Kas suteikia žmogaus sielai sparnus? (Mykolaitis-Putinas, Marcinkevičius)

Kas suteikia žmogaus sielai sparnus? Dažnai sakoma, kad meilė suteikia sparnus, leidžia nusiraminti rasti ramybę ir tiesiog būti laimingam. Kiekvienas iš mūsų ieškome, to, kas verčia jausti dvasinę ramybę, tai gali būti – meilė, šeima, gamta, kūryba ar tėvynė. Bet kiekvienam žmogui reikia skirtingų dalykų, todėl ir kyla klausimas, kas suteikia žmogaus sielai sparnus? Žmogus pažįsta savę ir kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą, patį individo likimą lemia vidiniai apsisprendimai, o ne išoriniai veiksniai. XX a. Pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis Putinas savo kūrinyje „Altorių šešėly“ atskleidė individo vidinės brandos kelią. Vincas Mykolaitis – Putinas, pirmasis taip įtaigiai pavaizdavo jauno žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris sąžiningai mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui: čia lemia nuolankumas tėvams, prasta savivertė. Tačiau dėl seminarijos buities, griežtos tvarkos, atsakymo į klausimus neradimo, veikėją privertė abejoti dėl pasirinkto kelio teisingumo. Būdamas užsienyje ypač pajuto savo kunigo ir poeto padėties dvilypumą. Išvažiavimo diena iš seminarijos jis pajunta pačią gamtą, jos visumą, besireiškiančia ir miškais, ir ežerais. Liudas Vasaris mylėjo gamtą jau nuo pat kudikystės buvo patyręs iš jos neišdildomų išpūdžių. Jis nemąstė, bet jautė, kad štai jisai, užguitas pirmo kurso klierikėlis, kuriam nuolatos buvo kalbama apie nuodėmes, atgailas, pasaulio džiaugsmų išsižadėjimą, pasijuto pasinėręs į pačią didelę gamtą, kur tiek laisvės, tiek šviesos, spalvų ir džiaugsmo. Taigi, galima teigti, kad gamtos ir žmogaus darna lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, o vidinis palengvėjimas ir džiaugsmas suteikia sielai sparnus. Dažnai mūsų atsvara tampa pati gimtinė, kur užaugome, kur pilna mielų širdžiai prisiminimų. Gimtinės tema rašė Lietuvos poetas ir dramaturgas Justinas Marcinkevičius. Gimtinės pasaulis kupinas tyrumo, ramybės, vidinės darnos, jis socialinių ir etninių vertybių saugotojas. Eilėraštyje „Lopšinė gimtinei ir motinai“ tėvynė ir motina pristatomos, kaip pagrindinės gyvenimo vedlės. Tai stipriausia, nesunaikinama kiekvieno žmogaus atrama. Tėvynė lyg šventovė: „Todėl, kad tu – šventovė. / Todėl, kad tu – tėvynė“, lyg mažas žiburėlis, vedantis dorovės link. Jaučiama ramybė: „mamos skara gėlėta

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!