Kaltės ir atleidimo motyvas S. Nėries eilėraščių rinkinyje "Prie didelio kelio"

Lyg veidą glosto man banga...
Tėvynės ilgesio liga.
Nelaisvėn išvežti vaikai...
Nors tu ir nieko nesakai.
Toli... Tavęs man nepasiekti
Ir tavo balso negirdėt.
Vėl svetima žiema, vėl sniegti...
Ir neatskris laisva krekždė.
Gyvenimo atsisakyti? –
Tik nevergaut, tik nevergaut!
Jei nepagysiu, pasakykit,
Kaip ja, vienintele, sirgau.
Maskva, 1942.XI.5
Eilėraštis “Vėl sniegti” priklauso brandžiajai S. Nėries lyrikai. Šis eilėraštis buvo parašytas 1942.XI.05. Tuo metu rašytoja buvo išvykusi į Maskvą, dėl to stipriai išgyveno.
Eilėraštis pradedamas tarsi autorės prisiminimais apie tolimą tėvynę. Tai tarsi pokalbis su ja, kuris įvyksta jausmams susikaupus, didelio susijaudinimo, stiprių išgyvenimų metu.
Eilėraščio lyrinis “aš” yra pati autorė su savo prisiminimais ir išgyvenimais. Jis yra pagrindinis veikėjas. Jis taip ilgisi tėvynės, kad net tą ilgesį pavadina “Tėvynės ilgesio liga”.
Eilėraščio veiksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas. Karas... Tai eilėraščio epochos kontekstas.
Lyrinis “aš” kreipiasi į tėvynę. Jis žino, kad ji sukaustyta... Kad lietuviai yra tremiami... “Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos / Nelaisvėn išvežti vaikai”... Todėl pagrindinį eilėraščio veikėją drasko vidinis kaltės jausmas prieš mylimą tėvynę, kad jis yra toli ir nieko negali padaryti. “Man drasko širdį tavo kančios”, “Toli... Tavęs man nepasiekti / Ir tavo balso negirdėt”.
Iš konteksto žinoma, kad eilėrštis parašytas ne Lietuvoje žiemos metu. “Vėl svetima žiema, vėl sniegti”... “Ir neatskris laisva kregždė”. Taip norima sulyginti žiemą su karu, nes karas kaip ir žiema: šaltas, bejausmis, viską naikinantis. Kregždė – tai vilties, laisvės, išsivadavimo simbolis. Ji yra priešprieša karui. Kadangi kregždžių žiemą nėra, tai ir laisvė atrodo nepasiekiama...
Paskutinėje strofoje lyriniam “aš” iškyla retoriniai klausimai. Ar geriau atsisakyti gyvenimo, negu vergauti...? “Gyvenimo atsisakyti?- / Tik nevergaut, tik nevergaut!” O gal geriau išsigydyti tėvynės ligą...? Tačiau čia lyrinis “aš” sudvejoja. “Jei napagysiu, pasakykit, / Kaip ja, vienintele, sirgau.”
TĖVYNEI
Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi mano akyse
Šimtus aš myliu eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.
Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį...
Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai...
Aš saugojau tau savo širdį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!