Kodėl žmonės susvetimėja? (Kafka)

Kodėl žmonės susvetimėja?

„Skausmu aprūpins pats gyvenimas, mūsų pareiga – kurti džiaugsmą“, - yra pasakęs rašytojas Paulas Kueljas. Juk gyvenimas – tai ilga, bet drauge įdomi kelionė per džiaugsmus ir vargus. Šiame žygyje patiriame milijonus laimingų akimirkų ir, žinoma, esame skaudinami, klaidinami; ne retas nepritampa šiuolaikiniame pasaulyje. Dažnai artimųjų atstumti arba gyvenimą traktuojantys kaip absurdą žmonės neranda savo vietos visuomenėje, jaučiasi jai svetimi.

Dažnai žmogus, atsidūręs beviltiškoje situacijoje, paliekamas pačių artimiausių žmonių, tampa jiems našta, o susvetimėjimas veda į vienatvę. Susidūręs su absurdiška visuomenės sistema žmogus negali jai pasipriešinti – jam yra primetama atsakomybė, kaltė. Asmuo tampa svetimas visuomenei, kuri į jį žiūri tik kaip į darbuotoją, mechanizmo dalį, o individo esybė yra niekam neįdomi. Būtent tokį vartotojų visuomenės nekenčiantį žmogų pavaizdavo XX amžiaus pirmosios pusės žydų kilomės austrų rašytojas Francas Kafka apsakyme „Metamorfozė“. Pats rašytojas didžiąją gyvenimo dalį buvo vienišas, artimiau nesusisaistęs nė su viena kultūra, nes prie nei vienos iš jų nepritapo. Paaugęs susižavėjo žydų teatru, senosiomis jų tradicijomis, o tai piktino nuo žydiškų tradicijų nutolusį jo tėvą, su kuriuo rašytojo santykiai taip pat buvo komplikuoti. Vėliau savo „Laiške tėvui“, kuriame išsako nuoskaudas, rašytoją slėgusias visą gyvenimą, jis rašė: „...pasaulis man pasidalijo į tris dalis: vienoje gyvenau aš, vergas; <...> antrame, man labai tolimame, pasaulyje gyvenai Tu; <...> pagaliau trečiame pasaulyje, neprivalėdami nei įsakinėti, nei klausyti, laimingai sau gyveno visi kiti žmonės.“ Tėvas nepripažino sūnaus kūrybinių gebėjimų, o tai būsimą rašytoją labai žeidė. Kafkai teko dirbti nemėgstamą darbą, o kurti jis galėjo tik laisvalaikiu ir naktimis. Taigi gyveno dvigubą gyvenimą. Anot prancūzų rašytojo M. Blanšo, F. Kafka gelbėjosi literatūra, t. y. jautė gyvenantis tik tada, kai rašė, o rašė iš nevilties. „Aš esu tik literatūra ir negaliu, ir nenoriu būti kuo nors kitu“, - teigė rašytojas. Apsakymo „Metamorfozė“ pagrindinis veikėjas, visai kaip ir rašytojas, jaučiasi susvetimėjęs nuo visuomenės. Gregoras Zamza, vieną rytą pabudęs, suvokia, kad virto didžiuliu vabalu. Šis metamorfozės įvykis iš esmės pakeičia Gregoro gyvenimą, jis tampa atstumtas savo šeimos, visuomenės, netgi pats sau tampa svetimas. Tačiau galima pastebėti, jog Zamzos susvetimėjimas nuo šeimos prasideda dar prieš jo transformaciją. Jis yra vienintelis šeimos maitintojas, todėl jo artimieji yra priklausomi nuo jo finansų. Gregoras dirba sunkų ir monotonišką darbą, kuris jam nepatinka, tačiau jaučiasi įpareigotas dirbti dėl savo šeimos. Ši atsakomybė verčia aukoti savo asmeninius interesus ir svajones, dėl to Gregoras jaučia nuobodulį, vienišumą ir susvetimėjimą nuo savo artimųjų. Novelėje metamorfozė – virsmo gyvūnu motyvas vartotojų pasaulyje: ir šefas, ir prokuristas, ir šeimos nariai Gregorą pirmiausia vertina kaip darbuotoją. Kafkos novelėje atskleidžiama beviltiška Gregoro padėtis – kaip individas jis niekam nerūpi, net savo šeimai, o pavirtęs vabalu ypač nukenčia nuo tėvo. Kafka sugalvojo, kaip veikėjas gali pabėgti iš nekenčiamo pasaulio: užuot tempęs nemalonią tarnautojo naštą žmogus virsta vabalu. Taigi galima teigti, kad asmuo tampa svetimas pasauliui, nes nelieka artimųjų, kurie pastūmėtų jį nenusivilti gyvenimu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!