Kartojimas iš Šatrijos raganos apysakos „Sename Dvare“

Kartojimas iš Šatrijos raganos apysakos „Sename Dvare“ Klausimas Atsakymas 1. Apie ką Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“? 1. Mokiniai galėtų suformuluoti keliais sakiniais: „Tai mažos mergaitės atsiminimai apie gražią ir daug gyvenimiškos patirties suteikusią vaikystę, kurią prisiminti skatina ryškus mamatės Marijos paveikslas.“ 2. Kokia forma ji parašyta? 2. Užrašų, dienoraščio. Tai mergaitės prisiminimai. 3. Ką tokia forma pasako apie apysakos kalba 3. Dienoraštyje paprastai vyrauja intymus kalbėjimas su savimi, išsisakymas, taigi ir apysakoje visa tai labai ryšku. 4. Kaip galima interpretuoti apysakos pavadinimą? Ką jis nusako? 4. Galima manyti, kad bus kalbama apie tam tikrą veiksmą jau konkrečiai nurodytoje erdvėje – dvare, kuris yra labai senas kaip ir pati istorija. 5. Iš kur yra paimtas apysakos epigrafas? Ką iš jo sužinome? 5. Iš Gėtės „Fausto“, kurį pabaigoje sako mistiškas choras: „Visa, kas praeina, / simbolistėra.“ Asociacijos su jau praėjusiais dalykais, kurie iškyla kaip prisiminimai. Simboliais vadinama, nes dabar jau yra įgyją tam tikrą prasmę. 6. Apie ką sužinome iš apysakos pradžios po epigrafo?a) koks vaizduojamas laikas?b) kas skatina prisiminimus apie mamatę? (prie rožių dar sugrįšime nagrinėdami vėliau, prie prisiminimų taip pat) 6. a) Tylus, gražus vakaras su regimais raudonais saulėlydžiais;b) baltos rožės, kurios primena sidabrines mamatės akis; c) „…kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.“ – sapnas apibrėžia kūrinio pobūdį, tai paslaptingiausia žmogaus būties forma, kuri atspindi realybę. 7. Ką primena apysakos pradžia? (po ***) 7. „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas.“ – primena pasaką. 8. Kaip pristatomi veikėjai? 8. (235 p. „Neturėjo užsidėjusi skrybėlės, tik su baltu skėteliu dengės galvą nuo saulės. Mažas Jonelis atrodė kaip išlindęs iš krūmų pasakos nykštukas.“) , o mamatė lyg fėja – tai ir pasakų veikėjai. 9. Keliais balsais kalbama apysakoje? (Įrodykite / pacituokite). 9. Kalba Irutė ir mamatė. Girdimas ir bendresnis pasakotojo balsas, kai pereinama į įvykį, atsitikimą. 10. Jau išsiaiškinome, kad Irutė mamatę prisimena pamačiusi baltas rožes, kurios jai kelia prisiminimus. Kur dar apysakoje matome fiksuojamą prisiminimų logiką? / Kaip Irutė stengiasi, kad ją prisimintų mamatė? 10. Ji vos išmokusi siuvinėti, sėdi gluosnio fotelyje ir ruošia dovanėlę mamatės vardinėms. Siuvinėja staltiesėlę, kurią mamatė pasidės miegamajame ant staliuko ir kiekvieną vakarą eidama miegoti ir gesindama šviesą matys jos darbelį, kuris turėtų jai priminti dukrą. (cit. p. 234). 11. Perskaitykite ištrauką nuo tų žodžių: „ Mamatė ėjo nuo vieno kerelio prie kito… “ 11. Rožės jai lyg gyvos, ji jas glosto, uodžia, su jomis bendrauja, o rožės pasakoja – lyg žmonės. Tos rožės – tai lyg ji pati. 12. Apie ką susimąsto mamatė apžiūrinėdama rožes? 12. Apie anapusinį pasaulį, apie ypatingas grožybes, apie negirdėtus balsus, laimę, kurios nėra patyrusi nė viena širdis… ir net apie mirtį, nes juk rožės trumpai težydi. Atsakykite į klausimą: Ką reiškia ištarti žodžiai „Trumpai težydi rožės, Irute.“? Pasamprotaukite, kokia šioje apysakoje rožių kaip įvaizdžio prasminė paskirtis. 1. Palyginkite Irutės ir mamatės sodelių rožes. Kuo jos skiriasi? Ką tai gali reikšti? 1. Irutės rožės : „Buvo juodu pilnu baltuojančių pumpurų, bet žiedo dar neradome nė vieno.“ , mamatės: „Ant visų baltavo gražūs, dideli žiedai švelniais lyg šilkai ir baltais lyg sniegas lapeliais , pačiame viduryje vos paraudusiais.“ Irutė maža – ir rožės dar neišsiskleidę, mamatė jauna – rožės pačiame žydėjime. 2. Kaip į pasaulį žvelgia mamatė Marija? O kaip pasaulį mato ir suvokia Irutė? 2. Mamatė jį suvokia ir mato tokį, koks jis iš tikrųjų yra: negailestingas, žiaurus, pilnas mirties, bet ji jame ieško grožio, poetiškai sugeba jį pamatyti ir bando apie jį pasakyti sau ir vaikams. o Irutė dar nieko neanalizuoja, ji tik naiviai mato, kas vyksta, bet gilesnių išvadų nedaro. 3. Kur pirmą kartą tekste atskleidžiama tėvelio ir mamatės nesantaika? Kas tai rodo? Dėl ko kyla konfliktas? Kokia mamatės pozicija iškilus nesantaikai? Kada pirmą kartą ji išdrįsta pasipriešinti vyrui? 3. (p. 295) Nesantaika kyla laukuose, kai mamatė pasiskubina palikti vyrą su vaikais ir pasiskubinti pas ligonį. Vyro priekaištas: „- Didelė nelaimė, vienu chamu mažiau ar daugiau. Stebiuosi tik, kad taip mažai terūpi tau vaikai.“ Bet mamatė, pasijutus sodiečių būryje svetima, neatsikerta vyrui, tiesiog patyliukais jį palieka. Ji ne kovotoja. 4. Koks ryšys sieja Irutę ir mamatę, kitos dvi – koks Irutę ir tėvelį. (Esmė – mamatę ir Irutę sieja labai artimas dvasinis ryšys, o tėvelį Irutė myli, gerbia, bet ne taip kaip mamatę.) 1. Kokie gyvenimo klausimai apysakoje paliečiami? Žmogaus būties, transcendencijos, kas yra siela, kas yra mirtis, o kas gyvenimas, kas praeinamybė, kas yra tauta, kalba, kultūra, koks jų ryšys su atskiru žmogumi. 2. Apie ką su savimi kalbasi mamatė „Mamatės užrašuose“? Apie pareigas, meilę artimui, vaikams, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę, kalbą, grožį, auklėjimą. 3. Kokią mamatę vaizduoja autorė (charakteris)? (Išrinkite keletą geriausiai atspindinčių citatų). Galimos įvairios citatos, tik turi būti atskleisti pagrindiniai bruožai: atvira ir griežta sau (345 p.), taurios ir jautrios sielos, rūpestinga, užjaučianti likimo nuskriaustus, nelinkusi konfliktuoti ir t.t. 4. Kada apysakoje susiduriama su mirtimi pirmą kartą? 4. (246 p.) Irutė skaito vaikų knygelę „Iš jaunos našlaitėlės atsiminimų“, kur aprašomas mergaitės našlaitėlės mamos mirtis. Tai pirmas skausmingas ir baisus susidūrimas su mirtimi 5. Kaip apie mirtį svarsto Irutė, kai miršta jos žaidimų draugė? Raskite ir pacituokite. Ar tai vaikiškas požiūris? Iš ko sprendžiate? 5. (339 p.) Irutė dar apie mirtį mąsto vaikiškai, jai dar daug kas nesuvokiama, bet Kazelė jau apie tai svarsto pasitelkusi katalikišką tikėjimą. dar vienas momentas – mamatė negali paaiškinti, kodėl Kazelė turėjo mirti. 6. Kaip vaikams mamatė aiškina apie mirtį? O ar pati mamatė tiki tuo, ką sako vaikams? Įrodykite. 6. (p. 247-248) Moko, bet pati pamiršta: „-Juk sakei pati, mamate, kad mirtis veda mus į laimės šalį. / – Ak taip, Irusia, tiesa…“. „Kada apysakoje pajuntamas tikras mirties apsilankymas? Kas mirties išsigąsta? kodėl?“ (p. 421) apysakos pabaigoje: „ kažkas stipriai barškino į langą.“. Pirmą kartą mirties išsigąsta mamatė. Ji pajunta, kad mirtis jau visai čia pat. Jos įspūdį sustiprina paukštelio įvaizdis. 1. Kas rodo, kad mamatė yra ne tik gera vaikų draugė, mama, bet ir ugdytoja? Mamatė groja, seka vaikams pasakas, o vaikai skaito knygeles. Be visų pamokymų, mamatė, būdama gera vaikų psichologė, aiškina gyvenimo tiesas, moko daryti gerus darbus (mirus Kazelei, ji puikiai pamoko Irutę, kad ši negailėtų savo geriausios jupelės). 2. Kokių gyvenimo tiesų vaikus moko bobutė? 2. (p. 246 ) Žmogui tik savo darbu ir vargu įgyti pinigai atneša laimę. 3. Kokią „laimės formulę“ formuluoja apysakos pabaigoje mamatė? Ar ji pati įstengia pagal ją gyventi? 3. (p. 408) Apie įgyvendinimą gali būti įvairių nuomonių ir argumentų. 4. Kas mamatę daro laimingą? Kodėl? 4. Vaikai ir muzika bei tas laikas, kai ji gali neskaičiuodama valandų sėdėti ir skambinti. 5. Kaip įvardytumėt mamatės Marijos ir pono Jonavičiaus santykius? Kokie jie? Kodėl mamatės ir tėvelio santykiai visiškai priešingi? 5. (289, 401 p.) Tėvelis atstovauja realiam gyvenimui, artimas buitiškumui, o mamatė su ponu Jonavičiumi – romantikai, mėgstantys muziką, grožį, kuriam tėvelis netekia didelės reikšmės. 6. Irutės šeima yra iš smulkiųjų bajorų luomo. Ar Marija su Liudviku atitinka to luomo žmonių įvaizdį? Už kokias idėjas pasisako mamatė? Suraskite tekste tas vietas ir pacituokite 6. ( socialinis teisingumas, tautiškumas, lietuvybė – 367, 353, 360, 361) 7. Kokias problemas mamatė įžvelgia savo luome ir kokias mato esant valstiečių žmonių? 7. Bajorų nutautėjimo problema, gimtosios kalbos niekinimo, valstiečių luomo tamsumo, smulkiųjų bajorų „pasikėlimo“ iki bajorų imant iš jų pavyzdį (vestuvės pagal pavyzdį) – ironizuojamas nenatūralumas. ,,Dzūkė mergaitė‘‘ Novelę galime suskaidyti į tris dalis segmentus: pirmasis – mergaitės vaikystė, antrasis – dabartis, trečiasis – ateitis. Pirmajame segmente apibūdinama pagrindinės veikėjos vaikystė. Jeigu dažnai girdime posakį „laimės kūdikis“ , tai kūrinio pagrindinės herojės toli gražu taip pavadinti negalime. Poliomielito liga, kreivos lūpos, kaimo vaikų ir net jos pačios brolių erzinimas, tėvų nemeilė – visa tai slėgė mažos kaimo mergaitės sielą. Tačiau jos gabumas mokslams – tarsi bilietas iš šio nemielo ir nedraugiško pasaulio. Nauji namai mieste, studijos institute, pirmos tikros draugės – tai šildė mergaitės širdį ir buvo tarsi atpildas už sunkią vaikystę. Antrajame segmente matome mergaitės grįžimą namo po pirmųjų studijų metų. Tie vieneri metai pakeitė visus: broliai ruošiasi vestuvėms, tėvai dėl to buvo tapę labai pikti, o ir pati mergaitė buvo labai pasikeitusi – išgražėjusi, įgijusi daugiau pasitikėjimo savimi. Pasikeitė ir tėvų požiūris į ją pačią. Žodžiai „ ... Tėvas, nuodugniai apžiūrinėjęs įskaitų knygelę, pažadėjo nupirkti dovanų “ , „ dabar mane myli tėvas ir motina “ tapo pačiu geriausiu atpildu už vaikystėje iškentėtą skausmą. Mergaitė pagaliau pasijautė įvertinta bei svarbi savo gimdytojams. Ir ne tik jiems. Dėmesio bei pagarbos ji sulaukė iš visų: „ ... O bernams rūpi ką aš galvoju “ , „ gasliūnas, kalvis, net užsakė jos garbei valią “ . Mergaitės Metų daugiau nieko nereikėjo – ji jautėsi laiminga. Tačiau laiminga gaida užsibaigusį antrąjį segmentą pakeičia gana liūdnas trečiasis. Čia visažinis pasakotojas išduoda tolimesnę mergaitės ateitį, kuri yra gana tragiška. Iki pat novelės pabaigos pagrindinė veikėja yra įvardijama tiesiog „ mergaitė “ , jos konkretus vardas nėra paminėtas. Tuo autorė norėjo parodyti, jog panaši gyvenimo dalia tenka ne vienam iš mūsų. Kūrinyje svarstomos nemeilės, atstūmimo, nepagarbos problemos pažįstamos dažnam žmogui. Bitės Vilimaitės novelėje „ Dzūkė mergaitė “ ryškiai pastebimas greitai tekantis laikas. Rašytoja šiuo kūriniu tarsi užmena mįslę – kodėl dažno žmogaus gyvenimas toks dramatiškas? Iš viso to skaitytojas gali daryti išvadą, jog laimė, sėkmė, džiaugsmas, meilė, pilnatvė – viskas yra sunkiai pasiekiama. „Leokadija ir ona“ Tai dviejų moterų vardais pavadintas kūrinys, kuriuo rinkinys pradedamas. Trečioji figūra – netikroji Onos dukra, mirusios palikimo tvarkytoja, užpirkusi Mišias Mikalojaus bažnyčioje. Į Mišias neateina niekas iš Onos giminių, tik netikroji dukra. Mišios yra aukojamos už dvi mirusias moteris – už Oną, ir už Leokadiją, kaip vėliau sužinome, geras jaunystės drauges. Leokadija po karo atsidūrė Argentinoje, kartais parašydavo Onai. Dviejų draugių, išskirtų begalinės erdvės, susitikimas mirtyje, jų atminimui skirtose Mišiose. Į Leokadijai skirtas Mišias susirenka daug giminių. Onos giminių visiškai nėra, tai priešprieša jaunystės draugei ir galbūt tai parodo jų skirtumus ir gyvenimo skriaudas bei nelaimes, ją prisimena tik vienintelė netikroji dukra, ji taip pat yra vieniša. Novelė yra baigiama gražia netikrosios dukters mintimi: ,, Nedrąsiai pakėlė akis į begalinį, aukštą dangų,- tikėjo, kad ten, prie dangaus vartų, stovi dvi draugės – o gal dvi pavargusios senutės, kurių kelionė žemėje pagaliau laimingai baigėsi“. „kada piešime perlinę vištelę?“ Novelėje išryškėja gyvenimo nuskriaustųjų tematika, akcentuojama šiuolaikinės šeimos tarpusavio ryšio silpnėjimo problema. Epitetas „perlinę“ perteikią tai , kad ši pamoka sunkiai pasiekiama. Novelės pasaulis perteikiamas kito žmogaus akimis. Mamos ir dukters šeimoje nėra vietos šiltiems abipusiams jausmams. Motinos pastangos surasti dukrai naudingos veiklos tik iššaukia mergaitės pyktį : „...pyko , kad ją paliko“. Evelina jaučiasi nemylima, o tai įrodo grubūs jos veiksmai: „spardė Pepsi skardinę“. Kai vaikas pradeda lankyti siuvinėjimo pamokas matyti, kaip senutė nuoširdžiai stengiasi atlikti savo darbą („supynė Evelinos garbanas“ , „pamokė įtempti audinį“). Tačiau tai ,kad šeimoje mergaitė nepatiria šilumos lemia jos abejingumą : „... sviedė lankelį ant grindų“. Dėl tokio grubaus Evelinos elgesio senutė pasijaučia blogai („...taip sielvartavo, kad net atsigulė“), o tai yra ženklas ,kad moteriai gaila apleisto ir nemylimo vaiko. Nors Evelina slepiasi po abejingumo ir nejautrumo kauke, tačiau ateina metas, kuomet atsiskleidžia jos gerumas. Užuot parnešusi iš valgyklos varganos košės, Evelina pargabena senutei gero ir sotaus maisto („mielinės pagerintos tešlos bandelės“) , todėl taip ją labai pradžiugina. Parodytas dėmesys ir rūpestis leidžia atsiskleisti tikrajam mergaitės sielos gerumui. „namai“ Novelėje vaizduojamą pasaulį negalima pavadinti tikrais namais, į kuriuos norisi grįžti. Čia namai netvarkingi, daugelis daiktų nedera tarpusavyje, leidžiama vaikui važinėti po kambarius dviratuku, namams stinga gerumo dvasios, virtuvėje nešeimininkaujama. Tai liudija, kad moteris nemėgsta gaminti ir jai tai nerūpi. Atrodo, kad griaunamos tradicijos, nes moteris nėra namų šeimininkė, židinio kurstytoja.. Kokia moteris, tokie ir jos namai, rašytoja keliais žodžiais apibūdina ją: susivėlusi ir susisukusi į nunešiotą chalatą. Namiškiai tarsi laukia, kad moteris išeitų aplankyti savo sergančios draugės, tada tarsi įvyksta stebuklas: visi sėdasi prie stalo, močiutė iš savo atsargų vaišina žentą gardumynais. Jie pradeda kalbėti, pasigirsta juokas, namai tarsi atgyja. Keista, kad namai tampa jaukesni, kai nėra šeimininkės. Juk turėtu būti atvirkščiai: keturių asmenų šeima susideda prie stalo ir vakarieniauja. Galbūt tarp vyro ir moters nėra meilės? Galbūt moteris nusivylė gyvenimu? “Namai” parodo nelaimingos šeimos gyvenimą. „užpustytas traukinys“ Tai apie Teteną, kuris buvo žymus ir garsus, nes jo patarimais skyrybų klausimais, vaiku vardu išrinkimu naudodavosi visi. Kaip pas jį atsiuntė jo krikštasūnį atrodo kad ji perauklėtu, išmokytu apie gyvenimą, nes tam vaikui rūpėjo išdaigos, žodžiu velnio vaikas buvo ir kaip jam skaitė pasaką , kad pamokytų ten apie tai kaip reikia kartais gyvenime aukotis, o tam vaikui labiausiai patiko galvažudys ir nesuprato ką tas Tetenas nori jam pasakyti ta pasaka. Tada kaip lydėjo Tetėnas ta berniuką namo, važiavo kartu su juo traukiniu, ir užmigo ,o kai pabudo dingęs tas berniukas buvo, nebuvo jo traukiny.  „atsigręžti meilėje“ Tai novelė apie namą kuriame gyveno moteris kuri kiekvieną rytą šluodavo gatves, name dar gyveno įtakingu žmonių, daktarė ,ministro pavaduotojas, viršininkai ,žurnalistai ir pasakoja ką ji matydavo kiekvieną ryta šluodama gatves, kad visi sėda į mašinas išvažiuoja ,o viena šeima jos neturėjo tai su troleibusu arba pėsčiomis eidavo į darbus. Dar ji pasakoja kaip iš jos dukros naktinėje pamainoj pavogė pyragėlius ir ją sutiko kaimynė jos pradėjo kalbėti, ta skundėsi kad dukra apvogė ,kita kad skirtis ruošiasi ,nes vyras neištikimas ir panašiai ir išsiskyrė ir kai vieną rytą ji šlavė gatvę atėjo tos moters vaikas pradėjo klausinėti kaip gyvena kas naujo ir t.t. bet žiūrėjo į savo buvusių namų langus ilgėjosi tėčio. „kandžių sukapotas“ Pasakojama apie paltą iš pradžių kuris jau suplyšęs ,skirtingomis sagomis ,bet jį reikia dėvėti, nes lauke šalta ,o jis kito neturi, apie tai kad jis išėjęs iš kalėjimo ,dirba įstaigoje ,yra pasiėmęs mama iš ligonines, kur kaip jis sako gyvas lavonas... ir kai buvo jis darbe žiūrėjo pro langa mate čigonų taborą, galvojo apie juos ir kažkaip ten jam pasivaideno ar pasirodė ,kad matė mamą su čigone ir tada atsisukęs bendradarbiam pasakė ,kad mirė jo mama 9 h ir tik tada buvo lygiai 9 h ir bendradarbiai buvo nustebę ir jis bėgo namo pas mama. Jonas Biliūnas Jonas Biliūnas – vienas žymiausių XIX a. pab. – XX a. pr. Realistinio pasakojimo tradicijų tęsėjas Lietuvoje. Savo kūriniuose jis daug dėmesio skyrė veikėjų vidinėms būsenoms bei konfliktams atskleisti. Biliūnas yra lyrinės novelės meistras. “Liūdna pasaka” – paskutinis baigtas Jono Biliūno kūrinys. Šią apysaką sudaro dvi dalys: pirmoji dalis – “Baltasai šešėlis” – tarytum lyrinė įžanga, antroji dalis – konkretaus žmogaus, Juozapotos, išgyvenimai. Sukurdamas eilėraštį-prozą “Baltasai šešėlis” Biliūnas sugriovė nusistovėjusį požiūrį į prozą. “Baltasai šešėlis” yra autobiografiškas kūrinys, nes autorius jį pradeda kalbėdamas pirmuoju asmeniu, tarsi susitapatindamas su pasakotoju. Pasakotojas nujaučia artėjant mirtį “

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!