Katastrofų laikotarpio ženklai lietuvių literatūroje

Katastrofų laikotarpio ženklai lietuvių literatūroje XX a. viduryje visuomenė atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvą krėtė baisios vokiečių ir rusų okupacijos, vėliau sovietinės valdžios represijos, kurias Lietuvoje lydėjo dar ir sunkūs pokario metai. Frydrichas Nyčė palygina katastrofų laikotarpį su Vezuvijaus, sunaikinusio Pompėją išsiveržimu (toks palyginimas anuomet labai paveikė jaunąją lietuvių rašytojų kartą). Katastrofų laikotarpį puikiai vaizduoja ir jo ženklus atskleidžia daugelis XX a. Lietuvos rašytojų, vienas iš jų Balys Sruoga, kuris romane ,,Dievų miškas‘‘ aprašo lietuvių inteligentijos išvežimą ir įkalinimą vokiečių įkurtame koncentracijos lageryje, kitas - Antanas Škėma romane ,,Balta drobulė‘‘ pasakoja apie lietuvių menininko emigraciją dėl artėjančios sovietų okupacijos. Katastrofų laikotarpio ženklas Balio Sruogos memuariniame romane ,,Dievų miškas‘‘ yra žmogaus prievartinis išvežimas iš tėvynės ir jo sunki patirtis vokiečių sukurtame koncentracijos lageryje. Šiame romane B. Sruoga dalinasi savo asmenine patirtimi. Todėl romanas autobiografiškas ir pasakotojas yra pats autorius. 1943m. hitleriniai okupantai suėmė B. Sruogą, Vilniaus universiteto profesorių, su keliasdešimt kitų lietuvių kultūrininkų ir politikų išvežė į Štuthofo mirties stovyklą netoli Gdansko. Šie areštai buvo nacių valdžios kerštas už sužlugusią mobilizaciją į lietuviškus SS dalinius. Nacių manymų prie šios nesėkmės prisidėjo lietuvių inteligentija, kuri tuomet turėjo didelę įtaką Lietuvos jaunimui. Lagerio paskirtis buvo naikinti hitlerinės Vokietijos priešus, partiniam pareigūnam nepageidautinus padarus. Romano pirmoje dalyje autorius pasakoja Štuthofo koncentracijos lagerio atsiradimo istoriją. Pasibaigus lenkų – vokiečių karui, Gdansko miesto savivaldybė nutarė Dievų miške įsteigti koncentracijos lagerį. Toliau kūrinyje B. Sruoga dėstė, kokiomis siaubingomis sąlygomis turėjo gyventi ir dirbti joje prievarta uždaryti kaliniai. Gyvenimo sąlygos koncentracijos lageriuose buvo nežmoniškos – alinantis beprasmiškas darbas, nuolatinis badas ir šaltis, negydomos ligos. Baliui Sruogai buvo sunku prisitaikyti prie baisaus gyvenimo lageryje, kuriame su kaliniais buvo elgiamasi blogiau nei su šunimis. Mat šunys ėsdavo specialiai jiems gaminamas bandeles, o kaliniai dažnai iš viso nieko negaudavo. Štuthofe rašytojas vos nepražuvo. Keletą mėnesių dirbo sunkiausius miško darbus, gaudamas po 200 g duonos per dieną. Be to, kiekvieną kalinio žingsnį lydėjo nuolatiniai lazdų ir kumščių smūgiai, fizinis ir moralinis tyčiojimasis, kurį praktikavo ne tik esesininkai, bet ir prižiūrėtojai iš pačių kalinių tarpo. Kaliniai buvo naikinami, kariami, šaudomi miške ir specialiose patalpose, nuodijami pastatytoje dujų kameroje. Tad nenuostabu, kad nuo tokio didelio streso, įtampos po kelių mėnesių lageryje rašytojas neteko 29 kg svorio, turėjo keturiasdešimt laipsnių temperatūros ir galėjo sarkastiškai į save kreiptis: ,,Sveikinu – aš jau klipata!’’ Tačiau Sruoga nekalba apie tuos metus, praleistus lageryje, kaip apie kažkokį tragišką ir pamokantį įvykį ateities kartoms, atvirkščiai, jis pasitelkia ironiją aprašydamas daugelio kalinių lemtį ir visą žudymo sistemą. Romane ,,Dievų miškas’’ ironiškai parodomas požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus, vartojant epitetus: ,,narsuoliai‘‘, ,,karžygiai‘‘. Ironiškas Sruogos požiūris neišnyksta kalbant apie nelaimingus kalinius ir save. Sarkastiškai bandoma parodyti tai, kad kai kurie katorgininkai laukdavo savo mirties nuosprendžio tarsi išganymo, nes gyvenimas lageryje buvo nepakeliamas: “Kol juos pakarsi, kol nukabinsi, kol kitam virvę užnersi... Paskutiniesiems baisiai pabosdavo savo eilės laukti.” O save ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą. Ironiją Sruoga naudoja kaip savisaugos priemonę. Taigi, Balio Sruogos romane ,,Dievų miškas’’ parodoma inteligento prievartinė atskirtis nuo namų ir patirtas nežmoniškas žiaurumas okupantų sukurtame koncentracijos lageryje. Kitas ryškus šio laikotarpio ženklas – Lietuvos inteligentijos emigracija į Vakarus dėl artėjančios sovietinės okupacijos, tai vaizduojama Antano Škėmos psichologiniame intelektualiniame romane ,,Balta drobulė‘‘. Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių rašytojų, egzodo literatūros atstovas. II pasaulinio karo laikotarpiu, 1944 m. kartu su karą pralaiminčia ir nuo Sovietų armijos bėgančia Vokietijos kariuomene A. Škėma pasitraukė iš Lietuvos ir atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovykloje, o 1949 m. su šeima emigravo į JAV, gyveno Brukline, Niujorke. Ištrūkus iš Vokietijos karo pabėgėlių stovyklos ir apsigyvenus JAV Škėmą slėgė išeivijos buities bergždumas. Menininkui, turėjusiam palikti tėvynę sunkiai sekėsi prisitaikyti prie vakarų kultūros. A. Škėmos romanas yra autobiografiškas, jame atsisindi daugelis autoriaus patirtų išgyvenimų, netgi kūrinio pagrindinio veikėjo vardas - Antanas, vardas pasirinktas, kad būtų lengviau tapatinti veikėją ir autorių. Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva, kaip ir Antanas Škėma, Lietuvoje buvo kultūros žmogus, bet bėgdamas nuo sovietų ir atvykęs į Ameriką tapo didelio Niujorko viešbučio keltuvininku. Pagrindinis veikėjas, A. Garšva dirbdamas privalo vilkėti uniformą - tai suvienodinimo ženklas, su uniforma jis jaučiasi praradęs individualybę, tapęs vien 87 numeriu, negalinčiu bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko pareigas uždaroje, kalėjimą primenančioje patalpoje. ,,Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje.‘‘ Autorius romane subtiliai aprašydamas keltuvininko Antano Garšvos gyvenimą, siekė atskleisti gniuždantį svetimos kultūros poveikį, jautraus meninko išgyvenimus. Svetimoje aplinkoje Garšva jaučiasi vienišas. Jis yra egzistencinis benamis: neturi namų nei vidine (neturi dvasinės atramos), nei fizine prasme (svetimas Niujorke). Tokią savo vidinę būseną Garšva pareiškia metafora: ,,Esu persodintas akacijos krūmas‘‘ t. y. - pakeitęs aplinką. Bet vis dėlto savo asmenybę Garšva bando išsaugoti rašydamas, mat tai puikus būdas ką nors palikti po savęs žemėje, nes, pasak jo, tik kūryba žmogų daro žmogumi. Taip pat kūryba Garšvai sukuria privačią vidinę erdvę, namus. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir gniuždančios aplinkos: ,,Aš turiu kautis ir charakteriu, ir smegenimis, skraidyti keltuvu ir rašyti eilėraščius

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!