Kančios tema lietuvių literatūroje? (V. Krėvė, V. Mykolaitis – Putinas)

Kančios tema lietuvių literatūroje? (V. Krėvė, V. Mykolaitis – Putinas)

Literatūra – vienas iš tų šaltinių, kuris dažnai vaizduoja kenčiantį žmogų. Ir lietuvių literatūroje yra nemažai autorių, kurie savo kūriniuose atskleidžia vidines veikėjo kančias, abejones, pastangas rasti teisingiausią sprendimą. Lietuvių neoromantizmo atstovas Vincas Krėvė – Mickevičius istorinėje dramoje „Skirgaila“ sukūrė Lietuvos valdovo, aplinkybių verčiamo rinktis tarp proto ir širdies, patiriančio dvasinę kančią, paveikslą. XX a. modernisto Vinco Mykolaičio – Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas kenčia dėl savo dvilypumo, kai susiduria su vidiniais išgyvenimais, kurių metu jis stengiasi išspręsti poeto ir kunigo pašaukimo nesuderinamą kovą.

XX a. rašytojas Vincas Krėvė tragedijoje „Skirgaila“ vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pavaizdavo herojų, kenčiantį dėl to, kad negali suderinti proto ir širdies balso ir galiausiai išduodantį savo idealus. Dramoje Lietuvos valdovas Skirgaila (XIV a. Jogaila brolį Skirgailą paskyrė savo vietininku Lietuvoje) yra atsidūręs situacijoje, kurios negali pakeisti: Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, tačiau dauguma lietuvių dar tiki senaisiais dievais, yra pagonys. Aplinkybės dramatiškos, nes Skirgaila suvokia, kad grįžęs prie senojo tikėjimo, pasmerktų savo tautą istorinei nebūčiai, tačiau pripažinęs krikščionybę visus priverstų gyventi melu ir klasta, o buvusių kovų aukas paniekintų. Dėl to jis kankinasi, dvejoja, kaip teisingiausiai pasielgti. Kadangi V. Krėvė yra neoromantizmo atstovas, tai rašytojui rūpi vienišas, savo vertybėms ištikimas žmogus – būtent toks yra Skirgaila. Jo idealas – didinga Lietuva. Jis – puikus valdovas, kai reikia už ją kautis jėga. Šio principo, net ir suvokiant realią Lietuvos padėtį, atsisakyti kunigaikščiui sunku, bet, rodos, įmanoma. Tačiau, kai į politinį žaidimą įsiveržia dar ir meilė, jis nebepajėgia suderinti širdies poreikių su valstybiniais reikalais. Veikėjas yra kenčianti asmenybė, nes trokšta gero ir savo tautai, ir mylimajai, bet težino vieną būdą, kaip tai pasiekti, - valdovo galią. Galima teigti, kad šis vidinis įsitikinimas ir skatina veikėją pasielgti žiauriai: jis savo priešininką liepia palaidoti gyvą, kovą su krikščionybe apribodamas vieno krikščionio nužudymu. Skirgailos vidinę kančią ir kovą galima numanyti iš glaustų remarkų, apibūdinančių valdovo laikysenos kaitą („Kurį laiką stovi, parėmęs pasmakrę ranka, ilgu žvilgsniu į jį pažvelgdamas, kalba tvirtai, iš lėto, lyg pabrėždamas.“ „Prieina karstą ir koja nustumia duobėn.“ „Piktai šypsodamasis, susidėjęs rankas ant krūtinės.“). Kilnaus tikslo - išsaugoti Lietuvos žemes ir primityvaus keršto jausmo kovą laimi pastarasis, nes naujomis aplinkybėmis Skirgaila neįstengia atsisakyti senojo galios principo. Dramos pabaigoje pagrindinis veikėjas lieka kentėti vienas, nelaimingas, neradęs išeities nei sau, nei tautai. Jis įrodo savo galią, bet žlunga moraliai. Taigi, V. Krėvė šioje dramoje pavaizdavo neišvengiamų permainų akivaizdoje besiblaškantį kenčiantį žmogų, kuris neįveikia savo niūrios bei tiesmukos prigimties bei įprasto elgesio ir pamina valdovui deramus kilnius principus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!