Kenčiančios moters paveikslas literatūroje

Kenčiančios moters paveikslas literatūroje (Gėtė, Mickevičius, Biliūnas)

LITERATŪROJE VAIZDUOJAMA KENČIANTI MOTERIS, KURIOS KANČIA SUSIDEDA IŠ KALTĖS, ILGESIO BEI BANGUOJANČIOS VILTIES.

• Vienas žymiausių apšvietos epochos autorių Volfgangas fon Gėtė savo tragedijoje „Faustas“ vaizduoja kenčiančią moterį, kuri yra kankinama kaltės ir savigraužos.

• Romantizmo epochos kūrėjo Adomo Mickevičiaus baladėje „Romantika“ pagrindinis moters kančios aspektas yra nepakeliamas ilgesys dėl mylimojo netekties.

• Lietuvių literatūroje kenčianti moteris išsiskiria banguojančia, tačiau visgi negestančia viltimi. Būtent tokią – kenčiančią, bet vilties neprarandančią moterį vaizduoja Jonas Biliūnas savo apysakoje „Liūdna pasaka“.

Visais istorijos etapais moterys buvo priverstos kęsti didžiulę kančią, ištverti įvairius išbandymus, kurie atsispindėjo ir literatūroje. Nuo tragiškų graikų mitologijos herojų iki priespaudą patiriančių moterų šiuolaikinėje grožinėje literatūroje – kenčiančios moters paveikslas visuomet išlieka aktuali tema. Taigi nenuostabu, kad tiek apšvietos, tiek romantizmo, tiek realizmo bei kitų epochų rašytojų kūriniuose moteris ištinkančios problemos išlieka nepavaldžios laikui. Tad kenčiančios moters paveikslą galima matyti Apšvietos epochos kūrėjo Johano Volfgango fon Gėtės kūrinyje „Faustas“, realisto Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ bei Adomo Mickevičiaus baladėje „Romantika“.

Vienas žymiausių apšvietos rašytojų vokietis Johanas Volfgangas fon Gėtė savo tragedijoje „Faustas“ vaizduoja kenčiančią moterį, kuri yra kankinama kaltės ir savigraužos. Dramos pirmoje dalyje Margarita susipažįsta su pagrindiniu veikėju Faustu ir būtent ši pažintis vėliau tampa Margaritos kančių ir tragiško likimo priežastimi. Anot literatūrologės Jadvygos Bajarūnienės, „Margaritos <...> pasmerktumo tragedijoje slypi taip pat ir Gėtės <...> patirti išgyvenimai“. Gėtė priklausė „audros ir veržimosi“ sąjūdžiui, kurio atstovai neretai vaizduodavo jauną, kenčiančią moterį, pavyzdžiui motiną, kuri iš nevilties nužudo savo nesantuokinį kūdikį. „Audrininkai“ taip pat mėgdavo vaizduoti kaimo gyvenimą, priešinamą civilizacijai, racionaliam švietimui, kuriame moteris nuolat patiria stiprų kaltės ir gėdos jausmą dėl bažnyčios bei visuomenės nustatytų normų, o Gėtės Margarita puikiai atspindi tokį gyvenimą. Tad kai jauna, naivi, skaisti Margarita įsimyli Faustą, dėl meilės ji įvykdo žiaurias nuodėmes – nunuodija savo motiną bei susilaukia nesantuokinio vaiko, kurį vėliau išprotėjusi nužudo. Dėl jos pamaldumo, tyrumo ją ištikusios negandos jai sukelia itin didelę sąžinės graužatį ir kaltę. Kančios, savigraužos užuomazgos labai ryškiai matomos skyriuje „Prie šulinio“, kur aptariama kita jauna mergina, besilaukianti nesantuokinio vaiko. Margaritos pašnekovė, tampanti visos smerkiančios visuomenės ir bažnyčios metonimija, negailestingai bara į bėdą pakliuvusią merginą: „Praganė pliuškė tvaskė savo garbę!“ Tuo tarpu Margarita ją užjaučia ir negali suprasti, kodėl meilė yra blogai, tačiau pripažįsta, kad nesantuokinis vaikas yra didžiulė nuodėmė, kurią pati įvykdžiusi jaučia didžiulę kaltę: „... įkliuvau pati dabar į bėdą!../ Bet kaip man gera buvo, kaip smagu/ Žemyn riedėti nuodėmės taku!“ Nusikaltusi, ramybę praradusi Margarita stengiasi atramos ir paguodos ieškoti religijoje, kreipdamasi į mergelę Mariją. Jos maldoje atsiskleidžia visa merginos kančia – iš vidaus ją graužia sąžinė, ji išgyvena didžiulę gėdą dėl nesantuokinio vaiko, bijo ją smerksiančios ir atstumsiančios visuomenės, kaltė tampa Margaritos gyvenimo centru ir didžiausiu rūpesčiu: „Bijau žiūrėt į žmogų,/ Nepakeliu akių.../ Namo greičiau aš puolu/ Ir, kritusi ant suolo,/ Verkiu...“ Dėl jaučiamos gėdos bažnyčia merginai tampa svetima erdve, kur ji jau nebegali jaustis saugiai ir skyriuje „Katedra“ matoma piktoji dvasia tai puikiai atspindi. Piktoji dvasia yra tarsi pačios Margaritos sąžinės balsas, nuolat primenantis apie įvykdytas nuodėmes ir verčiantis prarasti vidinę ramybę: „Kur nori bėk, -/ Vis vien dėmės gėdingos/ Tu nepaslėpsi niekur.“ Galiausiai patiriama gėda ir kaltė Margaritai tampa nepakeliama ir dramos pirmos dalies pabaigoje jau matoma iš kančios išprotėjusi tragiško likimo mergina. Taigi, moters patiriama kančia literatūroje neretai būna sukelta kaltės ir gėdos jausmo, kuris atsiranda dėl visuomenės bei religijos nustatytų standartų ir taisyklių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!