Kokią išmintį perteikia Salomėjos Nėries eilėraščiai?

Kokią išmintį perteikia Salomėjos Nėries eilėraščiai?

XX a. pirmos pusės poetė, neoromantikė Salomėja Nėris (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė) eilėračių rinkinyje „Prie didelio kelio“ teigia atgailos ir tėvynės ilgesio vaizdą. Poetės gyvenimas buvo itin dramatiškas: užaugusi katalikiškas vertybes puoselėjusioje šeimoje ir staiga nusprendusi išsižadėti senųjų įsitikinimų bei kurti socialiai angažuotą poeziją, sukrėtė to meto visuomenę. O įsitraukimas į Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Savo veiksmų pasekmes S. Nėris suvokė tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui (ypač prasidėjus trėmimams į Sibirą), pasitraukusi į Rusiją. Svetimoje šalyje poetė jautėsi lyg našlaitė, atgailavo už išduotą tėvynę, ilgėjosi namų. Išgyventa širdgėla tapo pagrindiniu poezijos rinkinio „Prie didelio kelio“ įkvėpimo šaltiniu. Deja, dar prieš pat savo mirtį neoromantikė rankose laikė sovietinių cenzorių išdarkytą rinkinį: pakeistas pavadinimas („Lakštingala negali nečiulbėti“), išbraukyta daugybė eilučių ir eilėraščių. Autentiškas rankraštis skaitytojus išvydo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rinkinys kupinas nostalgijos, atgailos ir tėvynės ilgesio; poetė svarsto ar tauta sutiks priimti ją atgal į pasiilgtą tėvynę. Jau pirmajame rinkinio eilėraštyje „Maironiui“ poetė atgailauja už praeities klaidas. Lyrinis aš retoriškai kreipiasi į viena žymiausių lietuvių poetų Joną Mačiulį – Maironį, kuris čia yra tarsi tautos simbolis. Išmanydami S. Nėries biografiją ir žinodami eilėraščio parašymo aplinkybes, galime tapatinti lyrinį subjektą su autore. Poetė jaučiasi nuvylusi savo tautą, retoriškai svarsto, ar galėjo to išvengti. Eilėraštis primena išpažintį: eilėraščio kalbančioji nusižemina sakydama, jog „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus.“ S. Nėris metaforomis sako, jog galimybės „būti tėviškės arimų sliekų“ ir „mėlyna rugiagėle rugiuos“ ji atsisako visko. Eilėraštyje „Kur baltas miestas“ vaizduojamas žvarbus svetimos šalies vaizdas. Lyrinis subjektas ilgisi savo gimtosios žemės, lygina save su šešėliu, kuris „dieną ir naktį“ keliausiąs namo, „kur baltas miestas, kur Nemunėlis“. Eilėraščio žmogus žada skristi nesustojęs, o tik tėvynėje pailsėsiąs. Tik ten žmogus gali jaustis saugus, gyventi pilnavertį gyvenimą. Taigi, šie eilėraščiai atskleidžia gailesčio dėl išdavystės ir gimtojo krašto ilgesio vaizdinius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!