Kam reikalingi tautiniai mitai? (Marius Ivaškevičius)

Kam reikalingi tautiniai mitai? (Marius Ivaškevičius) Tautiniai mitai tautai reikalingi savo reikšmingumui įtvirtinti. Bet tapatybės, grindžiamos nekritišku prisirišimu prie mitų, gynimas gali skatinti provincialumą ir netgi agresyvumą. Po Antrojo pasaulinio karo ne vienas filosofas prabilo apie tai, kad nacionalizmas veda į pražūtį, nes uždaro tautą savo kultūriniame rezervate ir neleidžia atsiverti pasauliui, o kartais virsta ir griaunančia militaristine ideologija (kaip nacistinėje Vokietijoje ar dabartinėje Rusijoje). Lietuva nėra tokia valstybė, kuri dėl nacionalinių vertybių sukeltų pasaulinį karą, bet mažos tautos nacionalizmas gali virsti nepakantumu kitoms tautoms. Panašią problemą savo kūryboje kelia ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. Šis kūrėjas yra ryškiausias jaunosios kartos rašytojų atstovas, kuris kūryboje analizuoja lietuviškos tapatybės kūrimo mitus ir juos bando dekonstruoti. Tokiais veiksmais kaip eitynių holokausto aukoms atminti organizavimas rašytojas ragina permąstyti pasakojimą apie lietuvius kaip istorijos aukas ir giliau pažvelgti į savo ydas. Tas ydas Ivaškevičius analizuoja ir savo pjesėje „Madagaskaras“. Pagrindinis kūrinio veikėjas Pokštas save suvokia kaip tautos gelbėtoją, bet atrodo komiškai, nes tautos tapatybę grindžia mistifikuotais pasakojimais (kalbos išskirtinumas, didinga tautos kilmė). Ivaškevičius išjuokia idealistinį savo tautos iškėlimą, parodo, kad tokios idėjos įkvepia destruktyvų nacionalizmą. Pokštas, manydamas, kad lietuviai yra pranašesnė tauta už Afrikos gyventojus, sukuria absurdišką tautos iškeldinimo utopiją. Ivaškevičius Pokštą vaizduoja kaip naivų idealistą, kuris nesupranta, kad madagaskariečiai taip pat yra sava tauta, gyvenanti savoje žemėje, turinti savo tradicijas. Lietuviškumą keldamas aukščiau kitų tautų, Pokštas virsta agresyviu nacionalistu, netoleruojančiu kitataučių autentiškumo (jis net deklaruoja, kad lietuvių kalba daug gražiau skamba nei „madagaskarių“). Istorijos pamokos rodo, kad agresyvus nacionalizmas yra pavojingas: Hitleris, gindamas vokiečių išskirtinumo mitą, sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, Rusija, gindama savo imperialistines ambicijas, iki šiol terorizuoja aplinkines šalis. Taigi mitai apie tautos išskirtinumą padeda kelti tautos savigarbą, bet yra pavojingi, nes gali virsti agresyvia ir netolerantiška politika.  AUTENTIŠKUMO PROBLEMA LITERATŪROJE Vis dėlto autentiškumo problemą žmogus gali jausti ne tik kūrybiniame procese. Nemažai žmonių kamuoja autentiškumo stoka ir kasdieniame gyvenime. Sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos rašytojo Jurgio Kunčino kūrinyje „Tūla“ pasakotojas valkataudamas išsivaduoja iš neautentiškumo kasdienybėje, nes tokiu būdu atsiriboja nuo sovietinio režimo diegiamų moralinių idealų. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, J. Kunčinas buvo gaivališko ir spontaniško žodžio kūrėjas, t. y. neįsipareigojo tautai, žmonijai, o tai buvo gana naujoviška lietuvių prozoje. Iš esmės jis savo kūriniuose beveik ištisai vaizdavo vieną socialinį sluoksnį. Tuos niekam neįsipareigojusius laisvamanius klajūnus, kurie nedirbo, o tik gėrė, posmavo ir moteris kedeno. Tačiau, nors ir istorinis kontekstas leidžia teigti, jog tokiu būdu buvo maištaujama prieš sovietinę santvarką, tačiau Kunčinas kovojo apskritai prieš bet kokią sistemą, nes jos primesti suvaržymai atima autentiškumą. Tokios autentiškumo paieškos valkataujant matomos šio rašytojo romane „Tūla“. Kūrinio protagonistas gyvena ne pagal visuotines normas, jam svarbu būti ne panašiam, o savimi. Taip pat jis nesiekia akcentuoti kokių nors vertybių, bet atsiduoda akimirkai ir jutimams. Visa tai jis įgyvendina būdamas valkata. Tokiu būdu ir maištaujama prieš sovietinę santvarką: sovietmečiu darbas buvo privalomas kiekvienam, nes žmogus turėjo nešti ekonominę naudą visuomenei, o valkatavimas buvo netoleruojamas, todėl toks individas tapdavo kliūtimi sistemai, jį būdavo sudėtinga kontroliuoti. Kadangi romano pasakotojui svarbiausia yra laisvė ir gyvenimo malonumas, kuriuos jis gali patirti valkataudamas, todėl pajutęs, kad jį norima „normalizuoti“ iškart ieško išsivadavimo: Tūla nori supažindinti su tėvais – išsiskiria; Marina siūlo darbą – pabėga; uždaromas į kalėjimą – „pasiverčia“ šikšnosparniu ir išskrenda. Jis neneigia tradicinių vertybių, bet nesistengia prigimties sutraukti į vertybinius standartus, kurie slopintų jo autentiškumą. Padriku rašymo stiliumi, primenančiu sąmonės srautą, kuriame gausu ilgų sakinių, neretai pasibaigiančių nutylėjimais, pasakotojas autentiškai perteikia savo pojūčius, neįtraukdamas jų į jokią struktūrą. Retorinis sušukimas („

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!