Koks žmogus vaizduojamas skirtingų epochų literatūroje?

Koks žmogus vaizduojamas skirtingų epochų literatūroje? Dėl istorinių ir kultūrinių aplinkybių, bėgant laikui, formuojasi vis naujos moralinės vertybės, nauji žmogaus idealai, keičiasi žmogaus gyvenimo, likimo ir jį supančio aplinkinio pasaulio samprata, formuojasi naujas požiūris į žmogaus ir Dievo vaidmenį pasaulyje. Visa tai atsispindi skirtingų epochų literatūroje vaizduojamo žmogaus paveiksle. XIV – XVII amžiuje vykusio Renesanso laikotarpiu egzistavęs žmogus įamžintas V. Šekspyro tragedijoje ,,Hamletas”. Kitos epochos, Baroko, žmogus ir jo vertybės atsiskleidia poeto M. Sarbievijaus odėse. V. Šekpyras - Renesanso epochos poetas ir dramaturgas, laikomas vienu svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų, savo tragedijoje „Hamletas” vaizduoja humanistinį Renesanso žmogų, kuris išsilavinęs, sąmoningas ir gilaus proto, vertina doras žmogaus vertybes, lieka joms ištikimas iki mirties. Kūrinio protagonistas, Hamletas, grįžęs iš Anglijos į gimtinę, sužino, jog jo tėvas klasta nužudytas, o motina, nieko nelaukia, skubiai išteka už dėdės. Hamletas lieka sukrėstas karaliaus dvare klestinčiomis niekšybėmis: klasta, veidmainyste, žiaurumu, ir tuo, jog jo artimieji taip lengvai išduoda moralines vertybes, jis pasaulį mato kaip apleistą, piktžolių prižėlusį sodą. Sužinojęs, jog jo tėvą nužudė dėdė, Hamletas siekia atkurti pasaulio darną, „sujungti išnirusį laiką”, taisyti doras vertybes praradusį pasaulį. Hamletas ima mąstyti apie gyvenimo prasmę, klausia savęs: „būti ar nebūti”, supranta, jog savo likimą nulemia pats, suvokia savo egzistencinį netvarumą, vienišumą kovoje su blogiu, bet kaip tikras Renesanso žmogus, net nusivylęs žmogaus prigimtimi ir savo galimybėmis, jis iškelia žmogaus protą, valią ir sąmoningumą ir gina savo principus, todėl nužudo karalių, tėvo žudiką. Tai jo bandymas įprasminti gyvenimą ir ginti amžinąsias vertybes: teisingumą, ištikimybę ir garbę. V. Šekspyras kūrė Renesanso metu, kai išsivaduota iš teocentrinio viduramžių požiūrio į pasaulį, tuo metu susiformavo naujas humanistinis, antikos kultūra paremtas, požiūris į pasaulį, tad Hamletas puikiai atspindi Renesanso žmogų. Jis išsilavinęs humanistas, kurio didžiausios vertybės yra žmogus ir doras gyvenimas, jis vertina meilę, ištikimybę, garbę ir išsilavinimą, yra gilaus proto, geba mąstyti žmonijai aktualiais klausimais, geba išlikti ištikimas išpuoselėtoms, doroms moralinėms vertybėms. Hamletas gyvena čia ir dabar, jis pasitiki ne likimu, o savo galiomis, žmogaus galimybės neribotos. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, vieno iškiliausių Lietuvos Baroko epochos poetų, kūryboje atsiskleidžia nestabilus, krizėje atsidūręs, jausmingas bei doras ir pamaldus Baroko epochos žmogus, kuris tiki, jog pasaulyje viskas nepastovu, bijo lemties, kurios neįmanoma sukontroliuoti ar pakeisti, nes viską jau nulėmė Dievas. Poetas gyveno ir kūrė Baroko laikotarpiu, kai žmonija suvokė gyvenimo trapumą ir nepastovumą ir bijojo likimo, manė gyvenimas jau nulemtas Dievo valios. Poeto kūryboje atsispindi šis požiūris. Odėje „Telefui Likui” žmogus yra išsigandęs likimo ir sėkmės nepastovumo. Iškeliama žmogaus menkumo, likimo baimės ir nepastovumo problema. Žmogaus menkumo pojūtis išsakomas žaidimo motyvu: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.” Tačiau vietoje ratas nestovi, todėl žmogus, ką tik mėgavęsis gyvenimu, gali atsidurti rato apačioje ir patirti sunkumus, skurdą ir nelaimę: „Viską laikina žemėj šioj,/ Ką materija čia sukuria nerangi.” Pasak M. Sarbievijaus lyrinio subjekto, visi likimo rankose esame lygūs, nėra vertinama nei šlovė, nei garbė, nei turtai, nei grožis ar titulas, odėje „Telefui Likui” teigiama: „ lemties ranka/ Grobia miestus, tautas ir varganoj tekmėj/ Nugramzdina ji karalius: / O virš griuvenų tų baisių,/ Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių,/ Skries lemtis triumfuodama/ Ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu/ Sūkury nesuvaldomam.” Tad, poeto vaizduojamas žmogus pasaulyje jaučiasi menkas, lyg pasaulyje būtų keleivis, suprantantis, jog kelionė laikina ir pasibaigs. Žmogus bijo lemties ir nepastovumo, tačiau supranta, jog likimo rankose visi lygūs, todėl nevertina materialių ir žemiškų vertybių, supranta jų laikinumą ir trapumą. Kadangi po mirties prieš Dievą visi lygūs, Dievas tampa žmogaus stiprybės šaltiniu. Poeto, Baroko žmogaus, požiūris į pasaulį, gyvenimą ir mirtį atsispindi jo odėse. Taigi, skirtingomis epochomis literatūroje vaizduojamas labai skirtingas žmogus. V. Šekspyro Hamletas, Renesanso laikotarpiu žmogus, tikėjo dvasios ir proto galia, vertino ištikimybę, garbę, išsilavinimą, gyveno čia ir dabar, pasitikėjo ne lemtimi, o savo galiomis, neribotomis žmogaus galimybėmis. Pats bandė ištaisyti sugedusį, vertybes praradusį pasaulį, nesusitaikė su aplinkybėmis, o su jomis kovojo. Kitaip nei V. Šekspyro Renesanso žmogus, M. Sarbievijaus odžių lyrinis subjektas, Baroko žmogus, tikėjo Dievo galia, nevertino garbės, proto galios, grožio ar net išsilavinimo, nes tai po mirties taps niekuo. Tikėjo, jog viskas laikina ir nepastovu, bijojo lemties ir gyvenimo trapumo. Tačiau abiejose epochose žmogus išliko doras ir pamaldus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!