Kodėl skaitydama gerą knygą nesijaučiu šiam pasauliui svetima?

Knyga - tai raktas, atrakinantis duris į neatrastus pasaulius, kurie verčia žmogų fantazuoti ir pajusti tikrąją knygos galią.“Atimkite iš manęs knygą, ir aš vėl būsiu kūdikis: nei atminties, nei išminties, nei proto, nei vilties“, - šie Alberto Einšteino žodžiai verčia susimąstyti, kokią vietą knyga turėtų užimti mūsų gyvenime. Būtent ji kelia kultūros lygį, turtina žodyną. Tikriausiai kai kuriems knyga ir skaitymas – tai tuščias, veltui praleistas laikas, savęs gaišinimas. Galbūt jie mano, kad knygos visuomenėje neturi ateities. Bet daugeliui – tai puikus laisvalaikio praleidimas, išsilavinimo šaltinis. Manau, kad knyga turi plačias perspektyvas ateityje, juk vis dar atsiranda rašytojų, gebančių nustebinti jaunąją kartą. Pavyzdžiui, Vytautas Račickas, Jostein Gaarder, Jutta Treiber, Renate Welsh, Bruno Ferrero, Jodi Picoult, J.D.Salinger ir Cathy Hopkins. Vaikus reikia nuo mažens pratinti skaityti, juk vaikai yra pagrindiniai „knygų mylėtojai“.
Šiais laikais knygų yra labai daug ir įvairaus turinio. Kiekvienas mėgstantis skaityti žmogus gali pasirinkti knygą, kuri jam labiausiai patinka. Tokią, kuri, jo manymu, pamokys, suteiks gyvenimiškos patirties galbūt pakeis nuomonę, teiks malonumą. Yra tokių knygų, kurias galima skaityti kelis kartus ir jos nenusibosta. Knyga, kurią skaičiau tiek kartų, kad net negalėčiau suskaičiuoti, yra rašytojos Renate Welsh „Drakono sparnai“. Tai istorija apie mergaitę, turinčią neįgalų broliuką. Išgyvenančią patyčias, atstūmimą, labai sielvartaujančią dėl geriausių draugų, kurie sunkią akimirką sugeba atsukti nugarą. Ją vienu metu užplūsta daugybė sunkumų: ir šeimyninės bėdos, ir paauglystės sunkumai, draugų ignoracija. Tai labai skaudi, gyvenimiška istorija, sunkiai išgyvenama situacija, kuri sujaudina iki pačių širdies gelmių. Skaitydama šią istoriją tiesiog bandai būti mergaitės vietoje ir su ja kartu išgyventi visus sunkumus. Ir svarstai: o ką aš daryčiau, jei man taip būtų? Perskaičius tokią knygą ir įsikūnijus į mergaitės personažą, pradedi žiūrėti kitaip į neįgalius žmones ir į tuos, kurių šeimoje auga neįgalusis. Nekyla noras tyčiotis, priešingai, atsiranda užuojauta ir palaikymas. Nors kiekvienas suaugęs žmogus tvirtina, kad negalima žmonių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!