvi konstitucijos formos: rašytinė ir nerašytinė konstitucija. Rašytinė konstitucija – vientisas aukščiausios galios teisinis aktas, priimtas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis asmens teisinės padėties pagrindus bei viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus. Tokios yra daugelio šalių konstitucijos. Šalies, neturinčios rašytinės konstitucijos, pavyzdžiu yra nurodoma Didžioji Britanija. Jos konstitucinė santvarka yra įtvirtinta tiek teisės norminiuose aktuose, tiek teismų precedentuose ir konstituciniuose papročiuose. Šie visi šaltiniai neišsiskiria savo teisine galia, lyginant su kitais kiekvienos teisės šaltinių grupės aktais. Tačiau ir šioje šalyje didelė dalis valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo santykių reguliuojami įstatymais. Antai Didžiojoje Britanijoje tai būtų ir tokie istoriniai dokumentai kaip 1215 m. Didžioji laisvių chartija, 1628 m. „Teisių peticija", 1689 m. „Teisių bilis", 1701 m. „Santvarkos aktas", o taip pat daugybė XX a. priimtų statutų (1911 m. „Parlamento aktas, nustatantis santykius tarp Lordų rūmų ir Bendruomenių rūmų ir ribojantis parlamento įgaliojimų laiką" (arba tiesiog Parlamento reformos aktas,) 1949 m. įstatymas dėl 1911 m. Parlamento reformos akto pakeitimo, 1986 m. Rasinių santykių įstatymas ir kt.). Tiesa, kai kurie britų konstitucinės doktrinos kūrėjai teigia, kad netikslu Didžiosios Britanijos Konstituciją vadinti nerašytine. Jų nuomone Didžiosios Britanijos Konstituciją galima laikyti „neformalizuota“[1], „nekodifikuota“[2] konstitucija. Žinoma, konstitucijų skirstymas pagal jų formą į rašytines ir nerašytines iš esmės gali sutapti su konstitucijų skyrimu materialine ir juridine (formaliąja) prasme. Todėl gali atrodyti, kad neverta taip klasifikuoti konstitucijų. Manytume, kad nurodyta aplinkybė nepaneigia konstitucijų skirstymo pagal formą į rašytines ir nerašytines prasmingumo. Šiuo atveju konstitucijos yra skirstomos atsižvelgiant į tai, kad rašytinė konstitucija – visados aukščiausios galios teisės normų aktas (ar aktai), o nerašytinė konstitucija įtvirtinama įvairiose konstitucinės teisės normų šaltinių formose – konstituciniuose papročiuose, teismo precedentuose, taip pat įvairiuose teisės normų aktuose. Galima ginčytis, kiek pavykęs yra pats pavadinimas „nerašytinė“ konstitucija, bet diskusijos dėl pavadinimo nepaneigia klasifikacijos prasmingumo. Tuo labiau, kad rašytinė konstitucija išsiskiria savo formalia aukščiausia teisine galia, t. y. savybe kuri nėra būdinga nerašytinei konstitucijai. Rašytinė konstitucija, kaip minėjome, paprastai vientisas aukščiausios galios teisės normų aktas. Tokią konstituciją galėtume vadinti kodifikuota rašytine konstitucija. Tačiau yra šalių, kuriose konstituciją sudaro keli aukščiausios konstitucinės galios teisiniai aktai. Antai, šiuolaikinės Švedijos konstituciją sudaro keturi konstituciniai teisės aktai: 1974 m. Aktas apie valdymo formą, 1810 m. Aktas apie sosto paveldėjimą, 1949 m. Aktas apie spaudos laisvę ir 1991 m. Išraiškos laisvės pagrindinis įstatymas. Tai nekodifikuota rašytinė konstitucija. (turime kreipti ne i zodzius i rasytine ir nerasytine , o i tai jog tai Auksciausios galios teisiniai aktai,kurie yra keturi, o Anglijos pavyzdys yra priesingas, ten aktu labai daug , ir kai kurie iprasti istatymai reguliuoja konstitucinius teisinius santykius.) Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą rašytinę konstituciją. Tai konstitucija, kurios sudėtine dalimi yra paskelbiami kiti aktai ar deklaracijos. Sudėtinės kodifikuotos konstitucijos pavyzdžiais galėtų būti 1958 m. Prancūzijos konstitucija, kuri savo sudėtinėmis dalimis pripažįsta 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių deklaraciją bei 1946 m. Prancūzijos Konstitucijos preambulę, taip pat 1992 m. Čekijos konstitucija, kurią be pagrindinio Konstitucijos teksto sudaro „Pagrindinių teisių ir laisvių deklaracija“. Sudėtinė kodifikuota konstitucija skiriasi nuo rašytinės nekodifikuotos konstitucijos tuo, kad pirmąją konstituciją sudarančios dalys yra viena su kita tiesiogiai susijusios, jos traktuojamos kaip vieningas sudėtinis dokumentas, o ne dokumentų visuma. 1.9. Konstitucijos struktūra   Aptarę konstitucijos formos klausimą, galime pradėti analizuoti konstitucijos – aukščiausiosios galios šalies pagrindinio įstatymo – struktūros dėsningumus. Taigi mus domins rašytinė kodifikuota konstitucija (rašytinių nekodifikuotų konstitucijų struktūros dėsningumus žymiai sunkiau įžvelgti). Žinoma, kiekvienos šalies konstitucija net ir savo struktūros požiūriu – unikali, tačiau pati konstitucinio reguliavimo logika verčia konstitucijų kūrėjus žengti panašius žingsnius. Daugelio šalių konstitucijų struktūros analizė leidžia daryti išvadą, jog paprastai pagrindinį įstatymą sudaro tokios dalys: ·        preambulė (įvadinė dalis), ·        pagrindinė dalis (jos normose atskleidžiamas konstitucijos turinys), ·        baigiamosios, pereinamosios ar papildomosios nuostatos, ·        priedai. Preambulėje išvardijami konstitucijos tikslai, nurodomos istorinės konstitucijos priėmimo aplinkybės. Kartais joje nurodomi svarbiausi valstybės politikos principai, ar net skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės. Tai reikšminga konstitucijos dalis, įvadas į konstitucinio reguliavimo sistemą. Teisinėje literatūroje diskutuojama dėl preambulės norminės prigimties. Teigiama, kad preambulės nuostatos nėra teisės normos, jos įstatymų leidėjui gali daryti tik moralinį poveikį. Tokia argumentacija grindžiama tuo, kad preambulės nuostatų, skirtingai nuo kitų konstitucijos dalių normų, negali tiesiogiai taikyti teismai[1]. Tai pernelyg abstrakčios, programinio pobūdžio taisyklės, kurias analizuojant negalima vertinti kaip tikras teisės normas. Tačiau yra ir kitas požiūris: preambulės nuostatos turi tokią pat norminę reikšmę, kaip ir bet kokios kitos konstitucinės nuostatos. Antai Prancūzijoje ilgą laiką buvo diskutuojama dėl 1958 m, Prancūzijos Konstitucijos preambulės teisinės reikšmės. Šios šalies Konstitucijos preambulėje buvo skelbiama, kad prancūzų tauta iškilmingai skelbia savo ištikimybę žmogaus teisėms ir nacionalinio suverenumo principams, taip kaip jie yra apibrėžti 1789 m. Deklaracijoje, patvirtinti ir papildyti 1946 m. Konstitucijos preambulėje[2]. Taigi, nurodytuose dokumentuose buvo skelbiamas pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės teisės ir laisvės. Ginčai dėl Konstitucijos preambulės reikšmės baigėsi tik 1971 m. Prancūzijos Konstitucinei Tarybai priėmus sprendimą, kuriuo pripažinta preambulės nuostatų norminė reikšmė[3]. Galima ir trečioji-tarpinė pozicija, kad.į preambulės nuostatas būtina atsižvelgti interpretuojant ir taikant kitų konstitucijos dalių normas, o tais atvejais, kai konstitucijos preambulėje skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės, neabejojama, kad šios nuostatos turi tokią pat juridinę reikšmę, kaip ir kitų konstitucijos dalių normos. Pagrindinę konstitucijos dalį sudaro konstitucijos normos, įtvirtinančios žmogaus ir piliečio teises ir laisves, valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų statusą, tarpusavio santykius, centrinės ir vietos valdžios santykius, savivaldą. Paprastai pagrindinę dalį sudaro keli ar keliolika skyrių (jie taip pat gali vadintis dalimis, skirsniais ir pan.). Pagrindinė dalis ne vienoje konstitucijoje pradedama skyriumi, kuriame išdėstytos normos, įtvirtinančios konstitucinės santvarkos pagrindus (tautos suverenitetą, demokratiją, pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, valdžių padalijimą ir jų galių ribojimą ir t.t.). Kai kurių naujųjų konstitucijų pagrindinio teksto dalis pradedama žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimu. Tokiu šio konstitucinio instituto išdėstymu pagrindinio teksto pradžioje parodoma, kokia reikšmė teikiama žmogaus statusui šalies konstitucinėje sąrangoje. Kituose konstitucijos skyriuose išdėstomos valstybės valdžios organizaciją nustatančios normos. Paprastai kiekvieną valdžios instituciją apibrėžiančios normos išdėstomos atitinkamuose skyriuose: parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, teismai. Vienose konstitucijose pradedama nuo įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos teisinės padėties įtvirtinimo, kitose pirmiausia nustatoma valstybės vadovo teisinė padėtis. Toks išdėstymas paprastai sietinas su šalies valdymo forma (nors ne visada). Atskiruose konstitucijos skyriuose nustatomas vietinis valdymas ir savivalda, finansai ir valstybės biudžetas. Pagrindinėje konstitucijos teksto dalyje taip pat išdėstomi tokie skyriai, kaip „Užsienio politika“, „Valstybės saugumas“ ir pan. Konstitucijos Baigiamosiose nuostatose išdėstomos normos, nustatančios konstitucijos įsigaliojimo tvarką. Pasitaiko, kad Baigiamosiose nuostatose išdėstomos ir normos apie konstitucijos keitimo tvarką, jeigu šis klausimas nebuvo sureguliuotas pagrindinės dalies normomis. Pereinamosiose nuostatose nustatomi atskirų konstitucijos normų įsigaliojimo terminai, senų konstitucinių institutų pakeitimo naujais sąlygos, tvarka ir terminai. Kai kada konstitucijoje yra ir papildomos nuostatos. Jose aiškinamos kai kurios pagrindinės konstitucijos dalies normos, nustatomos tam tikros išimtys ar atitinkamo klausimo reguliavimo specifika. Kartais konstituciją lydi ir priedai (priesaikų tekstai, žemėlapiai, valstybės simboliai ir pan.). Jų reikšmė – įvairi. Pasitaiko, kad jose išdėstomos normos, kurių vieta neabejotinai turėtų būti pagrindinėje dalyje. 1.10. Konstitucijų klasifikacija   Klasifikacija – objektų skirstymas į grupes pagal bendrus požymius. Nežiūrint pasaulio valstybių konstitucijų įvairovės, jas galima pabandyti vienaip ar kitaip klasifikuoti. Tuo labiau, kad tarp įvairių konstitucijų rasime nemažai bendrumų. Tiek jų turinyje, tiek formoje, tiek vidinėje struktūroje. Kodėl apskritai klasifikuojamos konstitucijos į tam tikras grupes? Tikslas paprastas – klasifikacijos pagal įvairius kriterijus padeda nustatyti tam tikrus dėsningumus, atskleidžia bendrus požymius ir skirtumus, leidžia palyginti vieną konstituciją su kita. Kitaip sakant, padeda geriau suprasti konstituciją, kaip tam tikrą teisinį reiškinį. Klasifikacijos vertę lemia pasirinkti kriterijai. Jie gali būti įvairūs: konstitucijos turinys, išraiškos būdai, struktūra, įsigaliojimo ar keitimo ypatumai ir t. t. Svarbu, kad pasirinkto klasifikavimo kriterijus padėtų atskleisti esmines ypatybes. Kaip ir kiekviena klasifikacija, taip ir konstitucijų grupavimas pagal tam tikrus bendruosius požymius, yra sąlyginis. Nėra visais požymiais sutampančių konstitucijų. Konstitucijų ypatumus lemia konkrečios šalies konstitucinio proceso dalyvių keliami uždaviniai, šalies socialiniai-kultūriniai ypatumai, specifinės konkrečios šalies konstitucijos priėmimo aplinkybės, visuomenės išsivystymo lygis. Tam tikrą reikšmę turi ir subjektyvūs veiksniai. Tačiau nežiūrint minėtų aplinkybių, konstitucijų klasifikavimas, t. y. skirstymas į grupes pagal tam tikrus kriterijus yra prasmingas. Galėsime geriau suvokti šio pagrindinio įstatymo prigimtį, turinį ir ypatybes, jo reikšmę. Vadovaujantis istoriniu kriterijumi, t. y. atsižvelgiant į priėmimo istorinį laikotarpį, konstitucijas galima skirstyti į: 1) senosios kartos konstitucijas; 2) viduriniosios kartos konstitucijas; 3) naujosios kartos konstitucijas. Senosios konstitucijos – visos konstitucijos priimtos iki I Pasaulinio karo. Tai JAV – 1787 m., Norvegijos karalystės 1814 m., Belgijos karalystės – 1831 m. ir kt. Viduriniosios kartos grupėje – tarpukario konstitucijos (Austrijos – 1920 m., Airijos Respublikos – 1937 m. ir kt.). Naujosios konstitucijos –  tai konstitucijos, priimtos po II Pasaulinio karo (Italijos – 1947 m. Konstitucija, Ispanijos - 1978 m. Konstitucija ir kt.). Nurodytas konstitucijų grupes galima smulkinti į dalis. Antai, naująsias konstitucijas galima skirstyti į du pogrupius. Pirmojo pogrupio (pirmosios naujųjų konstitucijų bangos) konstitucijomis laikytinos konstitucijos, priimtos po II Pasaulinio karo iki 90-jų metų pradžios. Jų pavyzdžiai: Italijos Konstitucija – 1947 m., VFR Pagrindinis įstatymas – 1949 m., Prancūzijos Konstitucija – 1958 m. Antroji banga (antrojo pogrupio konstitucijos) žymi 80-jų metų pabaigos – 90-jų pradžios konstitucionalizmo "bangą". Tai šalių, atsikračiusių totalitarinių ar autoritarinių režimų, konstitucijos. Pavyzdžiai: Lenkijos Konstitucija – 1997 m., Rumunijos ir Bulgarijos konstitucijos – 1991 m., 1992 m. - Estijos, Lietuvos, Čekijos, Slovakijos konstitucijos. Kiekvienas istorinis periodas turi savų ypatumų, konstitucijų tekstuose akivaizdūs konkretaus laikmečio pėdsakai. Įvairių epochų konstitucijos skiriasi tiek savo turiniu, struktūra, normų dėstymo būdais ir t. t. Jeigu klasifikacijos kriterijumi imsime pačioje konstitucijoje numatytą jos galiojimo laiką, tai konstitucijas galima skirstyti į nuolatines ir laikinąsias. Pirmųjų galiojimo terminai nenustatyti, antrosios galioja tam tikrą laiko tarpą. Laikinosios konstitucijos priimamos tik tam tikram laiko tarpui. Jos galioja iki tam tikros pačioje konstitucijoje nustatytos datos arba iki tam tikro numatyto įvykio (pvz.: kai susirinkęs steigiamasis susirinkimas priims nuolatinę konstituciją). Konstitucijų laikinumą lemia, kad tik atsiradusi valstybė ar politinis režimas negali funkcionuoti be nustatytų valdžios organizavimo ir asmens padėties pagrindų, tačiau iš karto priimti solidų pagrindinį įstatymą – sunku. Todėl pereinamuoju laikotarpiu galioja laikinas pagrindinis įstatymas (Lietuvos konstitucinėje istorijoje tai laikinieji Lietuvos valstybės konstituciniai aktai, priimti po 1918 m. nepriklausomos valstybės atkūrimo, taip pat 1990-1991 m. galiojęs Laikinasis Pagrindinis Įstatymas). Dauguma konstitucijų – nuolatinės. Žinoma, pats konstitucijos apibūdinimas – „nuolatinė konstitucija“ nereiškia, kad ši konstitucija yra amžina. Tiesiog jos kūrėjai mano, kad ši konstitucija nėra laikina, kad ja valstybė vadovausis ilgiau nei aiškiai apibrėžtame laikotarpyje. Socialinio-politinio gyvenimo esminiai pasikeitimai neretai tampa ir naujo visuomenės kompromiso, santarvės paieškos priežastimi. Tai lemia ir konstitucinio reguliavimo pokyčius. Įvairių valstybių konstitucinė istorija labai skiriasi. Vienos valstybės jau du šimtmečius vadovaujasi vienu pagrindiniu įstatymu, kitų konstitucinėje istorijoje – daugybė konstitucijų. Konstitucijas galime klasifikuoti atsižvelgiant į tai, kokį politinį režimą jos įtvirtina. Skiriamos demokratinės ir nedemokratinės, t.y. autoritarinės bei totalitarinės konstitucijos. Demokratinį politinį režimą įtvirtinančioms konstitucijoms būdingas pagrindinių teisių ir laisvių įtvirtinimas, politinis pliuralizmas, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veiklos laisvė, demokratiniai valdžios formavimo mechanizmai, žmogaus teisių apsaugos teisinių garantijų nustatymas ir t.t. Autoritarinės konstitucijos riboja ar draudžia politinį pliuralizmą, numato plačias galimybes apriboti paskelbtas pagrindines teises ir laisves. Totalitarinėms konstitucijoms būdingas vienos ideologijos įtvirtinimas, jose skelbiami vienos partijos ar politinės jėgos vadovavimo visuomenei principai, paneigiamas valdžių padalijimas, iškreipiama valdžios institucijų demokratinio formavimo esmė. Kartu reikėtų pastebėti, kad kartais ir pasikeitus politiniam režimui, (pvz.: demokratinis režimas po valstybės perversmo virsta autoritariniu), konstitucija nekeičiama. Šiuo atveju juridinė konstitucija tampa fiktyvi. Gali būti ir priešingai: žlugus totalitariniam režimui kurį laiką galioja senoji, totalitarinė konstitucija su tam tikromis pataisomis. Pagal konstitucijų keitimo procedūrų sudėtingumą konstitucijos skirstomos į dvi rūšis: į „lanksčias“ ir „griežtas“. „Lanksčia" konstitucija vadinama tokia konstitucija, kuri gali būti parlamento pakeista nesudėtinga tvarka. Jos pataisos gali būti priimamos tokia pat tvarka, kaip paprasti įstatymai arba konstitucija yra keičiama ir papildoma absoliučia ar palyginti nedidele kvalifikuota balsų dauguma. "Lanksčios" konstitucijos pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos Respublikos 1922 m. Konstitucija, kuriai pakeisti buvo reikalinga 3/5 visų Seimo narių balsų. „Griežtomis" vadinamos tokios konstitucijos, kurių pakeitimas susijęs su specialia sudėtinga procedūra. Tai konstitucijos, keičiamos didele kvalifikuota balsų dauguma ar referendumu. Kietos konstitucijos istorinis pavyzdys – JAV Konstitucija, kuri gali būti keičiama bei papildoma tik abiejų JAV Kongreso rūmų 2/3 narių nutarimu, kurį turi ratifikuoti 3/4 visų valstijų įstatymų leidžiamųjų susirinkimų (JAV Konstitucijos 5 straipsnio 1 skyrius). „Griežtomis" konstitucijomis reikėtų laikyti Italijos, VFR, Prancūzijos, Japonijos, Graikijos, Rusijos ir kt. šalių konstitucijas. Gal todėl daugiau kaip per 200 metų JAV konstitucijos istoriją buvo priimtos tik 27 pataisos, nors siūlymai keisti konstituciją skaičiuojami tūkstančiais. Kartais konstitucijose yra nuostatų, kurių iš viso negalima keisti (pvz.: Prancūzijos Konstitucija draudžia keisti valdymo formą – respubliką). Teisinėje literatūroje, analizuojant „lanksčių" ir „griežtų" konstitucijų privalumus ir trūkumus, kartais pabrėžiami tokie „griežtos" konstitucijos pranašumai: „Pirma. Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės yra neliečiamos. Iš čia teisių paskelbimo naudingumas. Antra. Parlamento priimtiems įstatymams, kurie prieštarauja konstitucijai, yra taikomos sankcijos, dėka kontrolės, kurią atlieka konstitucinės justicijos institucijos. Trečia. Parlamentas, kuriam konstitucija suteikia galią leisti įstatymus, šios teisės negali deleguoti vyriausybei.“[1] Žinoma, konstitucijos pastovumą lemia jos atitikimas visuomenės gyvenimo krypčiai, realiems visuomenės poreikiams. Realūs pokyčiai sąlygos ir konstitucinio reguliavimo pasikeitimus. Pagal konstitucijoje įtvirtintą valdymo formą galima skirti respublikų ir monarchijų konstitucijas. Pagal konstitucijos priėmimo būdą galima skirti dovanotąsias (oktrojuotas) ir tautos priimtas konstitucijas. Tautos priimtos konstitucijos, priklausomai nuo to, kas priėmė pagrindinį įstatymą (pati Tauta ar jos įgalioti atstovai), galima skirstyti į: 1) parlamento ar steigiamojo susirinkimo priimtas konstitucijas; 2) referendumu priimtas konstitucijas. Konstitucijos dar yra skirstomos pagal jų formą į rašytines ir nerašytas. Šios klasifikacijos problemas jau esame aptarę nagrinėdami temą „Konstitucijos formos“. Teisinėje literatūroje kartais konstitucijos skirstomos į teisines ir faktines konstitucijas, unitarinių ir federacinių valstybių konstitucijas ir t. t. 1.11. Konstitucijos priėmimo ir keitimo tvarka   Konstitucijos, pagrindinio įstatymo, reikšmę pabrėžia ne vien jos turinio, paskirties reikšmingumas, bet ir ypatinga, tik šiam aukščiausios galios aktui būdinga priėmimo ir keitimo tvarka. Konstitucijos paprastai priimamos keliais atvejais. Pirmasis atvejis – naujos valstybės atsiradimas. Šiuo atveju konstitucija yra ne tik pagrindinis įstatymas, bet ir steigiamasis aktas, įtvirtinantis naujos valstybės atsiradimą. Tokios buvo daugelio šalių, išsivadavusių iš kolonijinio jungo, pirmosios konstitucijos. Antras atvejis – politinio režimo pasikeitimas. Šiuo atveju po taikios ar prievartinės socialinės revoliucijos priimama nauja konstitucija. Taip pat konstitucijos neretai priimamos po  karinio perversmo ar atkūrus civilių valdžią po kariškių valdymo (trečiojo pasaulio šalių konstitucinė praktika). Ir pagaliau trečias atvejis sietinas su visuomenės politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo esminiais pokyčiais, t. y. nauja konstitucija priimama kai įvykusių visuomenės gyvenimo permainų nebegalima įtvirtinti vien senos konstitucijos pataisomis, griaunančiomis senąją konstitucinę sistemą. Reikėtų sutikti su W. Osiatinskiu, kad „konstitucijos priėmimas visados yra pakankamai sudėtingas procesas, ypatingai demokratinėse sistemose.“[1] Ypatinga konstitucijos priėmimo ir keitimo tvarka šiuolaikinėje konstitucinės teisės teorijoje yra grindžiama ta aplinkybe, kad įstatymų leidžiamoji ir steigiamoji valdžios nesutampa. Antai įstatymai priimami ir keičiami įgyvendinant įstatymų leidžiamąją valdžią, o konstitucija priimama įgyvendinant steigiamąją valdžią. P. Bastidas rašo: „Konstitucinius tekstus kuria ne įstatymų leidžiamoji valdžia, kuri yra subordinuota, bet aukščiausioji valdžia, kuri vadinama steigiamąja.“[2] Du rašytinės konstitucinės istorijos šimtmečiai žino keletą konstitucijos priėmimo būdų. Jie skiriasi pagal tai, kas įgyvendina steigiamąją valdžią. Vienu atveju konstituciją tautai dovanoja (suteikia) valstybės vadovas (paprastai monarchas), kitu atveju ją priima atstovaujamoji institucija, kurią sudaro įgalioti tautos atstovai, trečiu – pati tauta betarpiškai priima konstituciją. Dovanotoji (literatūroje vadinama oktrojuotoji[3] konstitucija) konstitucija – kitados paplitęs konstitucijos priėmimo būdas. Šiais laikais šis konstitucijos priėmimo būdas jau išimtis. Konstitucijos dovanojimas – nelabai demokratiškas kelias. Todėl oktrojuotoji konstitucija paprastai žymi tik pirmą žingsnį konstitucionalizmo link, atspindi tam tikrą visuomenės raidos posūkį. Oktrojuota konstitucija – iš tikrųjų yra ne monarcho malonė, bet valdančių šalį jėgų susitarimo išraiška . 19 a. tokios konstitucijos neretai vadintos chartijomis (klasikinis oktrojuotos konstitucijos pavyzdys - Prancūzijos karaliaus Liudviko XVlll 1814 m. Konstitucinė chartija). Istoriniais oktrojuotų konstitucijų pavyzdžiais laikytinos Irano 1906 m., Afganistano 1931 m., Etiopijos 1955 m. Konstitucijos. Šiais laikais tokios yra 1962 m. Kataro, 1992 m. Saudo Arabijos konstitucijos. Šiuolaikiniame pasaulyje dominuoja tautos atstovų ar pačios tautos betarpiškai priimtos konstitucijos. Kartais konstitucijai priimti renkama speciali tautą atstovaujanti institucija (steigiamasis susirinkimas, steigiamasis kongresas, konstitucinis susirinkimas, konstitucinis konventas). Ši institucija parengia ir priima konstituciją. Tokios institucijos pavyzdys – seniausią rašytinę 1787 m. JAV Konstituciją priėmęs Filadelfijos Konventas. Iš šiuolaikinių konstitucijų tokia būtų 1991 m. Bulgarijos Konstitucija, kurią priėmė Didysis nacionalinis susirinkimas. Priėmus konstituciją dažniausiai steigiamasis susirinkimas savo veiklą baigia ir yra renkamas parlamentas, nors kai kada steigiamasis susirinkimas funkcionuoja kaip parlamentas. Kartais konstituciją parengia ir ją priima parlamentas. Antai, taip buvo priimtos 1991 m. Slovėnijos, 1992 m. Čekijos, 1992 m. Slovakijos konstitucijos. Parlamentinis konstitucijos priėmimo kelias atspindi įvairių parlamente atstovaujamų jėgų įtaką. Trečias konstitucijos priėmimo kelias – tautos referendumas. Šiuo atveju svarbu ir konstitucijos teksto parengimas. Neretai steigiamojo susirinkimo ir parlamento priimtą konstituciją turi patvirtinti tauta referendumu. 1991 m. Rumunijos Konstituciją, kuriai pritarė Konstitucinis susirinkimas, priėmė tauta referendumu. 1997 m. Lenkijos Konstitucija, kurią priėmė Nacionalinis susirinkimas, įsigaliojo tautai pritarus jai referendumu. Atrodytų, tai labiausiai priimtinas konstitucijos priėmimo šių dienų pasaulyje būdas. Šiuo atveju pirmame etape vyksta rimta politinė-teisinė diskusija, išryškinanti įvairius požiūrius, leidžianti ieškoti ir rasti kompromisus. Šio etapo rezultatas – konstitucijos tekstas, kuriam pritarė politinės jėgos. Po to – naujas etapas: referendumo kampanija. Referendumu tauta išreiškia savo nuomonę apie pasirinktą konstitucinės santarvės modelį, t. y. jam pritaria ar jį atmeta. Kartais konstitucijos projektą parengia vyriausybė, valstybės vadovas ar jų sudaryta komisija, o tauta referendumu priima galutinį sprendimą. Nors priimant konstituciją lemia tautos valia, vis dėlto šis kelias neprilygsta aukščiau aprašytam. Vietoj viešos parlamentinės diskusijos čia apsiribojama tik priešreferendumine kampanija. Šiuo atveju konstitucinis procesas gali įgauti vienpusį pobūdį, kai plačiau nediskutuojama dėl galimų alternatyvų. Neretai toks konstitucinis referendumas virsta savotišku plebiscitu dėl pasitikėjimo vyriausybe ar valstybės vadovu. Konstitucija nuo kitų įstatymų skiriasi ir jos keitimo tvarka. Rašytinei konstitucijai pakeisti yra numatoma sudėtingesnė procedūra nei reikalinga paprastam įstatymui pakeisti. Kitaip konstitucija virstų paprastu įstatymu, nebūtų galima apie ją kalbėti kaip apie pagrindinį, aukščiausios galios teisės normas nustatantį aktą, kuris turi laiduoti santvarkos stabilumą ir jos nuoseklų vystymąsi. Kitaip sakant – menkai ko vertas būtų pasirinktas konstitucinis kompromisas, jei jį nesunkiai būtų galima pakeisti. Jau esame minėję, kad pagal konstitucijos keitimo procedūrų sudėtingumą, jas galima skirti į „lanksčias" ir „griežtas". „Lanksčios" konstitucijos keitimo tvarka nėra labai sudėtinga. Tokios konstitucijos keičiamos panašiai kaip ir įstatymai. „Lanksčiomis" taip pat laikomos konstitucijos, kurias gali pakeisti valstybės parlamentas absoliutine ar nuosaikiai kvalifikuota balsų dauguma. Kitaip keičiamos taip vadinamos „griežtos“ konstitucijos. Konstitucijos pataisos priimamos laikantis sudėtingų procedūrų, reikalinga didelė kvalifikuota visų parlamentarų balsų dauguma. Kartais konstitucijos pataisos galimos tik tautos referendumo sprendimu ar iš viso kai kurios konstitucijos nuostatos nekeičiamos (pvz.: Prancūzijos valdymo forma pagal Prancūzijos Konstitucijos 89 straipsnį). Kai kurias konstitucijas galėtume apibūdinti kaip „tarpines" - t. y. nei pernelyg „lanksčias", nei pernelyg „griežtas". Jų vienos nuostatos yra keičiamos palyginti lengvai, o kitoms keisti yra nustatyta sudėtinga keitimo procedūra. Kodėl reikalingos konstitucijos pataisos? Jos susijusios su esminiais socialinio gyvenimo pokyčiais, supratimu, kad iš esmės pasikeitusi tikrovė reikalauja kitokio konstitucinio reguliavimo. Būtent šie visuomenės gyvenimo esminiai pokyčiai gali būti naujos konstitucijos priėmimo priežastimi. Tokiu atveju, priėmus naują konstituciją senoji netenka galios.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!