Klajūno paveikslas Salomėjos Neries rinkinyje "Prie didelio kelio"

Situacija. Paskutinis Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys nebuvo išleistas nei tokios sudėties, nei tokio pavadinimo, apie kokį poetė svajojo. Karo metų lyrika buvo išleista ideologiškai perdirbta ir pakoreguota pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“. Nieko keista, nes poetė, nors ir kolaboravo su sovietine valdžia, tai valdžiai nurodinėti negalėjo. Paskutinis rinkinys, kokio pageidavo poetė, išėjo tik 1994 m. pavadinimu „Prie didelio kelio“.
Garsiausia neoromantikė. Salomėja Nėris priklausė antrajai neoromantikų kartai. Svarbiausias šios kartos uždavinys – susieti modernumą ir tradiciją. Tradicijai priklausytų tautosakos ir Biblijos motyvai, dėmesys individo išgyvenimams, emocingumas, trejopas peizažo vaidmuo (ir realus gamtovaizdis, ir fantazijos vaisius, ir žmogaus jausmų atspindys), modernumui – katastrofizmo tema, žmogaus menkumas istorinių pervartų akivaizdoje, griežtos skirties tarp kultūros ir natūros (gamtos) nebuvimas.
„Prie didelio kelio“ tematika. Salomėjos Nėries gyvenimas vertinamas nevienareikšmiškai, nes garsiausia to laikotarpio poetė lyrikė, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, apsisprendžia savo gyvenimą ir kūrybą susieti su okupantais. Po metų su sūnumi pasitraukusi į Rusijos gilumą, Salomėja Nėris išgyvena nostalgiją prarastai tėvynei. Visas mažo žmogaus dramatizmas pasaulinių pervartų sūkuryje atsiskleidžia paskutiniame poetės eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“.
padangės svetimos.
ir tą žiedelį mažą,
prigludusį
prie žemės mylimos.
(Eil. „Ar žiburėlis lauks“)
Svetimos šalies gamtovaizdis yra pretekstas atskleisti vidinį tėvynės peizažą, kuris eilėraščių žmogui atsiveria kaip biblinis rojaus sodas, kupinas įvairios sodrios augalijos (eil. „Prie šaltinio“), kaip gyvastį palaikanti versmė (eil. „Troškulys“, „Prie šaltinio“), kaip tolimas vaikystės sapnas ar nuraminanti malda (eil. „Tolimas sapnas“), kaip paprasta tėviškės žemė, prie kurios prigludus aplankytų ramybė:
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
(eil. „Maironiui“)
Tėvynė, kaip ir romantikams, pirmiausia suprantama kaip gamta. Prarasta tėvynė taip ryškiai įsivaizduojama, kad išgyvenama įvairiomis juslėmis – rega („Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, / Mano rudenio aušra išblyškus...“ („Troškulys“), klausa („Girdžiu – gervės į dausas jau skrenda.“ („Troškulys“) ir jausmais („Tą žemę širdyje nešiojuos / Dienas ir nemigo naktis...“ („Odisėja“). Dažnai naudojami tautosakos ar pasakos motyvai leidžia...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!