Kančios tema lietuvių literatūroje (Sruoga, Nėris)

Kančia tiesiogiai parodo žmogui jo ribas bylodama, kad tiek pasaulyje, tiek pačiame žmoguje esama kažko, kas nepaklūsta nei jo protui, nei valiai, nei veiksmui. Tai būsena, kurios neįmanoma savavališkai įveikti ar reguliuoti savo noru. Svarbu suvokti, jog kenčiantis ir nelaimę išgyvenęs žmogus- visų pirma yra stiprus žmogus. Lankesterio diakono Niko Donelio pasakyta mintis , kad „Kančia pati nepadaro mūsų gerų, bet leidžia mums tapti geresniais nei esame“ puikiai atspindi faktą, jog kiekvienas žmogus, jausdamas kančią ir patyręs nelaimę, gali tapti geresnis tiek sau, tiek aplinkiniam. Kyla klausimas: kaip kančia keičia žmogaus gyvenimą? Tad šiandien savo kalboje, aptarsiu kančios temą lietuvių literatūroje, pasiremdama Balio Sruogos ir Salomėjos Nėries autobiografija bei jų kūriniais.
Kančia paskatina kitaip pažvelgti į savo egzistenciją ir padeda suvokti, kaip žmogus trokšta gyventi. Mums labai sunku įsivaizduoti, ką teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo metu gyvenusiems žmonėms bei su kokia gyvenimiška kančia jie susidūrė. Labai įspūdingai savo laikyseną fašizmo akivaizdoje aprašė XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių prozininkas Balys Sruoga savo memuariniame kūrinyje “Dievų miškas”. Balys Sruoga kaip įkaitas kartu su dar keliolika Lietuvos inteligentų buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten praleidęs beveik dvejus metus rašytojas nusprendė parašyti atsiminimų knygą. Sruogos atsiminimai- tai liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. Kūrinyje aprašoma asmens orumą žeminanti lagerio buitis- kankinimus primenantys darbai, absurdiška prievolė numirti, kalinių sužvėrėjimai. Koncentracijos stovykla pateikiama kaip žmogaus naikinimo įstaiga, kurioje žmogaus sužvėrėjimas čia rodomas šiurpiais vaizdais: kaliniai pliekiami lazdomis už menkiausią „pagarbos“ nerodymą valdžiai, jie miega utėlių pilnuose pataluose, nusilpę ir sergantys katorgininkai, klipatos yra varomi į darbą. Tokia aplinka nužmogina, nelaimėliai ima vogti vieni iš kitų, kai kurie yra pasiruošę išplėšti širdį ar kepenis iš mirusių likimo draugų kūnų. Prausyklos scenoje atskleidžiama prižiūrėtojų moralinė degradacija ir lagerio sistemos absurdiškumas. Baudžiami rūbus praradę, o ne tie, kurie juos pavogė. Lageryje galioja stipresniojo, tačiau vertybes praradusio žmogaus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!