Marius Ivaškevičius. „Madagaskaras“. Apibendrinimas

Marius Ivaškevičius. „Madagaskaras“ Apibendrinimas 2020 m. gegužės 22 d. Rytų blokas, dabar vadinamas Vidurio Europa, sugriuvo be mūsų įsikišimo. Tačiau vidinį Sovietų Sąjungos subyrėjimą sukėlė būtent Lietuva, devintajame dešimtmetyje vėl tapusi labiausiai prieš komunistinę imperiją maištaujančia respublika. Pasitraukus į nebūtį partizanams, po trisdešimties ir trupučio metų išaugo nauja, brandžiai mąstanti idealistų karta. [...] Nors iki 1990 metų vyko ilgas paruošiamasis darbas, nepriklausomybė buvo paskelbta tarytum be didesnių kliūčių. Laukėme viso pasaulio džiūgavimo. Bet niekas lietuvių neišgirdo, jei išgirdo, tai nenudžiugo arba nedrįso garsiai sveikinti. Pagal Marių Ivaškevičių Žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškai žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad ši riba netrukus bus peržengta. Ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta. Marius Ivaškevičius „Autoriaus įžanginiame žodyje“ rašoma apie keistą nostalgiją tiems praėjusiems laikams, kurių atmosfera simpatiškai atkuriama ir nepiktai pašiepiama, ir toks vaizdavimo būdas labiau graudus negu juokingas. „Madagaskaras“ yra tikras XX amžiaus tautinių idėjų ir mitų lobynas: „veidu į jūrą“ (K. Pakštas), „veidu į debesis“ (S. Darius ir S. Girėnas), veidu į meną ir estetizmą (J. A. Herbačiauskas), Rytų ir Vakarų sintezė (S. Šalkauskis), pranašiškos „televizionieriaus“ vizijos (O. Milašius), Vilniaus vadavimas, krepšiasvydis kaip religija, ūkinė trumparegystė („tragedinis nepamatymas pjauti ariamą jautį“). Marius Ivaškevičius sukūrė naują ISTORINĘ dramą, kurioje savikritiška IRONIJA neatsiejama nuo meilės tėvynei. Kūrinyje atskleidžiamas TARPUKARIO Lietuvos kultūrinis gyvenimas. Veikėjų PROTOTIPAI – garsios asmenybės: literatūros KLASIKAI Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Oskaras Milašius, Juozapas Albinas Herbačiauskas ir kiti. Rašytojas IMITUOJA tarpukario Lietuvos kalbą, greta dokumentinių detalių remiasi TAUTOSAKOS įvaizdžiais. Pasirodžiusi Mariaus Ivaškevičiaus pjesė buvo vertinta gana prieštaringai. Silvestras Gaižiūnas teigia: „Madagaskaras kelia klausimą, kodėl tai, ką laikėme mūsų kultūros pamatais, kodėl pastangos išsiveržti iš „prarūgusios balos“ tampa dekonstrukcijos ir deheroizacijos objektu, kodėl antiidealizmas paskelbiamas vertingesniu už idealizmą, didžiosios idėjos paverčiamos pajuokos objektu...“  Tokį kritišką pjesės vertinimą lėmė tai, kad Marius Ivaškevičius neigia Lietuvoje įsigalėjusius stereotipus, abejoja dėl tautinių mitų, ieško naujo santykio su tėvyne, deromantizuoja ir deheroizuoja ryškias istorines asmenybes, nes abejoja jų nepajudinamu autoritetu. Kalbėdamas apie tautai svarbius dalykus rašytojas atsisako išankstinių nuostatų, ironiškai vertina tai, kas neteko gyvasties, yra pasenę. Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“ kalbama apie tautinės tapatybės krizę šiuolaikiniame pasaulyje, kai aiškaus atsakymo į klausimą, kas mes esame, nerandama, apmąstoma tautos kultūra. Šiuolaikinio rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“ drąsiai pašiepiami praeities literatūros, meno ir net politikos idealai, sukuriami veikėjai, griaunantys lietuviškos mąstysenos stereotipus. Prieš daugiau kaip pusšimtį metų geopolitiko Kazimiero Pakšto (pjesėje Pokšto) iškelta idėja perkelti lietuvius į naują žemyną – Afriką, tais laikais atrodžiusi reali, dabar įvardijama kaip utopinė. Remdamasis tautos lakštingala vadinamos poetės Salomėjos Nėries biografija, autorius susiejo naivios ir jausmingos rašytojos likimą su tragišku tautos likimu. Pjesėje Salė ištekinama už Slibino Visaryjonyčiaus, kaip kraitis jam atitenka ir Lietuva: ironiškai atskleistas ne tik poetės perėjimas į kairiųjų pusę, bet ir Lietuvos okupacija. Šis epizodas tampa visos pjesės kulminacija: Salė miršta, kartu su ja – tautos laisvė ir nepriklausomybė. Taigi postmoderniame kūrinyje mitai nebe kuriami, o laužomi, atskleidžiamas naujas požiūris į tautos istoriją ir tautinę tapatybę. XX a. antroje pusėje radosi naujas terminas – postmodernizmo literatūra, – nurodantis naujus pokyčius Vakarų kultūroje bei literatūroje. Postmodernios eros pradžia reiškia Naujųjų laikų pabaigą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečių literatūrologai postmodernizmo sąvoką vartojo tik kaip neigiamą apibūdinimą. Vėliau neigiama prasmė pamažu nyksta. Dažniausiai „postmodernizmo literatūra“ buvo priešinama „sustabarėjusiai“ ir „dogmatinei“ XX a. pirmosios pusės modernizmo literatūrai. „Postmodernizmo“ terminas bei literatūra dar ir dabar neturi griežtų ir tikslių kontūrų, tačiau kurios ne kurios tendencijos yra apčiuopiamos. Postmodernizmo fenomenas pradeda rastis tuo metu, kai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!