Kas įprasmina žmogaus gyvenimą? (Škėma, Mykolaitis-Putinas)

Visų pirma, emigranto gyvenimą įprasmina kūryba, kuri padeda išgyventi patiriamą monotoniškumą, nepritapimą prie svetimos aplinkos. XX a. suintensyvėjo emigracija, kurią lėmė XX a. istorijos įvykiai. I iš Lietuvos pasitraukė inteligentai, kurie bėgo nuo sovietinės visuomenės, kuri norėjo juos sunaikinti. Visgi ne visi išeiviai kitose šalyse jautėsi laimingi, vieni troško grįžti į tėvynę, kiti ieškojo būdų kaip nepasiduoti, nors ir jautėsi nesavi svetimoje šalyje. Emigranto, kuris kūryba įprasmina savo gyvenimą, istorija aprašoma XX a. vidurio katastrofinio modernizmo atstovo, egzodo rašytojo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Romano protagonistas Antanas Garšva, emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, jautėsi kaip akacijos krūmas, kuris negali prigyti svetur. Pagrindinis veikėjas trokšto sukurti eilėraštį, kuris paliktų pėdsaką tiek Antano gyvenimo istorijoje, tiek literatūroje. Visgi Garšva neranda įkvėpimo, nes monotoniškas darbas – jis dirba Niujorko viešbutyje keltuvininku – neįkvepia. Antano darbas lifte atspindi Sizifo mitą – Sizifas rideną akmenį į kalną, kuris vėliau nurieda žemyn, kaip ir pagrindinis veikėjas kyla liftu aukštyn ir leidžiasi žemyn. Tokio darbo prasmė juntama tik akimirką, todėl jis neįkvepia. Visgi Antanas Garšva tikisi, kad meilė jam padės. „Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man parašyti?“ Iš citatos galima suprasti, kad protagonistui sunku, nes jis trokšta sukurti eilėraštį, tačiau neranda įkvėpimo, todėl tikisi, kad meilė taps įkvėpimo šaltiniu. Visgi po vizito pas gydytoją, poetas sužino, kad serga neurastenija, todėl supranta, kad bus našta mylimajai Elenai ir atsisako meilės iliuzijos. Bet noras parašyti eilėraštį vis dar rusena Antano galvoje, todėl protagonistas nusprendžiu kurti be įkvėpimo. „Gal įkvėpimas nereikalingas? Šaltai pradėjau rašyti“. Poetui pavyksta parašyti norimą eilėraštį, tačiau jis šaltas, netikras, todėl pagrindiniam veikėjui nepatinka ir jį sunaikina. Kūrinio pabaigoje Antanui pavyksta įgyvendinti savo tikslą. „Sėda prie stalo. Susiranda popieriaus lakštą. Ima plunksnakotį.“ Parašęs eilėraštį, Garšva pajunta vidinę ramybę, o tai simbolizuoja, kad parašytas eilėraštis įprasmino protagonisto gyvenimą. Kūryba tapo atrama svetimoje aplinkoje, kur jautėsi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!